Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
RAŠYTOJO IR VALSTYBĖS VAIZDUOTĖ PDF Spausdinti El. paštas
Sausio 12 - 17 d. New Yorke įvykusiame Tarptautinio PEN Klubo kongrese pagrindinė tema buvo dvi vaizduotės — rašytojo ir valstybės. Įdomiausiai šiuo klausimu pasisakė tie rašytojai, kurie patys patyrė totalitarinių diktatūrų poveikį, kaip Česlovas Milošas ar Tomas Venclova.

Neseniai į užsienį išvykęs lenkų autorius Rišardas Kapuščinskis kalbėjo apie skirtumą tarp vaizduotės ir fantazijos. Vaizduotė, pasak jo, yra galinga kūrybos versmė, kuri ne tiktai įgalina mus susiorientuoti, bet ir kurti naujas vertybes bei geresnį gyvenimą: Fantazija gi naudojamasi, norint pabėgti, atrasti prieglaudą; ar vietą pasislėpti. Kai valstybė pergyvena politinę krizę, fantazija perima vaizduotės vaidmenį. Stebėdami galingųjų elitų vaidmenį krizės metu — jų absurdiškus nuosprendžius, jų neatsakingumą, aklumą — mes, rašytojai, klausiame: Ar tie žmonės turi vaizduotę? — kalbėjo Kapuščinskis.

Valstybė neturi vaizduotės, pareiškė Pietų Afrikoje gyvenanti rašytoja Nadine Gordimer, nes valstybė žiūri į vaizduotę kaip į gaminį, kurį galima panaudoti. Rašytoją panaudoja vaizduotė; jis ar ji rašo, kaip diktuoja jų vaizduotė . . . Vaizduotė niekad negali būti kolektyvo produktas. Ji yra pati išskirtiniausia, privačiausia, individualiausia ir labiausiai koncentruota smegenų veikla. Aš nežinau, sakė Gordimer, ar kas nors fiziologiškai išaiškino vaizduotės vyksmą, bet tai, ką aš skaičiau apie vaizduotę, neprilygsta tam, ką aš ir jūs patyrėme kaip rašytojai. . . Nes rašytojas yra susijęs su laiku: tai yra vaizduotė. Valstybė siejasi su istorija; vietoj vaizduotės valstybė apsiriboja istorijos atšvaistu.

Vaizduotės ir laisvės sąryšį pabrėžė Vengrijoje dažnai cenzūruojamas rašytojas Sandoras Csooris. Jo žodžiais, net kai rašytojo kūriniai — kaip Dostojevskio ar Faulknerio — vaizduoja baisius nusikaltimus, jo tikslas tas pats: leisti pasauliui ir žmonėms pajusti laisvės dvelkimą . . . leisti skaitytojui pasijusti gyvu, mirtingu, paslaptingu visatos piliečiu. Valstybė niekad nesiekia tokių tikslų. Ji tiktai "įmasi priemonių", reguliuoja, skatina savo piliečius būti praktiškais . . . Jos slaptoji policija, kokia slapta ji bebūtų, neturi nieko bendro su metafizinėmis paslaptimis, kaip tomis, kurias, pavyzdžiui, randame Rilkes eilėraščio eilutėje. Atvirkščiai, jei to reikalauja valstybės interesai, ji priverčia žmones išduoti vienas kitą; staiga pakeisti nuomones, ir pasiduoti valstybei. Ji ginkluojasi ir nusiginkluoja . . .

Valstybė yra realistiška, toliau kalbėjo Csooris. Ji laikosi sukalkėjusių ir uždarų formų net ir tada, kai dvasia jau seniai yra tas formas peraugusi. Tuo noriu pabrėžti, pareiškė vengrų rašytojas, kad literatūra yra savarankiška, žvalesnė ir dabartiš-kesnė už bet kokią valstybės struktūrą. Literatūra be paliovos ieško ir stato, susiduria akis į akį su meile ir mirtimi; ji liūdi, aprauda, griauna, ir sugeba distiliuoti pergalę iš savo pralaimėjimų. Jaudinančių paradoksų pagalba ji iš ligos išsunkia sveikatą ...

Prieš keletą metu į Paryžių išvykęs lenkų poetas Adamas Zagajevvskis kalbėjo apie išeivio rašytojo vaizduotę. Pasak jo, išeivija gali pagimdyti paradoksišką laisvės jausmą: Gyvendamas svetimoje šalyje, nepriklausai jos visuomenei. Esi svetimšalis, ir tas svetimumas gali būti savaip teigiamas. Ar atsimenat Nabokovą Rerlyne, rašantį savo romaną "Dovana", kupiną džiaugsmo, žinantį savo kūrybinį pajėgumą. Būdamas išeivijoje, svetur, nebeturi ryšio su savo draugais, esi atkirstas nuo savo gimtojo miesto, bet tikrovė tebėra su tavimi... Esi laisvas, ir jei esi rašytojas, gali mėginti išreikšti tą savo laisvę . . . Berašydamas, gali užčiuopti tikrovę, kuri yra gilesnė ir galingesnė už kasdieninę tikrovę. Ir akimirką tampi galingesniu už imperatorių, kuris tave išstūmė svetur, ar kuris neleidžia tau grįžti į tavo miestą: Tai ne tiktai sapnas, ne tiktai iliuzija. Akimirką esi imperatorius, ir koks turtingas. Vaizduotė tau padeda. Vaizduotė — kelias į tikrovę, o ne pabėgimas iš jos.

Mano šalis čia, mano poemos tikrovėje, — kalbėjo lenkų poetas. Tai mūsų šalis, rašytojų šalis. Jos pilietybę gali lengvai įsigyti kiekvienas žmogus, kuris nori skaityti, galvoti, regėti. Ta prasme, aš negaliu būti išeivijoje, išskyrus tas blogas savaites ar mėnesius, kai man nepavyksta atrasti tikrovės, — pabrėžė Zagajewskis.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai