Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
BRANDUOLINIAI GINKLAI: STRATEGIJA IR DOROVĖ PDF Spausdinti El. paštas


Savo milžiniška naikinamąja galia, sprogimo padarinių nesuvaldomumu ir įvairiais kitais atžvilgiais branduoliniai ginklai yra ginklai sui generis. Šių ginklų unikalumas sukelia ypatingų strategijos ir dorovės problemų. Jie gaminami ne tiek vartojimui, kiek priešo atgrasinimui, bet net labai maža jų vartojimo tikimybė daugeliui atrodo visiškai nepriimtina. Vadinamoji branduolinių ginklų strategija nemėgina sukurti pergalę kare užtikrinančių planų, bet stengiasi numatyti veiksmingiausias priemones priešui atgrasinti nuo pirmojo branduolinio smūgio. Psichologija, tiksliau tariant, priešo vadų nutarimų ir poelgių paveika, įgyja daugiau reikšmės negu logistika, taktika ir kiti klasikinės strategijos elementai. Atsiranda ir keblių dorovės problemų. Didesnis branduolinių ginklų skaičiaus pavartojimas sukeltų iki šiol istorijoje nematytos žalos, tad kai kuriems asmenims ne vien jų vartojimas, bet ir jų turėjimas yra doroviškai smerktinas. Antra vertus, branduoliniai ginklai atlieka nemažą vaidmenį taikai išsaugoti, o jų panaikinimas dabartinėmis sąlygomis reikštų didelį gynybos išlaidų padidinimą (tai sumažintų lėšas, kurias būtų galima skirti vertingesniems tikslams) bei sukeltų pavojų kitoms už taiką nemažiau reikšmingoms vertybėms.

Branduolinė Strategija
Branduolinių ginklų vartojimo būdus galima šitaip suskirstyti. Šalis gali juos vartoti, smogdama pirmąjį smūgį arba atsakydama į kitos šalies branduolinį antpuolį. Be to, branduoliniai ginklai gali būti nukreipti į priešo ginkluotąsias pajėgas ir karinius įrengimus arba į civilinius gyventojus ir pramonę. Taigi iš viso yra keturios galimybės. (1) Teroristinis antpuolis — šalis pirmuoju smūgiu puola miestus ir civilinių gyventojų telkinius. (2) Išankstinis antpuolis — šalis pirmąjį smūgį nukreipia į priešo ginkluotąsias pajėgas, stengdamasi sunaikinti jo karinį pajėgumą ir priversti jį pasiduoti. Geras išankstinio antpuolio be branduolinių ginklų pavyzdys yra Izraelio nutarimas 1967 m. pulti Egiptą po to, kai Egiptas pradėjo mobilizuoti savo kariuomenę ir mėgino užkirsti Izraelio kelią į Raudonąją Jūrą. Šalis gali dviem būdais reaguoti į priešo branduolinį antpuolį. (3) Pilnutinis atsakomasis smūgis — atsikeršydama šalis puola miestus ir civilinių gyventojų telkinius. (4) Ribotas atsakomasis smūgis — užpultoji šalis savo raketas nukreipia tik į puolėjo strateginius ginklus, juos sunaikindama, kad priešas negalėtų dar kartą smogti.

Kiekvienos rūšies puolimas turi savo pranašumus ir trūkumus, kuriuos mėginsiu paaiškinti, nagrinėdamas pastarųjų 40 metų Amerikos branduolinę strategiją. Jai skiriu dėmesį ne dėl to, kad ji būtų geresnė ar moksliškesnė už Tarybų Sąjungos, bet dėl to, kad apie ją paskelbta daug kadaise slaptų duomenų, pvz., pirmieji operatyviniai planai, ir dėl to, kad pagrindiniai Amerikos strategai — ne karininkai, bet mokslininkai, dažnai dirbą universitetuose ar tyrimų institutuose ir savo teorijas viešai skelbiantys visiems prieinamuose žurnaluose.1

Nors Amerika nenuvertino branduolinių ginklų naikinamosios galios, užtruko beveik 20 metų, kol strategai įsisąmonino vadinamosios branduolinės revoliucijos pasekmes. Iš pradžių Amerikos nusistatymas buvo dvilypis. Net turėdama branduolinių ginklų monopolį, Amerika neketino smogti pirmojo smūgio ir planavo juos vartoti kaip per Antrąjį pasaulinį karą vartojo normalias bombas. Tarybų Sąjungos antpuolio Vakarų Europoje atveju Vašingtonas numatė branduoliniais ginklais sustabdyti komunistų invaziją, sunaikinti jų pramonę, ypač branduolinių ginklų gamybai reikalingus įrengimus. Antra vertus, iki 1947 m. ginkluotųjų pajėgų vadai neturėjo teisės į operatyvinius planus įtraukti branduolinių ginklų vartojimą, nes net nežinojo, kiek iš viso jų buvo.2 Tik prezidento Eisenhowerio kadencijoje šių ginklų priežiūra buvo atimta iš Atominės energijos komisijos ir perduota Gynybos ministerijai.3 Amerika lėtai gamino atomines bombas. 1946 m. pabaigoje jų buvo 9, 1948 m. liepos mėnesį — 50, nors nė viena nebuvo sumontuota ir parengta naudoti.4 Tad tarybinių propagandistų tvirtinimai apie piktus Amerikos kėslus neturi pagarindo.5

Trumano prezidentavimo metais Amerikos ginkluotųjų pajėgų vadai nemanė, kad branduoliniai ginklai sukeltų kokių nors ypatingesnių strateginių rūpesčių ir pasikliovė per Antrąjį pasaulinį karą išvystytomis bombardavimo teorijomis. Bet Amerikos ir Tarybų Sąjungos branduoliniai arsenalai smarkiai padidėjo šeštame dešimtmetyje. Vandenilio bombos išradimas šimtus kartų padidino ginklų naikinamąją galią, pradėta gaminti tarpžemynines raketas, o 1958 - 1960 m. Amerikos branduolinių ginklų skaičius padidėjo nuo 6 iki 18 tūkstančių.

Amerikos planuose buvo numatyta pulti daugiau negu 3,500 taikinių ir buvo apskaičiuojama, kad karo atveju per kelias valandas būtų galima sunaikinti iki 400 milijonų žmonių Tarybų Sąjungoje ir Kinijoje.6 Atsakingi pareigūnai pradėjo įsisąmoninti, kad šitoks branduolinis karas virstų beprasmišku žmonijos naikinimu. Kai Kennedy perėmė valdžią, jo vyriausybė pradėjo ieškoti išeities tarp priešo galutinio sunaikinimo ir visiško branduolinių ginklų atsisakymo. 1962 m. gynybos ministras Maclamara paskelbė, kad Amerika pulsianti tik priešo karo įrengimus, o ne jo miestus, vildamasi, kad ir priešas pasitenkins Amerikos karinio pajėgumo naikinimu.7 Teorija buvo įdomi, bet tuo metu techniškai neįmanoma. Norint vesti ribotą branduolinį karą, kuriame siekiama neutralizuoti priešo karinę galią, reikia raketų, pajėgiančių sunaikinti plienu ir betonu sutvirtintas priešo raketų paleidimo šachtas, ir tad turėtų būti tikslios iki pusės kilometro. Maskva piktai regavo į šį pasiūlymą, aiškindama, kad šalis, pajėgi sunaikinti strateginę ginkluotę, nelauks priešo antpuolio bet smogs pirmąjį smūgį.8 Maskva galėjo jaustis nesaugi, nes pergyveno didelius sunkumus tarpžemyninių balistinių raketų gamyboje. 1961 m., praėjus beveik ketveriems metams po Sputniko paleidimo į erdvę, Tarybų Sąjunga turėjo vos kelias įtvirtintas tarpžemynines raketas.9

Vis daugiau strategų pradėjo suprasti, kad pagrindinis branduolinės revoliucijos bruožas — ne ginklų naikinamoji galia, bet ginkluotųjų pajėgų nepajėgumas apsaugoti savo šalį nuo sunaikinimo. Lig šiol su kai kuriomis išlygomis tik laimėjusi pergalę šalis galėdavo, jei norėdavo, niokoti priešo žemes, žudyti jo gyventojus ir, savaime aišku, savuosius apsaugoti nuo priešo. Bet, kaip pažymi politinių mokslų profesorius Robert Jervis, branduoliniai ginklai šią padėtį radikaliai pakeitė. Net ir karą pralaimėdama, jais ginkluota šalis gali sunaikinti priešo civilizaciją, o kol nėra veiksmingos antibalistinių raketų gynybos sistemos, net galingiausia šalis negali apsisaugoti nuo visiško sunaikinimo.10 Tad šalies saugumas priklauso ir nuo priešo savitvardos. Branduolinių ginklų pagrindinė užduotis — atgrasinti priešą, o ne sustabdyti jo antpuolį ir jį nugalėti. Ribotas bendradarbiavimas su priešu tampa būtina apsaugos priemone.

Užtikrintas abipusiškas sunaikinimas. — Septintojo dešimtmečio viduryje Amerika išvystė vadinamąją užtikrinto abipusiško sunaikinimo (UAS) strategiją — (angliškai mutual assured destruction — MAD), kuri ilgą laiką buvo Amerikos strategijos kertinis akmuo ir kuri atsižvelgia į abiejų šalių viena nuo kitos priklausomumą. Ja siekiama išvengti karo, užtikrinant, kad nebūtų jokių laimėtojų. Pagal UAS teoriją abi pasaulio galybės privalo turėti užtikrintą pajėgumą sunaikinti priešo miestus. Tuo atveju abiejų šalių vyriausybės suprastų, kad pradėti karą reikštų savižudybę, nes priešas, atlaikęs pirmąjį smūgį, vis dėlto galėtų sunaikinti puolėją. Užtikrinus abiejų šalių pajėgumą visomis numatomomis aplinkybėmis duoti atsakomąjį smūgį, kitaip tariant, užtikrinus pajėgumą bent iš dalies apsaugoti strateginęs pajėgas nuo sunaikinimo, abi šalys turi susilaikyti, jei nori likti nesunaikintos.

Kai kuriais atžvilgiais UAS strategija yra savotiška. Pagal ją reikia apsaugoti branduolinius ginklus, tačiau ne civilinius gyventojus. Idealiai galvojant, miestai išvis neturėtų būti ginami, nes apsaugos priemonės gali tik sumažinti žalą, o tai savo ruožtu padarytų karą mažiau baisų ir tuo sumažintų ginklų atgrasomąją galią. Ne kartą nurodyta, jog teorija būtų nuosekliausiai įgyvendinta, jei didesnių Amerikos ir Tarybų Sąjungos miestų centruose būtų įrengti galingi branduoliniai užtaisai, kuriuos bet kada galėtų susprogdinti kita pusė. Tarybų Sąjunga laikytų branduolinius ginklus Vašingtone ir Niujorke, o Amerika — Maskvoje ir Leningrade. Šiomis sąlygomis nė viena pusė nedrįstų pradėti karo, nes kita, paspausdama mygtuką, susprogdintų puolėjų miestus. Yra ir kitų panašių pasiūlymų.11. Šiomis aplinkybėmis įsigalėtų taiką užtikrinanti pastovi teroro pusiausvyra. UAS teoretikai aiškina, kad, abiem pusėm priėmus šią strategiją, baigtųsi ginkluotės varžybos, nes reikėtų tik tiek branduolinių ginklų, kiek užtikrintų šimto ar dviejų šimtų priešo taikinių sunaikinimą. Branduolinių ginklų persvara pasidarytų bereikšmė, jeigu priešas pajėgtų išsaugoti mi-nimalinį raketų kiekį ir kiekvienu atveju galėtų smogti atgal.

Bet ši strategija daugeliui nepriimtina dėl įvairių priežasčių. Pirma, doroviniu požiūriu ji ne vien nepriimtina, bet ir visiškai smerktina, nes ketinama branduoliniais ginklais naikinti nekaltus civilinius gyventojus, o ne priešo ginkluotąsias pajėgas. Antra, abejojama, ar šios teorijos priėmimas išsaugotų taiką, nes grasinamasis atkirtis toks baisus, kad vargu, ar kuris nors vakarų vadovas ryžtųsi jį įgyvendinti. Klausiama, ką darytų Amerikos prezidentas, jeigu tarybinis vadovas praneštų, kad Maskva paleido dalį savo raketų ne į Amerikos miestus, bet į jos strategines pajėgas, tuo pačiu įspėdamas, kad Tarybų Sąjunga parengties stovyje laiko tūkstančius branduolinių galvučių, kurios bus paleistos prieš Amerikos gyventojų telkinius, jeigu atsakomuoju smūgiu Amerika pultų tarybinius miestus. Nemaža tikimybė, kad prezidentas nepultų, o Maskva, vieną kartą įrodžiusi savo ryžtą, pradėtų Ameriką šantažuoti.

Trečia, UAS teorija neduoda jokių gairių karo vykdymo atžvilgiu. Reikia viltis, kad karo nebus, bet kas darytina, jei jis vis dėlto prasidėtų? J svarbius klausimus, pvz., kokie turėtų būti Amerikos tikslai, kaip ir kokiomis sąlygomis reikėtų mėginti sustabdyti karo veiksmus, UAS strategija neturi atsakymų.12

Ketvirta, ši teorija, kaip ir kitos atgrasinimo teorijos, neturi tvirto pagrindo ir remiasi psichologinio pobūdžio spėliojimais apie valstybės galvų reakcijas atitinkamomis sąlygomis. Šios teorijos nepatikrintos ir nepatikrinamos. Juk dėsningumui nustatyti reikia bent keleto bandymų, o pasaulio nebūtų po kelių didesnių branduolinių karų. Be to, įvykus vienam branduoliniam karui, padėtis taip pasikeistų, kad bet kokie ankstesni apibendrinimai nebegaliotų. Šios teorijos ypatingos ir tuo, kad jų buvimas ir paplitimas atitinkamuose sluoksniuose savyje pakeičia tikrove. Jeigu JAV prezidentas bus įtikintas, kad reikia griežtai reaguoti į visas provokacijas, nes nereagavimas tik skatins priešą mesti daugiau iššūkių, ir kad galima vesti ribotą branduolinį karą, tai jis panašiomis aplinkybėmis skirtingai elgsis negu elgtųsi, jei manytų, kad visi branduoliniai karai bus nesukontroliuojami.

Lanksčios reakcijos (LB) strategija. — Ypatingą psichologinių apskaičiavimų vaidmenį galima atskleisti, palyginus UAS teorija su Carter'io vyriausybės metais išvystyta vadinamojo atsvėrimo (countervailing) arba lanksčios reakcijos (flexible response) strategija, kurios sukūrimą skatino masinis tarybinis persiginklavimas ir didėjantis amerikiečių įtarimas, kad Maskva siekia persvaros. Pagal ją Amerikos ginkluotosios pajėgos privalo turėti pajėgumą sunaikinti ir tarybinius miestus, ir atskiras raketų paleidimo šachtas bei rinktinai reaguoti į skirtingas ir kintančias sąlygas. Amerika turi būti pasirengusi vartoti įvairių rūšių branduolinius ginklus įvairiomis sąlygomis ir ne tik masiškai pulti tarybines gyvenvietes. Kremliui padidinus savo branduolinį pajėgumą, Amerika turinti sukurti panašius ar galingesnius ginklus.13 Tad Amerikos strateginės pajėgos turi būti tokios pat galingos kaip Tarybų Sąjungos ir būti laikomos tokiomis.

Iš esmės LR teoretikai siūlo priešo antpuolius atgrasinti dvigubu pajėgumu: pajėgumu priversti jį mokėti nepakeliamą kainą, pvz., savo teritorijos sunaikinimu dėl savo siekių įgyvendinimo (deterren-ce by punishment) ir pajėgumu duoti veiksmingą atkirtį žemesnio lygio antpuoliui (deterrence by deniai).14 Tad Amerika turi būti pakankamai stipri, kad užkirstų kelią Tarybos Sąjungos pastangoms karinėmis priemonėmis pasiekti savo tikslus. Pavyzdžiui, Maskvai užpuolus Vakarų Europą, Amerika turi sustabdyti Maskvos nebranduolinį antpuolį, veiksmingai vartoti taktinius branduolinius užtaisus, jei Maskva jų griebtųsi, ir net reaguoti į vidutinio nuotolio raketų antpuolį savo šios rūšies raketomis, atsargoje turėdama strateginių ginklų, kurie laikytų tarybinius miestus įkaitais. Šiomis aplinkybėmis Maskva nepasiektų savo tikslų ir būtų atbauginta nuo nežaboto branduolinio karo,15

Ir UAS, ir LR teoretikai tvirtina, kad pajėgumas sunaikinti vienas kito miestus abi puses atgrasina nuo sąmoningo ir nesutramdomo karo pradėjimo, bet jie nesutaria dėl atgrasinimo apimties ir pastovumo. UAS šalininkų nuomone, teroro pusiausvyra yra pastovi, kol abi pusės gali sunaikinti nemažą priešo teritorijos dalį, ir kad branduolinio karo pavojus užtikrina, jog abi pasaulio galybės atsargiai elgsis ir vengs nereikalingų provokacijų. LR rėmėjai aiškina, kad ginkluotės persvara gali būti politiškai naudinga ir kad teroro pusiausvyra aukščiausiame lygyje skatina nepastovumą ir avantiūrizmą žemesniame lygyje.16

Pagal LR strategiją priešą galima atgrasinti tik tuo atveju, jei grasinimas yra įtikinantis. Bet grasinimas masiškai pulti priešą, turintį pajėgumą smogti atgal,reiškia rizikuoti neišvengiamu savo šalies sunaikinimu, ir toks savižudiškas grasinimas nieko neatbaidys. Užkietėjęs priešas gali piktnaudžiauti teroro pusiausvyrą aukščiausiame lygyje savo agresyviai politikai vykdyti. Antai, jeigu Amerikos ginkluotės tiktų tik masiniam antpuoliui, tai Kremliaus vadovai galėtų apskaičiuoti, kad pravartu užpulti Europą. Jie galvotų, kad prezidentas žino, jog Maskva reaguotų į tarybinių miestų užpuolimą Amerikos gyvenvietėms likviduoti, ir jis nesiryžtų paaukoti Amerikos dėl Europos. Net numatytos anksčiau minėtos aplinkybės, kuriomis Maskva, sunaikinusi Amerikos strategines raketas, net negalėtų išvengti atkirčio. Todėl UAS strategija esanti neveiksminga.

UAS teoretikai kitaip vertina padėtį — iš tiesų Tarybų Sąjungos vadovų apskaičiavimus. Esą net ir maža nesutramdomo karo tikimybė atgrasina ir atgrasins atsargius komunistų vadovus.17 Net jei yra tik dešimties nuošimčių tikimybė, kad Amerika branduoliniais ginklais reaguotų į Vakarų Europos puolimą, joks tarybinis vadovas nemanytų, kad Vakarų Europos užkariavimas vertas net ir tos Tarybų Sąjungos sunaikinimo rizikos.

LR strategijos šalininkai ragina Ameriką gaminti mažesnius ir taiklesnius branduolinius ginklus, kurie nebūtų nukreipti į tarybinius miestus. Būtina išvystyti pajėgumą pulti taikinius, kurių sunaikinimas pakenktų Tarybų Sąjungos kovinei galiai, bet nesukeltu nesulaikomo branduolinio karo. UAS teoretikai atkerta, kad šis paviršutiniškai patrauklus pasiūlymas yra nesusipratimas. Taiklesnių ginklų turėjimas nepadidina atgrasinimo patikimumo, o net sukelia naujų pavojų. Generolai bus labiau linkę vartoti šiuos ginklus. Konflikto atveju prasidės vartojamų ginklų eskalacija, ir nejučiomis įsiliepsnos nesulaikomas karas. Kadangi negalima numatyti kaip baigsis apsišaudymas branduoliniais ginklais, nevalia jų iš viso vartoti ir gundyti likimo.18

LR teorija neatsižvelgia į branduolinės revoliucijos sukurtą tikrovę. Net jei viena šalis turėtų gana aiškią ginklų persvarą, ji negalėtų laimėti pergalės, o kita prasme silpnoji šalis gali būti net pajėgi nugalėti priešą. Be nenumatomų technikos lūžių silpniau ginkluota šalis tebegalėtų visiškai nuniokti priešo teritoriją. Persvarą turinti šalis negali apginti nei savo gyventojų, nei savo pramonės, todėl net ir ji priklauso nuo priešo bendradarbiavimo ir nuo jo malonės.19

Karo kovojimo (KK) strategija. — Reaganui dar neatėjus į valdžią, kai kurie amerikiečiai strategai teigė, kad LR teorija neatitinka laiko reikalavimų. Tarybiniai generolai esą viliasi nugalėti Ameriką branduoliniame kare ir tam jau rengiasi. Amerika turi sukurti karo kovojimo (ivarfighting) strategiją ir paruošti planus ne tik gintis nuo priešo antpuolio, bet ir laimėti pergalę.20 Dabartinė Amerikos strategija — jokia strategija, bet tik savižudybės planas, kuris savo ketinimu pulti civilinius gyventojus dar pažeidžia ir elementariausias dorovės taisykles.

Žinomiausias KK strategijos teoretikas Colin Gray aiškina, kad, besirengdama galimam karui, Amerika turi sukurti planus, kurie priverstų Tarybų Sąjungą pasiduoti ir kurie bent iš dalies išsaugotų Ameriką, jos gyventojus ir ekonomiją. Reikia daugiau dėmesio skirti karo įrengimams ir ginkluotosioms pajėgoms sunaikinti, bet negalima užmiršti ir politinių tikslų.21 Ypač svarbu atsižvelgti į tarybinės santvarkos ypatybes. Reikia sukurti aplinkybes, kurios skatintų vidaus neramumus ir palaužtų komunistų partijos galią. Kartais siūloma branduolines raketas nukreipti tik į rusiškas Tarybų Sąjungos dalis, sąmoningai vengiant pulti tautines mažumas, kurios rusų nemyli ir naudotųsi proga atsikratyti svetimo jungo. Panašiai raginama iš pradžių nepult taikinių Rytų Europoje, kad ir šios šalys atsitolintų nuo Maskvos. Pabrėžiamas komunistų partijos vadovaujantis vaidmuo. Sunaikinus svarbiausios valdžios ir saugumo kadrus, suirtų ši baime ir smurtu išsilaikanti valstybė. Nors grynai kariniu požiūriu neįmanoma Tarybų Sąjungos nugalėti, galima sukurti aplinkybes, kuriomis Rytų Europos šalių gyventojai bei tautinės mažumos Tarybų Sąjungoje nusikratytų komunizmo ir tai privestų prie TSRS žlugimo.


ALEKSANDRAS MARČIULIONIS        TRYS VEIDAI. MAJOLIKA
Nuotrauka Alg. Kezio

KK strategija rūpinasi gyventojų ir pramonės apsaugojimu. Kadangi Amerika ūkiškai stipresnė, reikia išsaugoti jos pramonės bazę, pastatyti bunkerių ir slėptuvių jai ir šalies piliečiams. 1979 m., dar ketverius metus prieš Strateginės gynybos iniciatyvos paskelbimą, Colin Gray ragino Ameriką išvystyti antibalistinių raketų sistemą, teigdamas, kad tiesiog nesuprantama, jog ne Amerika, kuri tokią didele reikšmę skiria piliečių teisėms ir laisvėms, bet Tarybų Sąjunga labiau rūpinasi savo piliečių apsauga.22

Taigi ir KK strategija yra savotiškas derinys. Pabrėždama reikalą rengtis karui, ji kategoriškai nuvertina miestų puolimo reikšmę. Siūlydama gaminti daugiau ir taiklesnių raketų, ji skatina civilinę gynybą ir kitas priemones žalai sumažinti.

Kaip ir visos kitos strategijos teorijos, KK turi kritikų, nurodančių jos nenuoseklumus ir vidaus prieštaravimus. Pirma, teorija ragina sukurti lanksčią strategiją, kurios įgyvendinimas sumažintų nesukontroliuojamo karo tikimybę. Tačiau kalbama ir apie tarybinės politinės vadovybės sunaikinimą, taip pat ir Maskvos, kurioje sutelkti vadovaujantys šalies centrai. Šie siekiai esą nesuderinami. Jeigu siekiama sustabdyti viską sunaikinantį karą, būtina užtikrinti, kad liktų gyvi politiniai ir kariniai vadovai, kurių autoritetą pripažintų savi kariai ir priešas. Tarkime, kad abi pusės, sunaikinusios dalį viena kitos strateginių pajėgų ir pramonės centrų, norėtų paliaubų arba viena iš jų stengtųsi pasiduoti. Tuo atveju šalis, siekianti paliaubų ar mėginanti pasiduoti, turi užtikrinti, kad jos ginkluotosios pajėgos, ar tai būtų tarpžemyninių raketų baterijos, lėktuvų ar povandeninių laivų kapitonai, nesusprogdintų jokio branduolinio užtaiso, ir liautųsi karo veiksmai. Priešingu atveju kita pusė veikiausiai tęs puolimus. Vargu ar eilinis kapitonas ar papulkininkis paklus įsakymui, gautam iš kokio nors mažai žinomo biurokrato, pretenduojančio į valdžią po to, kai, prileiskime, Kremlius jau buvo sunaikintas. Kapitonas galėtų manyti, kad tai tik amerikiečių klasta. Antra vertus, ir Vašingtonas suabejotų, ar šitokio nežinomo asmens pasiūlymas nuoširdus, ar jis atstovauja Tarybų Sąjungai. Be to Amerika negalėtų būti tikra, ar tarybinės tinkluotosios pajėgos jam paklustų. Kontroliuotas branduolinis karas įmanomas tik tada, kai egzistuoja autoritetinga vyriausybė, tad neracionalu mėginti sunaikinti partijos vadovybę.23

Abejojama, ar iš viso įmanomas ribotas branduolinis karas, ypač prieš Tarybų Sąjungą, kuri nemažą dalį savo strateginių pajėgų laiko netoli didesnių miestų. Pagrindinės povandeninių laivų baz< s yra netoli Murmansko ir Vladivostoko. 70% karinių aerouostų yra vakarinėje TSRS dalyje į pietus nuo Leningrado. Apskaičiuojama, kad Amerikai puolus tarybines strategines pajėgas, nuo radiacijos ir kitų bombų sprogimo pasekmių žūtų nuo 3 iki 37 milijonų žmonių.24 Tad smūgis prieš karinius įrengimus nužudytų tiek gyventojų, kad jo pasekmės ne daug kuo skirtųsi nuo tiesioginio miestų užpuolimo. Nėra didelės abejonės, kaip Maskva šiuo atveju reaguotų. Be to, vargu ar reikėtų taip ilgai laukti Maskvos atsakymo. Kadangi daugelis tarybinių ginklų išdėstyta netoli didelių miestų, Amerikos antpuolio pradžioje tarybiniai pareigūnai turbūt negalėtų nustatyti, ar raketos nukreiptos tik į karinius įrengimus, ar ir į miestus.

LR ir KK strategai ragina Ameriką rengtis ribotam branduoliniam karui iš dalies dėl to, kad jam neva rengiasi ir Tarybų Sąjunga. Šis raginimas keistokas, nes, nors tikrieji Maskvos karo planai nežinomi, daugelis tarybinių karių nekartą pareiškė, kad ribotas branduolinis karas neįmanomas. O jeigu TSRS iš tiesų mano, kad negali būti tokio karo, tai visos Amerikos pastangos vesti ribotą karą bus bergždžios dėl to, kad į ribotą Amerikos antpuolį Maskva atsakytų masiniu puolimu. Nuoseklumas mažiau ar daugiau reikalauja, kad LR ir KK strategai, laikantys TSRS pavojinga, Vakarais nepasitikinčia šalimi, atsisakytų riboto karo minties. Ribotas karas neįmanomas be šiokio tokio tarpusavio pasitikėjimo ir savitvardos. Kuo mažiau Kremlius pasitiki Vakarais, tuo mažiau jis norės šalies likimą atiduoti į Amerikos rankas. Jis turės atsargiai elgtis, nes, nepajėgdamas šalies apsaugoti nuo Amerikos antpuolio, nedrįs pasitikėti Vašingtono gera valia.25

Daromi įvairūs priekaištai ir Strateginės gynybos iniciatyvai, nors kol kas tie, kurie grindžiami strateginiais sumetimais, o ne technikos apskaičiavimais, nėra labai įtikinantys. Pavyzdžiui, teigiama, kad Maskva nelauktų, kol bus sukurta veiksminga kosminės gynybos sistema ir skubiai smogtų. Atseit, apsaugos sistemos gamyba skatins Tarybų Sąjungą pulti Ameriką. Šis argumentas neturi vertės. Maskvą dabar atgrasina Amerikos strateginės raketos, kurios nebus pašalinamos kosminio skydo įtvirtinimo laiku. Tad tos pačios priemonės, kurios dabar atgrasina Maskvą, ją atgrasins ir vėliau.

Antra, teigiama, kad kosminės apsaugos sistema, kaip ir taiklios raketos, skatina nepastovumą krizėje. Girdi, nei viena, nei kita pusė tikrai nežino sistemos veiksmingumo, bet vis dėlto aišku, kad kuo didesnis puolančiųjų raketų skaičius, tuo daugiau jų pasieks savo taikinius. Krizės atveju Maskva jaustų spaudimą kuo greičiau pulti visomis savo raketomis, nes jeigu Amerika pirmoji smogtų, tai apsaugos sistema galėtų numušti pakankamai didelį likusių tarybinių raketų skaičių, kad Amerika išvengtų atkirčio. Savo ruožtu Vašingtonas žinotų, kad Maskva šitaip galvoja, ir didėtų pagunda imtis priemonių pirmajam tarybiniam smūgiui užkirsti kelią. Taip atsirastų užburtas įtarimų ratas ir padidėtų karo pavojus. Bet ir šis aiškinimas nelabai įtikinantis. Amerikos prezidentas nepradėtų karo, kol tebėra tikimybė, kad dalis tarybinių raketų prasiverš pro gynybos skydą ir sunaikins dalį didžiausių Amerikos miestų. Vargu ar Maskva pultų, žinodama, kad strateginės gynybos sistema numuštų kai kurias tarybines raketas, ir tuo gerokai sumažėtų Amerikos nuginklavimo tikimybė.26

Trečia, nežinia, ar strateginės gynybos iniciatyva skatintų naujas ginkluotės varžybas. Bet varžybos visada priklauso ir nuo kitų veiksnių, be to, jos iki šiol nėra sustojusios.27 Apribojus vieną varžybų aspektą, skubama išnaudoti kitą. Suvaržius branduolinių užtaisų nešėjų skaičių, tuojau buvo išvystyta sistema (MIRV), leidžianti raketomis nešti iki 14 į skirtingus taikinius nukreiptų branduolinių galvučių.

Taigi, branduolinio karo strategija yra keistas paukštis. Ginklų vartojimo planai sudėtingi. Kai dar buvo galvojama apie tarybinės ekonomijos sunaikinimą, į talką buvo pakviesti ekonomikai, kurie rengė ekonometrinius tarybinio ūkio modelius, mėgindami nustatyti, kokios gamyklos, kokie įrengimai, kurios mažos dalelytės ūkiui reikalingiausios. Patys branduoliniai ginklai vartoja naujausią techniką. Tačiau karo veiksmai labiausiai priklausys nuo kovojančių valstybių vadų nutarimų. Strategai, vartodami lošimo teorijos (game theory) modelius, mėgina atspėti, kaip šie vadai elgsis krizės metu. Tačiau geriausiu atveju modeliai nustato, kaip įvairiomis aplinkybėmis tokių tikslų siekiantis racionalus žmogus elgtųsi. Teorijų galia numatyti įvykių eigą apverktinai maža. Vienintelė paguoda tai, kad krizės atvejais vyriausybės galvos labai atsargiai elgiasi, gerokai atsargiau negu reikalauja racionalumas.28

Dorovės Klausimai
Branduoliniai ginklai sukelia didelių dorovės problemų, bet svarstysiu tik du klausimus. Pirma, kaip branduolinių ginklų vartojimą vertina tradicinė teisaus karo teorija, kuri sudarė krikščionybės mokymo apie doroviškai priimtiną elgesį kare šerdį ir kuri net dabar turi didelį vaidmenį šiuolaikiniuose svarstymuose. Antrą ar doroviniu požiūriu leistina turėti branduolinę ginkluotę ir ja grasinti, jei jos vartojimas doroviškai smerktinas. Kitaip tariant, ar atgrasinimo strategija doroviškai priimtina?

Teisaus karo teorija. — Teisaus karo teorija seniai sukurta, stengiantis suderinti Bažnyčios kategorišką įsakymą nežudyti su valstybės reikalavimu, kad piliečiai dalyvautų šalies gynime ir kai kurių vertybių apsaugojime.29 Tikrasis teorijos pradininkas yra šv. Augustinas, nors teorija vystosi iki šių dienų. Teisaus karo teorija paprastai skirstoma į dvi dalis: pirmoji, vadinama ius ad beitum, nurodo kokiomis aplinkybėmis galima kariauti, o antroji dalis, ius in bello, nurodo — kokiomis priemonėmis. Teorijos dalys viena kitą papildo, nes karas teisus tik tuo atveju, jei jis kovojamas atitinkamomis aplinkybėmis ir teisingomis priemonėmis. Pagal teisaus karo teoriją šalis gali kariauti, tik patenkinus tris sąlygas: (1) karą paskelbė teisėta valdžia, (2) gindama teisų reikalą, pvz., siekdama apginti nekaltuosius nuo neteisėto užpuolimo, sugrąžinti neteisėtai pagrobtas žemes ar atkurti teisingą visuomeninę bei politikos santvarką, ir (3) turėdama teisingus siekius būtent teisingą ir pastovią taiką. Sąlygos iš tiesų yra gerokai sudėtingesnės. Tarp kitko, galima pradėti karą tik tuo atveju, jei visos kitos priemonės teisingam tikslui įgyvendinti lieka neveiksmingos, jei yra nemaža tikimybė tikslą pasiekti, jei karo sukeltas gėris didesnis negu numatomos neigiamos pasekmės (tad norint apginti kokį nors mažą neapgyvendintą žemės plotą negalima nusiaubti priešo miestų).30

Daugiau dėmesio skirsiu antrajai pagrindinei teisaus karo teorijos daliai, ius in bello, nurodančiai, kokie karo veiksmai draustini doroviniu požiūriu. Teorija nemaža dalimi remiasi dviem svarbiais katalikų dorovės principais: šv. Pauliaus nurodymu, kad negalima blogio daryti, siekiant gėrio, ir vadinamąja dvigubų padarinių teorija. Pasak šv. Pauliaus, jei poelgis yra draustinas, tai jis tokiu lieka net tuo atveju, jei jo vykdymas sukeltų daug gėrio. Nevalia vieno žmogaus nužudyti, nors tuo būdu galima išgelbėti dešimties žmonių gyvybę. Gėrio siekimas ir pasekmių apskaičiavimas aplamai leistinas tik kategoriškų draudimų gerbimo ribose.

Dvigubų padarinių teorija turi svarbų vaidmenį, nustatant katalikų atsakomybę dėl savo poelgių pasekmių. Pagal šią doktriną ypač labai svarbus skirtumas tarp elgesio, kuris, pvz., priveda prie nekalto asmens mirties, kai jo mirtis yra elgesio tikslas arba priemonė kitam tikslui įgyvendinti, ir elgesio, kuris priveda prie mirties kaip kito siekio pasekmę. Net jei žmogaus mirtis yra neišvengiamas ir numatomas elgesio padarinys, elgesys nėra būtinai smerktinas. Įsivaizduokime šią padėtį. Teisėjas žino, kad jam nenuteisus nekalto asmens mirčiai, įsiutusi minia pakars penkis be pagrindo įtariamus asmenis. Jei teisėjas būtų atsakingas už visas savo elgesio pasekmes, tai jam tektų kaltė už penkių žmonių mirtį, jei jis atsisakytų tą vieną nuteisti mirčiai. Bet dvigubų padarinių teorija nubrėžia atsakomybės ribą. Teisėjas nėra atsakingas už minios veiksmus. Jis negali nuteisti nekalto asmens, net numatydamas, kad dėl to neišvengiamai žus penki nekalti žmonės, nes jo mirtis būtų priemonė kitam tikslui įgyvendinti.

Teisaus karo teorija teigia, kad nevalia tiesiog pulti civilinių gyventojų ir nekarinių objektų, nes tai būtų nekaltų asmenų žudymas. Sis draudimas galioja net tuo atveju, kai civilinių žmonių užpuolimas užtikrintų, kad karas greičiau baigtųsi ir išvis būtų mažiau aukų. Bet teorija netvirtina, kad civiliniai gyventojai niekada neturėtų nukentėti arba kad jų nužudymas visada ir visomis aplinkybėmis smerktinas. Jų mirties negalima siekti nei tiesiog, nei kaip priemonę kitam tikslui, tačiau jo mirtis gali būti neišvengiamas ir numatomas kitų veiksmų padarinys.

Todėl leistina bombarduoti priešo karių telkinius ir jo karo pramonę, nors ir numatoma, kad per bombardavimą žus eilinių piliečių, daliai bombų pataikius į jų gyvenamuosius namus. Bombardavimu siekiama doroviškai priimtino tikslo būtent karo pramonės sunaikinimo, o civilinių gyventojų mirtis yra neišvengiamas ir numatomas padarinys. Tačiau atominės bombos vartojimas ar tokie masiški miestų naikinimai, per kuriuos žuvo dešimtys tūkstančių Vokietijos ir Japonijos gyventojų, yra smerktini veiksmai, nes jų tikslas buvo nužudyti kuo daugiau civilinių gyventojų ir tuo būdu užtikrinti greitesnę pergalę. Civilinių gyventojų mirtis buvo šio tikslo įgyvendinimo priemonė. Skirtumą tarp pramonės naikinimo ir masinio miesto bombardavimo galima šitaip išryškinti. Karo pramonės sunaikinimas yra tikslas, kurį būtų galima pasiekti be civilinių gyventojų aukų. Tačiau masinis bombardavimas, siekiąs priešą demoralizuoti, nepasieks tikslo be šių aukų.

Teisaus karo tradicija nurodo, kad karo veiksmai turi būti proporcionalūs savo tikslui. Kadangi karo veiksmai leistini, siekiant apsaugoti kokią nors vertybę, jų sukelti nuostoliai neturėtų būti didesni negu vertybės, kurias mėginama apsaugoti. Nevalia išvaduoti priešo laikomą kaimą, jei tai reikalauja paties kaimo sunaikinimo. Panašiai būtų smerktinas bandymas sunaikinti ne itin pavojingą, bet gerai įtvirtintą priešo zenitinės artilerijos bateriją, jei reikėtų subombarduoti kaimynystėje esančius gyventojų kvartalus. Proporcionalumo reikalavimas, nors ne toks griežtas kaip draudimas pulti civilinius gyventojus, vis dėlto sukelia problemų branduolinių ginklų strategams. Branduoliniai ginklai įvairūs, bet ir taktiniai ginklai, kaip branduolinė artilerija ir trumpo nuotolio raketos, nukreiptos į karinius taikinius, į orą paleidžia labai daug radiacijos. Jų vartojimas, ypač tirštai apgyvendintose pasaulio dalyse, kaip Vakarų Europa, gana problematiškas, nes net, jei civiliniai gyventojai spėtų laiku pasitraukti iš karo zonos, jų namai ir visas turtas būtų sunaikinti, o apylinkės būtų ilgą laiką neapgyvendinamos.

Proporcionalumas papildo reikalavimą nepulti civilinių gyventojų, dar labiau apribodamas karo veiksmus ir užkirsdamas kelią nereikalingam didelių priemonių vartojimui. Policininkui neleidžiama kulkosvaidžiu paleisti ugnį į nusikaltėlį, kuris įkaitais laiko apie save sutelktą didelę žmonių grupę. Geriausiu atveju leidžiama snaiperiui paleisti vieną kulką. Panašiai nevalia vartoti galingą branduolinę bombą prieš taikinį viduryje didelio miesto, nors ir būtų nuoširdžiai norima sunaikinti tik karinį taikinį. Proporcionalumas reikalauja apskaičiuoti ne tik trumpalaikes, bet ir ilgalaikes pasekmes. Todėl tebesiūloma gaminti neutroninę bombą, kuri yra gana nuosaikus ginklas, išleidžiąs mažiau pavojingą ir greičiau išnykstančią radiaciją negu eiliniai branduoliniai ginklai.31

Teisaus karo teorija griežtai draudžia sąmoningą nekaltų žmonių žudymą, tad faktiškai smerkia tai, ką vadinu teroristiniu antpuoliu ir pilnutiniu atsakamuoju smūgiu.32 Proporcionalumas dar labiau suvaržo branduolinių ginklų vartojimą, bet šių suvaržymų apimtis yra labai kontroversišką, nes nesusitariama dėl radioaktyvių medžiagų plėtimosi apimties ir pasekmių. Nuomonės įvairios, ir ginčų be galo. Vieni teigia, kad išvis nevalia vartoti branduolinių ginklų, antri, kad jais galima pulti priešo raketų paleidimo šachtas, o dar treti, kad leistina branduoliniais ginklais smogti tik į mažiau tvirtus karinius įrengimus. Daugelis mano, kad tiksliausia pulti priešo strategines pajėgas, bet yra tokių, kuriems šis pasiūlymas nepriimtinas. Atseit, iš betono ir plieno pastatytas raketų paleidimo šachtas galima sunaikinti tik galingais branduoliniais užtaisais. Norint sunaikinti didelį priešo raketų kiekį, reikėtų susprogdinti daug bombų, nuo kurių sukeltos radiacijos žūtų daug eilinių gyventojų, o tai pažeistų proporcionalumo reikalavimą.33

Šeštojo dešimtmečio pabaigoje jėzuitų teologas John Courtney Murray griežtai pasmerkė tuometinę Amerikos branduolinę politiką, pagrįstą masinių priešo miestų puolimu.34 Jis nurodė, kad, jei Amerika nenori rinktis tarp didžiausio dorovinio nusižengimo ir pasidavimo, ji turi pareigą išvystyti branduolinio karo strategiją ir sukurti šiam karui tinkamus ginklus. Strategija jau sugalvota, bet su ginklais tebėra problemų. Tačiau manoma, kad ilgainiui bus galima pagaminti tokius ginklus, kuriuos bus galima vartoti priešo strateginėms pajėgoms naikinti. Vilčių teikia didėjantis raketų ir sparnuotųjų raketų taiklumas, kuris smarkiai padidina ginklų naikinamąją galią. Padvigubintas raketos tikslumas reiškia aštuonis kartus padidintą sprogimo galią.35 Todėl teoriškai didėja galimybė sunaikinti priešo raketas, nepaleidus į orą nepriimtinai didelį radioaktyvių medžiagų kiekį. Norint prieš 25 metus sunaikinti raketos paleidimo šachtą, reikėjo vartoti branduolinį užtaisą, kuris sukeltų mirtiną žalą (lethal effect) 1,000 kvadratinių mylių plote. Dabar sparnuotosios raketos gali šią užduotį įvykdyti, sunaikindamos tik vienos kvadratinės mylios plotį, o ateityje galės tai įvykdyti ir su nebranduoliniu užtaisu.36 Turiu tik dvi pastabas dėl šių tvirtinimų. Pirma, sukūrus tokius taiklius ginklus, Amerika ir Tarybų Sąjunga, be abejo, pakeis raketų bazavimo pobūdį, joms vis dažniau įrengs judančias rampas. Antra, taikių nebranduolinių užtaisų vartojimas nesukelia ypatingesnių problemų, nes toks ginklas nebėra branduolinis.

Taigi teisaus karo teorija labai apriboja branduolinių ginklų vartojimą, geriausiu atveju pateisindama smūgį, nukreiptąį priešo ginkluotąsias pajėgas ir nesukeliantį didelių radiacijos pavojų žmonėms. Net ir tie, kurie aiškina, jog teorija pateisina šių ginklų vartojimą, nejučiomis atskleidžia savo nerimą, nurodydami ateitį, kai nebranduoliniai ginklai galės atlikti branduolinių užduotis.

Atgrasinimo dorovinės problemos. — Dorovinių problemų sukelia ne vien branduolinių ginklų vartojimas, bet jų gaminimas ir jais grasinimas. Kaip jau minėta, daugelis smerkia branduolinį antpuolį prieš civilinius gyventojus ir laiko nepateisinamu bet kokį masinį branduolinių ginklų vartojimą. Bet Amerika kaip tik grasina šiais antpuoliais, o kai kurie jos strategijos gynėjai aiškina, kad šiame pasaulyje labai didelį gėrį — branduolinio karo išvengimą — galima pasiekti, tik grasinant nepateisinamu elgesiu, būtent branduoliniu antpuoliu. Taigi, reikia grasinti blogiu, siekiant gėrio.

Šitoks pasiūlymas kai kuriems filosofams sukelia nerimo. Yra sena ir gaji dorovės tradicija, nesvetima ir krikščionybei, pagal kurią, jei koks nors elgesys yra doroviškai smerktinas, tai ketinimas ar grasinimas jį įvykdyti yra taip pat smerktinas. Pagal šią tradiciją elgesio dorovinę vertę lemia veikėjo ketinimai, o ne elgesio įgyvendinimas ar jo pasekmės, nes ketinimas visiškai priklauso nuo asmens norų ir valios, o ketinimų įvykdymui kelią užkirsti gali įvairūs šalutiniai ir atsitiktiniai reiškiniai. Jei žmogus planuoja nužudyti kaimyną, įsigydamas nuodų ir juos kaimynui nusiųsdamas, tai jis iš esmės yra žmogžudys, net jei kaimynas mirtų nuo širdies smūgio, kelias minutes prieš paragaudamas užnuodytus saldainius.

Ši tradicija nurodo, kad, jei branduolinių ginklų vartojimas smerktinas, tai grasinimas jais irgi nepriimtinas. Smerktinos atitinkamos atgrasinimo teorijos ir branduolinių ginklų gamyba bei išdėstymas. Juk kam gaminti branduolinius ginklus, jei jų iš viso negalima vartoti, net ir atgrasinimui.

Šios dorovės tradicijos šalininkai atsiduria didelėje dilemoje: arba jie turi ryžtis nedoriai elgtis, arba turi atsisakyti branduolinių ginklų, vienapusiškai nusiginkluodami. Dabartinėmis sąlygomis nusiginklavimas reikštų Tarybų Sąjungos viešpatavimą. Net jei ji nėra blogio karalystė, ji yra totalistinė valstybė, kurios valdžia negerbia žmogaus teisių ir daugelio svarbiausių žmogaus orumą ir autonomiją užtikrinančių vertybių, kurios sudaro Vakarų civilizacijos šerdį.

Į šią dilemą įvairiai reaguojama. Vieni stengiasi laikinai atidėti sprendimą tarp dviejų nemalonių galimybių, antri drąsiai griebia vieną ar kitą dilemos ragą, o dar treti paneigia dilemos egzistavimą.
Kontroversiškame ganytojiškame laiške Amerikos katalikų vyskupų konferencija pasmerkė bet kurį branduolinių ginklų vartojimą, suabejojo, ar galima iš viso grasinti branduoliniais ginklais ir teigė, kad leistina juos laikyti tik su sąlyga, jei ketinama netrukus jų atsisakyti.37 Tad vyskupai jautė loginį spaudimą pasmerkti branduolinių ginklų gamybą ir reikalauti, kad Amerika vienašališkai nusiginkluotų, bet susilaikė, nujausdami, kad toks nusiginklavimas galėtų turėti labai tragiškų pasekmių. Vyskupai susilaukė kritikos dėl savo teorijos loginių išvadų nepripažinimo.


MINDAUGAS NAVAKAS        FANTASTINIS JŪROS GYVŪNAS III Klaipėdos skulp.simp.   1980

Yra mėginančių išvengti dilemos. Jie neigia, kad dorų žmonių ketinimas vartoti branduolinius ginklus yra ketinimas sukurti blogį. Šiuo keliu pasuko katalikų publicistas Michael Novak ir kiti, paskelbę viešą vyskupų laiško kritiką. Jų nuomone, reikia rinktis tarp dvejų blogybių. Atsisakymas pajėgumo priešą atgrasinti sukurtų didžiausią blogį, nes tai "pavojun statytų laisvę, kuri brangesnė už pačią gyvybę." Pozicija aiški, bet Novak jaučia reikalą pateisinti grasinimą branduoliniais ginklais ir griebiasi nenuoseklių argumentų. Atseit, žodžiai "grasinimas" ir "ketinimas" praranda savo normalią reikšmę, kai kalbama apie branduolinį atgrasinimą. Pasak jo, tie, kurie mėgina atgrasinimo priemonėmis išvengti branduolinio karo, "ketina vartoti šiuos ginklus, bet tik siekdami jų nevartoti, ir grasina juos vartoti, bet tik, kad atgrasintų jų vartojimą. "39 Bet žodžių prasmė nėra pakitusi, nes, jiems pakitus, negalėtume jų lengvai suprasti.

Kitos pusės argumentai nėra įtikimesni, nes jie remiasi iliuzijomis apie vienašališko nusiginklavimo pasekmes. Vieni filosofai teigia, kad nedelsiant reikia atsisakyti branduolinių ginklų, nes jų turėjimas nėra laikinas reiškinys, bet Amerikos politikos kertinis akmuo, ir jais grasinama sukelti pasaulio istorijoje nematytą katastrofą.40 Kiti filosofai, ypač Douglas Lackey, reikalauja vienašališko nusiginklavimo, nes kelis kartus daugiau žalos sukeltų karas tarp dvejų branduoliniais ginklais ginkluotų šalių negu karas, kuriame tik viena valstybė turėtų branduolinių užtaisų.41 Šių įsitikinimų filosofai aiškina, kad vienašališkas Amerikos nusiginklavimas neštų Amerikai ir visam pasauliui naudos, nes sumažėtų branduolinio karo pavojus; Maskva nešantažuotų Amerikos ar kitaip išnaudotų padėtį, o Amerika galėtų nebranduoliniais ginklais atgrasinti tarybinį antpuolį ar nuo jo apsiginti.

Šie aiškinimai perdėm naivūs ir rodo kone aklą mėginimą nepripažinti revoliucinių branduolinės ginkluotės pasekmių. Net jei Amerika sustiprintų savo nebranduolines pajėgas, kad jos galėtų duoti atkirtį tarybiniam Vakarų Europos užpuolimui, Maskva visada galėtų grasinti branduoliniu antpuoliu, prieš kurį kol kas nėra jokių gynybos priemonių. Pajėgumas kovoti Europoje mažai reiškia, jei priešas gali bet kada sunaikinti tiek miestų, kiek jis norėtų. Be to, kuo sėkmingiau NATO priešintųsi Varšuvos sutarties šalių antpuoliui, tuo didėtų tarybinių generolų reikalavimas vartoti branduolinius ginklus.

Antrą vertus, po Amerikos nusiginklavimo Amerikos ir Tarybų Sąjungos santykiai veikiausiai labai radikaliai pasikeistų. Net jei Kremliaus vadovai būtų geros valios žmonės, jie norėtų užtikrinti, kad Amerika iš naujo negamina branduolinių ginklų. Savo ruožtu Amerika stengtųsi įrodyti savo nuoširdumą ir išvengti galimo antpuolio prieš įrengimus, kuriuose būtų galima gaminti branduolinius ginklus. Tad Maskva reikalautų, kad jos stebėtojai gautų teisę vietoje tikrinti Amerikos tyrimų institutus ir kad Amerika sunaikintų karo lėktuvus, erdvėlaivius, povandeninius laivus ir kitus naujausios technikkos ginklus, t. y. visa, kas reikalinga Amerikos gynybai.43

Pastaruoju metu kai kurie filosofai suabejoja, ar ketinimai daryti blogį yra patys blogi. Jie nurodo, kad ketinimai vartoti branduolinius ginklus yra sąlyginiai ir tuo skiriasi nuo daugelio kitų. Normaliai kai žmogus ketina, ką nors daryti pavyzdžiui, aplankyti savo tėvus, jis nori tai daryti arba tai daro kaip priemonę kitam pageidaujamam tikslui pasiekti. Ketinimas vartoti branduolinius ginklus yra panašesnis į tėvo ketinimą nubausti vaiką už melavimą, vagiliavimą ar kitą nedorų elgesį. Abiem atvejais nenorima ketinimo įgyvendinti — nei vaiko mušti, nei ginklų vartoti — bet viliamasi, kad grasinimas sukurs sąlygas, kurios pašalins reikalą ketinimą įvykdyti.

Nesunku įsivaizduoti sąlygas, kuriomis nedoras ketinimas gali atrodyti ne tik smerktinas, bet ir pageidautinas. Prileiskime, kad teroristai įkaitais laiko grupę pagrobtų žmonių ir grasina juos nužudyti. Valdžia suima teroristų šeimas ir praneša, kad jos bus nubaustos aukščiausia bausme, jei įkaitai nebus nedelsiant paleisti. Atitinkamomis aplinkybėmis teroristai gal ir paleistų įkaitus. Grasindami nepateisinamu veiksmu (teroristų šeimos nėra atsakingos už savo vyrų elgesį), užkirstume kelią dideliam nusikaltimui. Ši padėtis gana panaši į atgrasinimo strategiją, kuria irgi mėginama užkirsti kelią dideliam blogiui. Įtakingame straipsnyje filosofas Gregory Kavka nurodė keturias sąlygas, kurias patenkinus, galima sąlygiškai grasinti doroviškai nepriimtinu elgesiu: (1) žmogus turi sąlygiškai ketinti nuskriausti nekaltus žmones, siekdamas sustabdyti žalingą ir neteisingą elgesį; (2) yra didelė tikimybė, kad šiuo ketinimu bus galima išvengti numatyto blogio; (3) grasinama žala mažiau ar daugiau prilygsta neteisingo elgesio žalai, ir (4) net jei grasinimas būtų neveiksmingas, žmogus neturėtų jo įvykdyti dėl dorovinių priežasčių,44 Antai, teroristams nužudžius įkaitus, jų šeimų sušaudymas liktų nepateisinamu barbarizmu. Pasak Kavkos, šiomis ypatingomis aplinkybėmis galima ketinti pažeisti dorovės taisykles, jei sukuriama daug gėrio. Principas, kad nevalia ketinti to, ko nevalia daryti, šiuo atveju negalioja. Tad šalis turi teisę laikyti branduolinius ginklus, nors neturi teisės jų vartoti.

Ne visi įtikinti šiuo argumentu, ypač filosofai, kurie atmeta pasekmistines teorijas, teigiančias, kad elgesio dorovinę vertę nustato jo sukeliamos pasekmės. Tad jie mano, kad minėtomis aplinkybėmis vis dėlto negalima grasinti ir įkaitų šeimas. Kai kurie filosofai negali pateisinti (atgrasinimo) politikos, kuri sąmoningai sukelia pavojų nekaltiems žmonėms. Branduoliniais ginklais mėginama paveikti priešingos šalies vyriausybę, kad ji atsisakytų kai kurių veiksmų, būtent nepradėtų karų, ypač branduolinių, ir nesukeltų pavojų gyvybiniams šalies interesams. Tačiau Amerikos ginklai nėra nukreipti tik į komunistų partijos vadovybę. Karo atveju nemažiau nukentėtų eiliniai piliečiai, tarp jų lietuviai. Normaliai smerkiami teroristai, pagrobę nekaltus žmones ir ketiną juos nužudyti, jei kurios nors šalies vyriausybė nepatenkintų jų reikalavimų. Teigiama, kad savo branduoline politika Amerika laiko tarybinius piliečius įkaitais. Nors jų laisvė nėra tiesiog varžoma, jiems grasinama mirtimi, jei jų vyriausybė nesielgtų atitinkamai. Tarybiniai piliečiai nenustato vyriausybės nesielgtų atitinkamai. Tarybiniai piliečiai nenustato vyriausybės politikos gairių, tad negalima jų nubausti arba grasinti juos bausmėmis už veiksmus, dėl kurių jie nėra atsakingi.45

Yra kitų bandymų pateisinti branduolinių ginklų gaminimą ir jais grasinimą. Atseit, kiekviena šalis, kaip ir kiekvienas žmogus, turi teisę gintis, net pavartodamas mirtiną jėgą. Kuo didesnis pavojus, tuo didesnė teisė vartoti vis pavojingesnes apsaugos priemones. Vienaip galima gintis nuo kišenvagio, kitaip nuo peiliu ginkluoto plėšiko, o dar kitaip, jei priešas turi šautuvą. Nors branduolinių ginklų negalima vartoti prieš jų neturinčią mažą šalį, galima jais grasinti tokiai agresyviai pasaulio galybei kaip Tarybų Sąjungą.

Tačiau eilinis žmogus, gindamasis nuo užpuoliko, turi atsižvelgti į pašalinių žmonių sveikatą. Jis neturėtų pakenkti žmonėms, kurie jam nekenkia ir neketina kenkti; kurie nėra jam nusikaltę ar nėra sveiko proto, o jo vartojama jėga turi būti proporcio-nali pavojui. Šitokios sąlygos suprantamos. Pavyzdžiui, jei žinotume, kad priešas kėsinasi į mūsų gyvybę, galima įvairiais būdais apsiginti. Tačiau tirštai apgyvendintame mieste neleidžiama įrengti minų lauką ar išdėstyti automatiškai šaudančių kulkosvaidžių, kurie nužudytų ne tik priešą, bet ir kaimynus. Tad nurodoma, kad branduoliniai ginklai šiuo atžvilgiu panašus į minas ar kitų kaltus nuo nekaltų neatskiriamus ginklus. Juos pavartojus, nukentėtų daug visiškai nekaltų žmonių, pvz., maži vaikai ar kitų neutralių šalių piliečiai. Galima vartoti mirtiną jėgą apsiginti nuo priešo tik tuo atveju, jei ši jėga tik jam taikoma. Branduoliniai ginklai nėra tokie tikslūs, tad negalima jų vartoti.46

Yra dar kitų teorijų, bet dabartiniai filosofų ir strategų ginčų rėmai turėtų būti aiškūs. Didžioji filosofų daugumą tvirtina, kad nevalia branduoline ginkluote pulti priešo miestų ir vartoti tiek branduolinių užtaisų, kad nuo radioaktyvios medžiagos užteršimo nukentėtų nekalti, ypač kitų šalių gyventojai. Branduolinių ginklų laikymas sukelia rūpesčių, nes jais grasinami civiliniai gyventojai, neatsakingi už savo vyriausybių veiksmus. Vien ginklų būvimas sukuria katastrofos pavojų. Vieni filosofai pateisina branduolinės ginkluotės gamybą jos sukeliama nauda, būtent karo išvengimu ir žmogaus teisių bei Vakarų vertybių išsaugojimu nuo totalistinės santvarkos. Kitiems net ir šitokios gėrybės nepateisina ketinimo sunaikinti paprastus žmones. Tad reikia sukurti strategiją ir ginklus, kurie neverstų rinktis tarp nekaltų žmonių žudymo ir pasidavimo, atsisakant iliuzijos, kad po vienašališko nusiginklavimo būtų galima priešintis Tarybų Sąjungai ir nepasiduoti jos šantažavimui. Šie siekiai nesvetimi ir daugeliui strategų, kurie irgi mėgina išvengti karo, nuo jo atgrasinti, o jam kilus, sustabdyti jo plėtrą. Dažnai nesusitariama dėl strategijos veiksmingumo ir dėl elgesio dorovinio priimtinumo, nes skirtingai apskaičiuojamos galimų poelgių pasekmės. Tiksliai numatyti ateities neįmanoma, bet vis dėlto esamos branduolinės ginkluotės atrodo doroviškai nepateisinamos ir strategiškai nereikalingos. Manau, kad būtų galima jas, ne vien perpus, bet net dešimt kartų sumažinti, nepakenkiant Amerikos saugumui.

IŠNAŠOS
1.    Norint susipažinti su Amerikos branduoline strategija, reikėtų perskaityti svarbiausių strategų straipsnius ir knygas, nors didžioji dalis jų parašyta prieš 20 metų. Išskirtinio dėmesio verti Bernard Brodie, Thomas Schelling ir Albert VVohlstetter veikalai. Daugelis dabarties strategų dar vis remiasi jų įdėjomis. Pavyzdžiui, nemaža svarbiausių Bobert Jervis knygos The Illogic of American Nuclear Strategy idėjų gauta iš Schelling'o Arms and Influence. Lawrence Freedman knyga The Evolution of Nuclear Strategy elegantiškai aptaria strategijos raidą iki 1980 m. Svarbius teorinio pobūdžio straipsnius spausdina žurnalą International Security, o Anglijos International Institute for Strategic Studies savo Adelphi Papers serijoje skelbia studijas, kurios detaliai aptaria labiau techniškus ginkluotės ir strategijos aspektus. Tarybine branduolinę strategiją svarsto David Holloway, The Soviet Union and the Arms Rače.

2.    David Alan Bosenberg, "The Origins of Overkill: Nuclear VVeapons and American Strategy, 1945-1960", International Security, Vol. 7, No. 4 (Spring 1983), p. 11-12.

3.    Ten pat, p. 27.

4.    Ten pat. p. 14.

5.    Generolų operatyviniai planai dažniausiai pralenkia ginkluotės pajėgumus. 1947 m. pagal planą "Fleetwood" Amerika numatė numesti atominį ginklą ant 70 tarybinių miestų, nors turėjo gal tik pusę reikalingų užtaisų. Šiuo metu Amerika turi tik 10,000 branduolinių galvučių, nors sudarytas 40,000 galimų taikinių sąrašas. Tarybiniai propagandistai nutyli šį skirtumą, kaip nutyli ir penktame dešimtmetyje galiojančias taisykles, kurios labai griežtai apribojo ginkluotųjų pajėgų teisę vartoti šiuos ginklus.

6.    Tokie planai buvo parengti 1960 m.  gruodžio mėnesį, Gregg Henken, "The Nuclear Gnostics"
—Kn.: Douglas MacLean (ed.), The Security Gam-    19. ble (Totovva, 1984), p. 21. 1954 - 1955 m. planai    20. numatė pulti 118 iš 134 didesnių tarybinių miestų ir per kelias valandas paversti Tarybų Sąjungą "smilkstančių, radioaktyvių degėsių krūva." David Alan Rosenberg, "A Smoking Radiating Ruin at the End of Two Hours' — Documents on American Plans for Nuclear War with the Soviet Union, 1954    21. -1955", International Security, Vol. 6. No. 2 (Win-    22. ter 1981/1982), pp. 11,25.

7.    Lawrence Freedman, The Evolution of Nuclear Strategy (New York, 1981), pp. 235 - 241. Gregg    23. Henken, "The Nuclear...", pp. 20 - 21.

8.    Desmond Bali, Targetingfor Strategic Deterrence, Adelphi Paper No. 185, 1983, pp. 12 - 13.
9.    Lawrence Freedman, U. S. Intelligence and the Soviet Strategic Threat (London, 1977), pp. 73 - 80. Freedman nurodo, kad 1961 m. pabaigoje pana- 24. grinėjus žvalgybinių satelitų padarytas nuotraukas, 25. nustatyta, jog Tarybų Sąjunga turėjo tik keturias 26. tarpžemynines raketas. Bet Centrinė žvalgybos vai- 27. dyba manė, kad po 1960 m. Maskva galės kasmet pagaminti apie 500 šių raketų.

10.    Robert Jervis, The Illogic of American Nuclear Strategy (Ithaca and London, 1984), pp. 26 - 27.

11.    Manau, kad Herman Kahn siūlė sukurti vadinamąją    28. Doomsday Machine. Tai būtų branduolinis užtaisas, pakankamai stiprus sunaikinti visą planetą, kuris automatiškai susprogtų, priešui pradėjus branduolinį antpuolį.    29.

12.    Colin Gray, "Nuclear Strategy: A Case for a Theory of Victory" — kn.: Steven Miller (ed.), Strategy and Nuclear Deterrence (Princeton, 1984), pp. 31, 30. 50 - 56.

13.    Warner R. Schilling, "U. S. Strategic Nuclear Concepts in the 1970s: The Search for Sufficiently Equi-valent Countervailing Parity," International Security, Vol. 6. No. 2 (Fall 1981), pp. 59-68.

14.    Glenn Snyder, Deterrence and Defense (Princeton, 1961), pp. 14 - 16. Atgrasinimo ir gynybos sąvokas skirtingai supranta ir jo strateginę reikšmę kitaip vertina Thomas Schelling, Arms and Influence (New Haven and London, 1966), pp. 78-81.

15.    Robert Jervis, "Why Nuclear Superiority Doesn't Matter," Political Science Cucrterly, Vol. 94, No. 4 (1979 - 1980), pp. 623 - 624.

16.    Ten pat, pp. 620 - 621.

17.    McGeorge Bundy, "Excistential Deterrence and its Conseąuences" — Kn.: Douglas MacLean (ed.), The Security Gamble (Totowa, 1984), pp. 8 - 11.

18.    Robert J. Art, "Between Assured Destruction and 31 Nuclear Victory: the case for the 'Mad-Plus' Posture", Ethics, Vol. 95, No. 3 (April 1985), p. 498..

19.    Robert Jervis, The Illogic..., p. 127.

20.    Kai kurie mokslininkai nemato skirtumo tarp LR ir KK strategijų, bet KK šalininkai, pvz., Colin Gray, pabrėžia, kad šių teorijų negalima sutapatinti, ir kad LR turi nemaža trūkumų, nors esanti žingsnis į teigiamą pusę. Colin Gray, "Nuclear Strategy...", pp. 27 - 34.

21.    Ten pat, pp. 36 - 38.

22.    Colin Gray, "Strategic Defense, Deterrence, and the Prospects for Peace," Ethics, Vol. 95, No. 3. (April 1985), p. 660.

23.    Paul Bracken, The Command and Control of Nuclear Forces (New Haven and London, 1983) detaliai svarsto būtinas sąlygas ribotam branduoliniui karui vesti. Nemažiau svarbi Desmond Bali studija Can Nuclear War be Controlled? Adelphi Paper No. 169, 1981.

24.    Desmond Bali, Can Nuclear..., pp. 26 - 30

25.    Robert Jervis, The Illogic..., pp. 106 - 108.

26.    Colin Gray, "Strategic Defense...", pp. 665 - 668.

27.    Anglų istorikas Paul Kennedy taikliai pastebi, kad valstybių nesutarimai dažnai sukelia ginkluotės varžybas, o kartais ir karą. Bet ir varžybos, ir karas yra šių nesutarimų pasekmė. Paul Kennedy, Strategy and Diplomacy (London, 1983), p. 174.

28.    Politinių mokslų žinovai, nagrinėję vyriausybių galvų elgesį krizės metu, pastebėjo, kad 13 iš 16 kartų jie labai atsargiai veikė ir gal net pervertino pavojų. Robert Jervis, The Illogic of..., p. 143.

29.    Teisaus karo teoriją trumpai aptariau straipsnyje "Teisus karas, branduoliniai ginklai, ir Amerikos vyskupai", Draugas, 1984 m. gegužės 14 d.

30.    Teisaus karo teorija nagrinėja šie veikalai: Paul Ramsey, The Just War: Force and Political Responsibi-lity(New York, 1968); James T. Johnson, Just War Tradition and the Restraint of War: A Morai and Historical Inąuiry (Princeton, 1981) ir Can Modern War be Just? (New Haven and London, 1984). William O'Brien, The Conduct ofjust and Limited War (New York, 1918). Tai teologų ir politinių mokslų žinovų darbai. Filosofinių požiūriu karo klausimus nagrinėja G.E.M Anscombe savo straipsnių rinkinyje Ethics, Religion and Politics: Collected Philosophical Papers, Vol. III (Oxford, 1981). Istoriškai svarbus ir įspūdingos politinės drąsos įkvėptas yra jėzuito John Ford straipsnis "The Morality of Obliteration Bombing", perspausdintas Richard A. Wasserstrom (ed.), War and Morality (Belmont, CA, 1970). Straipsnis, parašytas 1944m., pasmerkė amerikiečių ir anglų vykdomą Vokietijos miestų bombardavimą.

31.    Ne vien tik sprogimas ir jo sukelta ugnies audra gerokai mažesnė negu eilinių branduolinių ginklų, bet ir nuo bombos radiacijos nukentėtų mažiau žmonių. Nors neutroninės bombos spinduliavimai iš pradžių didesni negu panašaus dydžio normalaus branduolinio užtaiso, didele radiacijos dalį sudaro neutronai, kuriuos sustabdo žemė ir betonas, po kurių labai slapstytųsi paprasti žmonės. Neutronai lengvai prasiveržia pro tankų plieną, tad daugiau nukentėtų puolėjo ginkluotosios pajėgos, o ne civiliniai gyventojai. Be to, radiacija greičiau išnyksta. Kari Lautenschlager, "Controlling Technology," Ethics, Vol. 95, No. 3 (April 1985), pp. 700 - 701.

32.    Reikia pabrėžti, kad teisaus karo teorijos šalininkai neturi vieningo nusistatymo dėl aplinkybių, kuriomis būtų galima vartoti branduolinius ginklus, ir dėl geriausios branduolinės strategijos. Jie gali skirtingai įvertinti karo veiksmo pasekmes ir nesutarti dėl proporcionalumo reikalavimo. Antai James Johnson mano, kad būtų tiksliau pulti priešo vadovybe, net jei nukentėtų kaimynystėje gyveną žmonės. Daugelis kitų mano, kad toks antpuolis būtų pragaištingas, nes užkirstų kelią ribotam branduoliniam karui. James Johnson, Can Modern..., pp. 144 - 148.

33.    Ten pat., pp. 142 - 143.

34.    John C. Murray, "Remarks on the Morai Problem of War", Theological Studies, Vol. 20, 1959, pp. 40-61.

35.    Albert VVohlstetter, "Bishops, Statesmen, and Others Strategists on the Bombing of Innocents, Commentary, No. 75, June 1983, p. 22.

36.    Robert W. Tucker, "Morality and Deterrence," Ethics, Vol. 95, No. 3 (April 1985), pp. 469 - 470.

37.    The Challenge of Peace: God's Promise and Our Response, (London, 1983), pp. 51 - 59.

38.    Jeff McMahan, "Deterrence and Deontology", Ethics, Vol. 95, No. 3 (April 1985), pp. 526 - 530.

39.    Michael Novak, Morai Clarity in the Nuclear Age (Nashville, 1983), pp. 59, 60..

40.    David A. Hoekema, "The Morai Status of Deterrent Threats", Sočiai Philosophy and Policy, Vol. 3, No. 1 Autumn 1985), pp. 110 - 111.

41.    Douglas P. Lackey, "Missiles and Morais: A Utilitarian Look at Nuclear Deterrence", Philosophy and Public Affairs, Vol. 11, No. 3 (Summer 1982), pp. 189-231. Lackey paskelbė daugelį kitų straipsnių, net ir parašęs knygą Morai Principles and Nuclear Weapons (Totowa, 1984), bet jo svarbiausios mintys išdėstytos minėtame straipsnyje.

42.    Tai teigia Hoekema, "The Morai Status....", p. 116; Lackey, "Missiles and...", pp. 210 - 215; ir Jeff McMahon, "Nuclear Blackmail" — Kn.: Nigel blake and Kay Pole (ed.), Dangers of Deterrence (London, 1983), pp. 104 - 107. McMahon net siūlo suorganizuoti vietinės milicijos (territorial army) dalinius, kurie būtų nepavaldūs centrinei organizacijai ir už kurių veiksmus šalies vyriausybė nebūtų atsakinga. Šitokie daliniai galėtų ilgai priešintis, o jiems užpuolus priešo junginius, priešas nesunaikintų miesto, kuriame įvyko tas incidentas. Pirma, nemanau, kad tokie daliniai turėtų bet kokios reikšmės po šalies okupavimo. Antra, vokiečiai pirmame ir antrame pasauliniame kare sunaikino ištisus kaimus ir masiškai šaudė įkaitus, nes pavieniai asmenys apšaudė jų dalinius. Nėra jokių garantijų, kad rusai kitiap elgtųsi..

43.    Bussell Haredin, "Unilateral versus Mutual Disarmament", Philosophy and Public Affairs, Vol. 2, No. 3 (Summer 1983), pp. 239 - 241.

44.    Gregory S. Kavka, "Some Paradoxes of Deterrence", Journal of Philosophy, Vol. 75, No. 6 (June 1978), pp. 286 - 287.

45.    Steven Lee, "The Morality of Nuclear Deterrence: Hostage Holding and Conseąuences", Ethics, Vol. 95, No. 3 (April 1985), pp. 549 - 566.

46.    Thomas Donaldson, "Nuclear Deterrence and Self-Defense," Ethics, Vol. 95, No. 3 (April 1985), pp. 537 - 548.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai