Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
TARPTAUTINIO PEN KLUBO KONGRESAS PDF Spausdinti El. paštas
49-asis Tarptautinio PEN Klubo kongresas įvyko Hamburge, Vakarų Vokietijoje, birželio 22-26 d. Jo pagrindinės temos buvo "Modernioji istorija literatūros veidrodyje" ir "Primirštos mūsų laikų literatūros". Kngresas sutraukė daugiau kaip 400 delegatų iš visų kontinentų.

Gausiausią, šešių atstovų, pabaltiečių delegaciją atsiuntė estai, su Karin Karlstedt - Saarsen ir Martin Puhveliu. Latvių PEN klubui atstovavo poetai Margita Gutmane ir Juris Kronbergs. Algirdas Landsbergis dalyvavo kaip išeivių PEN klubo delegatas.

Šiam kongresui vadovavo naujas pasaulinės rašytojų organizacijos pirmininkas, britų romanistas Francis King. Buvo išrinkti du nauji viceprezidentai: prancūzų poetas Georgės Emmanuel Clancier ir kroatų rašytojas Preodrag Matvejič, pasižymėjęs savo kova prieš "socialistinį realizmą" Jugoslavokijoje.

Ir šiame kongrese daug dėmesio buvo skiriama kalinamiems rašytojams, žurnalistams ir savilaidininkams. Apie lietuvius "sąžinės kalinius" PEN kalinamų rašytojų komiteto susirinkime išsamiai informavo šio komiteto narys A. Landsbergis. Komiteto pirmininkas, britų autorius Michael Scammell, pabrėžė PEN pastangų prasmingumą: "Kalinamas rašytojas sužino, kad tarptautinė organizacija teiraujasi apie jį. Jo moralė pakyla, jis pradeda lengviau kvėpuoti. Jis jau nebėra vienas, jis egzistuoja. Geriausiu atveju, jį paleidžia, sumažina jo bausmę ar bent pagerina maistą. Viltis — geriausia dovana kaliniui".

Kongreso metu paminėta Kalinamų rašytojų komiteto 25-erių metų sukaktis. M. Scammell padėkojo rengėjams, kad jie suvažiavimo darbuose skyrė komitetui pagrindinę vietą: "Pabrėždami šio komiteto svarbą PEN klubui ir iš naujo patvirtindami mūsų įsipareigojimą savo kenčiantiems kolegoms...  mes skelbiame savo ištikimybę žodžio laisvės idealams, kuriuos visada gynė Tarptautinis PEN ir už kuriuos jis ir šiandien kovoja.". Tačiau Scammell perspėjo, kad toji kova šiandien dar svarbesnė, negu prieš 25 metus ar 1921 metais, kai buvo įsteigtas Tarptautinis PEN klubas: "Mes tiktai tada būsime patenkinti, kai kalinamų rašytojų skaičius ims mažėti ir kai pats komitetas užsidarys, nes jam nebebus ko veikti. Bet toji diena atrodo dar labai toli ir todėl aš turiu paskelbti įprastinę liūdną persekiojamų rašytojų ir žurnalistų kroniką".

Naujame Kalinamų rašytojų komiteto pranešime išvardinti ir šie lietuviai: Liudas Dambrauskas, Gintautas Iešmantas Vladas Lapienis, Viktoras Skuodis, Vytautas Petkus, Antanas Terleckas, Povilas Pečeliūnas ir Algirdas Statkevičius. Paminėtas ir Balys Gajauskas, kurio bylą PEN tiria. Pirmą sykį nuo komiteto įsteigimo šis pranešimas buvo priimtas vienbalsiai. Lietuvių sąžinės kalinių vardai rikiavosi ir ekrane, Talijos teatro scenoje, kur birželio 23 d. įvyko vakaras kaliniams rašytoja spagerbti.

Kongreso rengėjai, Vakarų Vokietijos rašytojai, kaip įmanydami, stengėsi išvengti politinių kivirčų, bet tai jiems nepavyko, suvažiavimo debatuose dominavo Rytų ir Vakarų rašytojų akistata.

Konfliktą įžiebė socializmą remiančiu buržuaziniu rašytoju besivadinančio Stefano Hermlino kalba. Jis pasakojo apie savo jaunystę VVeimaro respublikoje, nacių atėjimą į valdžią ir savo nuosprendį po karo pereiti į Rytų Vokietiją, kur egzistuoja realus socializmas ir kuriama "eksperimentinė visuomenė". Totalitarizmąjis pavadino bereikšmiu žodžiu ir tvirtino, kad Stalino - Hitlerio paktas tebuvęs aplinkybių Maskvai primesta nepuolimo sutartis. Dabar tarp žymiųjų Rytų Vokietijos rašytojų nėra nei "dvaro juokdarių", nei kitamanių, — tvirtino Hermlinas.

Ši į istorinius "straipsnius" "Tiesoje" bei "Literatūroje ir Mene" panaši kalba bematamt susilaukė atgarsio. Iš Rytų Vokietijos priverstas išvykti rašytojas Hans Joachim Schadlich ironiškai pareiškė: "Aš buvau priverstas savanoriškai apleisti Vokietijos Demokratinę Respubliką. O jūs, pone Hermlinai, pamiršot kai ką paminėti, pavyzdžiui, politinius kraštus; pavyzdžiui, cenzūrą. Rytų Vokietijos piliečiams neleidžiama keliauti į užsienį. Norint suruošti literatūros rečitalį, reikia gauti policijos leidimą. Už taiką demonstruojantys jaunuoliai atsiduria už grotų. Knygos nepasiekia adresatų. "Kodėl tiek daug rašytojų išvyko iš Vokietijos Demokratinės Respublikos?" — klausė Schadlich.

Panašiai kalbėjo ir Vakarų Berlyno rašytojas Hans Christian Buch: "Pagrindinis jūsų priešas, pone Hermline, yra demokratija. Jūs kalbat apie taiką, tačiau tai taika be laisvės. Kalbat apie lygybę ir brolybę — ar ją suteiksit ir opozicijos dalyviams? Aš kritiškai žiūriu į Vakarų Vokietijos santvarką", pareiškė Buch, "bet čia aš turiu žodžio laisvę. Mes, rašytojai, turim pasisakyti prieš visas diktatūras".

Prie mikrofono pasirodė įspūdinga, Tolstojų primenanti figūra. Tai buvo Levas Kopelevas, prieš keletą metų į Vakarų Vokietiją išvykęs rusų rašytojas. "Jūs kalbat apie vokiečių militarizmą, — prabilo šis laisvai vokiškai kalbantis germanistas. — Sovietinė Rusija jau 1922 metais, pagal Rapallo susitarimą, slaptai lavino vokiečių kareivius. Slapti pasitarimai tarp Hitlerio ir Stalino prasidėjo jau 1935 metais. Vėliau Hitleris padovanojo Stalinui tris Pabaltijo valstybes, Suomiją, Besarabiją". Kopelevas priminė Hermlinui, kad Hitlerį nugalėjo ne Stalinas, o rusų tauta, kaip tai aprašo Vasilij'us Grosman'as savo neseniai išėjusiame romane "Gyvenimas ir likimas". Hitleris pralaimėjo, nepaisant tarybinės santvarkos, bet Stalino triumfas buvo tragedija. Visi tolalitariniai "izmai" tėra žaidimas žodžiais, pareiškė rusų rašytojas. Būdavo sakoma, kad po prancūzų revoliucijos Burbonų emigrantai nieko neišmoko ir nieko nepamiršo; Stefan Hermlin nieko neišmoko ir daug ką pamiršo.

Negana sakyti, kad mes prieš Gulagą, — Hermlinui kalbėjo vokiečių autorius Yaak Karsunke. Apie Gulagą reikia kalbėti, stengtis sužinoti, kodėl jis atsirado. Gulagas prarijo ir daug komunistų. O dabar Hermlin'as apkloja Gulago lavonus nauja laidotuvių marška. Hermlin'as pasmerkė represiją Čilėje — o kaip su Čekoslovakija, kas darosi Afganistane?

Sekančią PEN Klubo suvažiavimo dieną Hermlin'as turėjo progos atsakyti į visus tuos pareiškimus. Švelnindamas savo toną, jis pareiškė, jog abiejose Vokietijos dalyse yra daug gero. Vokietijos Demokratine respubliką jis nuolat gynęs ir nuolat kritikavęs. Tačiau, sakė jis, aš noriu pakeisti "realaus socializmo" sistemą iš vidaus ir todėl turiu ją kitaip kritikuoti. Hermlin'as užsiminė, kad vienas jo draugas žuvo Gulage ir kad 1968 metais jis viešai protestavo prieš Čekoslovakijos užpuolimą. Apie Afganistaną tačiau jis neturįs nieko pasakyti. Į daugelį klausimų ir kaltinimų Hermlin neatsakė.

Hermlino pasiaiškinimas iššaukė naujų komentarų. Priminęs jo pasigyrimą, kad Rytų Vokietijoje nesą kita-manių, vienas rašytojas pareiškė, kad jų nėra, nes daugelis buvo priversti išvykti. O šalis be kitamanių yra liūdnoje padėtyje — tvirta valstybė sugeba toleruoti su jos santvarka nesutinkančius ir kitamanius.

(Šis dialogas turėtų būtiįdmus Lietuvos rašytojams ne tik todėl, kad Hermlin'as turi literatūrinių pažinčių Lietuvoje, bet ir kad vokiečių diskutuotos temos nuolat pasigirsta privačiuose lietuvių literatų pokalbiuose ir užuominomis išnyra oficialiuose debatuose).

Nors politika sukėlė didžiausias aistras, nebuvo pamiršta ir literatūra. Kongreso atidarymo iškilmėse kalbėjęs Vakarų Vokietijos prezidentas von VVeizsacker'is pareiškė, kad kai politika praranda savo orumą ir pradeda veisti priespaudą bei smurtą, "laisvos dvasios uždavinys yra tokiai valstybei priešintis". Tačiau kol valstybė ir politika remia žmogaus orumą, jos turi teisę laukti "pagarbos" iš rašytojų. Autoriai yra laisvi neįsivelti į kompromisus, kalbėjo VVeizsaker'is, bet "kompromisų atsisakymas politikoje priartina prie smurto".

Pagrindinę atidarymo kalbą pasakęs vokiečių romanistas Gūnter Grass.ragino rašytojus nebūti oficialiosios istorijos tarnautojais ir netapti pramoginės pramonės priedeliu. Rašytojas, tvirtino Grass, turi visad "nuversti fasadus, nugriauti pamatus".

Daug įdomių paskaitų gvildeno literatūros veidrodyje atsispindinčios moderniosios istorijos temą. Algirdas Landsbergis kalbėjo apie naują Justino Marcinkevičiaus pjesę "Daukantas". Literatūrinis seminaras apie "Primirštąsias mūsų laiko literatūras" telkėsi į Bulgarijos, Islandijos, Filipinų ir Senegalio raštijas.

Kongreso rengėjai suteikė daug galimybių dalyviams susitikti su publika. Daugiau negu šimtas rašytojų skaitė ištraukų iš savo veikalų ir atsakinėjo į klausimus bibliotekose, knygynuose, institute ir mokslavietėse. A. Landsbergis supažindino gausią gimnazistų ir mokytojų grupę su savo neseniai į vokiečių kalbą išversta pjese "Penki stulpai turgaus aikštėje".

Karšti debatai kilo besvarstant naujų centrų priėmimą. Nubalsuota priimti Nikaragvos centrą. (Porai diena praėjus, Nikaragvos chunta uždarė opozicijos dienraštį "La Prensa" ir areštavo redaktorius). Vakarų Vokietijos PEN centras pareikalavo, kad (Černobilio akivaizdoje) visos šalys suteiktų pilną informaciją apie radioaktyvumą ir pasiuntė protestą Visuotinei paštų sąjungai ryšium su kaliniams siunčiamų laiškų, siuntinių, vaistų ir knygų konfiskavimu. Keturi centrai protestavo prieš žiaurumus Vietnamo kalėjimuose. Buvo priimtos rezoliucijos, pasmerkiančios "apartheido" politiką Pietų Afrikoje ir rašytojų persekiojimą.

50-asis PEN kongresas įvyks Lugano mieste Šveicarijoje 1987 m. gegužės 10 - 15 d.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai