Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LITHUANIAN CELEBRATIONS — LIETUVIŲ ŠVENTĖS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė K. Daugėla   
Pastaroji Lietuvių fotografijos paroda, įvykusi Čikagoje praėjusių metų spalio mėnesį, buvo kasmetinė devynioliktoji. Ją rengė Budrio vardo Lietuvių Foto archyvas Čiurlionio galerijoje.

Per 19 metų tų parodų organizatorius Algimantas    Kezys, pasižymėjęs savo meniškomis nuotraukomis tarp amerikiečių, nenutolo nuo lietuvių fotografų. Pirmosios parodos kataloge, išleistame 1972 metais, jis rašė: "Lietuvių fotografų paroda, vykusi Antrojo pasaulio Lietuvių Jaunimo kongreso metu Čikagoje (1972 m. birželio 24 d. iki liepos 4 d.), buvo staigmena ir organizatoriams , ir žiūrovams", nes "parodoje dalyvavo net 50 lietuvių fotografų iš Amerikos ir Kanados".

Pirmosios keturios parodos buvo pažymėtos kukliais knygos formato katalogais, kurie 1978 metais buvo įrišti į reprezentacinę knygą "Paroda 1972-75".

Po kelių metinių parodų Lietuvių foto archyvas tapo organizacija, kuri jungė už Lietuvos ribų pasklidusius lietuvius fotografus. 1978 metų parodos rengimo komiteto pirmininkas Romas Bartuška galėjo pranešti, kad septintajai metinei parodai gautos Čiurlionio galerijos patalpos, ir su mecenatų finansine pagalba parodų rengimas bus tęsiamas.

Vėliau dr. Milda Budrienė, per kelis kartus įnešusi stambesnes pinigines aukas, pastatė Lietuvių foto archyvą ant stiprių kojų. Nuo to laiko iš paaukotų sumų procentų buvo apmokamos parodų rengimo išlaidos ir teikiamos premijos už geriausias nuotraukas. Pati organizacija gi 1985 metais pasivadino Budrio vardo Lietuvių foto archyvu.

Švelnesniems vėjams pūstelėjus iš Maskvos, lietuvių fotografų bendradarbiavimas atgijo abejose Atlanto pusėse. Lietuvos fotografai su savo darbais pradėjo rodytis foto archyvo parodose. Iš pradžių pavieniui, o devynioliktoje 1990 metų parodoje, kai eksponatų pristatymą organizavo Lietuvos fotografininkų sąjunga, iš 98 dalyvių 90% buvo iš Lietuvos.

Iš daugybės nuotraukų redaktorius Algimantas Kezys, padedamas konsultantų, atrinko 210. Jas Galerijos leidykla, bendradarbiaudama su Lietuvos fotografininkų sąjunga ir Budrio Lietuvių foto archyvu, išleido atskira dvikalbe knyga "Lithuanian Celebrations — Lietuvių Šventės".

Nors ši knyga pavadinta nuotraukų katalogu, vaizdinė ir žodinė informacija išplečia knygos turinį, ji yra daugiau nei katalogas. Danutės Bindokienės Įvadas enciklopediniu tikslumu išvardija lietuvių tautos sukurtas ir išlaikytas tam tikras savybes, kurios ją išskiria iš kitų tautų. Jos žodžiais: "Siame albume sukauptos nuotraukos yra tarytum lietuvių tautos gyvenimo veidrodis..." Angliškame epiloge "Kurlink Lietuva?" Mykolas Drunga plačiai atpasakoja Lietuvos istoriją nuo dvyliktojo amžiaus iki kovo 11 dienos — Valstybės atkūrimo akto paskelbimo.

Pagal tematiką nuotraukos knygoje sugrupuotos į septyniolika skyrių. Redaktorius Algimantas Kezys su patarėjais pradėjo gvildenti knygos temą, supažindindamas skaitytoją su Lietuvos gamta. Du stiprūs Lietuvos fotografai su 24 nuotraukomis parodo "Lietuvos peizažus".

Antanas Sutkus, 20 metų vadovavęs Lietuvos fotografijos meno draugijai, yra nepakeičiamas Lietuvos kraštovaizdžio fotografas "iš paukščio skrydžio". Jo nuotraukose, darytose iš malūnsparnio, geografiniu tikslumu parodyta Lietuva Trakų ir Raudonės pilių nuotraukomis, Kauno senamiesčio ir dėžutinės formos Juknaičių miestelio namukų foto vaizdais. Ignalinos ežerai ir Vilnelės vingis dvelkia romantiškumu. Nuotraukoje "Žemė" A. Sutkus parodo, kaip, parenkant žemos saulės nutįsusius šešėlius, didžiulis plynas kolchozo laukas pasikeičia į ištiestą tarp medžių audinį.

Vytautą Ylevičių turbūt reikia priskirti stipriausiems Lietuvos kraštovaizdžio fotografams. Per lietuviškos provincijos grožį jis parodo mums artimą ir suprantamą tikrovę. Jo nuotraukose — pasaka apie mūsų šalį, kur rugiapjūtės gubos, pailsėjusios Leipalingio laukuose, keliauja į Vaiš-niūnų kaimo daržinę ir grįžta iš malūno, nubyrėjusios į maišus. Visa pasaka trijose nuotraukose. Yle-vičiaus gamta nuotaikinga — akvare-linė, primenanti P. Karpavičiaus žiemą kaime. Apšarmoję medžiai yra švelnūs, tarytum pūkais užkloti, o miglotoms ryto nuotraukoms tiktų K. Bradūno žodžiai: "...kalnan kopia rūkas, I Netilpdamas upelio daubose".

Su Folkloro festivalio, Baltijos kelio, masinių demonstracijų ir kovo 11-osios įvykių vaizdais knygoje yra 33 Ylevičiaus nuotraukos.
Antrame skyriuje su keturiomis K. Daugėlos nuotraukomis redaktorius primena prieškarines Tautos dienos šventes. Plyname lauke prie Molėtų 500 mokyklinio amžiaus mergaičių atlieka gimnastikos pratimus prieš minią, kuri jas pažįsta ir jomis didžiuojasi. Po jų kojomis — ne amfiteatro ar sporto salės grindys, bet pieva su šiaudinio stogo daržine horizonte. Žiūrovų veiduose šypsenos, kalendoriaus
data—1938 metai.

Iš knygos nuotraukų matome, kad 1990 metų parodos tema "Lietuvių šventės" yra plati ir daugialypė. Trečiame knygos skyriuje randame aštuonių fotografų 21 nuotrauką. Tema — "Folkloro šventės", atsieit, vaizdai, kilę iš žodinės liaudies kūrybos. Čia matome Joninių nuotraukas, kurios, vengiant nepageidaujamo krikščioniško vardu buvo pavadintos Rasos švente. Atskirų ansamblių grupiniuose pasirodymuose ir masinėse iškilmėse dominuoja jaunimas, pasipuošęs tautiniais drabužiais.

Ketvirtame skyriuje septynių fotografų nuotraukose parodytas liaudies meistrų, gaminančių užgavėnių kaukes, išradingumas ir pokštai, kurie krečiami antradienį prieš Pelenų dieną.

Penktą knygos skyrių sudaro 12 Aleksandro Macijausko turgaus nuotraukų. Žmonės yra šios temos pagrindiniai veikėjai. Fotografas juos ne tik mato, bet ir junta. Jie yra neapskaičiuojami, besimainą, spontaniški. A. Macijauskas turgaus nuotraukose nėra vien stebėtojas, jis yra šio prekybinio proceso dalyvis, kuris, kai reikia, gali objektą pašnekinti, arba pasak Cartier-Bresson'o, paspausti aparato mygtuką "lemiamuoju momentu". Tokį akimirksnį matome jo nuotraukoje, kur žodinis susitarimas patvirtinamas rankų sumušimu.
Daugelyje nuotraukų A. Macijauskas naudoja plačiakampį objektyvą. Si "akis", fotografuojant iš arti su pakeltu aparatu, iškreipia vaizdą. Žmogus, kurio kūno proporcijos mums žinomos, išeina su perdėtai didele galva ant mažų kojų.

Šešto skyriaus šešios nuotraukos parodo Kaziuko mugę. Fotografė Antanina Poltavec šiame dideliame turguje yra stebėtoja. Jos nuotraukos reportažinės, parodančios nagingų meistrų gaminius, šventiškai nusiteikusią minią.

Septintame ir aštuntame skyriuose 10 fotografų parodo vakaruškas, gegužines ir jaunimo pasilinksminimus 24 nuotraukomis. Šventinės nuotaikos pagautos dvi senutės trypčioja pievoje, nuo jų neatsilieka pensininkų pora, o muzikantas, ištempęs armonikos dumples, pats save apjuosia. Juos mėgžioja vaikai, bet paaugliai jau išsirėžę vaiposi pagal roko muzikos garsus. Liudo Ruiko "Pirmakursių krikštynų" nuotraukoje matome akademinių papročių puoselėjimą Vilniaus universitete.
Devinto skyriaus aštuonios "Šeimos švenčių" nuotraukos yra šeimyninio albumo pobūdžio.

Poetiškai pavadintame dešimtame "Kai širdy šventė" skyriuje randame porą intymių geros portretininkės Valerijos Dichavičienės nuotraukų, Liudo Ruiko "Žemaitį nuo Telšių" ir A. Jankūno ant smėlėto kelio sustabdytą moterį su didele puokšte ir paaiškinimu, kad tai buvo "Vėlinių dieną". Šiame skyriuje A. Jakšto nuotrauka "Baltas sapnas" visiškai nesiderina su knygos turiniu. Nuogumas, kad ir eksperimentinėje nuotraukoje, nepapildo šiaip jau plačios "Lietuvos švenčių" temos.

Vaclovo Sutkaus 14 nuotraukų sudaro visą vienuoliktą "Mokslo metų užbaigimo" skyrių. Šioms nuotraukoms duotas tikslus ir prasmingas pavadinimas — "Paskutinis skambutis". Džiugu matyti tokį gražų (vienodomis uniformomis) pradžios ir vidurinių mokyklų jaunimą. Klasė skęsta gėlėse, mokinių sveikinimai ir juokas. Niekas nemato (tik fotografas), kad mokytoja, apkrauta gėlėmis, slapčia nubraukia ašaras nuo veido išleisdama savo auklėtinius. Mokiniai palieka klasę ir lentą, ant kurios auklėtoja gražia rašysena užrašo prasmingą "sudie":

"Prieš patekant saulei išėjo vaikystė.
Draugiškai pamojo rašaluota ranka ir išėjo...
Ar supratot, kad visam
laikui?"

Dvyliktajame vestuvinių nuotraukų skyriuje fotografai nepajėgia paslėpti gyvenimo realizmo. Matome vestuvinius šokius kiemuose po plynu dangumi, o jaunavedžius, metančius į orą gėles — ant daugiaaukščio namo plokščio stogo. Jei kitur po vestuvių artimieji susodinę jaunuosius į mašiną išlydi "medaus mėnesiui", tai Lietuvoje jie išleidžiami be palydos į tuščią greitkelį, kur jaunikis, pozuodamas fotografui, paneša savo žmoną, gal tik svajodamas apie nuosavą butą. Betgi, nežiūrint visų nepriteklių, nuotakų vestuvinės suknelės — gražios.

Tryliktame skyriuje — Velykų šventės. Matome margučius ir bažnytines procesijas, prie kurių vertėtų parašyti vietovių pavadinimus ir datas.

Daugelis knygos nuotraukų rodo įvykius ir šventes, kurios maloniai nuteikia skaitytoją, betgi yra švenčių, kurios rišasi su liūdesiu. Keturioliktajame skyriuje Artūras Poškus prisimena 1944-uosius, kai "per šv. Kalėdas rusų fašistai sudegino ir iššaudė bei kitokiais būdais nukankino daug nekaltų Klepočių, Druskininkėlių, Ryliškių kaimų žmonių". Nuotraukose parodytas minėjimas ir 1988-89 metais liaudies meistrų drožti kryžiai, koplytstulpiai ir stogastulpiai.

Penkioliktame skyriuje randame gerą kompozicinę Rimanto Dicha-vičiaus nuotrauką su grabnešiais Kelmės šventoriuje ir Petro Malūko — "Į kaimo kapines". Aleksandro Dapkevičiaus abstrakčia tema nuotrauką "Skausmas" reikia laikyti tarp šio rinkinio geriausiųjų. Jauna moteris sukniubusi ant cementinio paminklo su užrašu: "AtA Antanas ir Pranciška Ašmontai, dukros ir anūkai". Nejučiom klausi: kas buvo ši šeima, kad šioje vietoje buvo paguldyta su dukromis ir anūkais?

Šešioliktąjį skyrių "Kapų lankymas" užpildo Romualdas Požerskis. Jo kapų nuotraukos — intymus lietuvio sielos atspindys. Gyvųjų bendravimą su mirusiaisiais išreiškia rūpestinga kapų priežiūra, jų lankymu, kai ne tik suaugusieji, bet ir vaikai "susipažįsta" su mirusiais. Čia matome pensininką, pasiramstinėjantį lazda, senelę, suklupusią prie kapo, ir tėvą, užsidengusį veidą prie paminklo su užrašu "Kastutytė", kuri tik šešerius metus gyveno. Paskutinėje to skyriaus nuotraukoje R. Požerskis pamato senelę kapinėse. Sugrubusiomis rankomis, bet maloniai besišypsančią senelę. Ji sustojusi prie pusiau matomo paminklo su užrašu "Domicėlė", kuri prieš ją buvo gyvenusi 86 metus. Gal ji pažino Domicėlę? Įmanoma, kai gyvenimas nebijo mirties. Už kapų temą R. Požerskis Čikagos parodoje gavo pirmąją premiją.

Paskutinysis, t. y. septynioliktasis knygos skyrius, pavadintas "Lietuvos atgimimu". 17 fotografų su 34 nuotraukomis parodo tai, apie ką Danutė Bindokienė knygos įvade rašo: "Lietuvos švenčių albumas užbaigiamas pačios didingiausios ir įspūdingiausios šio šimtmečio pabaigos šventės vaizdais. Ta šventė tęsiasi ne dieną, ne savaitgalį, o jau trečius metus. Jos vardas — "Atgimimas".
Prie paskutinės nuotraukos dedamas ilgesnis Henriko Micike-vičiaus eilėraštis, kurio turinį nusako pirmosios dvi eilutės:

"Ar besulauks tauta dienos,
Kurios ilgėjos visados?"

K. Daugėla


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai