Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŠKĖMOS "PABUDIMAS" NEW YORKE PDF Spausdinti El. paštas
Žengiame laiptais žemyn į kamerinį "Courtyard" teatrėlį. Lauke paliekame žaliuojančius medžius, jaukios Greenwich rajono gatvės klegesį. Viduje iš atviros scenos į mus žvelgia niūri kalėjimo celė Vilniuje, netrukus po antrojo pasaulinio karo pabaigos. 24-iems metams praėjus po jo mirties, Antanas Škėma debiutuoja New Yorke anglų kalba su savo "Pabudimu" — "The Awakening".

Belaukiant aktorių įžengiant, scenoje pradeda buriuotis prisiminimai. Pirmas susitikimas su Škėma 1949 metais Brooklyne — draugystės užuomazga. Vėl grįžta jo balsas, pasakojantis apie savo naują pjesę, vardu "Pabudimas", kurioje jis išreikš savo pasaulėjautą ir suteiks kūną bei balsą savo dar verdantiems prisiminimams iš pirmosios tarybinės okupacijos. Prieš akis stojasi jo išvyka 1953 metais į Montrealį, Kanadąj kur jis režisuos "Pabudimo" premjerą ir vaidins joje.

Atmintin grįžta ir ypatinga to laiko kultūrinė atmosfera. Ankstyvaisiais pokario metais Vakarų scenoje pirmavo Jean-Paul Sartre'o ir Alberto Camus'o pjesės — "Po užraktu", "Purvinos rankos", "Teisieji" — tikrovinės melodramos rūbais apvilktos filosofinės dramos. Su prancūzų egzistencialistais Škėmą sieja dvasinės giminystės ryšiai: ir jo pasaulėvaizdį gaubia absurdo skliautas; jo veikėjai taip pat grumiasi su savimi ir likimu kraštutinėse situacijose. Iš vienos perspektyvos, "Pabudimas" yra būdinga to laiko drama apie tironijąj rezistenciją ir kovotojų prieš tironiją moralines dilemas. Tačiau Škėma buvo daugiau negu paryžiškų madų sekėjas. Savitas asmeniškos ir tautinės patirties aiškintojas, jis neturėjo iliuzijų apie sovietinį totalitarizmai kaip Sartras, kuris savo debatuose su Camus'u tvirtino, jog jei Sovietų Sąjungoje ir būtų kone lageriu, jos negalima smerkti, nes ji esanti darbo žmonių viltis . . . (Vėliau Sartras pakeitė savo nuomonę, pasmerkė Čekoslovakijos užpuolimą ir kitus Kremliaus nusikaltimus). Laikas parodė, kad Camus ir Škėma buvo teisūs, pasisakydami už maištą, bet atmesdami totalitarinį mesijanizmą: Camus, neseniai įsileistas į Lietuvos sceną su "Kaligula", "pavojingesnis" Škima — tebe už draustas savo tėvynėje.

(Tai nereiškia, kad Škėmą galima paprasčiausiai įsodinti į "egzistencializmo" vežimėlį. Jo kūriniuose nutinkamuose pasaulėvaizdžio metmenyse, kryžiuojasi ir gnosticizmo, epikūrizmo, manikėjizmo bei budizmo elementai).

David Newer — Kazys ir Colleen Gallagher — Elena Antano Škėmos "Pabudimo" (The Awakening) vaidinime New Yorke

Prasidėjus spektakliui, kyla klausimas, kaip interpretuoti tokią pjesę — kaip pavaizduoti po realistine ir istorine butaforija slypintį filosofinį matavimą? Estų kilmės režisierė Linda Pakri pasirinko vidurio — nuosaikaus tikroviškumo kelią tarp kraštutinio natūralizmo bei simbolizmo, ir sukūrė tamprų, tikslingą, vientiso ritmo, nors teatriškai neypatingai įdomų spektaklį. Škėma, statydamas "Pabudimą", kalbėjo apie "neorea-listinį" stilių; toksai buvo ir Pakri sprendimas. Kameriniame teatre, mažoje scenoje, kur mažiausias aktoriaus judesys yra, tarsi, po mikroskopu, reikia ypatingai geros vaidybos, o "Pabudimo" aktoriai pasirodė esantys nevienodų sugebėjimų. Ryškiausią įspūdį paliko buvusį anarchistą ir dabartinį NKVD tardytoją Pijų vaidinęs Paul Taylor Richardson, kuris atrado fizinį atitikmenį Pijaus vidiniam sudėtingumui ir sugebėjo įsiskverbti į vaidmens tamsius užkampius. Jam visai neprilygo David Newer, "minimalinio" amerikietiško vaidybinio stiliaus aktorius, pavertęs Pijaus antagonistį pogrindžio veikėją Kazį blankia figūra. Jis priminė ne tiek į pragarišką dilemą pakliuvusį pogrindininką* kiek būsimais egzaminais susirūpinusį amerikietį studentą; Jaunas lietuvis aktorius Arūnas Čiuberkis su profesionalo blizgesiu suvaidino dvilypį Praną* pirmame veiksme nuduodantį kalinamą pogrindininką* o antrame parodantį tikrąjį enkavedisto veidą; tačiau antrojo veiksmo vaidmenyje jam pritrūko giluminio išgyvenimo ir jo saugumietis teliko paprastas melodraminis niekšas.

Marshall Hambro (kairėje) — kunigas Antanas ir David Newer — Kazys to paties veikalo scenoje New Yorke. Abi nuotraukos T. Robertsono

Škėma buvo labai jautrus gyvenimo ir meno ironijai, kurią jis dažnai panaudojo savo raštuose. Ir šis spektaklis kupinas ironijų, kurias velionis būtų palydėjęs savo liūdna šypsena. Scenoje, NKVD įstaigoje, kankinimus nuo sienos stebi Stalino portretas. Škėmai 1953 metais ruošiant "Pabudimo" premjerą, ką tik buvo prasidėjęs Josifo Visarijonovičiaus nuopolis. Šiandien "Pabudimo" angliškos premjeros metu Stalinas vėl perdažomas, vėl keliamas ant istorijos pjedestalo . . .

Ir kita — kosminė — ironija. Pjesės tekste labai svarbų vaidmenį vaidino senas tango, "La Cumparsita". Pasikliaudamas ypatingu teatralo instinktu,Škėma suteikė šiam vieninteliam pjesės muzikiniam motyvui keleriopą funkciją: tango melodija primena prieš stalininį košmarą* buvusią praeitį ir Pijaus - Kazio - Elenos meilės trikampį; suteikia konkrečią išraišką po politika ir filosofija tvinkčiojančiai veikėjų kūniškai aistrai; tampa psichologinio kankinimo įrankiu; ir prabyla kaip žemiškas kontrapunktas Pijaus ir Kunigo paskutinei maldai, "Tėve Mūsų". Režisierė, sekdama savo logika, nusprendė apsieiti be to tango, nes šios dienos publikai jo asocijacijos būtų buvusios visai skirtingos.

Kažin ar Škėma būtų sutikęs su jos sprendimu. Bet klausykimės . . . Vos pasibaigus paskutiniam "Pabudimo" spektakliui, birželio 24 d. į New Yorką iš Buenos Aires atkrido trisdešimt Argentinos žymiansių tango interpretatorių — šokėjų, dainininkų, instrumentalistų: pirma tokia argentiniško tango invazija į Šiaurės Ameriką; Ir koksai tango užima pagrindinę vietą jų repertuare? Klasiškasis "La Cumparsita"! Nors pagal Škėmos filosofiją visatoje viešpatauja blogis ir absurdas, ši visata išgirdo Škėmos skundą* kad iš jo spektaklio buvo išimtas tango, ir iš dangaus atsiuntė į New Yorką argentinišką tango autoriaus norimai "Pabudimo" spektaklio pabaigai. Kaip Šekspyro paskutinėse dramose, "La Cumparsita" tampa "erdvių muzika". O gal visata nėra absurdiška?

(Vėl matau Škėmos liūdną šypseną 1961-mais, jo mirties metais...).
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai