Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
TRYS KNYGOS ETNOGRAFIJAI PDF Spausdinti El. paštas
Lietuvių etnografijos mokslinė literatūra iš lėto praturtėjo septyniomis monografijomis trijose knygose. Jos išleistos Vilniuje Mokslų akademijos istorijos instituto. Tai yra "Iš lietuvių kultūros istorijos" serijos, pradėtos 1964 metais, 9-asis tomas 1977 m., 10-asis 1979 m. ir 12-asis 1983 metų. Visų knygų atsak. redaktorius yra Vitalis Morkūnas, instituto etnografijos skyriaus vedėjas. Tiražas 4000, leidykla "Mokslas".

9-ajame tome, 232 p., išspausdintos dvi studijos: Angelė Vyšniauskaitė — Lietuvos valstiečių linininkystė, ir Janina Laniauskaitė — Lietuvos valstiečių vasaros transportas. Vyšniauskaitė darbuojasi etnografijoje nuo 1949 metų, o nuo 1961-ųjų jinai yra instituto vyresnė mokslinė bendradarbė, paskelbusi daug studijų ir suredagavusi knygų. Čia minimas darbas apie linininkystę užima daugiau negu pusę tomo (p. 7 - 138). Nagrinėjamas laikotarpis nuo XVIII amžiaus pradžios iki 1940 metų. Peržvelgusi ligšiolinius tyrinėjimus ir šaltinius ne tik etnografiniu, bet ir istoriniu bei agronominiu požiūriu, autorė supažindina skaitytoją su archyvine medžiaga Lietuvoje ir kitur. Ypatingai vertina Šiaulių "Aušros" muziejaus sutelktus atsakymus į 1937 metų anketą. Atsiliepė talkininkai iš 99 valsčių. Pati autorė yra surinkusi 419 aprašus 1950 - 1975 metų ekspedicijose visuose Lietuvos rajonuose. Vyšniauskaitės monografijos turinys: Linų pasėliai ir jų rajonizacija. Dirvos paruošimas. Sėja. Rovimas. Galvučių karsimas ir džiovinimas. Kūlimas. Darginimas. Mynimas. Brukimas. Pluošto šukavimas.

Linininkystei pailiustruoti duota 31 piešinys ir kartogramos tekste ir 17 puslapių fotografijų po 3 - 6 puslapyje. Maždaug trečdalis fotografijų datuotos nepriklausomybės laikais. Rodomi linams nudirbti įrankiai, linaminės, jaujos, darbo eiga. 285 pozicijų literatūros sąraše panaudota kai kas iš Mažosios Lietuvos nuo 1744 metų, taip pat 74 rusiški raštai. Savo išvadose autorė primena tokius faktus: Linų produkcijos atžvilgiu nepriklausoma Lietuva užėmė trečią vietą pasaulyje, o jų eksporte antrąją. Namų audimui linai auginta ir stambiuose, ir smulkiuose ūkiuose. Pagal apdorojimo techniką Lietuvoje susidarė du regionai: 1) mirkytinių linų pluošto Žemaitijoje ir Aukštaitijoje, 2) klotinio pluošto — Užnemunėje, Dzūkijoje ir vidurio Lietuvos pietinėje dalyje. 1920 - 1940 metuose paplito patobulintos mašinos kūlimui, mynimui ir brukimui.

Laniauskaitės (Morkūnienės) kinkomasis vasaros transportas yra ne kas kita, o vežimai ant ratų. Autorė dirba Mokslų akademijos etnografijos skyriuje ir yra paskelbusi eilę straipsnių nuo 1972 metų. Jos gyvai parašyta ir gausiai liustruota studija užima p. 139 - 213 ir turi šiuos skyrius: Vežimų konstrukcija ir klasifikacija. Vežimų gamyba. Meistrai ir jų įrankiai. Studija liečia XIX amžiaus antrąją pusę ir jau intensyvesnę vežimų gamybą iki 1940 metų. Ši materialinės kultūros sritis Lietuvoje pradėta nagrinėti gana vėlai S. Bernotienės straipsniuose 1958 - 1964 metais. Yra trumpų paminėjimų XVI -XVII amžių raštuose. Archyvinėje medžiagoje iš seniau tėra maža technikinių duomenų. Žymioji panaudotos medžiagos dalis yra Mokslų akademijos etnografijos skyriuje, surinkta pačios autorės Laniauskaitės pagal anketas 1969 - 1974 metais. Tekste randame 27 piešinius ir kartogramas, o įklijose — 17 puslapių po 2 - 3 fotografijas ar piešinius. Pirmą kartą lietuvių literatūroje panagrinėti arklių traukiami vežimai. Dabar bemaž visame pasaulyje juos išstumia motorai. Literatūros sąraše yra 83 pozicijos. Yra trys nuorodos į Mažosios Lietuvos autorius. Abi monografijų autorės šiame tome panaudojo išeivijoje dirbančios istorikės dr. V. Daugirdaitės - Sruogienės diplominį darbą "Žemaičių bajorų ūkis I pusėj XIX šimtmečio" (išsp. "Senovė" Kaune 1938 m.). Tomo pabaigoje duotos trumpos santraukos rusų ir vokiečių kalbomis.

10-ojo tomo (168 p.) bendra antraštė yra "Žemės ūkio inventorius". Įdėtos dvi monografijos: Regina Merkienė — Gyvulininkystės inventorius Lietuvoje XIX - XX amžiuje ir Vacys Milius — Javų nuėmimo ir kūlimo įrankiai XIX a. antrojoje pusėje — XX a. pradžioje. Merkienė yra Mokslų akademijos etnografijos skyriaus mokslinė bendradarbė nuo 1961 metų. Paskelbė straipsnių apie Lietuvos kaimo tvartų raidą ir tipus. Čia apžvelgiamos studijos tikslas nurodytas autorės įvade: sudaryti pagrindinio gyvulininkystės inventoriaus grupių klasifikacijas, tipus ir jų paplitimą. Šiais aspektais tyrinėjimų Lietuvoje kaip ir nebūta. Merkienės darbui skirti p. 6 - 105 (su rusų ir anglų k. santraukomis). Turinys: Pašarų transportavimas. Pašarų paruošimas ir šėrybos rykai. Tekste įdėta 22 paplitimo kartogramos, keliolika piešinių: rezginių, doklų, kapojimų, kaponių, tvartų interjerų, lovių, gardonų ir kt. reikalingų daiktų. 19-oje įklijų sudėta po 2 - 6 fotografijas. Dėl tokio sugrūdimo kai kurios jų išėjo per mažos. Literatūros sąrašo nėra, tik nuorodos išnašose. Išvadose pastebėta, kad pagrindinis gyvulininkystės inventorius iš esmės nesiskyrė nuo kaimyninių kraštų nei XIX amžiuje, nei vėliau. Be bendro visai Lietuvai inventoriaus, būta kai ko ir regionališkai savito: šiaurės Lietuvoje — doklai, lapinės velkės, neštuvai, dviračiai rateliai šienui išvilkti; pietų Lietuvoje — pašarų maišai, vienlankės pintinės; rytų Lietuvoje — loviai su dviem rankenomis, trumpakotės kaponės žaliems pašarams susmulkinti; vakarų Lietuvoje — lovelinė kapojinė, burokmalės mašinos. Aiškinamos tokių arsenalų susidarymo priežastys.

Miliaus darbas yra kiek trumpesnis, p. 106 - 164 (kartu su santraukomis rusų ir anglų k.), nes arimo padargai jau buvo išnagrinėti kitų autorių, pvz., Pr. Dundulienės knygoje "Žemdirbystė Lietuvoje" (Vilnius, 1963 m., 276 p.). Miliaus studijos turinys: Derliaus nuėmimo įrankiai. Kūlimo ir valymo įrankiai. Autoriaus tikslas buvo nustatyti įrankių tipus, variantus ir jų geografinį paplitimą XIX amžiaus antroje pusėje ir XX a. pradžioje iki I pasaulinio karo. Tam tikslui duota 12 kartogramų. Be to, tekste yra grėblių, dalgių, priekalų, plaktukų, pustyklių, šepečių, reketų, spragilų, vilktų, šakių, vėtyklių, kretilų ir kitokių naudingų įrankių piešinių, iš viso 26. Įklijose dar pridėta 24 fotografijos, pakankamai didelės, tik po dvi puslapyje. Miliaus išvadose sakoma, kad nuo XIX amžiaus pabaigos ūkiuose ėmė plisti patobulinti amatininkų darbo ir fabrikų gamybos įrankiai. Anksčiau daugumą medinių įrankių pasidarydavo patys žemdirbiai. Vis dėlto nemaža tradicinių įrankių išsaugota iki mūsų laikų. Dabar jie sukrauti kraštotyros muziejuose ir Rumšiškių oro (buities) muziejuje. Kaip kai kurių kitų medžiaginės kultūros daiktų, taip ir žemdirbystės, vakarų Lietuvoje buvo tokie patys tipai, kaip ir kitur Pabaltijyje ir toliau į vakarus. Tuo tarpu Aukštaitijos analogų būta Latgalijoje ir Rytų Europoje. Tad minėtieji įrankiai priklauso bendram Europos tautų kultūriniam palikimui. Pastebėta specifinių lietuviškų bruožų jų puošyboje.

Trečioji mūsų apžvalgos knyga "Iš lietuvių kultūros istorijos" 12-asis tomas pavadinta "Valstiečių verslai". Išspausdintos trijų autorių monografijėlės: Juozas Kudirka — Miško verslai, p. 7 - 42; Vacys Milius — Medžio apdirbimo amatininkai, p. 43 - 98; Angelė Vyšniauskaitė — Lietuvių linininkystės papročiai, p. 99 - 178. Visur pridėtos santraukos rusų ir vokiečių kalbomis, literatūros ir šaltinių sąrašai.

Kudirkos tema liečia retesni užsiėmimą Lietuvoje: dervos ir deguto varymą^ anglių degimą. Tie produktai būdavo reikalingi ratams tepti ir kalvystėje. Tyrinėta nedaug, duomenų maža. Liečiamas laikotarpis maždaug šimtmetis nuo XIX a. vidurio. Studijos turinys: Gamybos vietos ir gamintojai. Gamybos procesai. Produkcija. Prekyba. Kudirkos studija trumpa, iliustruota tik 6 paveikslais, kuriuose sudėta po keletą piešinių. Kitoje knygos vietoje dar randame tos pačios studijos 5 fotografijas (įklijose). Autorius išveda, kad miško verslų paplitimą nulėmė miškų pobūdis, o ne tradicinių etnografinių sričių faktoriai. Produktus gamino individualiems ūkiams ir rinkai. Pramonės vystymasis palietė uždarą ūkį ta prasme, kad sumažino miško verslų paklausą: Naujoviškų vežimų geležinėms ašims mažiau dervos ar deguto bereikėjo. Po I-ojo pasaulinio karo importuojamos akmens anglys išstūmė medžio anglis. Autorius naudojo literatūrą penkiomis kalbomis. Jis yra parašęs knygą "Lietuvos puodžiai ir puodai" (Vilnius, 1973 m., 132 p.) ir kelias kitas knygas liaudies meno klausimais.

Vacys Milius, Mokslų akademijos etnografijos skyriaus vyresnysis mokslinis darbuotojas ir daugelio raštų autorius, suplanavo savo studiją apie medžio amatininkus šitaip: Trobesių statytojai. Kubiliai, Klumpdirbiai. Medžio drožinėtojai. Autoriaus įvade primenama, kad Lietuvos kaime ne visados galima buvo atskirti amatininką nuo žemdirbio (knygoje rašoma valstiečio) ar nuo liaudies menininko, nes dažnai tas pats asmuo atlikdavo ir tą ir kitką. Iš visų amatų svarbiausias buvęs medžio apdirbimas. Studijoje nekalbama apie račius, nes tatai atlikta ankstesniuose S. Bernotienės ir J. Laniauskaitės raštuose. Milius apsiriboja XIX a. pabaiga iki XX amžiaus vidurio, nes tasai laikotarpis teikia pagrindinę etnografinę medžiagą. Autoriui pirmiausia rūpėjo išsiaiškinti, kas imdavosi amato, kaip ir kur dirbdavo, jų įrankiai bei darbo procesas. Dirbinių formos jis nenagrinėja. Tai yra gyvoji istorinė etnografija, o ne siaura formalistinė. Daugiausia vietos Milius skiria trobesių statytojams. Rašo apie statybines medžiagas, jų paruošimą, apie meistrus — dailides ir stalius. Toliau seka sienų surentimas su papročiais ir prietarais, stogo dengimas arba steigimas, pamatų sutvarkymas, puošimas ir pagaliau įkurtuvės. Pirmą kartą lietuvių literatūroje ši sritis išsamiai panagrinėta. Autorius panaudojo seniau surinktą medžiagą, sukauptą Lietuvos muziejuose, o daugiausia savo paties surinktus aprašus ir nuotraukas tarp 1958 - 1981 metų.
Kaimiečiai išmokdavo amato, dirbdami su meistru, jam pagelbėdami. Amatininkai palikdavo savo dirbinius užsakovo sodyboje arba parduodavo turguje. Miliaus studija iliustruota 19 paveikslų tekste (kartogramų nėra) ir 17 nuotraukų įklijose. Jo literatūros ir šaltinių sąrašas turi 97 pozicijas. Tai ne bibliografija, o tik panaudoti dalykai. Milius yra paskelbęs keletą bibliografijų ir jų istorijų kituose leidiniuose.

Trečioji 12-ojo tomo monografija yra Angelės Vyšniauskaitės apie linininkystės papročius. Tai lyg ir tąsa jos 1977 metų studijos, paminėtos mūsų apžvalgos pradžioje. Savo uždaviniu autorė laiko "būtinumą nagrinėti ne tik pozityviąsias, bet ir negatyviąsias tradicines lietuvių linininkystės verslo papročių puses". Šiam savo teigimui paremti jinai nurodo S. Tokarevo 1957 metų rusišką knygą, išleistą Maskvoje. Vyšniauskaitė siekia įsiskverbti į praėjusiųjų šimtmečių lietuvių pasaulėjautą, nors daugiausia aprašų turi iš XX a. pradžios. Studijos turinys toks: Sėmenų sėjos papročiai, prietarai ir burtai. Linų pasėlių lankymas. Linarovio talkos. Linamušio talkos Linų klojimas. Linamynis — darbo šventė. Linabruktis. Linai — atsiteisimo priemonė.

Linininkystės papročiai iliustruoti penkiomis kartogramomis, 5 piešiniais ir 23 fotografijomis. Autorės išvadose sakoma, kad su linų apdirbimo papročiais susijusi magika buvusi nukreipta vien j tai, kad pasėti linai išaugtų aukšti, švarūs, brandūs. Vėlesnėje raidoje tie magiškieji veiksmai išvirto pramogomis, kaip šaukimas per linarovj, kuršio nešimas per linamynį ir kita. Bendras darbas talkose ugdęs liaudies meninę kūrybą, ypač žodžio meną ir choreografiją, padėjo ilgiau išlikti atmintyje darbo dainoms, pasakoms, mįslėms, žaidimams. Taip užsklendžia darbščioji etnografė savo jau kelintą veikalą, nagrinėjantį lietuvių tautos per šimtmečius sukurtą dvasinę kultūrą. Vyšniauskaitė panaudojo 112 literatūros ir šaltinių vienetų. Tarp jų paminėti dr. Jono Balio 1930 ir 1965 metų raštai, Antano Mažiulio 1940 m. straipsnis, kai kas iš senųjų Mažosios Lietuvos autorių. Monografijos pagrindą sudaro pačios autorės surinkta medžiaga etnografinėse ekspedicijose ir saugoma Mokslų akademijos etnografijos skyriaus rankraštyne ir fototekoje.

Visos septynios monografijos turi detalias iliustracijų metrikas. Matomas sistemingas redagavimas ir gera korektūra. Kaip jau įprasta sovietinio stiliaus raštuose, nuolat linksniuojamas žodis valstiečiai. Kodėl kaimų gyventojai jau nebe kaimiečiai, kaip duota Dabartinės lietuvių kalbos žodyne (1972 metų laidoje)? Pagal miestiečius, vilniečius ir pan. O valsčių gyventojai buvo ne tik žemdirbiai kaimiečiai, bet visokie ūkininkai, miestiečiai, profesionalai. Taigi, politinis momentas. Dar svarbesnis politinis momentas matomas visose šios apžvalgos ir kitose etnografinėse studijose, kai nagrinėjamieji objektai apribojami dabartinėmis sumažintomis politinėmis sienomis. Rytiniai aukštaičiai ir dzūkai paliekami už tų sienų ir apie jų kaimus nė žodžio. Dar blogiau su Mažąja Lietuva: jei studijų tiriamieji laikotarpiai siekia XIX amžiaus vidurį ar senesnius laikus, tai būtina įjungti ir Mažąją Lietuvą; kurioje tada buvo daug lietuviškų kaimų ir vienkiemių. Etnografinėse knygose turėtų būti naudojamos etnografinės tautos sienos.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai