Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Eilėraščiai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Jonas Juškaitis   
Jonas Juškaitis, Lietuvos Nacionalinės premijos už literatūrą 1989 metų laureatas.

MAN REIKIA VERKSMO

Laukuose beržai pakritę
Geizeriais ugniniais stovi,
Kur tyla tarytum bitė
Aukso derlium apsikrovė

Sieloje lyg juodo kraujo
Krešulinis grumstas didis
Veria praeitis iš naujo
Žaizdą, kur mirtis užgydys.

Vaisių vainike ir uogų
Prisipynė žemė nuodo.
Atviri kapai ties nuogu
Rudeniu visi atrodo.

Šypsosi žiedais be kvapo
Kapinynas... žole, žole,
Nusivilk nuo tėvo kapo
Savo žalią aureolę.


KRYŽIŲ KALNAS


Čia gyvybės kryžiai, nes po jais — ne mirę.
Jeigu kas ir buvo prie mirties, tas kelias.
Palieku pats kryžių ir po kryžių girią
Kryžių viso kalno vaikščioju takeliais.

Kvepia pieva: tiek išminčiams galvą ūžus,
Viešpatie, kaip kvepia rudeninė pieva!
Kryžiai, tarsi man kadais, ranka nulūžus...
Ten dangus, kur siela susitinka Dievą.

Mirę, kai gyveno, kai mane, kaip nieką,
Saugojo — tylėję apie savo dalį...
Mirusieji vieną gyvą pasilieka
Tam, ką jie vien mirę pasakyti gali.

Mano kryžiaus skurdas, lyg buitis nudryžus
Mano, su didingais čia ir glaustis drįstų:
Sutelpa į Kryžių, koks kiekvieno kryžius,
Kaip žmogus kiekvienas sutelpa į Kristų.

Kalnas, kur ant kryžių kryžiai, lyg šakoto
Kryžiaus didelį šešėlį žemei metė.
Kapinėm gamtos visai ir neatrodo
Žemė — išauginus šventą Kryžiaus medį.
1986,


ANTANO MIŠKINIO VAKARE

Ko girdėt negirdėsiu, tau skaitant girdžiu,
Jau ir gyvų niekad nematysiu.
Per pasaulį keliauja žmogus su Lietuva, kur
              mėlynos rugiagėlės žiba tarp lysių:
Pavidalo išsiplėtusių mūsų širdžių...

Ir žemę peržegnojo kryžium... to neskaitysi.
Pėdai ieškoma žemės už svetimų kalnų, už
                           vandenų didžių
Vieno kraujo lašo reikėjo... ir visas kraujas
                               virto vienu žodžiu.
Ilsėkis, Kossu, ramiai tad savo šypsančioje
       naktyje... O žemininkai... O kaliniai sulysę...

Radausko ranka prie ausies su perlamutro
                                spirale...
Gaus galą galų gale
Melai, raudonuose degintų knygų dūmuose
iš nežinomų užkastųjų užaugusios
              nušluostyt ašaras stiebiasi dilgės


Atsižiūrėkim į Lietuvą, kol jos dar yra,
       atsižiūrėkim, krūptelėję lyg nuo ugnies:
Kai išeisim iš čia, mūsų miegas bus ilgas.
Ypač jei neprikels iš numirusių nieks.
1980

MAŽOJI LIETUVA

Rašau šventadienį apie šį kraujo sklypą
Sodyboj, kur saldžiai kvepėti su šienu
Žirnelis mėlynas karklu į langą lipa,
Kaip sapnas tolimas praėjusių dienų.

Mažoji Lietuva... Kai, atmintie, vedžioji
Keliais tu nuo mažens — žemėlapiu eiva
Su jos vietovardžiais dabar. Kai ir Didžioji
Tokia nedidelė... Mažoji Lietuva.

Girdėjau jos varpus, po jos miestus klajojau.
Jos knygos parneštos senelių man baltų.
Jos laiptų akmenuos senas kareivių kojų
Duobes pats gilinau kareivišku batu.

Vieni į vakarus, kiti į rytus tremia.
Nenorit į karstus? Tai gulkit į grabus.
Nenorit į grabus? Tai — į karstus... O žemė,
Kur guldomi, —kieno? Rašau: kas bus, tas bus.

O Dieve, pasilenk prie žemės į šią vietą,
Kurią uždengtų kraujo lašas: nors grėsme
Ugnies apspjaudomiems, bet ne ugnies aplietą
Ją atiduok mums ir ugnies neklausk teisme.
1959


Kaip vakarinė

Saulė su kryžium sutapo:
Apkabino
Tėvo ir motinos kapą.

Žaros raudonos
Kryžium nuo saulės kaip rankos
Skleidžias į šonus,
Viešpačiui galvą nulenkus.

Palenkta galva
Dievas ant kryžiaus — apglėbė
Rankomis kalvą
Tą, kur kapai pasislėpę.

Kaip Jis matyti
Ten, kur kalnely sugulę...
Glaudžia mažytį
Kapą ir naktį didžiulę.

Savo gal dulkes
Kartą liečia paskutinį:
Pirštų galiukais
Maldai mušuos į krūtinę.

Dievas vien girdi,
Ar iš giliai sudejuosi...
Tyliai į širdį
Pelenus žiupsniais piluosi.
1989

*  *  *

Vienas tvirtas žodis dar tave palaiko,
Dar turi jam laiko: tai pati žinai,
Nors paskui pratartum ir visus po laiko, —
Jo laiku netarus dingtum amžinai.

Vienas kraujo lašas su žodžiu netvirtu,
Dar tu jo didumo: tai pati žinai,
Nors paskui ir visas kraujas tau net virtų, —
Jo laiku netarus dingtum amžinai.
Vilnius 1988. I. 13.
 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai