Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MACKUI SUGRĮŽUS PDF Spausdinti El. paštas
Algimantas Mackus po antros savo poezijos knygos "Jo yra žemė" sukrėtė lietuviškąjį pasaulį. Dvidešimt metų po Mackaus mirties jo vardu pavadinta leidykla išleido knygą su ta antrąja ir dviem kitomis jo knygomis: "Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai" ir "Chapel B". Knyga "Augintinių žemė" graži, rūpestingai, su meile paruošta (Chicaga: Algimanto Mackaus Knygų leidimo fondas, 1984, 191 p., kaina $15; Prano Lapės iliustruota; įvadas R. Šilbajorio). Vienintelis tokios įspūdingos knygos trūkumas — nepakankamai pataisyta kalba ir sintaksė: klaidų yra ir leidyklos pastabose, ir įvade, ir pačioje poezijoje. Iliustracijos vaizdžios, poeziją papildančios, išryškinančios temas, nuotaikas. Skaitytojas ir vėl bus sukrėstas, o skaitytojų turėtų būti daug, nes šią knygą visi turėtų įsigyti.

R. Šilbajorio įvadas naujas, įdomus. Pritaikydamas modernesnį literatūros kritikos metodą, Šilbajoris sugriauna Mackaus tekstą, išnagrinėja jo ryšius su kitais žodiniais kūriniais bei kalbos tradicijomis ir jį vėl atstato. Įvadas vertas tų pastangų, kurių reikės jam suprasti: sakiniai, nors skambūs, ilgi ir sudėtingi, netikslios skyrybos apsunkinami (ypač per daug kablelių), netinkamais žodžiais (pvz., "kaipo", "faktorių", "sulyginti" ir veiksmažodiniai daiktavardžiai) keblūs ir metaforomis neaiškūs.

Įvadas prasideda bendrybe: — "Mūsų poezija paženklinta susimąstymu" (p. 9), — tinkančia poezijai kaip tokiai ir todėl jokios dalies neženklinančiai. Jis baigiasi aliuzija į Šventą Raštą*: "Bet jo vienatvė, kaip ir jo kūryba, nėra hermetiška; hermetiškas Mackus tik tiems, kas [kurie] turi akis ir nemato, turi ausis ir negirdi" (p. 14). Tarp tų dviejų teiginių parodoma, kaip Mackaus poezija "veikia" ir paveikia. Šitokio nagrinėjimo vertas kiekvienas didis rašytojas, ir metodas gali būti pritaikomas kiekvienam svarbiam veikalui. Bet čia jis itin tinkamas ir našus: Mackaus poezija pilna aliuzijų, pasąmoninės komunikacijos, tirštų vaizdų, ir todėl kaip tik ją galima atverti, tokiu būdu nušviesti.

Įvadas baigiasi, surišdamas skaitytoją su Mackaus požiūriu. Aliuziją į dievišką padėtį lyg neleidžia skaitytojui pasirinkti: suponuojama, kad Mackų galima, net turima suprasti ir kad supratus reikia su juo sutikti, jį vertinti ir "pajėgti" su juo "kentėti". Čia jau sunkiau, kadangi kalbama ne apie pačią poeziją, bet apie reikalą skaitytojui tikėti, pasiduoti, kad nebūtų tarpe tų, kurie, turėdami reikiamus organus, vis dėlto nesupranta, neįtiki. Atrodo, kad Mackaus žodžiai yra ženklai, burtai, stebuklai, kurie patys savaime klausytoją, regėtoją paveikia. Bet taip nėra. Nors Mackaus stilius užburia kartojimais, litanija, žodžių aidu, garsu, vis tiek su Mackaus pažiūra bei mintimis galima nesutikti.

Mackaus stilius yra vaizdus, jausminis, retoriškas. Vaizdai neįprasti ypač trečioje ir ketvirtoje knygoje, šio leidinio antroje ir trečioje dalyje. "Jo yra žemė" dar rodo įprastus žmogaus gyvenimo ir pasaulio daiktus — žemę, dangų, sniegą, lietų, vandenį, kraują, ašaras, nors juos jau priešpastato mirčiai, sausrai, nevaisingumui. Kitose knygose dominuoja mirtis, nors "Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai" dar prisimena gerus vaikystės ir tėviškės įvaizdžius. "Chapel B" pereita į smūgį, sutrupėjimą, mirtį. Kuo vienpusiškesni vaizdai, tuo labiau jie lieka skaitytojo atmintyje, nes jie vėl ir vėl siūlomi kaip tikras žmogaus padėties supratimas. Kartodamiesi eilėraščiuose ir tarp eilėraščių, jie pamažu lieka vaizduotėje, pakeisdami įprastus vaizdus.

Mackaus poezija yra jausminga: ji kyla iš jausmų ir kreipiasi į jausmus. Prieš rašant pačius žodžius, aiškiai buvo galvota, spręsta, bet eilėraščiuose matomas tik rezultatas, išvada reakcija. Mackaus poezija šaukiasi skaitytojo, šaukia jį panašiai jausti; ji neiššaukia (nebent ją nagrinėjant) minties, galvojimo, nes joje nėra diskusijų. Parodydama išvadą* ir tik vieną galimą išvadą, jo poezija turi ignoruoti kitas galimybes; jeigu būtų dvi pusės ar jų daugiau, atsirastų galimybė rinktis ką kitą* negu poetas renkasi, atsirastų kitokie eilėraščiai — mintijimo, svarstymo, tam tikros ironijos, tam tikro atsitolinimo. Tuo keistųsi ir stilius, kuris nebegalėtų remtis tomis melodijos ir kalbos priemonėmis, kurios priklauso Mackui.

Mackus giliausia prasme apraudoja egzilę — ne vien lietuvių atsiskyrimą ar atskyrimą nuo savo krašto, bet taip pat, R. Šilbajorio žodžiais, "savo paties ir mūsų epochos vienatvę" (p. 14). Tai jis atlieka, galima būtų teigti, tobulai. Po Mackaus nebegalima rašyti taip, kaip buvo rašoma prieš jį. Bet tai irgi stiliaus, o ne tikrovės, klausimas. Į egzilę, į "mūsų epochos vienatvę", jeigu tokia neginčijamai ir būtinai yra, irgi galima kitaip žiūrėti. Egzilė nebūtinai veda į mirtį, nors mirtis turbūt yra pagrindinis išeivių poetų įvaizdis; egzilė nebūtinai baisus dalykas. Kalba, kuria, anot Mackaus, remiasi egzilės gyvastingumas, taip pat nėra absoliuti vertybė: ji yra kintama susisiekimo priemonė, ji nėra vienintelis būdas bendrauti, ir tam tikra kalba nėra vienintelis būdas kalbėtis. Ar Mackaus poezijoje egzilės tragedija pereina į mūsų laikų izoliaciją, irgi diskutuotina. Jeigu taip, tai ir čia laikomasi vienos pažiūros, vienos galimybės. Ir tai visai tinka, visai gerai. Bet skaitytojas turi likti laisvas apsispręsti.

Galbūt Mackus užbaigia vieną lietuvių poezijos tradiciją, atbaigia vieną jos balsą. Retorinė, deklamacinė mūsų poezija pasiekia zenitą su Mackumi. Garsai, ypač balsu tariami, vėlesnėse knygose tobulai tinka turiniui ir stipriai paveikia skaitytoją. Ilgesys ir vienišumas, desperacija ir skausmas anksčiau rodęsi mūsų eilėse, čia išreiškiami taip skaudžiai, kaip mūsų raudose. Mackaus eilėraščiai yra vieši, kaip viešos yra raudos. Jie yra pakankamai apibendrinti, architipiški, primityvūs, kad būtų suprantami publikos — kas reikalinga, norint paveikti tautą. Jie remiasi kraštutiniu požiūriu ir jie užsibaigia mirtimi. Jie nėra atitrūkę, uždari, paslaptingi, nes jie veržiasi į skaitytoją* kuris gali atsiliepti taip, kaip eilėraščiai nori, nes kiekvieno patirtis apima ir šią galutinę Mackaus kančios priežastį: kad prarandame, kad mirštame.

Mackus, šis naujas leidinys, mums primena, pakeitė mūsų vaizduotę, mus sujaudino. Kiekvieną kartą* jį skaitant, jo žodis vėl mus suranda, liečia. Jis papildė mūsų poezijos žodyną, turinį, ir gal net pakeitė jos funkciją, kuri anksčiau dažniausiai buvo guosti ir raminti, o po Mackaus dažniau yra be baimės parodyti tai, kas blogiausiu atveju gali būti ir galbūt jau yra. Kitiems poetams lieka kiti žodžiai, lieka kasdienybė ir tai, kas yra tarp absoliučių ribų, bet Mackus pasiėmė mirtį. Ją demaskuodamas, jis atėmė jai galią, nes jos galia remiasi anonimiškumu ir grasa. Paties Mackaus mirtis nugalima, kartojant jo žodžius, nes jis gyvybę rišo su kalba, ir per kalbą poetas nemiršta.

Kaip didelę brangenybę rankose vėl laikome Algimanto Mackaus palikimą, jo draugų dovaną ir jam, ir mums.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai