Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
IŠLAISVINIMO TEOLOGIJA PDF Spausdinti El. paštas


J
OS KILMĖ IR IŠTAKOS

Tai yra tokia teologija, kuri neapsiriboja vien tik šio pasaulio įvykių apmąstymu, ir po to jau toliau nebeeina, bet stengiasi įsijungti į procesą, kuris siekia pasaulį perkeisti. Tai teologija, kuri visada lieka atvira ir nori tapti protestu prieš nuolatinį žmonių didžiumos apiplėšimą. Tai ji siekia vykdyti per išlaisvinančią meilę ir pastangas kurti naują, teisingą, visuotiniu broliškumu pasižyminčią visuomenę — labai vertingą dovaną Dievo karalystėje.

Gustavo Gutierrez1

Yra būtina saugotis ir budėti akivaizdoje pastangų, kurios siekia visą egzistenciją supolitinti ir, visiškai nesuprantant pačios Dievo karalytstės idėjos bei nuvertinant žmogaus asmens transcendentinį charakterį, iškelti į sakralinę plotmę, tokiu būdu apvilti bei išduoti pačius giliausius religinius lūkesčius ir viską paaukoti revoliuciniams projektams.


Tikėjimo Kongregacijos instrukcija "Kai kurių Išlaisvinimo teologijos aspektų reikalų" — XI, 17.

Paskaita, skaityta Penktajame Lietuvių Mokslo ir Kūrybos simpoziume, Chicagoje, 1985 m. lapkričio 30 d.

Šios dvi pacituotos ištraukos, nors ir ne pilnai, bet pakankamai aiškiai apibūdina dviejų priešingų įsitikinimų nuotaikas, jų atstovų teiginių atspindžius. Sąjūdis, kai kurių dar vadinamas "fenomenu", gimęs ir stipriai besireiškiąs Pietų Amerikos kraštuose, šių pastarųjų dviejų metų bėgyje yra taip supoliarizavęs teologų ir ne teologų nuomones bei reakcijas, kad nebegalima pro jį tyliai praeiti. Iki šiol lietuvių spaudoje, išskyrus A. Maceinos ilgesnę studiją, pavadintą "Reforma ar evoliuciaja", ėjusią nuo 1985 m. rugpjūčio mėn. iki spalio 15 d Tėviškės Žiburiuose, ir porą trumpesnių paskaitų studijiniuose būreliuose, apie šį sąjūdį buvo labai mažai girdėta. Todėl man ir rūpėjo šio simpoziumo rėmuose pakedenti šio fenomeno, pavadinto "Išlaisvinimo teologija", pagrindinius teiginius, pasverti jo prielaidas, jo įtaką plačiosioms masėms ir pateikti reakciją bei vertinimų apžvalgą.

Kilmė
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, karo padary-tom žaizdom pradėjus užgyti, pamažu pradėjo grįžti į universitetų auditorijas ir į aukštųjų teologijos mokyklų katedras gyvi išlikę žymesnieji Europos teologai. Vieniems jų teko labai sunkiai išgyventi karo audras, kitiems dėl įvairių nesusipratimų net būti suspenduotiems nuo teologijos dėstymo bei savųjų raštų skelbimo, kaip pvz., H. de Lubac, S.J., J. Daniėlou, S.J., Y. Congar, O.P., Teilhard de Chardin, S.J., ir kiti, Tikėjimo Kongregacijos laikinai sustabdytieji. Kūrybinės pastangos tačiau nebuvo visiškai užslopintos. Kilo balsų, raginančių įlieti naujo kraujo į visą teologijos mokymo sistemą, išeiti iš jau gerokai pasenusių vadovėlinės teologijos formato rėmų. Pirmasis konkrečiai šita kryptimi pasiskardeno belgų teologas Gustave Thils. Jis 1954 metais paskelbė studiją, pavadintą "Theologie des realitės terrestres" (konkrečios tikrovės teologija). Sekančiais metais pasirodė šio veikalo vokiškasis vertimas ir netrukus eilė vertimų į kitas Vakarų Europos kalbas, sukėlęs nelauktai didelį susidomėjimą. Visa eilė teologų ir skriptūristų, kaip M. D. Chenu, Kari Rahner, Hans Urs von Balhthasar, O. Cullmann, K. Berth, paskelbė studijas ir ilgesnio formato veikalus, kuriuose pradėta teologijos šviesoje kedenti daug konkretaus gyvenimo reiškinių. Šitaip viena po kitos pasirodė spaudoje daugybė "teologijų": istorijos, darbo, technikos, gyvybės ir net mirties teologijų.2 Vatikano II susirinkimas, paskelbęs pagrindine savo tema Bažnyčios atsivėrimą ("aggiornamento" — langų atidarymą) pasauliui, t.y. konkrečiam dabarties gyvenimui, šitą kryptį dar labiau pagyvino, gi ilgokai užtrukusios diskusijos Šv. Petro bazilikoje vadinamosios "13-osios schemos" reikalu įtraukė ir tų minėtų teologų bei jaunesniųjų jų mokinių nemažą skaičių. Jie vyskupams patarnaudavo kaip "periti" — teologijos ekspertai. Kaip žinom, toji schema vėliau įgijo oficialiai priimto ir patvirtinto dokumento, pavadinto "Gaudium et spes", formą. Prie šio dokumento būtina prijungti ir kitą, trumpesnį, bet taip pat labai svarbų — greičiausia JAV jėzuito John Coutney Murray išmąstytą ir pasiūlytą dokumentą — dekliaraciją apie laisvę.

Konkreti gyvenamoji tikrovė tapo teisėtu teologinio svarstymo objektu, patraukusiu eilę pačių jauniausių teologų — ne vien katalikų, bet taip pat ir kitų krikščionių bendrijų. Vatikano II paskelbtasis raginimas "skaityti laiko ženklus" rado gyvo atgarsio. Netrukus pamatome tų pastangų vaisių. Pradžioje straipsniai, studijos, o vėliau ir didesnio masto veikalai centrine tema pasirinko Bažnyčios santykį su pasauliu. Pirmoje vietoje tuose veikaluose pastebime akcentuojamą ne tikėjimą, kaip iki šiol tradicinėje teologijoje kad būdavo daroma, bet viltį. Tuo būdu visas teologinio rūpesčio pagrindinis svoris nukeliamas nuo Dievo kaip į mus iš amžinybės veikiančios ir globojančios artumos, į Dievą kaip absoliutinę visos kūrinijos ateitį. Šitoji Dievo ateitis, skelbė minėtieji teologai ir politinės teologijos šalininkai, esanti vienintelė viltis žmonijos istorijai ir tiktai jos poveikyje istorija įstengianti nuolat likti atvira ateičiai. Pagrindiniai šitokios politinės teologijos skelbėjai, kurie pradėjo kaip tik šiuo metu reikštis, buvo Johann B. Metz, Jūrgen Moltmann ir didele dalimi Edw. Schillebeeckx, O.P. 1962 metais pasirodo pirmoji minėtojo J. B. Metz knyga, pavadinta "Christliche Anthropozentrik". Ji buvo šio autoriaus šv. Tomo Akviniečio minties vystymosi naujos sklaidos vaisius. Jam šv. Tomo Akviniečio studijos davė naują paskatą konkrečioj žmogiškoj tikrovėje "įkūnyti" didžiojo 13 a. mąstytojo įžvalgas ir nukelti į gyvenimą, kuriame žmogus nuolat reiškiasi. Taip pamažu, savo mokytojo Kari Rahnerio remiamas ir padrąsintas, J. B. Metz išvysto savo "politinės teologijos" metmenis. Autorius šv. Tomo veikale Summa Theologiae pastebėjo jau prieš 700 metų iškylančią tendenciją nusisukti nuo graikiškojo kosmocentrinio realybės apmąstymo į antropocentrinį. Šitoji įžvalga bei kitų vokiečių teologų, kaip J. Moltmann ir W. Pennenberg, panašių minčių paskatinimas ir buvo tai, kas vertė J. B. Metz toliau vystyti politinės teologijos idėją. Pirmuoju stambesniu veikalu, kurį suredagavo J. B. Metz ir paskelbė 1965 m., reikia laikyti jo "Weltvertstandnis im Glauben".3 Čia rasime daug iškilių teologų straipsnių, gvildenančių konkrečios tikrovės ryšį su teologija ir Bažnyčios vieta dabarties pasaulyje. Be veteranų, kaip H. de Lubac, S.J., Hans Urs von Balthasar, Kari Rahner. S. J., Yves Congar, O. P., randame ir tada dar jauną, bet jau pasižymėjusį teologą Joseph Ratzinger, dabartinį Tikėjimo Kongregacijos prefektą. Tuo pat metu paskelbiamos ir kitos šia tema parašytos knygos: J. Moltmann: "Theologie der Hoffhung" (1966). J. Metz: "Zur Theologie der Welt" (1969), Edw. Schillebeeckxz: "God the Future of Man" (1968) ir kitos.

Taip pamažu susiformavo Europoje vadinamoji "politinė teologija", kuri greit rado gyvo atgarsio ypač jaunesnių teologų tarpe. Atsirado nemaža aistringų jos propaguotojų ir praktikoje, pvz., Dorot-hea Stolle (plg. jos knygos angliškąjį vertimą: "Political Theology", 1974). J. B. Metz pakartotinai primena, kad viena jo centrinių intencijų buvo kovoti su perdėtu religijos "suprivatinimu" ikišiolinėj teologijoje ir praktiškajame krikščionių gyvenime. Jis pabrėžė, kad būtina sustiprinti bendruomeninį tikėjimo aspektą ir aiškiau įžvelgti religijoje eschatologinį atspalvį. J. Moltmanno pagrindinis interesas buvo išryškinti ir pabrėžti,, kad Dievas veikia į tikinčiuosius ir visą žmoniją kaip kolektyvą iš savosios absoliutinės ateities, patraukdamas viską tobulesnio Dievo karalystės atbaigimo link. Skaitydami politinių teologų veikalus, pastebime, jog jie visi savo mintis atremia j Evangelijos skelbiamą Dievo karalystės sampratą, pabrėždami, kad ir jiems tokia karalystė esanti teisingumo ir tiesos karalystė; kad Dievas nori ir jo valia yra visus išganyti. Tie teologai entuziastiškai pasigavo kadaise Kari Rahnerio pasiūlytą "anoniminio krikščionio" idėją ir ją plačiau išvystė. Todėl jie daro išvadą: būsimoji Dievo karalystė nesiriboja vien tik aktyviais tikinčiaisiais, formaliai įsijungusiais į krikščionių bendriją, bet eventualiai turės apimti viską ir visus (šv. Pauliaus apaštalo mintis). Iš čia natūraliai išplaukia visiems šventa pareiga aktyviai užsiangažuoti ir veikliai įsitraukti į visuomeninę - politinę veiklą. Šitoks įsijungimas turės lemiamos reikšmės. Kito kelio negali būti; šis yra tikrasis kelias, kuriuo bus pasiekta galutinė, tobuliausia Dievo karalystės pilnatvė. Politiniai teologai pakartotinai teigia, kad iš tikro esanti tik viena istorija, o ne dvi skirtingos — sakralinė ir profaninė, žemiškoji istorija. Dievo karalystė nereiškia pasaulio paneigimo, bet pirmiausia jos uždavinys esąs pašalinti iš šio pasaulio visa, kas varžo normalų vystymąsi ir trukdo pažangą, pvz., žmonių polinkį į korupciją, iširimą — subyrėjimą, dviprasmiškumą ir nusivylimą, nuodėmę ir prievartą bei žmogaus teisių piktnaudojimą. Šitame darbe Bažnyčia privalanti užimti kritišką poziciją šio meto skurdo, priespaudos ir neteisybės akivaizdoje. Bažnyčios, ypač jos vadovų, šūkis dabar privaląs būti: "Dievo vardu mes reikalaujame — liaukitės!". Politinės teologijos atstovai pakartotinai teigia, kad Bažnyčia užimtų "kritiško negatyvumo" poziciją šio meto nebepakeliamo vargo ir priespaudos bei neteisybės akivaizdoje. Todėl šie teologai savo veikaluose akcentuoja kryžių kaip centrinį kenčiančios Bažnyčios simbolį,4 jos tarnavimą vargšams ir beteisiams. Tačiau jie nenori pasitenkinti vien tik pasyviu "kentėjimu su vargšais ir solidarumu su jais varge", bet tvirtina, kad, iškilus reikalui, meilės vardu esą galima ir net privaloma skelbti bei vykdyti aktyvų pasipriešinimą, net ir revoliuciją.5

Iš to, kas iki šiol pasakyta, matome, kad politinė teologija, subrendusi maždaug dešimties metų laikotarpyje po Vatikano II susirinkimo, savo drąsiom mintim galėjo greitai laimėti ypač jaunųjų teologijos studentų dėmesį, įžiebti jų protuose ir sielose eibę naujų idėjų bei pasiryžimų veikti. Tuo metu Vakarų Europos universitetuose studijavo gana daug jaunų ir gabių studentų iš Pietų Amerikos. Minėtos revoliucinės idėjos, kurias jie išgirdo iš kai kurių savo profesorių lūpų, jautriai palietė ypač tuos Lotynų Amerikos kraštų studentus. Jie asmeniškai buvo išgyvenę įvairias politines - militarines krizes, iš arti stebėję jų krašto bažnytinį gyvenimą ir tas sąlygas, kuriose didžioji gyventojų dalis buvo priversta vargti. Šie studentai tad pasirodė esą tarsi derlinga dirva, į kurią krito politinės teologijos profesorių žodžiai. Nors pačioje Europoje politinė teologija rado tiktai labai kuklius atgarsius, kurių dauguma buvo negatyvūs ir kritiški, šiems Pietų Amerikos žmonėms viskas skambėjo dideliu pažadu. Europos mintytojams tuoj pasirodė įtartinos kai kurios šios politinės teologijos tezės ir būdas, kuriuo sklaidomi eschatologiniai klausimai ir kuriuose aiškiai atsispindėjo Karolio Markso doktrinos teiginiai, pvz., iš marksizmo pasiskolintoji "praxis", "priklausomumo" sąvokos. Šiems jauniesiems Pietų Amerikos studentams viskas skambėjo labai žavingai ir uždegančiai. Jie, dar Europoje būdami, rinkdavosi ir mažose grupėse diskutuodavo su savo krašto bendraminčiais universiteto aulėse išgirstas sąvokas bei išvadas. Jie tapo pačiais uoliausiais politinės teologijos paskaitų lankytojais. Tai pastebėjo jau ir pats J. B. Metz. 1977 m. lankydamasis JAV, po vienos savo paskaitos Notre Dame universitete, jis turėjo pasikalbėjimą. Ten buvo paklaustas, kodėl Vakarų Europoje, jo gimtajame krašte, Vakarų Vokietijoje, jo skelbiamosios idėjos ir pati politinės teologijos mintis nerado gyvesnio atgarsio ir tolimesnio vystosi, išskyrus gal Dorothea Strolle kai kuriuos bandymus? Metz atsakęs: "vokiečiai, ypač mes, vokiečiai katalikai, taip maža teturime politinės patirties... "6 Privačiuose pasikalbėjimuose ir diskusijoje J. B. Metz yra pareiškęs, kad jo skelbiamos mintys ir refleksijos, davusios pradžią politinei teologijai, iš tikrųjų nesančios jokia atskira teologinė sistema ar kokia ypatinga teologinė "mokykla", o tik naujas žvilgsnis bei noras suteikti fundamentalinei teologijai platesnį horizontą, duoti konkretesnius pagrindus. Jam pirmiausia rūpėję pasvarstyti Bažnyčios santykį su dabarties pasauliu, ko juk iš tikro norėjo ir Vatikano II susirinkimas, kviesdamas "skaityti laiko ženklus". Man atrodo labai būdinga ir tai, kad šiuo metu įsiaudrinusiose kontroversijose ryšium su išlaisvinimo teologija, nerandame J. B. Metz'o vardo, negirdime jo balso.

Išlaisvinimo teologijos lopšys
Maždaug tuo pat metu, kai Europoje reiškėsi politinės teologijos tema rašomieji teologų veikalai, Pietų Amerikoje prasidėjo naujas sąjūdis, politinės teologijos atžala, pasivadinusi "Išlaisvinimo teologija". Anksčiau minėtieji teologijos studentai, baigę savo studijas, grįžo namo į savo gimtuosius kraštus Pietų Amerikoje ir ryžosi kurti naują, tik jų kraštams būdingą teologinį sąjūdį. Paminėsiu čia pačius reikš mingiausius vardus: Hugo Assmann, Gustavo Gutierrez, Jose Bonino, Enriąue Dussel, Alfredo Fie-ro, Jon Sobrino, Jose Louis Segundo, S.J. Jiems visiems asmeniškai teko pergyventi ir iš arti stebėti savojo krašto skurdą, vargšų žmonių išnaudojimą, nepakeliamą priespaudą ir visišką priklausomumą nuo kitų: turtingųjų ir politinių vadovų savo krašte, o ypač nuo turtingųjų, pažengusiųjų kraštų, vadinamų "pirmojo" pasaulio valstybių, kaip JAV ir Anglija ar Japonija. Tie jaunieji entuziastai, nors ir labai dideli individualistai, kiekvienas savaip bandę formuoti teologinį mąstymną, pasijuto vieningi, sutartinai pradėjo reaguoti į jų gimtojo krašto vargšų skundą ir duoti atsakymą, kurdami savitą, autentišką ir gyvastingą Pietų Amerikos teologiją. Si teologija norėjo tapti visų tų vargšų, bebalsių ir beteisių žmonių balsu, skelbti nuskriaustųjų išlaisvinimo reikalą, sykiu tapdama stipriu moraliniu pagrindu visiems atsistoti ant kojų. Šie jaunieji teologai pirmiausia labai aiškiai nusistatė neimituoti Vakarų Europos politinių teologų ir nuo jų atsiriboti. Šį pasiryžimą labai aiškiai iškelia, berods, pats pirmasis sistematiškai ir išsamiai šias mintis išdėstęs Peru teologas kunigas Gustavo Gutierrez. 1971 m. pasirodė jo stambus veikalas, pavadintas "Išlaisvinimo teologija" (Teologia de la liberacion). Šitame naujas gaires nurodžiusiame veikale, kuris jau yra išverstas į daugelį Vakarų Europos kalbų ir susilaukęs net 12 laidų angliškojo vertimo, autorius pirmiausia iškelia cen trinę problemą, išreikšdamas ją šiuo sakiniu: "Kalbėti apie išlaisvinimo teologiją — tai ieškoti atsakymo į klausimą, koks yra santykis tarp Išganymo ir žmogaus išlaisvinimo?"7 Autorius savo veikale dažnai cituoja J. B. Metz, Kari Rahner ir kitus iškilius teologus, parodydamas savo platų apsiskaitymą ir erudiciją. Tačiau pačiame šio veikalo centre G. Gutierrez labai aiškiai atsiriboja nuo jų, pareikšdamas, kad anie esą per daug teoretiški ir jų idėjų nesą įmanoma pritaikyti Pietų Amerikos žmonių patirčiai.8 Po šio G. Gutierrrez veikalo pasirodymo tuojau buvo paskelbta įvairių ilgesnių ar trumpesnių studijų Pietų Amerikos, ir kitų kraštų teologų. Kritikai klausė, ar visos šios Pietų Amerikios teologų pastangos tik nebus daromos tam, kad gerokai nuo kitų kraštų atsilikusiai šaliai suteiktų tam tikrą savigarbos ir savimi pasitikėjimo paskatą, pakelti žmonių prestižą ir tuo parodyti pasauliui, jog ir Pietų Amerika įstengia sukurti savitą, tik tam kraštui ir jo žmonių situacijai atitinkančią teologiją ir šitaip padėtų Pietų Amerikos vardui įeiti į istoriją.9 Keli kritikai, žvelgdami į išlaisvinimo teologijos atstovų paskelbtuosius veikalus, gal net per aštriai prikiša, kad, nežiūrint jų pakartojamo tvirtinimo, jog jie esą originalūs ir laisvi nuo europietiškų įtakų, vis dėlto labai aiškiai parodo "germaniškąjį charakterį" ir kad ant daugelio tų Pietų Amerikos teologijos veikalų galima esą uždėti antspaudą — "Made in Germany".10

Nacionalizmas ir revoliucijos Pietų Amerikos žemynui — beveik kasdieninės patirties išraiška. Todėl šie kraštai yra toji natūrali dirva, kurioje galėjo greit išdygti ir plėtotis jaunųjų teologų pabertieji minčių grūdai. Šį naująjį "fenomeną", jau įgijusį sąjūdžio formą, greit pastebėjo visas pasaulis. Dvi pastarosios Pietų Amerikos vyskupų konferencijos — 1968 m. Medelline, Kolumbijoje, ir 1979 m. Pue-bla, Meksikoje — jau vyko šio naujojo išlaisvinimo teologijos sąjūdžio ženkle. Iš to, kas pasakyta, matome, kaip mintys, pasėtos akademiniame kontekste ir gvildentos universitetų bei aukštųjų teologijos mokyklų seminaruose, išsivystė ir parodė naują savitą veidą, išaugo ne vien į religinį, bet ir į socialinį sąjūdį, kuris apeliuoja į pačią krikščionijos sąžinę ir jau įstengė sukelti įvairiausių reakcijų audrą.

Išlaisvinimo teologijos pagrindinės prielaidos
Pirmiausia meskime žvilgsnį į bendrąją atmossferą, susidariusią tuojau po paskutiniojo pasaulinio karo, ir į tas problemas Bažnyčios gyvenime, kurių skatinami Pietų Amerikos teologai subrandino savo idėjas ir ryžosi prabilti "nauju žodžiu" teologinėje arenoje.


ALEKSANDRA KAŠUBIENĖ    KRISTUS (glazūra)

Pirmajame dešimtmetyje po karo, ir ypač po Vatikano II susirinkimo išryškėjo visai nauja situacija teologiniame mąstyme. Pamažu subrendo įsitikinimas, kad iki šiol dominavusi klasinės teologijos tradicija nebėra pakankama pilnai atsakyti į Vatikano II nutarimų raginimą—sueiti į dinamiškesnį santykį su dabarties pasauliu. Buvo gyvas reikalas sukurti naują teologinę ir dvasinę orientaciją. Gi šios naujos, suintensyvintos teologinės krypties formavimui pirmiausia būtina grįžti į Šv. Raštą ir jo įkvėpto žodžio šviesoje rimtai interpretuoti — "skaityti" (Vatikano II susirinkimo atidarymno metu pavartotas žodis) laiko ženklus. Iš to savaime plaukė raginimas, kad Bažnyčia ir visa teologija atsigręžtų į pasaulį ir imtųsi atsakomybės už šį dabar konkrečiai gyvenantį pasaulį. Tačiau šiose plačia prasme suprastose "sekuliaristinėse" pastangose greitai buvo pastebėtas iškylantis naivus optimizmas ir per didelis pasitikėjimas griežtaisiais mokslais, moksliškuoju metodu ir tendencija laukti iš mokslo, tarsi iš kokios sekuliaristinės evangelijos, atsakymo į visas dabarties problemas. Dėmesio centre atsistojo psichologija, sociologija ir stipri pagunda pasinaudoti marksistine istorijos interpretacija. Visos šitos nuotaikos netrukus prasiveržė ir į teologiją ir taip sužavėjo kai kuriuos jaunesniuosius autorius, kad jau enbeįstengta pamatyti minėtųjų griežtųjų mokslų ribotumo, bet visai nekritiškai pasitikėta jų laimėjimais, nepaprasta technologine pažanga, neretai pasirenkant visa tai kaip įrankį, religines problemas sprendžiant. Cia man prisimena viena labai reikšminga ir įžvalgi pastaba, kurią praeitą vasarą privačiame pasikalbėjime su vienu žurnalistu padarė dabartinis Tikėjimo Kongregacijos prefektas kardinolas Joseph Ratzinger. Ji kaip tik ir liečia mūsų minėtą atmosferą teologinėje srityje. Kardinolas pareiškė, kad vieno žymiausių šio šimtmečio pirmosios pusės Šv. Rašto egzegeto Ru-dolf Bultmanno skelbtoji "numitologinimo" akcija Šventraščio ir apskritai Bažnyčios tradicijos studijose yra padariusi labai didelę ir sykiu labai neigiamą, griaunančią įtaką. Numitologinimo idėjos skelbimas kaip tik esąs prisidėjęs prie neigiamos reliatyvistinės nuotaikos sudarymo. Šita jo įtakoje susidariusi nuotaika reikalavo viską kritikuoti, nieko nepriimti vien tik tikėjimu, bet viską pasverti kritiškai. Ir taip nejučiom atsiradusi praraja, mano Ratzingeris, tarp Bažnyčios tradicijos skelbimo Kristaus ir istorinio Jėzaus Kristaus. Dar daugiau — visa krikščioniškoji tradicija tada pakimba ore ir krinta į tuštumą, o tai jau reiškia, kad ir pats Bažnyčios mokymas — pati krikščionijos tikėjimo širdis — nuolat lieka atvira vis naujai interpretacijai, vis naujom teologinėm hipotezėm. Iš čia plaukia išvada, kad ir Bažnyčios mokomoji galia, ir josios autoritetas atitruksiąs nuo šaknų ir paliekamas "mokslinei" interpretacijai.11 Šitoks minties kelias, manoma, buvo labai paveikęs ne vieną tų Pietų Amerikos studentų, atvykusių į Europą pagilinti savo teologionių bei filosofinių žinių. Be to, Vakarų Europoje tuojau po paskutiniojo karo išdygo įvairaus plauko ir nusistatymo neomark-sistai filosofai, kaip Ernst Bloch, Adomo, Horkheimer, Habermas, Marcuse ir kt., kurie pasišovė užpildyti tą minėtąją prarają, tą tuštumą if suteikti Vakarų kultūros pasauliui naują prasmę. Jų pasiūlytieji veiklos modeliai kai kur virto tarsi moraliniu atsakymu į tą pokario laikotarpyje susidariusį dvasinį ir materialinį skurdą. Moralinis iššūkis, kuris kilo iš šito skurdo, dar labiau sustiprėjo, kai po karo Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje nepaprastai sparčiai atsigavo ir suklestėjo ekonominis gyvenimas, pasiekęs iki šiol negirdėtos gerovės aukštumą. Tai dar labiau išryškino tą prarają, kuri skyrė turtinguosius nuo dar iš karo metu atsiradusių vargšų, ypač tų kraštų, kuriems buvo duotas "dar neišsivysčiusių kraštų" vardas. Šių pastarųjų tarpe buvo ir visa Pietų Amerika, didelė dalis Afrikos ir Azijos tautų. Ką šitie "trečiojo pasaulio" žmonės turėjo daryti? Į iššūkį reikėjo duoti atsakymą, kuris įstengtų vispusiškai tuos žmones patenkinti. Šito kaip tik pirmieji pradėjo imtis Pietų Amerikos jaunieji teologai. Jiems atrodė, kad iki šiol praktikuota religija buvusi perdėm privatinė, atremta į asmeninį žmogaus santykį su Dievu. Religinė praktika — taip pat perdėm individualistinė. Pamoksluose ir sielovadinėje praktikoje visada pirmenybę užimdavusios individualinės problemos, o moraliniame gyvenime nuolat pabrėžiamas pagrindinis rūpestis — siekti šventumo, ugdyti dorybes, siekti asmeninio tobulumo. Jie pastebėjo, kad labai mažai arba niekad, o gal tik protarpiais, būdavo užsiminta apie socialines problemas, žmogaus teises, ekonominį gyvenimą. Todėl Vatikano II paskelbtoji konstitucija "Bažnyčia ir modernusis pasaulis" (Gaudium et Spes) daugumai minėtų teologų ir šviesesnių pasauliečių tapo dideliu padrąsinimu. Jie pamatė, kad, ir pasiliekant ant tradicinio Bažnyčios mokslo bei tradicijų pagrindo, galima ir reikia ieškoti atsakymų į tą iššūkį, kuris kilo iš naujai susidariusios intelektualinės, socialinės ir ekonominės situacijos ne vien Europoje, bet ir kitur pasaulyje, ypač Pietų Amerikos žemyne.

Išeities tašku teologams pajudėti pirmyn ir buvo neturto, vargo bei ekonominio išnaudojimo ir priespaudos sąvokos. Suliejant šias sąvokas su Šventraščio istorijos samprata ir neomarksistine dialektika, gimsta vargšų kaip klasės — savotiška proletariato idėja. Šitaip sudarytas naujas junginys tapo kai kuriems teologams, ypač Pietų Amerikos atstovams, teisėtu hermeneutiniu įrankiu naujai aiškinti Šv. Raštą ir, pasinaudojus šiuo būdu, interpretuoti visą religinį gyvenimą bei kurti visiškai naują teologiją. Einant šituo keliu, subrendo įsitikinimas, kad esančios dvi galimybės, kurias prieš akis turi kiekvienas nuoširdus tikintysis: arba eiti su vargšais ir prispaustaisiais, arba su valdančia klase, kuri tuos vargšus išnaudoja ir pavergia. Todėl anie teologai ragina "apsispręsti už vargšus — neturtinguosius" (angliškai — option for the poor). Kas šitam siūlomam apsisprendimui ar pasirinkimui priešintųsi, yra tuojau apšaukiamas einąs prieš varguolius ir prisidedąs prie jų išnaudojimo bei pavergimo. Šitokioje situacijoje ir pati Bažnyčios mokomoji funkcija (magisterium) praranda pagrindą po kojų. Jeigu ir bandytų Bažnyčia (t. y. jos vadovybė) visą šią situaciją — neturtą, vargą ir išnaudojimą — aiškinti pagal tradiciją ir Bažnyčios skelbtuosius socialinius principus, tai iš minėtųjų teologų susilauktų aštrų apkaltinimą, kad ji einanti su turtuolių klase, su valdžia, kuri skriaudžia vargšus, taigi einanti prieš patį Jėzų Kristų ir jo mokslą. Nereikia stebėtis, kad tokia minties linkmė ir naujai susidariusi nuotaika yra kaip tik tų minėtųjų prielaidų vaisius. "Klasių kova" tada tampa visai neabejotinu faktu. Likti neutraliu šitokioje būklėje neįmanoma: arba eini su vargšais, rikiuojiesi jų pusėje, arba eini su išnaudotojais, turtuoliais, valdomąja klase.12

Dabar trumpai pažvelkime, kokie yra pagrindiniai teiginiai, kuriuos skelbia anksčiau Europoje gimusi politinė teologija ir ypač mums rūpimoji "Išlaisvinimo teologija".

Kaip jau anksčiau užsiminta, vienos, organiškos ir sistemingos "Išlaisvinimo" teologijos nėra. Galima kalbėti tiktai apie "Išlaisvinimo teologijas". Daug Pietų Amerikos teologų paskelbė savąsias tokios teologijos versijas, bet naujų variantų vis dar pastebime paskaitose, paskelbtuose straipsniuose ir 1.1. Vienas pirmųjų, kuris bandė plačiau ir išsamiau pristatyti šios Išlaisvinimo teologijos pagrindinius teiginius, buvo Peru valstybės kunigas Gustavas Gutierrez. Jis 1971 metais ispaniškai paskelbė gana stambų veikalą, kuriam davė vardą "Išlaisvinimo Teologija" (Teologia de la liberacion).13 Ten randame iškeltas centrines naujos krypties teologijoje idėjas, pavaizduotas nuotaikas ir motyvus, kurie vedė šita nauja linkme. Duotasis knygai pavadinimas tapo tarsi vėliava ir visiems kitiems po to pasirodžiusiems veikalams, nors jų antraštės yra gana įvairios, pvz., jėzuitas Juan Luis Segundo savo veikalą pavadino "Teologijos išlaisvinimas".14 Parankioję minėto Gutierrez ir kitų Pietų Amerikos ryškesnių teologų paskelbtų knygų bei straipsnių būdingas vietas, čia bandysime pateikti keletą svarbesniųjų šios krypties teologijos teigimų.

Kuo save laiko Išlaisvinimo teologija, kokia yra jos skelbėjų savimonė? Atsakymui galėtume rasti eilę įvairių teigimų, bet sutraukus juos į vieną sakinį, reikėtų jį šitaip išreikšti: ši teologija yra atsakymas į vieną esmingiausių dabarties problemų, liečiančių nuasmeninto (jie vartoja žodį "non-persona") žmogaus vietą istorijoje, būtent atsakas į dabarties konkrečiai pergyvenamą situaciją, kurios akivaizdžiausi ženklai randami Pietų Amerikoje, kur paprastas žmogus neturi jokios laisvės, bet yra baisios socialinės neteisybės prislėgtas ir nebepakeliamo vargo bei neturto klampynėje paskendęs. Gustavas Gutierrez tą būklę šitaip nusako savo knygoje: "Šių laikų žmogus jau yra pakankamai subrendęs ir pajutęs, kad jo vieta istorijoje yra centrinė, kad jis turi teisę tarti savo žodį. žmogaus mintyjimas dabar yra tapęs politiniu. Ir labiausiai nuskriaustas žmogus šiandieną išgyvena didį, iš pačių jo sielos gelmių kylantį troškulį būti laisvu ir turėti rankose savo paties likimo vadžias".15 Išlaisvinimo teologų dažniausiai vartojamos raktinės sąvokos: žmonės, liaudis, visuomenė, patirtis, istorija jų mintyjime įgyja naują, skirtingą nuo tradicijos sąvoką. Liaudies žodžiu čia suprantama spontaniškai t^/jimą išpažįstančių vienetas — antitezė institucijai, hierarchiškai organizuotai Bažnyčiai. Kiekviena institucija pagal juos pačiuose savo pagrinduose esanti varžanti, slopinanti ir prislegianti jėga. Vatikano II susirinkime priimta ir pabrėžta "Dievo tautos" samprata čia transformuojama į kažkokį sakralinį mitą — liaudis, suprasta kaip klasė. Žodis "patirtis" Išlaisvinimo teologijoje pirmiausia suprantama kaip "liaudies patirtis" ir jai skiriamas vienas pagrindinių vaidmenų. Šios teologijos kritikai pastebi, kad patirties sąvoka pas išlaisvinimo teologus tampa hermeneutiniu kriterijum, būtent tada, kai kyla reikalas interpretuoti kai kurias Šv. Rašto vietas, Evangelijos mokymą, net patį Jėzaus asmenį ir jo išganomąją veiklą. Tada lemiamos reikšmės turi ne Bažnyčios tradicija, ne Katalikų Bažnyčios mokslas, kuris per beveik dvidešimt šimtmečių yra sukaupęs ir apjungęs istorijos patirtj, tą "sensus fidelium", plačiausiai suprastą tikinčiųjų patirtį, ir pačios hierarchijos mokomąją funkciją (magisterium). bet, priešingai, šioje Išlaisvinimo teologijoje sprendžiamoji galia ir pirmenybė, tenka liaudies patirčiai. Kaip labai taikliai anksčiau minėtame "interview" su žurnalistu pastebėjo kard. J. Ratzingeris, Išlaisvinimo teologijoje pirmenybė skiriama ne įvykiui, t. y. tam, kas vyko Bažnyčios istorijoje ar pačiam Kristaus asmeniui, bet interpretacijai.16 Labai aiškiai ši linkmė pastebima, pavarčius pačias naujausias minėtų teologų knygas, kuriose Jėzaus Kristaus asmuo interpretuojamas klausimu: kas Jėzus yra mums? (žr. vienos knygos pavadinimą: Faces of Jesus. Latin American Christologies, kur eilė šios krypties teologų pareiškia savo įsitikinimus ir akcentuoja "interpretaciją").17 Pagal Išlaisvinimo teologus Evangelijų Jėzus Kristus esąs ne kas kita kaip istorinio įvykio ir jo interpretacijos sintezė. Šitaip į visą ikišiolinę Bažnyčios tradiciją ir patį Šv. Raštą žiūrint, visiškai atsiribojant nuo bet kokio autoritetingo Bažnyčios vadovybės (magisterium) mokymo, atidaromos durys ir duodama neribota laisvė bet kokią vienaip ar kitaip sudarytą sintezę išardyti, reformuoti, pritaikyti, kadangi čia viską lemia liaudies — tikinčiųjų bendrijos patirtis. Ši savybė, pastebi kard. J. Ratzingeris, yra viena iš priežasčių, kodėl visi išlaisvinimo teologų teigimai yra savotiškos reliatyvizmo skraistės apgaubti.18 Iš šios "liaudies patirties" sampratos Išlaisvinimo teologai išvysto vieną pačių būdingiausių šios teologijos sąvokų — "Priklausomybės teoriją" (Theory of Dependen-ce). Šitoji iš marksizmo pasiskolintoji idėja, pastebi kritikai, yra kilusi iš Kari Markso imperializmo kritikos ir buvusi šiam teologiniam sąjūdžiui išeities tašku. Iš tikro, skaitant Išlaisvinimo teologų veikalus, labai lengva pastebėti, kad ši "priklausomumo" idėja, lyg raudonas siūlas, driekiasi per visus jų raštus ir straipsnius. Priklausomumo sąvoka labai dažnai taip glaudžiai rišama su išlaisvinimo sąvoka, kad kartais jos beveik tampa tarsi vieno ir to paties išgyvenimo bei patyrimo dvi pusės. Tai labai ryškiai išreikšta Leonardo Boff, G. F. M., veikale "Theologia del cautiverio y de la Liberacion".19 Autorius čia labai vaizdžiai nupasakoja Pietų Amerikos žmonių patirtį, pabrėždamas, kaip jų dabartinė būklė akivaizdžiai iliustruojanti tai, kas norima žodžiu "priklausomumas" pasakyti. Neturtas — priklausomumas — eksploatacija ir priespauda — tai natūrali, neišvengiama "priklausomumo" seka, tvirtina ne tik L. Boff, bet ir visi kiti jo vienminčiai, išlaisvinimo krypties teologai. Pietų Amerika ir kiti vadinamojo "trečiojo pasaulio" kraštai, tvirtina šie autoriai, priklauso nuo turtingųjų kraštų ("pirmojo pasaulio" kraštų), kaip Šiaurės Amerika, Vakarų Europa, Japonija. Tie turtingieji kraštai neturtingąsias valstybes išnaudoja ir įvairiais ekonominio spaudimo būdais laiką neturtinguosius "savo priklausomybėje". Kai kurie išlaisvinimo teologijos skelbėjai, atvirai simpatizuodami socialistinei sistemai, nesivaržo daryti ir tolimesnį žingsnį — reikalauti socializmo ir revoliucijos.20

Išlaisvinimo idėjas, aišku, nepakanka, vien tik skelbti ir apie jas kalbėti. Išlaisvinimo teologai pirmiausia tad ir siūlo eiti į tas nuskriaustąsias, vargo prislėgtas mases ir pamažu formuoti tų žmonių sąmonę. Tai yra vadinama "konscientizacija" — susąmoninimu, pakėlimu tose liaudies masėse savisąmonės jausmo ir savosios vertės pajutimo. Nuo šito "susąmoninimo", sako jie, reikia pradėti išlaisvinimo akciją, kuriai įvykdyti toleruotina ir revoliucija. Išlaisvinimo teologijos vystymosi stebėtojai ir kritikai mato šiame sąjūdyje sekančią veiklos grandinę: neturtas — priklausomybė — išnaudojimas, eksploatacija, revoliucija — socializmas.21 Aišku, daugelis minėtųjų Išlaisvinimo teologų nenorės šitokios progresijos ar sankabos pripažinti, labai nedaug kas ryžtasi eiti iki tokių kraštutinumų. Tačiau pas visus yra ryškus noras viską interpretuoti, netgi pačius esminius ir giliausius religinius pergyvenimus minėtųjų prielaidų šviesoje. Jiems ir pati krikščioniškai suprastoji soteriologija, t. y. Dievo išganymoji misija, ir Dievo Karalystės samprata būtinai ristina ir identifikuotina su pastangom pagerinti nuskriaustųjų būklę.

Dabar trumpai pažvelkime, kaip išlaisvinimo teologai traktuoja klasiškąsias teologines sąvokas. Tikėjimo samprata pas tuos Pietų Amerikos teologus pasikeitusi ir tampa "ištikimybe istorijai". Jie, pvz., sako, kad ir Jėzaus santykis su Tėvu pamažu keitėsi ir transformavosi iš atsidavimo Tėvui į ištikimybę Tėvui. Calcedono susirinkimo priimtoji tikėjimo formulė, tiesa, ir šių teologų yra priimama, tačiau pasikeičia tikėjimo samprata. Pagal šiuos teologus, Jėzus tikrai esąs Dievas, bet tuojau prideda savotišką kvalifikaciją: tikroji Jėzaus dievybė esanti ta, kuri apsireiškia istorijoje — Jėzuje, kaip kertiniame akmenyje, ir beturčiuose, kurių pagalba Jėzus pasiliekąs istorijoje kaip konkrečiai išgyvenama artuma. Vilties dorybė šių teologų aiškinama ir aptariama kaip "pasitikėjimas ateitimi" ir kaip tai ateičiai pasiekti priemonė. Ir šios dorybės atsiskleidimas esąs subordinuotas ir priklausantis nuo klasių konflikto.22. Meilė pagal išlaisvinimo teologus autentiškiausiai pasireiškia tada, kairyžtamasi pirmiausia viską aukoti vargšams, o praktiškai meilės dorybė intensyviausiai reiškiasi taip pat "klasių kovų" kontekste. Šiems teologams nepriimtina bet kokia visuotinė meilės samprata, nes tai esanti gryna abstrakcija. Jie pirmiausia todėl ir ragina — gana siaurai — dėmesj ir meilės darbus skirti vargšams, aukotis jų labui. Kard. J. Ratzingeris, komentuodamas tokią meilės sampratą, pastebi, kad šitaip suprasta meilė yra kažkas panašaus j suliedinimą (amalgamą) tikrai krikščioniškosios tiesos, liečiančios meilę, su jau nebe iš krikščioniškų šaltinių pasiskolinta idėja "pirmaeilio pasirinkimo vargšų naudai" (option for the poor). Ši amalgama, pastebi Ratzingeris, tikrai pirmu žvilgsniu atrodo nepaprastai žavinga ir viliojanti. Iš tikro išlaisvinimo teologai savo teigimams paremti dažnai cituoja Pamokslą nuo kalno, kur iškeliamas Dievo ypatingas rūpestis ir palaiminimas tiems, kurie yra "beturčiai dvasioje". Tačiau čia pat ir išlenda beturčio sąvokos interpretavimas marksistinės dialektikos šviesoje. Juk nėra visiškai tas pat pakelti nuo žemės vargšą beturtį, suteikti jam naujos vilties, ir "atsistoti beturčių pusėje" klasių kovos įkarštyje. Šiuos du skirtingus dalykus interpretuoti yra didelis nesusipratimas, kuris lengvai gali suklaidinti ne vieną geros valios žmogų, baigia savo komentarą kard. Ratzingeris.23

Išlaisvinimo teologijoje randame taip pat tik jai būdingą ir nuo tradicinės teologijos skirtingą Jėzaus Gerosios Naujienos centrinę tiesą apie Dievo karalystę. Šią idėją ir minėtieji teologai laiko pagrindine, bet ir vėl jie negali išvengti marksistinės interpretacijos, kurią nuolat ima kaip viso ko hermeneutinį įrankį. Jie sako, kad, norint tikrai suprasti, ką reiškia Dievo karalystė, pirmiausia reikią atsisakyti visuotinių, grynai dvasinių kategorijų. Tos karalystės nereikią suprasti kaip eschatologinės abstrakčios ir galutinės realybės, bet į visą šią Jėzaus skelbiamąją sąvoką siūlo pirmiausia žvelgti iš praktiškosios pusės. Tiesos supratimo, sako išlaisvinimo teologai, jokiu būdu negalima sklaidyti metafiziškai. Tai būtų jau "idealizmas" — nereikšminga sąvoka. Taigi, praxis šioje teologijoje yra pagrindinis veiksnys, ap-sprendžiąs tiesą. Iš to išeinant, daroma išvada, kad galutinėje sąskaitoje tai, kas lemia ir Šventraščio, kaip tikėjimo šaltinio interpretaciją, ir pačios krikš čionybės tradicijos bei jos raidos supratimą, yra ne istorinės ar literatūrinės studijos, bet konkrečiai tikinčiųjų bendrijoje ar politinėje grupėje bręstančios istorijos hermeneutika.

Iš to matome, kokią didelę svarbą išlaisvinimo teologai skiria akcijai, praktikai ir istorijai, visa tai aiškinant ir suprantant iš patirties taško. Todėl Išlais vinimo teologijos fenomeną stebintieji tvirtina, kaip minėtieji Pietų Amerikos teologai, gal to pradžioje ir nenorėdami, praktiškai pakartoja Karolio Markso šūkį: "negana pasaulio istoriją tik studijuoti, bet privalu pasaulį perkeisti".

Pilnesniam šio naujojo Išlaisvinimo sąjūdžio vaizdui susidaryti tektų dar kiek ilgėliau sustoti prie Išlaisvinimo teologijos dvasinio pasaulio supratimo ir praktiškojo tikinčiųjų dvasinio gyvenimo organizavimo siūlymų, t. y. naujo tipo mažų bažnytinių vienetų, kuriuos jie ispaniškai ir portugališkai pavadino "comunidades de base" steigimo. Šituos klausimus kedenant, turėtume sustoti prie šios teologijos kris-tologinių refleksijų. Anksčiau minėtas veikalas "The Faces of Jesus: Latin American Christologies" ir vokiečių autoriaus Claus Bussmann knyga "Who do you say? Jesus Christ in Latin American Theology"23 labai plačiai sustoja prie šio klausimo. Ten matome, kokią svarbią centrinę vietą Išlaisvinimo teologija skiria Jėzaus asmeniui. Reikia pripažinti, kad pagrindiniai šios krypties teologai rodo nuoširdų norą išvystyti dvasinio gyvenimo patobulinimo planą, kuris tarnautų ypač jų rūpesčių centre esantiems neturtingiesiems. Jie norėtų, kad susidarytų tam tikras centras, atrama, tarsi šaltinis, kuriame teologinės prielaidos pavirstų akcija, iš kurio galėtų semtis paramos ir nuolatinio įkvėpimo. Kad jie tikrai to siekia, rodo, pvz., tas pats Gustavas Gutierrez, kuris 1985 m. viduryje paskelbė grynai dvasinės teologijos veikalą "We drink from our own Wells. The Spiritual Journey of a People".25 Šioje knygoje jau nebėra nė deklaracijų, nė revoliucinių šūkių, nė iškilmingo kritiško tono. Čia yra grynai pastoracinio turinio mąstymų grandinė, lyriška ir giliai religine dvasia dvelkianti sielovadinė nuoroda, kaip reikėtų naujai ieškoti Dievo net ir labiausiai slegiančiose bei asmens laisvę pavergiančiose sąlygose. "Pirma reikia susitikti su Kristumi, o tik po to seks teologija", ten vienename skyrelyje kukliai kalba Gustavas Gutierrez.

(Bus daugiau)

Išnašos

1.    Gustavo Gutierrez, A Theology of Liberation, angliškasis vertimas iš ispaniškojo originalo, išleisto Limoj, Peru, 1971 m., p. 15.

2.    Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija savo suvažiavime 1964 Fordhamo un-te New Yorke teologijos sekcijoje turėjo paskaitą "Konkrečios gyvenimo tikrovės teologija", kurią skaitė šio straipsnio autorius. Zr. Suvažiavimo darbų VI t., 65-98 p.

3.    VVeltverstandnis im Glaubern, Mathias-Grunewald Verlag. Mainz, 1965.

4.    Jurgen Moltmann, The Crucified God, Harper and Row, 1974.

5.    Žr. John A. Coleman, An American Strategic Technology, Paulist Press, 1982, 68 p.

6.    Žr. John A. Coleman, ten pat, 62 p.

7.    A Theology of Liberation, 12-oji laida, 1985, Orbis Books, New York, 46 p.

8.    Ten pat, 221 p.

9.    James V. Schall, S.J., Liberation Theology, Ignatius Press, 1982, 28-29 p.

10.    Ten pat, 31 p.

11.    The Ratzinger Report. An exclusive Interview on the State of the Church, Ignatius Press, San Francisco, 1985, 177-180 p.
 
12.    Plg. James V. Schall, S. J., Liberation Theology in Latin America, 19-20 p.

13.    Originale: Teologia de la liberacion, Perspectivas, CEPO, Lima, 1971.

14.    Šis autorius yra išleidęs 5 tomų išsamią naujos krypties idėjomis paremtą veikalą (angliškame vertime) "A Theology for the Artisans of a New Humanity", kur randame ir šį veikalą. Išleista Orbis leidyklos New Yorke 1974 m.

15.    A Theology of Liberation, 46-47 p.

16.    Ten pat, 179-180 p.

17.    Faces of Jesus. Latin American Christologies. Ed. by Jose Miguez Bonino, Orbis Books, New York, 1984.

18.    Ten pat, 1845 p.

19.    Teologia del cautiverio y de la Liberacion, Madrid, 1978.

20.    Plg. Jose Miguez Bonino, Doing Theology in a Revolutionary Situation, Fortress Press, 1975.

21.    James V. Schall, S.J., Liberation Theology in Latin America, 38 p.

22.    Plg. Ratzinger Report padarytąją išvadą 183 p.

23.    Ten pat, 183-84 p.

24.    Vokiškame originale: Befreung durch Jesus? Die Christologie der lateinamerikanischen Befreungs-theologie, Kosel - Verlag, 1980. Angliškasis vertimas, išleistas Orbis Books, 1984.

25.    Originale: Beber de su proprio poso: En el intine-rario espiritual de un pueblo, CEP leidinys, Lima. 1983.

26.    Ten pat, 52 p.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai