Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ANAPUS MARIŲ PDF Spausdinti El. paštas

Poeto Venancijaus Ališo (prel. Aleksandro Armino, 1908 - 1975) bičiuliai susibaudę jo mirties 10-mečio proga išleisti jo rinktinės poezijos knygą* kuriai davė vardą "Anapus marių". Rinktinę redagavo poetas Kazys Bradūnas. Redaktoriaus žody skaitome: "Vargu ar tai būtų atsitikę (t. y. ar būtų knyga laiku pasirodžiusi), jei ne Venancijaus Ališo - Armino jaunų dienų bendraklasiai Vilkaviškio gimnazijoje: Antanas Vaičiulaitis ir Petras Kasulaitis. Pirmasis parengė vertingą Rinktinės priedą — poeto gyvenimo ir kūrybos apžvalgą* antrasis yrą leidinio mecenatas, apmokėjęs visas knygos leidybines išlaidas". Knygą išleido "Ateities Literatūros Fondas" (liter. ser. Nr. 29), aplanką piešė dail. Vytautas O. Virkau. Be autoriaus portreto,knygoje dar yra keletas grupinių nuotraukų ir rankraščio faksimilė.

Apie Venancijaus Ališo poeziją jau parašyta nemažai recenzijų, panagrinėta ji literatūros istorijose ar vadovėliuose. V. Ališas — klasikinis simbolinės, egzotinės ir tėvynės ilgesio kūrėjas. Jo vardas mūsų poezijoje yra pakankamai tvirtai įsipilietinęs. Jau pirmuoju savo poezijos rinkiniu "Sao Bento varpai", kurį išleido "Sakalo" leidykla Kaune 1939 m., V. Ališas - Arminas, gyvendamas ir kurdamas Pietų Amerikoje (Brazilijoje, kur buvo išvykęs jau 1936 m.), pasireiškė kaip reminiscencinės ir egzotinės poezijos atstovas. Jau ir tada poetas matė paliktos tėvynės besiniaukiantį dangų:

Matau pavasario žydėjimą
Pro peleną akių . . .
O, broliai! Prieblandų spindėjime
Aš su jumis verkiu
(O, broliai mano! p. 92)


Ir antrąjį Venancijaus Ališo poezijos rinkinį "Anapus" buvo beišlei-džiąs "Sakalas" (davęs pavadinimą "Anapus marių") 1940 m., bet dėl okupacijos jis likęs korektūrose ir nebepasiekęs skaitytojų. Kiti du V. Ališo poezijos rinkiniai buvo išleisti jau už Lietuvos ribų — tai sonetų rinkinys "Pietų kryžius", išleistas Brazilijoje 1948 m., iliustruotas dail. VI. Vijeikio, ir "Cascata cristalina", išleista Vokietijoje 1953 m., iliustruota dail. VI. Stančikaitės.

"Pietų kryžiuje" poetas pasirodo esąs ne vien egzotika susižavėjęs išeivis, bet ir tremtinys:

Raudonos rožių ugnys, rūtų žalios viltys
Ir šiaurės žiedas, panašus į orchidėją,
Kurį prinokusį tyla ten glamonėja —
O Lietuva! Aš tremtinio nešu tau skundų.
(Tremtinio skundas, p. 41).


"Cascata cristalina" yra kaip ir Venancijaus Ališo poezijos pilnatis. Čia atsispindi ne tik tėvynės ilgesys, bet ir rūpestis jos likimu jau po antrojo pasaulinio karo. Kad ir kiek istoriškai publicistinio sukirpimo eilėse "Lietuvai ir lietuviams" tariama, lyg parafrazuojant Maironį:

Graudulys užplūsta visa, ką menu:
Lietuva Tėvynė mūsų — kur jinai?
Brolių kaulai ant Altajaus sniegynų,
Vyriausybės — menkutėliai trupiniai.
(p. 152)

Kaip atrodo Venancijaus Ališo poezijos tūris dabar sudarytoje rinktinėje? Nėra abejonės, kad redaktorius, pats būdamas poetas, darydamas atranką gerai įsijautė į poetinę eilėraščių vertę. Kartu taipgi aišku, kad bus buvę ir tokių eilėraščių, dėl kurių atsijojimo gal bus tekę ir kiek ilgėliau užtrukti besvarstant, į kurią pusę duoti atrankos svarstyklių lėkštelei nusivrti. Bet tokių atvejų atrodo, bus buvę nedaug, poezijoj išmiklintai akiai greit įžiūrint vieno ir kito kūrinio skirtumą. Nebent knygos rėmai bus gal kiek varžę duoti didesnį atrankos skaičių. Iš visų 3 išspausdintų V. Ališo poezijos rinkinių 150 eilėraščių rinktinėje ran
dame 81 eilėraštį, tad apie 55% arba šiek tiek didėlesnę jų pusę. O tai jau pakankamai geras tūris susipažinti su pačia geriausia poeto kūryba. Gerą dalį dar būtų galima pridėti tokių eilėraščių, kur vienas kitas vaizdas, žodis ar išsireiškimas lėmė dėti eilėraštį į šalį. Apskritai Venancijaus Ališo poezijoje kažin ar rasime be geresnio išeiginio apdaro eilių. O ką šioje rinktinėje turime, turės būti gene geriausia.

Lyginant atskiras V. Ališo poezijos knygas su rinktine, randama, kad joje daugiausia eilėraščių imta iš rinkinių "Sao Bento varpai" ir "Cascata cristalina" (po 60%), o mažiausia iš "Pietų kryžiaus (40%). Čia gal nulėmė tai, kad sonetų simbolika artėja į abstrakciją ir sandari jų forma kiek pristabdo gaivalingą jausmo proveržį, duodama progos daugiau intelektui pasireikšti. Moderuotas gaivalingumas yra neabejotina Venancijaus Ališo poezijos žymė. Tik ir sonetuose tremtinio dalia piešiama elegiškai:

Bet man jau niekas niekas nebemiela:
Nei palmės grakštus lapas anei žiedas
Gėlės, pražydusios tarp akmenų . . .
O tremtinio širdis — vėlė be vietos.
(Paskutinis tremtinio troškimas, p. 55)

Randi čia ir A. Mickevičiaus "Krymo sonetams" artimos nuotaikos:

Tai tu. Tai tu! Pakol karštam snūdimo spinduly
Subaigia tirpti ledo gėlės ūkanų saloj,
Atvožiu sunkų bluostą. Bet tu vėl —
toli, toli . . .
(Nubudimas, p. 50)


Lyg ir ano neišspausdinto V. Ališo eilių rinkinio vietą čia užima geras jo nespausdintų eilėraščių pluoštas (27 eil.), pavadintas "Tarp laurų ir akacijų". Čia daugiau intelektinio kaip jausminio tūrio, daugiau aktualijų, vienas kitas religinio ar fragmentinio pobūdžio eilėraštis, vienas kitas sonetas. Šalia abstrakcijos čia pasitaiko ir jovialinės nuotaikos, bet apskritai yra nemaža panašaus pobūdžio eilėraščių kaip ir anksčiau išspausdintuose rinkiniuose.

Redaktorius ypač paisė autoriaus kalbos ir rašybos, tik vienoj kitoj vietoj pataisydamas skiriamuosius ženklus arba aiškiai taisytiną žodį (pvz., seniai vietoj senai ir pan.).

Moksliniam darbui ypač svarbu turėti autentišką tekstą, ir redaktorius tam buvo gana jautrus (pvz., netaisydamas tokių žodžių kaip apleidau vietoj palikau, arba kirčio nelygumų, kurių V. Ališo eilėse palyginti neretai pasitaiko). Naudingi yra ir kai kurių vardų bei žodžių paaiškinimai. Kai kurie jų yra bendresnio pobūdžio ir žinomesni, kaip iliuzija, miražas, balzamas, ekstazė, zefyras, oazė, bet geografinių ir portugalų kilmės žodžių paaiškinimas tikrai daug kam pravers. Ir gal tik vieno kito iš teksto bus pasigendama. V. Ališo kalba būdinga tarmiškumais ir kai kuriais retais ar jo paties susikurtais žodžiais, pvz., dulstantis, pakarai, remunė, ynys, nulengti, oši daina, geidaujanti dvasia, abuojas (prasme abejingas) ir kt. Gal ir čia kai kam kurie nors tų žodžių paaiškinimai būtų pravertę. Skaitytojas pasitaisys vieną kitą užsilikusią korektūros riktą: kateros (vietoj keteros, p. 78), Pranas Arminas (vietoj Petras Arminas, p. 142), Pavasario arimuos (vietoj Pavasario rimuos, p. 188).

Deramai šią Rinktinę papildo Antano Vaičiulaičio ilgesnis (40 psl.) rašinys apie Venancijaus Ališo - Armino gyvenimą ir kūrybą. Darbas kaip ir sudėtinis, nes autoriui čia žiniomis ir informacija talkino prel. Pijus Ragažinskas, Petras Kasulaitis, prel. Ladas Tulaba, lituanistas Juozas Senkus. Tad iš tų žinių ir daugiau ką apie poetą sužinome, pvz., kad mokėjęs čigonų kalbą, kad domėjęsis ir matematika, kaip Baranauskas ar Jakštas, tik gal ne taip plačiai. Rašydamas apie V. Ališo poeziją, autorius yra ir daugiau originalių minčių pateikęs. Bet duodama ir kitų ankstesnių atsiliepimų, pvz., apie egzotinę Ališo poeziją pakartojami žodžiai iš "Literatūros lankų" (1955, Nr. 5): "V. Ališui, net ir nesigriebiant binkinės formos, pavyksta tropikus tiesiog įelektrizuoti gaivališka dinamika" (176 p.). Keliama V. Ališo kaip patriotinės poezijos kūrėjo reikšmė: jis gyvą prieš mus pastatąs ne tik savo tėviškės paveikslą, bet ir "visos Tėvynės ilgesį, tragediją ir misiją" (p. 179). Atremiamas Vilniuj išleistos "Lietuvių literatūros istorijos" teigimas, kad Ališas buvęs paveiktas modernizmo. Iš tikrųjų jis lieka klasikinės ir simbolistinės poezijos rėmuose tiek išorine, tiek išvidine savo kūrybos forma.

Venancijus Ališas. ANAPUS MARIŲ. Poezijos rinktinė. Redagavo Kazys Bradūnas. (Chicago, Ateities Literatūros Fondas). 1984. Spaudė "Draugo" spaustuvė. 190 p. Kaina 7 dol.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai