Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MEDICINOS IŠSIVYSTYMO RAIDA LIETUVOJE XV-XX ŠIMTMEČIUOSE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė MILDA BUDRYS, M.D.   
Milda Budrienė, M.D., daugelio Aiduose spausdintų iš Lietuvos medicinos istorijos straipsnių autorė

Gilioje senovėje, net III-IV šimtmečiuose, Lietuvos teritorijoje jau gyveno sėslių žmonių bendruomenė. Medicinos pagalbą teikė kulto tarnai - vaidilos ir vaideliotai. Jie buvo skirstomi į kraujulius, puslionius, sifonius, ligašonius ir 1.1. Gydoma buvo žolėmis, antpilais, tepalais, užkerėjimais, amuletais ir kitokiais būdais. Jau tada mokėta gydyti žaizdas, atstatyti išnirimus ir kaulų lūžius. Tą patvirtina archeologai, kurie Kauno apylinkėse, Veršvuose, yra suradę IV šimtmečio gerai sustatytą ir suaugusį šlau-nikaulį ir dilbio kaulus bei trepenuotą kaukolę. [1]

Dr. Jono Puzino žiniomis, ankstyviausia trepenuotą kaukolė yra iš II-III šimtmečio, kurią jis rado, darydamas kasinėjimus Sargėnuose, Lapių valsčiuje, Kauno aps. 1938-40 metais. Savo kasinėjimo medžiagą Puzinas atidavė Vytauto Didžiojo muziejui.

Ligonių slaugymu paprastai rūpinosi šeima: motina slaugė savo vaikus, o namų šeimininkė — šeimynos narius. Į pagalbą dažnai kviesdavosi žynius ir burtininkus, kurie užkalbėjimais, amuletais bei piktų dvasių išvarymu "gydė" žmones. Bet buvo dar ir liaudies daktarai, kurie žolėmis, šaknimis, vaisiais bei mineralinėmis medžiagomis gydė įvairias ligas. Dr. Jonas Puzinas savo straipsnyje apie liaudies mediciną rašo: "Kai kurie naudojami būdai mums atrodo gana keisti ir nepriimtini, bet jie turi tam tikrą racionalų gydymo pagrindą. Tai yra ilgų amžių sukauptos patirties vaisius".

Iki XVI šimtmečio pradžios Lietuvoje nebuvo nei išsimokslinusių gydytojų, nei ligoninių, nei įstatymų, tvarkančių sveikatos reikalus. Istoriniuose užrašuose tačiau yra minima, kad 1386 m., kilus karui tarp Smolensko ir Lietuvos, lietuvių kunigaikštis Skirgaila smarkiai sumušė Smolensko kariuomenę. Kovoje žuvo pats Smolensko kunigaikštis Sviatoslavas, o jo sūnus Jurgis buvo sužeistai ir pakliuvo į lietuvių nelaisvę. Skirgaila, turėdamas gydymo gabumų, sėkmingai išgydė žaizdas, nuvežė Jurgį pas motiną ir pasodino jį į Smolensko kunigaikščio sostą.

Taip pat žinoma, kad kunigaikštis Vytautas Didysis 1400 metais, susirgus pirmajai žmonai Onai, paprašė ordino pagalbos. Ordino magistras Konradas von Jungingenas tuojau atsiuntė savo gydytoją Konradą "Okulistą" kunigaikštienei gydyti. Susirgus Vytauto antrajai žmonai Julijonai, Vytautas vėl prašė ordino pagalbos. S į kartą magistras Povilas Rusdorf-fas atsiuntė vidaus ligų specialistą Henriką iš Torunės. Jogaila XV šimtmečio pradžioj jau turėjo savo nuolatinį gydytoją, o Kazimiero Jogailaičio sūnus Aleksandras turėjo net du nuolatinius gydytojus: medicinos daktarą Joną Benediktą ir medicinos daktarą kanauninką Martyną iš Dušnikų - Dušnickį. [2]

Be anksčiau minėtų gydytojų, šiuo laikotarpiu Vilniuje dar minimi medicinos gydytojai: Valentinas iš Pilzeno, kuris, mirus Martynui (1527 m.), perėmė pirmosios Vilniaus špitolės vadovavimą; Penkavca (1538 m.); Vaitiekus Grabovskis, testamentu 1569 m. užrašęs špitolei 30 kapų lietuviškų grašių; Petras iš Poznanės, karaliaus gydytojas (1558 m.); Petkunijo (1563 m.) ir kt. Daugelis gydytojų buvo didikų ir magnatų asmeniniai gydytojai. Tokius gydytojus turėjo Sapiegos, Radvilos ir kt. [3]

Kaune yra minimas medicinos daktaras Tomas, baigęs Bolonijos Universitetą 1512 m. Didysis Kunigaikštis Žygimantas Senasis už jo didelius nuopelnus ir meną gydant dovanojo jam žemių, baudžiauninkų ir paskyrė jį karališkojo dvaro gydytoju. Kunigaikštis Tomą vadina "žymiu laisvųjų menų ir medicinos daktaru Tomu iš Kauno".

Tuo laikotarpiu Kaune minimi dar keli gydytojai: medicinos daktaras Jonas-Jan Lekrz (1545 m.), daktaras Andrius-Andrzeij (1555 m.), žydų tautybės gydytojas Mozeikas Samuelis (1561 m.), daktaras Anton Šnebergeris (1584 m.), daktaras Jurgis Leo-belskis (1596 m.), daktaras Erazmas Renskis (1609 m.) ir medicinos daktaras Jokūbas Fabricijus (1627 m.). Nors XVI ir XVII šimtmečiuose minimos kelios pavardės, bet sprendžiant iš aptiktų duomenų, Kaune nuolat gyveno tik vienas ar du gydytojai. Apie XVII amžiaus pabaigą ir XVIII amžiaus pradžią žinių visai nėra. 1753 m. minimas Ernestas Stygleris, o 1771 m. — Andrius Fademchtas, Steponas Homa-nas ir Johanas Filipas Smitas. [4]

Žmones, kurie gydė, buvo galima suskirstyti į tris grupes: gydytojus, barzdaskučius-chirurgus ir pirtininkus. Gydytojai atstovavo teorinei medicinai ir dažniausiai buvo užsieniečiai, medicinos mokslus baigę Vakarų Europoje. Jie užimdavo labai iškilią vietą visuomenėje, ir jų patarnavimu naudojosi tik didikai. Smulkiąją chirurgiją (žaizdų gydymą, lūžusių kaulų sudėjimą) atlikdavo barzdaskučiai-chi-rurgai. Jų patarnavimas buvo prieinamas ir paprastiems žmonėms. Laikui bėgant, barzdaskučių visuomeninė padėtis pradėjo gerėti, nes dažnai jų patarnavimu naudojosi ir didikai, net karališki rūmai. Žemiausioje pakopoje buvo pirtininkai, kurie žmones gydė pirtyse. [5]

Barzdaskučiai-chirurgai Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, atliko žymų vaidmenį medicinoje. Jie Lietuvoje minimi nuo XVI šimtmečio pradžios, tačiau negalima teigti, kad jų nebuvo anksčiau.

Barzdaskučiai-chirurgai paprastai buvo kilę iš žemesnio luomo ir neturėjo aukštesnio išsilavinimo. Kaip amatininkai, jie jungėsi į cechus — brolijas. Minimas Kauno barzdaskutys - meistras Matas (1528 m.), o 1545 m. šaltiniai mini jau kelis barzdaskučius
—    Joną Barvvijerz ir kt. Barzdaskučių cechai buvo Vilniuje, Kaune, Gdanske, Poznanėje, Krokuvoje, Karaliaučiuje ir kitur. 1584 m. Steponas Batoras savo privilegijoje rašo: "Vilniuje, Kaune ir kituose Lietuvos miestuose, nors įstoję į cechus, niekas neturėjo teisės atidaryti kirpyklų ar kitų chirurginių įstaigų". Barzdaskučiai buvo skirstomi į tris grupes: mokiniai, pameistriai ir meistrai. Jaunuolis, norėdamas tapti barzdaskučiu pagal Stepono Batoro privilegiją, turėjo dirbti trejus metus pas meistrą, o po to, įgijęs pameistrio laipsnį, dar metus ir šešis mėnesius — pas kitą meistrą ir tik tada buvo įrašomas į cechą. Vladislovo Vazos 1639 m. privilegijoje rašoma, kad, norint gauti Vilniaus barzdaskučio-chirurgo vardą, pameistrys turi išdirbti net 12 metų pas įvairius meistrus ir išlaikyti egzaminus iš anatomijos, patologijos, chirurgijos ir farmakologijos; taip pat pademonstruoti, kad moka pasidaryti savo instrumentus kraujui nuleisti, pasigaląsti skustuvą ir pagaminti kelių rūšių miltelių bei balzamų. Išlaikęs egzaminus, pameistrys tapdavo meistru, buvo priimamas į cechą ir įregistruojamas magistrate. Nuo to laiko jis galėjo užsiimti savo amatu.

Barzdaskučių medicininė veikla buvo labai plati — jie gydydavo žaizdas, odos ir veneros ligas, sudėdavo sulūžusius kaulus bei sąnarius, statydavo taures, nuleisdavo kraują, masažuodavo, ištraukdavo dantis ir liudydavo teisme. Tokiu būdu barzdaskučiai buvo chirurgai, stomatologai, dermatologai, venerologai bei teismo ekspertai. Savo amatą atlikdavo namuose, gatvėse, turgavietėse. Prie namų turėjo iškabintą savo emblemą — varinę lėkštę.

Barzdaskučių cechai gyvavo iki XVIII šimtmečio antrosios pusės. Po to jie išnyko, nors pavieniai barzdaskučiai dar dirbo Kaune. 1782 m. yra minimi 9 barzdaskučiai. [6]

Viduramžiais žmonės buvo gydomi ne tik namuose, pirtyse ir kirpyklose, bet ir prieglaudos pobūdžio įstaigose — špitolėse. Tai buvo labiau globos įstaigos negu ligoninės, nes buvo išlaikomos iš aukų ir pajamų, gautų iš nekilnojamo turto — žemių, kurias didikai gaudavo iš karaliaus už įvairius patarnavimus. Daugumą špitolių įsteigė ir jas administravo dvasininkai ir vienuolynai.

Pirmąją špitolę Vilniuje įsteigė Jogailaičio sūnaus Aleksandro asmeninis gydytojas Martynas iš Dušnikų, Krokuvos akademijos auklėtinis ir laisvųjų mokslų (filososfijos) ir medicinos daktaras, vėliau tapęs Vilniaus kanauninku. Matydamas žmones, ypač paliegėlius, be medicinos pagalbos, nutarė įrengti jiems ligoninės prototipą — ligoninę-špitolę. Savo labdaringą mintį pareiškė didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Senajam, kuris tam tikslui paskyrė žemės sklypą prie "Slapių Vartų". Čia Martynas savo ir labdaros surinktais pinigais 1518 metais pastatė medinį pastatą špitolei. Tai buvo pirmoji špitolė Lietuvoje. Joje įrengta 10 lovų ligoniams, vaistinė, virtuvė, kambarys patarnaujančiam personalui ir koplyčia. Šią nedidelę špitolę jis pavadino Jobo vardu (Jobas buvo laikomas pavargėlių globėju). Vėliau ši špitolė buvo vadinama šv. Marijos-Magdalenos vardu; ji gyvavo iki 1796 metų.

"Ar jos (špitolės) turėjo kokį kvalifikuotą mediką, žinių nėra", — rašo S. Biziulevičius. "Tačiau vaistinės buvimas jose, — tęsia jis, — rodo, jog čia būta žmogaus, kuris nusimanė ne tik apie vaistų gamybą, bet ir apie tai, kaip juos praktiškai taikyti šios ligoninės įnamiams".

Po Martyno iš Dušnikų špitolių skaičius nuolat didėjo. 1536 m. Lietuvos Didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis pavedė Vilniaus vaivadai Ulrichui Hozijui pastatyti tiltą per Nerį ir nustatė važiavimo per jį mokestį. Surinktų lėšų dalis paskirta naujai pastatytai Švč. Trejybės špitolei išlaikyti. Jos tvarkymas gi pavestas domininkonų vienuolynui. [7]
Vilniuje labiausiai išgarsėjo ne domininkonų vienuoliai, bet vienuoliai bonifratrai ir rokitai, kurie
visą savo gyvenimą skyrė ligoniams slaugyti bei špitolėms tvarkyti.

Bonifratrų ordinas, įkurtas Ispanijoje 1540 m. portugalo Jono nuo Dievo (Joannes de Deo), iš Ispanijos atsikėlė į Italiją, Prancūziją, Vokietiją ir Lenkiją. Lietuvoje bonifratrus įkurdino vyskupas Vaina, 1635 m. pavesdamas jiems Vilniaus Šv. Kryžiaus bažnyčią. Bonifratrai bažnyčią pavertė vienuolynu, prie kurio įsteigė špitolę-ligoninę bepročiams gydyti. [8] Tai buvo pirmoji psichiatrinė ligoninė Lietuvoje, kuri veikė iki 1915 m.

Vienuolius rokitus prie šv. Stepono bažnyčios įsteigė vienuolis Visockis. Jis pastatė mūrinę šv. Lozoriaus špitolę, kur iš surinktų aukų globota 40 ligonių. [9]. Kitų istorikų duomenimis, šv. Roko vienuolyną įkūrė Vilniaus vyskupas K. Brzostovskis 1713 metais. Vienuoliams pavesta globoti maru sergančius ligonius. Rokitai, slaugydami tokius pavojingus ligonius, patys susirgo ir išmirė. [10]
1743 m. vyskupas A. Tiškevičius pasikvietė rokitus į Varnius. Antanas Šaulys Rimgaila Kęstaičiuo-se atidavė jiems dvarą su sąlyga, kad jie įsteigtų 12 lovų špitolę beturčiams. Vienuolynui ir špitolei išlaikyti A. Rimgaila padovanojo 18 valakų žemės. Si špitolė vėliau buvo paversta į kunigų prieglaudą. Rimgailos pastatytoje bažnyčioje popiežius Pijus VI įsteigė šv. Roko ir šv. Sebastijono atlaidus ir atsiuntė šv. Roko relikvijų, kurias vyskupas A. Tiškevičius įsakė viešai išstatyti. [11]

XVIII amžiaus pradžioje Vilniuje atsirado nauja ligoninė, kurią pastatė iš Šiaulių ekonomijos atvykęs Jonas Jarolovičius. 1705 m. jis prie pilies įsigijo žemės sklypą ir pastatė vieno aukšto namą ligoninei. 1709 m. ši ligoninė buvo pilna paliegusių benamių.
XVIII šimtmečio viduryje (1743 m.) Vilniuje atsirado dar viena stambi špitolė Savičiaus gatvėje. Jos fundatorius buvo Smolensko vyskupas Gansaus-kas. Jis padovanojo špitolei įrengti Savičiaus gatvėje žemės sklypą ir davė lėšų jai statyti. Špitolės tvarkymas buvo patikėtas gailestingųjų seserų vienuolynui. XIX šimtmečio pradžioje šios špitolės vyresniuoju gydytoju buvo dr. A. Bekiu, Vilniaus universiteto profesorius, jo padėjėjas dr. J. Simkevičius ir dr. Josefas Frankas. [12]

Savičiaus špitolėje, kuri turėjo 150 lovų, žymią daugumą sudarė našlaičiai ir pamestinukai. Špitolę pertvarkant, vaikai buvo perkelti į kūdikėlio Jėzaus namus.

Kaune pirmoji špitolė įkurta maždaug tais pačiais metais, kaip ir Vilniuje. 1519 m. ji turėjo 12 lovų. 1618 m. atidaryta pirmoji liuteronų špitolė ir 1676 m. Vilniaus gatvėje atsirado dar špitolė nusigyvenusiems bajorams — šlėktoms, kurią įrengė ponai Beinariai.
1743 m. Kaune buvo 3 špitolės: viena prie miesto vartų, Vilniaus gatvėje, skirta bajorams; antroji — mūrinė ant Nemuno kranto prie pranciškonų vienuolyno (Vytauto bažnyčios), kuri galėjo sutalpinti ir aprūpinti 40 ligonių; trečioji — prie parapijos bažnyčios, kuri jau baigė griūti. [13]. 1750 m. atsirado nauja špitolė prie šv. Gertrūdos bažnyčios. Ją įsteigė Vandžiogalos klebonas Petras Novomiejskis įvairiems ligoniams ir bepročiams gydyti. Špitolei tvarkyti pakviesti vienuoliai rokitai. Ligoniams gydyti pasamdytas gydytojas ir barzdaskučio padėjėjas. Ilgainiui rokitų tvarkomos špitolės materialinė būklė pablogėjo. Tuo pačiu pablogėjo ir ligonių priežiūra.

XIX šimtmečio pradžioje (1824 m.) špitolė su šv. Gertrūdos bažnyčia atiduota gailestingoms seserims šaritėms.
1843 m. špitolės tvarkymą perėmė Kauno miesto valdyba, bet 5 šaritės seserys ir toliau joje slaugė ligonius. Šv. Gertrūdos bokštą šaritės seserys perdirbo pagal Vilniaus Aušros Vartų pavyzdį ir jame išstatė stebuklingu laikomą kryžių. 1866 m. šaritės buvo atleistos; jos išvyko į Varšuvą. Lietuvos nepriklausomybės laikais jų bažnyčia atiduota marijonams. [14]

Laikui bėgant, kai kurios špitolės tapo tikromis ligoninėmis, kitos gi — prieglaudomis. Bet špitolių tvarkymą pamažu perėmė valstybė.
1775 m. įsteigta Špitolių komisija, kurios nuostatuose numatyta "suorganizuoti krašte ano meto sąlygomis neblogą medicinos pagalbos organizaciją". 1792 Lietuvos kunigaikštystėje buvo įregistruota 194 špitolės (Vilniuje—29), kuriose buvo išlaikomi bei gydomi 2159 paliegėliai ir ligoniai. 1796 m. visos Vilniaus smulkesnės špitolės (šv. Marijos-Magdelenos, Trejybės, šv. Petro, šv. Juozapo ir Nikodemo, Kristaus kūno, šv. Pilypo, Jokūbo ir kt. ) buvo sujungtos į Generalinį hospitalį Lukiškėse, domininkonų vienuolyne. Ši ligoninė veikė iki 1940 m. ir vadinosi šv. Jokūbo ligonine. Be Generalinio hospitalio, Vilniuje buvo dar gana didelė Gailestingųjų Seserų - šaričių ligoninė (vėliau vadinama Savičiaus vardu), Bonifratų psichiatrinė ligoninė, Žydų ligoninė ir stambi karo ligoninė.

Kaune ligoninių buvo mažiau. Nors pirmoji špitolė įkurta maždaug tuo pačiu laiku kaip ir Vilniuje (1519 m.), bet vėliau naujų ligoninių nebuvo statoma. Tik 1843 m. sudarius Kauno viešosios gubernijos globos valdybą, pradėta statyti ligonines didesniuose miestuose: Šiauliuose (1843 m.), Telšiuose (1845 m.), Raseiniuose (1845 m.), Ukmergėje (1846 m.), Zarasuose (1847 m.) ir Panevėžyje (1848 m.).
XIX amžiuje Lietuvoje ligoninių daugėjo. Jas statė stambūs žemvaldžiai savo baudžiauninkams. Joniškėlyje tokią ligoninę pastatė Karpius (1808 m.), Alytuje (1834 m.), Rietave (1835 m.) ir Plungėje (1857 m.) — Oginskiai, o Kretingoje (1857 m.) — Tiškevičius. [15]
Žmonių aprūpinimas medicinos pagalba, gydytojų paruošimas ir ligoninių tvarkymas žymiai pagerėjo, kai Vilniaus universitete buvo įkurtas medicinos fakultetas. Nors Vilniaus universitetas ir negalėjo lygintis su didžiaisiais Vakarų Europos universitetais, bet prilygo kitoms Rusijos imperijos aukštosioms mokykloms, o kartais net pralenkė Krokuvos ir Varšuvos universitetų mastą ir lygį. [16]
Tačiau pirmoji Medicinos mokykla Lietuvoje buvo įkurta ne Vilniuje, bet Gardine. Iniciatorius — Lietuvos paiždininkis Antanas Tyzenhauzas. 1775 m. Liono medicinos veterinarijos profesorius Emanuelis Zilbertas, pakviestas A. Tyzenhauzo, atvykęs į Gardiną, pradėjo organizuoti pirmąją Lietuvos medicinos mokyklą. Jai paskirtas žemės sklypas buvo Horodnicos apylinkėje, Gardino priemiestyje. Ten įrengtos klasės užsiėmimams, kabinetas, bendrabutis ir kt. Pati mokykla vadinosi "Karališkoji Medicinos Mokykla". Mokykla turėjo 12-15 mokinių. Prie mokyklos įrengtas dar atskiras moterų akušerių skyrius, kuriame buvo 5 studentės mergaitės. Akušerių parengimo grupė veikė iki 1780 m., tačiau ir Medicinos mokykla išsilaikė tik iki 1781 metų. Ją uždarius, mokiniai buvo perkelti į Vilniaus aukštąją medicinos mokyklą. [17]

Vilniaus universiteto įkūrimo istorija prasideda XVI-me šimtmetyje. 1579 m. įkurta Alma Academia et Universitas Vilnensis Societatis, kuri kelis šimtus metų buvo vienintelė aukštojo mokslo įstaiga Lietuvoje. Ją tvarkė Jėzuitų ordinas. Karalius Steponas Batoras savo privilegijoje skelbė: "Kad iš visų mokyklų — teologijos, metafizikos, fizikos ir logikos, išskyrus teisę ir mediciną, būtų suteikiami bakalauro, magistro ir daktaro laipsniai". [18]. Jėzuitų archyve Romoje yra išlikęs dokumentas, kad 1618 m. J. Valavičius (Žemaičių seniūnas) buvo nusprendęs padidinti Vilniaus akademiją dviem skyriais (t.y., fakultetais), kuriuose būtų dėstoma "Dieviškoji ir žmogiškoji teisė ir gydymo mokslas". Tačiau šie fakultetai dėl įvairių priežasčių nebuvo įkurti. [19]

Panaikinus Jėzuitų ordiną, atsirado spraga, nes nebuvo kam tvarkyti aukštųjų mokyklų. Todėl tais pačiais metais suorganizuota Edukacinė komisija, kuri turėjo perimti Jėzuitų ordino turtą ir pertvarkyti švietimo sistemą. Perorganizuojant valstybinį švietimą Lietuvos kunigaikštystėje, pastebėta, kad Lietuva neturėjo nė vienos gydytojų ruošimo mokyklos. Edukacinės komisijos pirmininkas J. Masalskis tuojau paskyrė savo dvaro gydytoją prancūzą Mykolą Regnier-Renje pirmuoju akademijos anatomijos ir chirurgijos profesorium. Nuo Renje atvykimo į Lietuvą iki planingo darbo praėjo 6 metai. Tuo būdu oficialiai Vilniaus universiteto medicinos fakultetas pradėjo veikti 1781 m. [20]. Iš dėstomų mokslų tvarkaraščio 1781-82 m. sužinota, kad S. Bizis dėstė anatomiją ir medicinos teoriją, M. Renje — cirulnikystę-chirurgiją ir akušeriją, J. Briote — operacinę chirurgiją. 1797 metais jau buvo 6 katedros. Po kiek laiko medicinos fakultete susiformavo naujos disciplinos— higiena, sanitarija ir vaikų ligos. Vaikų-kūdi-kių ligos neturėjo savo atskiros katedros, bet pagrindines žinias apie vaikų ligas teikė akušerijos profesoriai,

Vilniaus universiteto medicinos fakultetas garsėjo ne tik savo akademiniu mokslu, bet ir klinikomis, kuriose mokėsi studentai ir gydėsi žmonės. Jame buvo įkurtos trys klinikos: terapijos, chirurgijos ir akušerijos. J. Franko iniciatyva įsteigta ir ambulatorija, kurioje nemokamai gydėsi Vilniaus miesto ir apylinkių gyventojai.

Gražiai ir tvarkingai veikęs Vilniaus universitetas po nepasisekusio 1831 m. sukilimo buvo uždarytas. 1832 m. caras Nikolajus I pasirašė jo uždarymo aktą. [21]. Kadangi visai Rusijos imperijai, o ypač kariuomenei, trūko gydytojų, tai medicinos fakultetas perorganizuotas į Vilniaus Medicinos-chirurgijos akademiją. Si akademija išliko aukštojo mokslo įstaiga, ruošianti medicinos, veterinarijos ir farmacijos specialistus. Čia buvo dėstoma kalbos bei literatūra, chemija, žmogaus anatomija, patologija, terapija, chirurgija, akušerija, vaikų ligos ir kt. Vilniaus Medicinos-chirurgijos akademija egzistavo iki 1842 m. Po jos uždarymo Vilnius, o taip pat ir visa Lietuva liko be aukštosios medicinos mokyklos. Lietuviai, norintieji studijuoti mediciną, turėjo vykti į užsienį — Vakarų Europą ar Rusiją.

Po Vilniaus Medicinos-chirurgijos akademijos uždarymo Vilniuje dar liko Vilniaus Medicinos draugija ir Astronomijos observatorija. Vilniaus Universitetą atkurti buvo bandoma po 1863 metų sukilimo ir po 1905 metų revoliucijos. Tačiau jo atidarymo aktas pasirašytas Lietuvos Tarybos tik 1918 metais. Kadangi 1919 metais lenkai užėmė Vilnių, Vilniaus Universitetas buvo atidarytas tik 1919 m. ir pavadintas Stepono Batoro vardu. [22]

XX šimtmečio pradžioje smarkiai reiškėsi lietuvių tautinis judėjimas. 1905 m. sušauktas pirmasis Seimas Vilniuje. Pradėjo organizuotis naujos draugijos. 1907 m. dr. Jonas Basanavičius įkūrė Lietuvių Mokslo Draugiją. 1910 m. dr. S. Matulaitis ir dr. A. Domaševičius Vilniuje suorganizavo ambulatoriją su stacionaru ir pavadino Lietuvių ligonine. 1913 m. dr. A. Domaševičius įsteigė dar kitą, ginekologinę ligoninę — Sveikata.

Prof. S. Biziulevičiaus duomenimis, 1913 m. I-ojo pasaulinio karo išvakarėse Vilniuje buvo šios ligoninės: šv. Jokūbo, Savičiaus, Žydų, Psichiatrinė, Imperatorienės Marijos-Aleksandros vardo akių ligoninė, Pzezdeckio vardo — akių, vaikų, infekcinė, stacionaras alkoholikams, Raudonojo Kryžiaus vaikų ir geležinkeliečių. Vilniaus gubernijoje dar buvo 6 miestų ligoninės ir 14 kaimo ligoninių, 28 priėmimo kambariai, 6 kalėjimo ir 3 karo ligoninės. Be to, buvo dar ir privačių ligoninių, kurias įkūrė ir kurioms vadovavo gydytojai. Iš viso buvo 2555 lovų ir dirbo 65 gydytojai.

Kaune buvo šios ligoninės: Miesto, Raudonojo Kryžiaus — akių, Raudonojo Kryžiaus, Žydų, Karo ligoninė. Kauno gubernijoje buvo 74 stacionarai, 7 miestų, 7 privatinės, 14 kaimo ir 28 priėmimo kambariai. Iš viso buvo 177 lovos (Žydų ir Karo ligoninių lovų skaičius nežinomas).

Sanitarinė padėtis ir kova su ligomis

Sanitarinė priežiūra, kova su užkrečiamomis ligomis ir vaikų mirtingumu yra tvarkoma valstybės leidžiamais įstatymais bei potvarkiais. Senaisiais laikais tais klausimais nebuvo rūpinamasi. Reikia manyti, kad pirmasis potvarkis sveikatos reikalais buvo išleistas Jogailos 1416 metais, draudžiąs žmonėms keliauti iš Gdansko į Lietuvą, kur ten tuo laiku siautė epidemija. 1536 m. Žygimantas Senasis išleido vandens tiekimo, gyvulių skerdimo ir viešųjų pirčių statybos bei naudojimo taisykles. [23]

Viduramžiai nepasižymėjo švara. Miestuose viską, kas buvo nereikalinga, mesdavo į gatves. Gatvės dažniausiai buvo negrįstos. Prieš didžiąsias šventes gatvės būdavo valomos ir šiukšlės vežimais gabenamos už miesto ribų.

Vilniaus miestas 1663 m. turėjo penkis vežimus, 30 kastuvų ir samdė padienius darbininkus miesto nešvarumams išvežti. Nuo lietaus gatvės pa-tvindavo ir užtvindydavo rūsius, todėl 1642 m. pradėta gatves sausinti kanalizacijos grioviais. [24]

Pagal istorinius duomenis, Kauno miestas kanalizaciją turėjo jau XVI-ame šimtmetyje. 1540 m. Žygimanto Senojo privilegijoje minimi ir vandentiekiai. Tą patvirtina archeologinės iškasenos, nes buvo rasti tą šimtmetį vartojami mediniai vamzdžiai su geležinėmis movomis. Sie vandentiekiai aprūpindavo savivaldybės įstaigas, užeigos namus, karčemas ir turtingųjų butus. Vanduo buvo surenkamas iš Žaliakalnio šaltinių. Kiti miesto gyventojai vandenį gaudavo iš vandens vežikų, kurie upių vandenį kubilais atgabendavo į miestą. Miestiečiai maudydavosi pirtyse. Panašius vandentiekius ir vandens vežikus turėjo ir Vilniaus miestas. [251

Blogos higienos ir sanitarijos sąlygos, karai ir badas buvo įvairių ligų plitimo priežastim. Lietuvą nusiaubė maro, raupų, vidurių šiltinės, choleros ir kitos epidemijos. Baisiausia žmonijos rykštė viduramžiais buvo maras. Maras jau buvo žinomas bibli-niais laikais. Kada maras prasidėjo Lietuvoje — tikrų žinių nėra, tačiau manoma, kad jis čia jau siautė net XIII-ame šimtmetyje. Pagali. Kraševskį, 1419-1710 metų laikotarpy yra buvę 22 marai. Dr. Bagdonavičiaus duomenimis, vien XVI amžiuje buvo 14 epidemijų. Sunkiausios epidemijos, pareikalavusios daugiausia aukų, buvo 1710-11 m. Tai vadinami Didžiojo maro metai, per kuriuos Lietuva neteko trečdalio savo gyventojų. Marui įsisiūbavus, žmonės nespėdavo lavonus laidoti, todėl jie gulėdavo namuose, gatvėse ir kiemuose. [26,27]

Kauno žemės teisėjas Steponas Medeiksa savo dienoraštyje 1857 rašo, jog: "prie vienos bažnyčios matęs būrelį beviltiškai sėdinčių moterų ir penkis lavonus, kurie labai dvokė". Viduramžiais neturėta nei vakcinų, nei vaistų kovai su maru, todėl liko tik ligonių slaugymas. Labiausiai maru sergančių žmonių slaugymu pasižymėjo vienuoliai rokitai.

Kita užkrečiama liga, nuo kurios nukentėjo daug Lietuvos gyventojų — tai raupai. Raupai siausdavo Kinijoje ir Indijoje jau 1000 m. prieš Kristų, o VI amžiuje persimetė į Europą. Manoma, kad raupai pasiekė Lietuvą XVI šimtmetyje. Epidemija tęsėsi net XIX ir XX šimtmečiuose. [28]

Kovoje su raupais daugiausia dėmesio buvo kreipta į vaikų skiepijimą. Didžiausią įnašą kovoje su raupais pateikė Vilniaus universiteto medicinos fakultetas ir Vilniaus Medicinos draugija. 1808 m. dr. Jozefas Frankas, Vilniaus universiteto profesorius, didelis Jennerio šalininkas ir draugas, prie terapijos klinikos įkūrė Vakcinacijos institutą, kuriame buvo leidžiama mokytis vakcinacijos ir kartu skiepyti vaikus. Institutas veikė iki 1831 m. Raupų epidemijai vis siaučiant, Vakcinacijos institutas vėl buvo atidarytas. [29]
Į kovą su raupais jungėsi ir įvairios organizacijos. Ypač pasižymėjo Masonų draugija, kuri turėjo savo skyrius Vilniuje, Ukmergėje, Raseiniuose ir kt. Raseiniuose buvo įsteigta net Vakcinacijos draugija. [30]

Choleros tiksli registracija Lietuvoje prasidėjo XIX šimtmetyje, nors liga jau seniai buvo paplitusi Azijoje ir Indijoje. Pirmoji epidemija Europoje buvo

1817-23 m. Istoriniai šaltiniai rodo, kad cholera pasiekė Lietuvą 1831 m. [31] Vilniaus Universiteto žiniomis, cholera Lietuvoje siautėjau 1806m. 1842 m., dažnėjant choleros susirgimams, pradėta steigti choleros komitetus, kurių pastangomis prie ligoninių buvo atidaryti specialūs skyriai. Vilniuje prie Žydų ligoninės įkurtas Choleros barakas. 1812-13 m. Vilniaus Medicinos draugija išleido knygelę lenkų, rusų ir lietuvių kalbomis su nurodymais apie kai kurias užkrečiamas ligas. 1848 m. Stravinskis išspausdino taisykles "Del skrvvabu žmonių, kayp reyk uzleykiti noug choleros". [32]

Kovai su pasiutimo liga buvo įkurtas Pasteuro institutas — stotis. Šios stoties organizatorius buvo gyd. Vaclovas Orlovskis. Stotis oficialiai pradėjo veikti 1897 m. Skiepyta klasikiniu Pasteuro budu. Vilniaus Pasteuro stotis buvo viena seniausių stočių Europoje ir 1913 m. Higienos parodoje Petersburge gavo sidabro medalį. [33]

Prūsijoje seniai gyveno lietuviai ir net II-ojo pasaulinio karo metu buvo žmonių, prisipažįstančių, kad yra lietuvių kilmės, o kapinėse pasitaikydavo antkapių su lietuviškais užrašais ir pavardėmis. Yra išlikę įdomūs istoriniai dokumentai iš XVI-XIX šimtmečio, kuriuos paskelbė Prūsijos valdžia "lietuviams valstiečiams". Šie įstatymai buvo rašomi vokiečių kalba ir paskui verčiami ir spausdinami lietuviškai. Tas rinkinys/'Prūsijos valdžios gromatos, pagraudenimai ir apsakymai lietuviams valstiečiams" buvo išleistas Vilniuje 1960 m. Rinkinys turi 107 įsakus. Dauguma šių įstatymų-įsakų parašė Prūsijos kunigaikštis Jurgis Frederikas, Prūsijos karalius Frederikas Wilhelmas (dar vadinamas Pričkum Vilium) ir kt. Įsakai buvo įvairioms gyvenimo sritims, apie 10 jų — sveikatos reikalams.

1750 m. buvo išleistas įsakymas "Kaip kiekvienas turi elgtis tame čiese, kai gyvuliai gaišta nuo maro". 1770 metų įsake buvo nurodyta, kaip apsisaugoti nuo maro: "Į Prūsiją neturi atvykti joks žmogus, nepraėjęs sveikatos tikrinimo punkto, kur reikia išbūti 42 dienas". Nurodoma ir vaistai, ir kaip gydytis.

Atkakli kova vyko ir prieš raupus. 1769 m. įsake pabrėžiama, kokia baisi liga yra raupai ir kiek žmonių nuo jos miršta. Duodami patarimai ir įsakoma, kad visi turi pranešti vietinei valdžiai apie sergančius. 1805 m. išleistas įsakymas dėl vaikų skiepijimo nuo raupų: "Prieš ligą reikia kovoti nauju raupų skiepijimo būdu: visi — tėvai, motinos, globėjai, valstiečiai ir ponai tuojau turi nešti savo vaikus bei augintinius skiepyti nuo raupų" (Prūsijos valdžios groma-tos, pagraudenimai ir apsakymai lietuviams valstiečiams).
Labai nedaug daryta kovojant su kūdikių mirtingumu. Kūdikiai ir vaikai mirdavo nuo infekcinių ligų ir skarlatinos, plaučių uždegimo) žiemą ir nuo viduriavimo vasarą. Blogos sanitarinės sąlygos padėjo plėstis infekcinėms ligoms, o karščiai ir nemokėjimas sureguliuoti kūdikių dietos prisidėjo prie mirčių vasarą. Priemonių kovai su ligomis taip pat nebuvo. Vaikus skiepijo nuo raupų. Difterito antitoksinas atrastas tik 1923 m. Nebuvo vakcinų nei prieš tymus, nei prieš poliomelitą, nei prieš kitas ligas.

Pagal dr. V. Tercijoną, vaikų mirtingumas priklauso nuo daugelio priežasčių — organizmo nepri-sitaikymo prie naujų sąlygų, ypač maisto, nesubrendimo ir 1.1. [34]

Profesorės V. Tumėnienės duomenimis, iš 1000 kūdikių iki vienerių metų amžiaus 1905 m. mirė 26.2; I-ojo pasaulinio karo metu ir tuojau po karo —    30.0, o nepriklausomos Lietuvos laikais (1922 m.) —    17.9.

Socialinė globa

Socialinė globa, kartais vadinama socialine parama arba labdara, turi tikslą "visuomeninėmis priemonėmis šalinti asmenų vargą, prižiūrėti, kad tas, kuriam reikia paramos ar globos, iš tikrųjų ją gautų. Tais atvejais, kai mažamečiais, seneliais, invalidais niekas nesirūpina, socialinė parama užtikrina jų išlaikymą ir globą". [35]

Seniausi socialinės globos pėdsakai Lietuvoje randami bažnytinėse brolijose. 1430 m. prieš Vytauto Didžiojo mirtį prie šv. Jono parapijos Vilniuje buvo įkurta brolija, kurios tikslas, be religinių praktikų, buvo palaidoti savo narius ir duoti jiems aukų. Vėliau tokių brolijų buvo įkurta ir daugiau — šv. Juozapo ir Nikodemo, Švč. Jėzaus kūno ir kt. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės amatininkai, susibūrę į cechus, irgi pradėjo rūpintis savitarpio pagalba bei šalpa. Iš cecho iždo (skrynios) būdavo šelpiamos našlės ir į vargą patekę nariai. Kai kurios brolijos turėjo net špitoles. Špitolės pradžioje tik globojo paliegėlius ir beturčius bei senelius, bet vėliau pradėjo ir gydyti. Po kiek laiko kai kurios špitolės nustojo mediciniško charakterio ir tapo prieglaudomis, arba bažnyčios tarnautojų gyvenamais namais, o kitos — tikromis ligoninėmis. [36]

Našlaičių ir pamestinukų globa pirmoji susirūpino Trakų vaivados žmona — Jadvyga Oginskienė, kuri 1786 m. įkūrė pirmąjį namą vaikams Lietuvoje. Ji iš vienuolių už Subačiaus vartų nupirko žemės sklypą su pastatais, kuriuose 1791 m. buvo atidarytas Vaikelio Jėzaus auklėjimo namas. Vaikus, kurių būdavo apie 400, prižiūrėdavo vienuolės. 1864 m. šie kūdikių namai buvo pertvarkyti, ir vaikams auklėti pakviestos gailestingosios seserys iš Peter-sburgo. Tada įsteigtos ir stalių, siuvėjų bei batsiuvių dirbtuvės. Vaikai tuose namuose būdavo iki 16-17 metų amžiaus. Be šių namų, Vilniuje taip pat veikė senosios labdarybės draugijos prieglaudos, išlaikančios 90-110 vyrų ir 290-324 moteris, dvi našlaičių prieglaudos, kuriose buvo 25-110 berniukų ir 25-60 mergaičių. Viena iš svarbiausių labdaros draugijų buvo "Paaukotos kapeikos Draugija", pradėjusi veikti 1870 metais. Ši draugija savo žinioje turėjo senelių prieglaudą su 50 žmonių, našlaičių prieglaudą 22 vaikams, amatų dirbtuvę ir vargingų mergaičių parapijinę mokyklą. 1900 metais Vilniuje veikė 26 labdarybės įstaigos. [37]

1843 m. Kaune įsteigtas Lopšelis, kuris vėliau tapo nuolatine vaikų prieglauda. 1864 m. buvo įkurtas Kūdikių auklėjimo namas, kuris globojo apie 40 pamestiniukų. 1860 m. atidaryta dar viena prieglauda, kurios fundatorė buvo Dambrauskienė. Panašios prieglaudos atidarytos ir kituose miestuose: Šiauliuose, Raseiniuose ir 1.1. Be to, Kaune buvo mari-javičių namai našlaičiams su maža ligonine.
XIX šimtmečio pabaigoje buvo įkurtos organizacijos našlaičiams ir jaunuoliams moksleiviams globoti. Tai buvo Žiburėlio ir Žiburio draugijos.

1893 m. Gabrielė Petkevičaitė (Bitė) ir Jadvyga Juškytė įsteigė Žiburėlio draugiją mokslus einančiam jaunimui šelpti. Draugija veikė apie 50 metų — iki bolševikų okupacijos (1940 m.) Kartu su krašto laisve užgeso ir Žiburėlis. Iki 1905 m. Žiburėlio draugija veikė pogrindyje. Į viešumą išėjo tik 1906 m. Draugijos įstatus įregistruojant, pasirašė dr. J. Bagdonas, dr. S. Matulaitis, J. Vileišis ir kt. Iki I-ojo pasaulinio karo Žiburėlio draugija vekė Vilniuje ir kitose vietose. Po karo Žiburėlio draugija atsikūrė Kaune, Marijampolėje ir Ukmergėje.

1921 m. Kaune įsteigtas bendrabutis lietuviams moksleiviams, išvytiems iš Vilniaus, kuriame apsigyveno 18 moksleivių. Kiti neturtingieji mokiniai ateidavo į bendrabutį pavalgyti. Bendrabutis buvo pavadintas Žemaitės namais. [38]

Kita švietimo ir labdaros organizacija buvo Žiburys, kuris veikė Užnemunėje ir buvo įkurtas 1906 m. Tai lietuvių krikščionių draugija, įsteigta kun. Justino Staugaičio. Draugijos siekiuose pažymėta "rūpinimasis reikalingais globos vaikais ir seneliais". Centras buvo Marijampolėje. 1906 m. suorganizuoti Apsaugos namai neturtingiems vaikams ir pavadinti šv. Kazimiero vardu. Globotas 51 vaikas. Jie buvo maitinami tik dieną, o vakare grįždavo į šeimas.

Nepriklausomybės laikais Žiburio draugija savo veiklą dar labiau išplėtė. Marijampolėje įsteigta prieglauda, kurioje buvo 30 vaikų ir 43 seneliai. 1928 m. įsteigtas vaikų darželis. 1936 m. jame buvo 120 vaikų. Darželyje vaikai gaudavo 2 kartus pavalgyti ir drabužius bei avalynę. Kiek vėliau vaikų prieglauda įsteigta Kazlų Rūdoje, kurioje apgyvendinta 80 vaikų. Prieglaudos taip pat veikė Pilviškiuose, Griškabūdyje ir Lukšiuose. [39]

Socialine globa rūpinosi ir Prūsijos valdžia. Prūsijos karalius Pričkus Vilius, rūpindamasis "tais, kurie neturi jokio artimo žmogaus", nutarė įsteigti elgetyną Tepliavos pilyje. 1793 m. jis paskelbė įsaką, kuriame išdėstė elgetyno tvarkos taisykles. Tepliavos elgetynas buvo skirtas 400 "elgetoms, persenusiems ir kariams". Be to, į elgetyną tėvai galėjo atiduoti nesuvaldomus vaikus. Tepliavos elgetyne 1797 m. buvo 315, o 1803 m. —572 žmonės. (Prūsijos valdžios gromatos, pagraudenimai ir apsakymai lietuviams valstiečiams).
Taip maždaug atrodė Lietuvos žmonių sveikatingumo reikalai, sanitarinė būklė ir socialinė globa XV-XX šimtmečiuose.

Nuorodos
[1]     Gyd. A. Bagdanavičius, Kaip gydėsi ir gyveno kauniečiai. Mokslas ir gyvenimas, 1986. [2]   Dr. J. Puzinas, Rinktiniai raštai. II, p. 440. [3]   Iš mokslo istorijos. I, p. 120.
[4]   Gyd. A. Bagdanavičius, Medicinos daktarai Kaune XV-XVI a. Sveikatos apsauga, 1986, Nr. 6, p. 42.
[5]   Dr. J. Puzinas, Rinktiniai raštai. II, p. 449.
[6] Gyd, A. Bagdanavičius, Kauno barzdaskučiai XVI-XVII a. Sveikatos apsauga, Nr. 9, p. 35.
[7] S. Biziulevičius, Vilniaus ligoninių genezė. Sveikatos apsauga, 1983, Nr, 1, p. 36.
[8]   LE. III, p. 126.
[9]   S. Biziulevičius, Vilniaus ligoninių genezė, Sveikatos apsauga, 1983, Nr. 1, p. 83. [10]   LE. XXV, p. 408. [11]   LE. XI, p. 403.
[12] S. Biziulevičius, Vilniaus ligoninių genezė. Sveikatos apsauga, 1983, Nr. 1, p. 83.
[13] Gyd. A. Bagdanavičius, Kaip gydėsi ir gyveno kauniečiai. Mokslas ir gyvenimas, 1986.
[14]   LE. XXIX, p. 350.
[15]   Mažoji tarybinė lietuvių enciklopedija, 2,p. 433.
[16]   Dr. Pirockis, Sename Vilniaus universitete, p. 314.
[17]   Iš mokslo istorijos. I, p. 85.
[18]   Vilniaus universiteto istorija (1579-1803), p. 43.
[19]   Ten pat, p. 66.
[20]   Ten pat, p. 254.
[21]   Vilniaus universiteto istorija (1803-1940), p. 35.
[22]   Ten pat, p. 57.
[23]   MTLE, 3, p. 350.
[24]   Vilniaus miesto istorija, p. 159.
[25]   Gyd. A. Bagdanavičius, Kaip gydėsi ir gyveno kau
niečiai. Mokslas ir gyvenimas, 1986. [26]   LE. XVII, p. 27. [27]   MTLE, 2, p. 506. [28]   LE. XXV, p. 25. [29]   Iš mokslo istorijos. I, p. 164. [30]   LE. XIV, p. 17. [31]   LE. III, p. 535.
[32]   Vilniaus universiteto istorija (1803-1940), p. 67.
[33]   Iš mokslo istorijos. I, p. 160.
[34]   Motina ir vaikas. 1937, Nr. 100.
[35]   LE. XXXVI, III, p. 225.
[36]   LE. XIV, p. 15.
[37]   Vilniaus miesto istorija, p. 229.
[38]   LE. XXXV, p. 269.
[39]   Ten pat, p. 271.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai