Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VYTAUTO ALANTO "GELMIŲ BALSAI" PDF Spausdinti El. paštas

Ko reikia, kad novelė būtų rimta kandidatė laimėti, sakysim, kažkiek metų "Dirvos" skelbiamuosius Simo Kašelionio vardo konkursus? Pastaruosius porą metų niekas jų nebelaimi, nes, matyt, ir tie nuolatiniai konkurso dalyviai nebesugeba pataikyti, kaip reikėtų sukurti. O kaip iš tikro reikėtų rašyti, galėtų eiti pavyzdžiu Vytautas Alantas, kurio novelės net 6 kartus yra laimėjusios tuos konkursus, ir "Viltis" visas tas laimingąsias yra išleidusi knygoje Gelmių balsai (237 psl., kietai įrišta, aplankas dail. D. Šeputytės - Jurgutienės, rašytojo portretas dail. B. Macutkevičiaus, leidinio mecenatas — Amerikos Lietuvių Tautinė Sąjunga, išleista 1984 m., kaina 10 dol.).

V. Alantui novelė ne naujiena. Kaip rašytojas jis jau 1930 m. prisistatė su pirmuoju novelių rinkiniu "Artisto širdis", o ši naujoji knyga yra septintoji tų trumpojo metražo jo kūrinių. Kadangi jis ir novelėje stengiasi atsidėjęs papasakoti sudėtingą; intriguojančią; gerai pagrįstą istoriją ir nepagailėti veikėjams išsamios vidinės ir išorinės charakteristikos, tai ir trumpumas jo novelėms yra sąlyginis dalykas. Juk ir šiame tų laimingųjų rinkinyje vienas kūrinys turi truputį daugiau kaip 50 puslapių, o ir kitiems nepašykštėta tų puslapių.

Nėra nė čia herojų, kurie, patriotizmo skatinami, simboliškai šnekant, sprogdintų kalnus ar sausintų balas, kaip kai kas linkęs iš mūsų rašytojų pageidauti, net reikalauti. Kai kuriuose kituose savo kūriniuose V. Alantas yra vaizdavęs heroizmą; rūpinimąsi savo tauta, jos likimu, bet ne čia. O čia turime daugiau kasdienybėje vykstančias dramas, kurios kartais baigiasi šviesiai, kartais pusiau komiškai, o vienu kitu atveju pralaimėjimo susilaukia veikėjai, net tragiško galo. Žinoma, tos dramos nėra eilinė mūsų kasdienybė. Vis arba veikėjai kuo nors ypatingi, arba situacijos susipainioja taip, kad kasdienybė išvirsta į dramą; kuri gali baigtis laimingai ar nelaimingai. Be kita ko, šiose novelėse vadovaujamas vaidmuo atitenka moterims. Retais atvejais jos pralaimi, bet visada ne vyrai, o jos atsakingos, kad kūrinys taip, o ne kitaip baigiamas.

Bent keturios tų novelių yra meilės istorijos. Bene pati sudėtingiausia tai ta didžioji "Viskas galėjo kitaip susiklostyti". Adamonis nė po daugelio Amerikoje pragyventų metų negali užmiršti gražuolės Gabriūnienės, kurią mylėjo Vilniuje ir kuri po vyro mirties vis dėlto nuėjo ne su juo, tada visiškai bepinigiu, o su juodojoj rinkoj praturtėjusiu intrigantu Rakučiu. Nusivylimas ta moterimi toks, matyt, stiprus buvo, kad Adomonis nebetikėjo nė kitomis gražuolėmis. Iš jo šnekos skaitytojas supras, kad tikroji meilė mirė dar Vilniuje. Tačiau novelės, kaip žinome, paprastai baigiamos netikėtai. Kai tasai ją vedęs Rakutis netenka rankos, Aušra su trim vaikais atvažiuoja pas Adomonį. Skaitytoją tikriausiai stebins gal ir ne novelės tą praktišką išeitį pasirenkanti moteris, bet Adomonis, daug ir mandriai kalbėjęs, smerkdamas Aušrą; bet staiga suskydęs, kai tik ji vėl pasirodė jo akiratyje.

Aušra Gabriūnienė - Rakutienė - Adomonienė, be abejo, ne tik graži, bet taip pat ir puikiai  sugebanti suktis, kad turėtų patogų gyvenimą; O karaliaus Traidenio duktė novelėje "Karalaitė Gaudimantė" išleidžiama už Mozūrijos kunigaikščio, taigi materialinių   nepriteklių   nejaus.   Bet prieš  išvažiuodama įsisiautėjusi ji ryžtasi praleisti naktį su jaunuoliu Rainiu. Tėvas ir dėdės niršo, bet tuos jau gerai gyvenimo pamokytus išminčius  nugali  merginos  logika, kad ji gi viską aukoja, net ir savo kraštą ir tikėjimą; sutikdama tekėti už mozūro. Išdidumu, drąsa ir logiškais įrodinėjimais ji ne tik nepateko į rūsį, kaip tėvas buvo grasinęs, bet ir to jauno rikio gyvybę tąkart išgelbėjo.

Išdidi, norėjusi menu gyventi "Gelmių balsų" Natalė nusivylusi pasiskandina, o "Mėnesienos suitos Baublio paunksmėje" Vasiūno ir Ramos atostoginis romansas, flirtas, kaip paskutinis jų dialogas liudytų, turėjo baigtis vestuvėmis.

Dvi likusios novelės jau visiškai kito sukirpimo, nors, tiesa, ir jose moterų vaidmuo reikšmingas. "Ūgly Lithuanian" vaizduojamos Ievos Sereikienės išgalės ugdyti vyrą ir verstis intrigomis tiesiog neribotos. Jei ne ji, vyras Lietuvoje nebūtų gal kilstelėjęs aukštėliau tarnyboje. Bet jei ne jos užsispyrimas dukterį Kunigundą ištekinti taip, kaip jai pačiai patiktų, gal žentu nebūtų susilaukusi juoduko.

"Šachmatų partija su giltine" — tai drama šeimos, kai vyras gana sąžiningai dirba sovietiniam saugumui, net žmonos brolį išduoda, o žmona artimai bendradarbiauja su partizanais. Ar pagrįsta žmonos viltis, kad jos vyras gali atsiversti? Neatrodo. Tiesa, jis nužudo savo viršininką Mnogojiedovą* bet tik tada, kai jo paties laisvė ir gal net gyvybė pakimba ant nestoro siūlo.

Pasakodamas savo istorijas, V. Alantas, žinoma, neskuba. Kad ir toje štai Aušros Gabriūnienės istorijoje kiek daug intrigos! Adomonis bare sutiktam rašytojui ir pats pasakoja, ir duoda iššifruoti užrašus, kuriuose pavaizduotos meilės, pavydo, keršto ir apsimetimo scenos. To intrigos pynimo netrūksta nė kitoms novelėms.

Veikėjai savo nusistatymus ir pažiūras išsako dialogais, bet dažnai leidžiama jiems ir tylom patiems vieniems apsvarstyti savo ėjimus. Štai "Gelmių balsuose" yra ir dialogų, bet dailininkė Natalė rimčiausius savo sprendimus viena plačiai aptaria. Kaip tik ne iš dialogų, o iš tų svarstymų ryškėja jos charakteris ir nusiteikimai.

V. Alanto ne vienas veikėjas mėgsta ir sugeba pafilosofuoti, pakalbėti, sakytume, aukštu, nekasdienišku stilium. Štai Rama Vasiūnui sako: "Tavo Baublys prisiviliojo mane, ir ledai ištirpo: man nebereikės aklio lazdos ir išmintingo šuns vadovo išsikapanoti iš po ledo į paviršių. Tu turėsi pasodinti kieme lietuvišką ąžuolą* kad mūsų vaikai girdėtų jo baubimą ir nepaklystų . . ." Arba Marius Ramotas aptaria save: "Kažkas padarė iš manęs hibridą* mišrūną! Mokykloje man pompavo: būk raudonas! Tėvai, išpūtę žandus, pūtė: būk baltas! Kaip futbolo sviedinį jie spardė mane nuo vienų vartų prie kitų, putodami įmušti golą savo naudai: spardė atkakliai, be pasigailėjimo. Velnių ir angelų pjautynės dėl mano sielos, cha? Tur būt, mano vargšę sielą laimėjo galingieji. Juk ar galėjo būti kitaip? Jų komanda buvo stipresnė, bet viena mano koja vis vien paliko įmerkta lietuviškame raugale. Taip ir pasidariau mišrūnas: tautinė forma, socialinis turinys! Po velnių, kokia abrakadabra". Arba paskutinė skęstančios Natalės mintis: "Pagaliau aš grįžtu į motinos gamtos prieglobstį, iš kur per klaidą buvau atėjusi į šį pasaulį".

To intelektualumo, kartais supoetinto, pėdsakų apskritai netrūksta V. Alanto stiliui. Vasiūnas štai "baiminasi išsklaidyti išgyvenamo atolaidžio pilnatvę". Kai Gaudimantė su Rainiu jojo, "Žirgai šuoliavo prisiploję prie žemės, ir tūlam mirtingajam pasimaivėjo, jog nemirtingieji sparnuotais žirgais skrieja į žemės ir dangaus dievų sąskrydį".

Dar kas būdinga Vytauto Alanto kūriniuose iš viso, o taip pat po truputį švysteli ir šiose novelėse, tai veikėjų sąmonėje išsilaikiusios su Lietuvos istorija ar mitologija susijusios ir protarpiais kaip nors blykstelinčios nuotrupos. Žinoma, tie trupiniai tėra išlikę tik Lietuvoje augusių intelektuališkų tautiečių galvose. Eglė Ramotienė net susapnuoja, kaip kovoja nuo Vilniaus bažnyčių sienų atšokę giltinės ir ritieriai ir kaip karalius Gediminas pasirodo ir jo geležinis vilkas užstaugia. Natalė skęsdama dar galvoja apie Jūratę ir Kastytį ir jų gintarinius rūmus. Jai net pasivaidena, kad Jūratė ir žalčių karalienė Eglė moja jai. Vasiūnas dar neužmiršęs ir merginai papasakoja Baublio istoriją. Kad Gaudimantė galvoja apie Mėnesėlio karalystės galimus ženklus, tai turbūt visiškai natūralu, nes ji bus turėjusi gyventi XIII amžiuje, o ne mūsų dienomis.

Tai žinoma, yra vis praeitį įsimylėjusio ir nuo jos nebeatitrūksiančio romantiko Alanto išmonė, kad ir jo kūrinių veikėjams leidžiama tuo tegu ir truputį pagyventi. Tiesa, toks nuolat ūdomas Sereikis gal ir nebesinešioja tautinės praeities liekanų, nes jo kūrybinės išgalės skirtos žmonai išplūsti, kai ji net negirdi (Vištaprotė! Kvakna! Nevala! Skretena, Traila! Kleketa! Rėkia! Suoslė! Krioka! Netikša! Kyra! Švankšlė! Šunbajorė! Niekaprotė! Tulžienė! Kreivaklišč! Pikteiva!). Tokiam keiksmažodžių žodynėliui sukurti taip pat reikia ne tik įniršio, bet ir kūrybinės ugnelės . . .

Knyga baigiama Balio Gražulio straipsniu, kuriame apžvelgiama Vytauto Alanto novelistika.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai