Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
BRONIAUS POVILAIČIO PĖDSAKAI GYVENIME PDF Spausdinti El. paštas
Dr. Bronius Povilaitis

Š. m. liepos 17 dieną Tillsonburge, Kanadoje, mirė Bronius Povilaitis, gimęs Diržių kaime, Šiaulių apskrity 1907 metais. Jis ką tik buvo grįžęs iš Chicagos, kur tarėsi su spaustuve apie savo naujai parašytos knygos išleidimą. Tai buvo netikėtas ir skaudus įvykis ne tik jo žmonai Monikai ir artimiesiems, bet ir daugeliui lietuvių, nes jis priklausė mums visiems ir savo meile Lietuvai, ir aktyviu dalyvavimu mūsų organizacijose, ir savo užsimojimu bei sugebėjimu užrašyti sukauptą patirtį svarbiose lietuviško gyvenimo srityse ir mintis apie dabarties aktualijas. Juk jisai dalyvavo Kanados lietuvių bendruomenės taryboje, veikė Delhi lietuvių bendruomenės valdyboje, buvo Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys, aktyvus lietuviškos Šv. Kazimiero parapijos, Delhi, narys, atstovavo lietuviams imigrantų sielovados komisijoje savo vyskupijoje ir priklausė ateitininkų organizacijai net 63 metus, įstojęs į ją 1922 metais, kai lankė gimnaziją Linkuvoje. Taigi, jis tikrai priklausė mums visiems jau vien savo aktyviu dalyvavimu    mūsų    organizacijose.

Jo knyga, kurios išleidimu jis rūpinosi savo paskutinėmis dienomis, yra istorinė apžvalga: "Lietuvos žemės ūkis 1918 - 1940 metais — jo raida ir pažanga". Nepriklausomos Lietuvos ekonomijos pagrindas buvo žemės ūkis. Turbūt dėl to Povilaitis ir - pasirinko studijuoti agronomiją* kad galėtų aktyviai dalyvauti savo tėvynės geresnės ekonominės būklės kūrime. 1930 metais baigęs Žemės ūkio akademiją Dotnuvoje, dirbo šios akademijos Bendrosios žemdirbystės laboratorijoje. Tenai jo pradėti tyrinėjimai, kaip pagerinti sėklas, davė pradžią Kaune įsteigtai Sėklų tyrinėjimo stočiai, kuriai jam teko vadovauti nuo pat jos darbo pradžios. Vesdamas šios stoties darbus, jis dalyvavo naujame Lietuvos žemės ūkio laikotarpy, kuris prasidėjo su istorine žemės ūkio reforma, iš esmės pakeitusia ir ūkio pobūdį, ir ūkininkavimo progreso tempą. Todėl reikia džiaugtis, kad, prieš užbaigdamas savo gyvenimo kelią* jis suspėjo parašyti to progreso istoriją* nes nedaug turime žmonių, kurie taip gerai žinotų visus tos pažangos žingsnius ir būtų taip artimai jautę šio laikotarpio reikšmę mūsų tautai.

Nors ši knyga dar neišleista, bet apie Povilaičio įžvalgą į žemės reformą galime spręsti iš jo paskaitos, skirtos paminėti šios reformos autoriaus ir vykdytojo kun. M. Krupavičiaus 100-ajai gimimo sukakčiai. Ši paskaita yra tik maža dalelė visų Povilaičio paskaitų, skaitytų įvairiose konferencijose, įskaitant ir   lietuvių katalikų mokslinius suvažiavimus, mokslo straipsnių ir kitų rašinių tarpe. Tačiau ji čia minima, kaip pavyzdys jo metodiškumo ir darbo planingumo. Jis buvo paprašytas paruošti šią paskaitą ir taip pat dar kitą A. Stulginskio jubiliejiniam gimtadieniui paminėti Ateitininkų savaitei rugpjūčio 11-18 dienomis Kennebunkporte. Mažiausiai mėnesį prieš šią savaitę abi paskaitos buvo galutinai paruoštos, ir nors Dangus pasišaukė jį į tobulesnį poilsį, negu atostogos su paskaitomis ir koncertais pas pranciškonus, abiejų paskaitų rankraščius jo žmona Monika atsiuntė programos rengėjams prieš šios savaitės datą ir abi jos buvo perskaitytos, kaip numatyta, tik deja, autoriaus nuoširdumą ir kuklumą teko pakeisti trumpa susirinkusiųjų klausytojų malda už jo sielą: Pažymėtina, kad jo paskaitose abiejų šių didžiųjų lietuvių charakteriai ir darbai atpasakoti su pagarba ir meile, bet be patoso ir perdėjimo. Atrodo, tai yra charakteringa Povilaičio būdui, kuriam niekad netrūko artimo meilės, bet jis jos nenuspalvindavo nekuklumu. Kuklumas buvo labai ryškus jo būdo bruožas — jis niekad nedėstydavo savo nuomonės pakeltu balsu ir visada užtekdavo kantrybės išklausyti kitų. Nors čia paminėtose ateitininkams paruoštose paskaitose mintys dėstomos moksliniu ir istoriniu stilium, tačiau vis tiek jose gali jausti autoriaus asmeninį kuklumą.

Pasitraukęs iš Lietuvos ir praleidęs kiek laiko, dėstydamas agronomiją Pinnebergo Baltijos universitete, Povilaitis atvyko į Kanadą. Čia savo planingumu ir darbštumu jis įsigijo magistro ir po to 1954 metais filosofijos daktaro laipsnį McGill universiteto žemės ūkio fakultete. Jo studijų ir po to sekusio darbo sritis buvo augalų genetika — tąsa Kauno sėklų tyrimo stoties tyrinėjimų. Dauguma jo darbų, paskelbtų Kanados ir kitų kraštų mokslo žurnaluose, yra taikomosios augalų genetikos klausimais.

Visų jo darbų tarpe labai žymi vieta tenka istorinei knygai apie žemės ūkio klausimų studijas ir tyrinėjimus Lietuvoje. Ši knyga: "Žemės ūkio akademija" apima visą Dotnuvos aukštosios mokyklos veiklą, pradedant jos steigimu — iki 1944 metų. Ją jis parašė, išėjęs į pensiją, ir ji buvo išleista Chicagoje 1972 m.

Šie darbai, Povilaičio veikla lietuviškame gyvenime, išleista knyga apie Dotnuvos Žemės ūkio akademiją, parašyta Lietuvos nepriklausomybės laikotarpio žemės ūkio istorija ir — labiau už viską -, jo meilės, nuoširdumo ir kuklumo atminimai artimųjų širdyse, jo dėmesys lietuviškam jaunimui ir sugebėjimas sudominti jaunimą savo kilmės kraštu ir įtraukti į lietuvišką veiklą yra pasiliekantys velionio gyvenimo pėdsakai.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai