Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
JOGAILA IR VYTAUTAS PDF Spausdinti El. paštas
Trijų veiksmų istorinė drama

ASMENYS
JOGAILA — Lietuvos didysis kunigaikštis.
SKIRGAILA — Trakų kunigaikštis, jo brolis.
ALEKSANDRA — jo sesuo.
JULIJONA — Jogailos, Skirgailos ir Aleksandros motina.
HANULIS — vokietis iš Rygos, pirklys, Jogailos sekretorius
MARGARITA — Hanulio duktė, Aleksandros palydovė.
VYTAUTAS — Jogailos pusbrolis.
ONA — Vytauto žmona.
ANDRIEJUS — kunigas vienuolis, lenkas.
VLODKA — Lenkijos ponų tarybos pirmininkas.
ZAVISA — Lenkijos sosto atstovas, regentas.
Bajorai, kariai, tarnai...
LIETUVA  —  Priešpaskutinis XIV šimtmečio dešimtmetis.

PIBMAS VEIKSMAS
Scenovaizdis. Pačioje avanscenoje įrangiamos dvi mažytės poscenės — kairėje ir dešinėje centrinės scenos, gerokai pakeltos nuo grindų . Jų detalės pakeičiamos veiksmams progresuojant. Centrinės scenos dekoracija nesikeičia.

Kur centrinė scena maža — poscenės gali būti išneštos iš scenos, atskirai, ar ant platformų priekyje. Suprantama, poscenės gali eiti pilnomis scenomis operuojant šviesomis arba uždanga, ir skubiai pakeičiant vieną kitą dekoratyvinę smulkmeną.

Centrinė  scena
Miegamasis. JOGAILA stovi prie atidaryto lango — į vidų dvelkia blanki mėnulio šviesa ir atspindi vaiduoklišką jo šešėlį.

JOGAILA
Turėtų būti pats vidurnaktis. Aš dar
Užmigęs nebuvau. O, sunkios mano dienos, dar
Sunkesnės naktys. Ar visi valdovai naktimis
Nemiega, ar visus kankina juodas laiko nerimas..
Mėnulis leidžiasi, jau rytas keliasi,
Tuojau pradės gaidžiai giedoti

Žiovauja. Atsigula. Lange neaiškus žmogaus siluetas. JOGAILA šoka prie lango.

Kas ten? Nič nieko. Obelų ir vyšnių šakos,
Nulipusios baltais žiedais...

Pasitraukia nuo lango, tačiau staigiu judesiu atsisuka — lakštutė nusileidžia ant palangės ir sučiulba, JOGAILA pralinksmėja.

Dainuok ! Užtrauk giesmelę linksmą, gaivią,
Pradžiugink tu mane, švelnus balseli...

Lakštutė nulekia.

Ji nulėkė. Nenori niekas su manimn draugauti, niekas...

Aš žmogžudys! Smaugikas! Aš baisus valdovas...

Žiūri į savo delnus, ištiesia rankas.

Dievai, įeikit! Saule, patekėk greičiau!

Neleiskite kankintis man!

Bet kur dievai? Kur jūs, patamsių viešpačiai!

Klauso, tyla.

Ko noriu aš? Aš noriu miego, miego tik.
Prašau labai nedaug, bet ir nedaug,
Dievai, jūs man negalit duoti.

Klauso ilgiau.

Jis, Vytautas, pas vokiečius puotauja,
Jis geria vyrią su aršiausiais mano priešais...
Bet ar ne mano tai kaltė, ar tai ne mano...

Broliškai apkabina keturstulpės lovos kampą lyg tai būtų Vytautas.

Ar tu prisimeni... Tai buvo dienos, tai dienelės...

Kartu medžiojom, pas Sudimantaites jojom, o va — Aš kankinuos, o tu už vieno stalo su kryžiuočiais...

Trina akis.

Tik miego, miego noriu, miego...

Atsigula. Lange vėl šešėlis, šį kartą aiškesnis.
JOGAILA vėl skuba prie lango.

Kas? Atsiliepkite! Sargyba! Kur sargyba!

Niekas nejuda, tyla.

Sargyba miega... Ir miegos, velnių gauja!

Žiūri į tolį, į aiškėjantį vaizdą — kažkas už
lango juda...

Kas būsi tu? Kęstutis? Mano dėdė? Kas?
Ko nori iš manęs, ko nori, seni!

Uždaro langą ir pasitraukia

Kęstutis, jis... Barzdotas karvedys...

Vėl prie lango.

Ko, dėde, ateini ir kankini mane?
Ko nori, klausiu? Aš nekaltas. Aš tavęs
Nesmaugiau! Aš neatėmiau tau kvapo!

Tyla.

Jei kaltas, tai nedaug, labai mažai.
Kalčiausias jis! Jis — Vytautas!
Jis kelia ranką prieš mane! Jis su
Kryžiuočiais susidėjo ir su ordinu,
Su tais, kuriuos tu visą amžių kariavai!
O, dėde, pagailėk manęs, duok pamiegoti...

Sėda ant lovos krašto, bet šešėlis nepasitraukia — šliaužia palange, artėja, JOGAILA griebia kardą ir atsistoja prieš duris, kovos pozicijoje.

Dvasia ar ne dvasia — nudursiu!
Tik pabandyk duris praverti, dėde!

Durys iš tiesų veriasi, JOGAILA, baimės paveiktas, užlenda už jų. Įeina JULIJONA, juoda skara apsisupusi, lyg šmėkla. Ji žino, kad jos sūnus nemiega ir kodėl.

JULIJONA
Sūnau? Tu vėl akių per naktį nesudėjai?
Su dvasiomis, lyg būtum pats dvasia, šneki.
Tasai pagoniškas vaiduoklis užkamuos tave.
Išeik, Jogaila. Kur esi? Išeik, sūnau.

JOGAILA
Tu — Julijona? Netikiu...

Eina prie jos atsargiai, kardą atkišęs.

Aš netikiu! Kęstutis, pasivertęs motina,
Ateina atsiimt skolos. Tu, Julijona...

Jis patraukia skarą ir skara nukrinta nuo pečių, JULIJONA pamėkliškai nusišypso.

JULIJONA
Ar įsitikinai? Prieik, jei netiki, arčiau.

Apsigaubia vėl.

Kodėl, sūnau, šauki mane vardu?
Aš tau ne Julijona — motina esu.
Tu nebuvai užmigęs dar?

Pasodina, pabučiuoja kaktą.

Raudonos tavo akys — kaip žarijos dvi,
Sūneli mano, mano pirmgimi, kaip tu manai
Gyventi be saldaus, be gero miego, kaip?

JOGAILA pasitraukia nuo motinos.

Aš čia, po langu, prie tavęs budėjau.
Nakties gražumas neišpasakytas, o žaliavimas!
Lyg tau, kaip jaunikaičiui, sodas sužydėjo.
Paukštytė nusileido ir gražiai pragydo —
Ar tu girdėjai? Negirdėjai?

JOGAILA neatsako.

Tai geras ženklas. Apturėsi laimę.
Taip buvo atsitikę man, sūnau, prieš
Vedybas, prieš pačias vedybas...

JOGAILA
Jei nori motinos, galiu vadinti motina,
Tik neprašyk mamytės — kaip tave
Vadina kipšas tas, Skirgaila.

JULIJONA
Skirgaila tau ne kipšas — tavo brolis.
Ištikimiausias iš visų. Ko tik prašei —
Padarė. Pyksti? Tu manai, kad jis,
Skirgaila, tavo dėdę nugalabijo?
Kas darė, tas gerai padarė — kaulą iš
Gerklės ištraukė. Ar klausai?

JOGAILA pirštais užsikiša ausis.

Tu neklausai? Tu savo motinos, sūnau,
Nenori išklausyti? Ir kodėl?

Centrinėje navoje, už didžiojo altoriaus, dekoratyvinių koplytėlių detalė ir Rūpintojėlio skulptūra Dievo Motinos šventovėje.

JOGAILA
Todėl, kad persekioji, motina! Skaitai
Kiekvieną mano žingsnį — net paukščius ant lang
Lakštutė nepragydo, ne — ji sucypė ir nulėkė,
Tave pamačiusi, ir nulėkė...

JULIJONA
Myliu tave, sūnau, labai myliu —
Nė vieno vaiko nemylėjau taip labai.
Vien laimės tau geidžiu, Jogaila,
Tu mano meilės pirmas vaisius.
Ir tavo tėvas, ką sakiau ne kartą,
Tave mylėjo už kitus vaikus labiau.
Kodėl, sūnau, nenori su manim
Pasikalbėti atvirai, su motina
Vargais ir rūpesčiais pasidalyti?

JOGAILA
Todėl, kad tavo patarimai neteisingi.
Tu patarei Skirgailai atiduoti Trakus,
Aš ir atidaviau, bet ar teisinga?
Po tėvo — Trakai Vytautui priklauso —
Iš gero draugo, priešą padariau.

JULIJONA
Tam išdavikui?vVytautui? Sūnau, tu kliedi!
Parsidavė kryžiuočiam, žmoną ir vaikus
Užstatė, visą giminę, bajorų šimtą!
Magistras man parašė laišką, štai, skaityk...

Paduoda laišką.

Nemoki? Pasišauk, kas moka, sužinosi.
Ko, tu manai, aš ateinu vidurnaktį?
Svarbi žinia, tai ir skubu pranešti.

JOGAILA paima laišką ir grąžina, tyla.

O ką kryžiuočiai pažadėjo Vytautui,
Žinai? Tave užmušt ir jį į tavo vietą...

JOGAILA neatsako.

Kas tau yra? Sergi? Matau, matau...

Traukia į save, JOGAILA metasi atgal.

Matau, kas per liga... Kai vakar tu
Mane apkabinai, aš supratau kokių
Vaistažolių tau reikia: meilės, meilės...

JOGAILA
Gana! Esi ne Dievas, kad žinotum viską.
Juoda dėmė — štai, mano širdyje — ne meilė
Ir ne žiedai — juoda dėmė! Baisi dėmė!
Nuo dėdės pasmaugimo metų atsivėrė širdyje
Kraujuojanti žaizda, negyjanti žaizda...

JULIJONA (ignoruoja)
Tu subrendai ir perbrendai, Jogaila,
Jaunieji tavo broliai jau apsivedė,
Vaikus augina po kelis. Kodėl tu pasninkauji?
Nėra moters, tai ir nemiegi, kankinies be reikalo.
O tavo tėvas, būdamas tiek metų, jau
Turėjo pusę tuzino sūnų. Girdi?
Kiek vasarų jau prašvilpei? Tris dešimtis
Ir tris! Geriau tu neapgaudinėk savęs.

JOGAILA
Tu man neduodi miego, motina, nei poilsio.
Nenoriu nieko: nei žmonos, nei meilės,
Nei tavo patarimų! Nieko, nieko...

Ilgesnė tyla

JULIJONA
Ar pagalvoji tu kada apie gimtinę mano,
Apie turtingą Tvėrę, akmeninę pilį?

JOGAILA
Kodėl turėčiau aš galvoti Tvėrę,
Pats velnias neatrastų kur?

JULIJONA
Tai mano atneštinė žemė. Ją gavau
Už tavo tėvo ištekėdama. Visi dievu
Jį laikė ten. Ne, Algirdas nebuvo dievas.
Jis buvo vyras! Mudviejų vestuvės — tai
Žydėjimas po obelų ir vyšnių raudonom
Sakom... Paukštytės taip giedojo, kad
Susikalbėti neįmanoma. Kalbų ir nereikėjo.
Kai likom du, jis griebė mano suknią ir
Patraukė taip, kad nė raištelių ant pečių neliko! T
ai buvo vyras — tokį aš geidžiau turėti.
Kai tu dabar nutraukei mano skarą — vėl
Pasivaideno tavo tėvas ir vestuvinė suknia.

JOGAILA
Jei motina norėtum grįžt į Tvėrę, aš
Gražiausių vyrų pulką duočiau palydėt tave.

JULIJONA
Tu savo motinai bijai prisipažinti?

JOGAILA
Prisipažinti ką?

JULIJONA
Kad nori vesti, bet lygios sau nerandi?

JOGAILA tyli.

Kodėl neaugini barzdos? Esi ne vyriškas?

JOGAILA
Jau ir barzda užkliuvo!

Užsidengia veidą.

Aš negirdžiu, aš nieko negirdžiu!
Gana man tavo meilės, motina, gana,
Palik mane ramybėje, kur nors važiuok,
Išeik ir nebegrįžk, ramiau bus Vilniuje.

JULIJONA atsisėda ant lovos krašto, glosto jo plaukus, sūnus nurimsta.

Ką nori man išpiršti, motina?

JULIJONA
Pavasaris ateina ir nueina nesulaikomas.
Ar norim ar nenorim — viskas atsijaunina,
Gamta be mūsų valios žydi ir nuvysta.
Ir kas užims šią kėdę, jei galvos netektum?
Skaudu, kad tau nerūpi mano kraitis, nei
Garbė, kurią nešiojo tavo tėvas. O Maskva?
Ar rūpi tau Maskva, Jogaila?

JOGAILA (staiga pakildamas)
Maskva? Prie ko Maskva? Tegu perkūnai ją
Nutrenkia! vNe, Maskva taip pat nerūpi.

JULIJONA
O tavo tėvui ji rūpėjo. Ir labai.
Ne kartą ji drebėjo, kraują lašino.
Jei panorėtum, ją paimtum be kovos, sūnau,
Be kraujo — ir Maskvos valdovas būtum.

JOGAILA
Aš noriu miego, motina, jau aušta.

JULIJONA
Ne mano kalbos poilsio neduoda — oras!
Pasvasaris kiekvieną gyvą padarėlį
Iš proto varo ir išvaro — neatsilaikysi!
Kai žemė pasirėdo žydinčiais šarvais,
Ką protas gali padaryti, ką jėga?
Tokios galybės žemėje nėra, sūnau,
Kuri įveiktų norą sužydėti.

JOGAILA užsidengia galvą.

Mik, mik, vaikeli, mik — pasaugosiu tave,
Mik, mik, lopšinę padainuosiu...

JOGAILA nusisuka, JULIJONA, netekusi vilties, artinasi prie durų, sustoja.

Karų nemėgsti tu, nemėgsti kraujo,
Nemoki durklo vyriškai laikyti...

JOGAILA meta į ją pagalvėlį, JULIJONA išskuba. JOGAILA išsitiesia patale ir bando užmigti, pagaliau prisnūsta. TAMSA.

Poscenė  kairėje — sapnas

ŠVIESA. Prie JOGAILOS lovos neaiškios formos figūra, galvos vietoje — karūna. DVASIA nutraukia antklodę, JOGAILA atsisėda ir spokso į ją.

JOGAILA
Ne aš, ne aš! Aš nežinau, kas smaugė,
Kas smaugė ir pasmaugė, dėde, nežinau...

DVASIA
Jūsų karališkoji didenybe.

Nusilenkia.

JOGAILA
Nesijuok, dėde, aš ne karalius.

DVASIA
Aš ne dėdė tau, aš tau ne giminė visai —
Mindaugas esu, karalius Lietuvos.

JOGAILA
Mindaugas? Netikėtas, ačiū,
Apsilankymas, garbė...

JOGAILA nusilenkia.

DVASIA
Ar matai, kas ant galvos?

JOGAILA
Karūna — matau, bet nematau galvos...

DVASIA
Karūna ir tu papuošk sau galvą,
Algirdo sūnau, karūna. Patinka?

Kaukolė pajuda, karūna apsisuka kartą.

JOGAILA
Tu buvai, karaliau, mano tėvui
Nepraeinančios drąsos šaltinis —
Jis dažnai minėdavo tave.

DVASIA
Aš skubu, Jogaila, tau pranešti —
Tos pačios klaidos nepakartok!
Užmarštis tave lydės ir brolių kerštas.

JOGAILA
Aš nesuprantu, karaliau.

DVASIA
Svetimos karūnos nepriimk, įspėju,
Krikšto nepriimk iš rankų svetimų!
Tai klaida, kurią papildžiau aš,
Su kryžiuočiais sutartį padaręs.

JOGAILA
Tai — iš ko?

DVASIA
Lietuvos! Tik Lietuvos vainiko siek,
Savo ir savos šalies vardu.

JOGAILA
Negarbė...

DVASIA
Lietuvos karūną atnešu —
Pasiimk ir užsidėk...

Palenkia kaukolę — karūna nukrinta ir rieda grindimis, JOGAILA vejasi...

JOGAILA
Užsidėsiu, užsidėsiu...

Pagauna ir kelia, bet ji labai sunki — ir pabunda, šluostosi prakaitą. Jis mąsto. Pagaliau nusikabina apsiaustą su gobtuvu, užsivelka, apgaubia galvą, kad nebūtų atpažintas ir išeina.

TAMSA.

Poscenė dešinėje

ŠVIESA.
Vienuolio ANDRIEJAUS  kambarėlis: Nukryžiuotasis klauptas prie staliuko su žvake, dvejos durys. ANDRIEJUS meldžiasi. Bildesys į duris, vienuolis abejingai atidaro.

ANDRIEJUS
Įeikit, Viešpatyje.

Įeina JOGAILA — inkognito, vieno kūnsargio lydimas, kuris iki pabaigos lieka už durų.

JOGAILA
Tu — kunigas vienuolis?

ANDRIEJUS
Andriejus iš Sereto. O kas tamsta?

JOGAILA
Aš ... Vilniaus bajorėlis.

ANDRIEJUS A
r katalikas?

JOGAILA
Pagonis.

ANDRIEJUS
Koks reikalas, bajore?

JOGAILA
Mane sapnai kankina, negaliu miegoti.
Vos tik akis sumerkiu, tuoj dvasias matau,
Baisiais veidais ir kruvinais...
Jos neišeina iš galvos, vienuoli,
Aš ir atbudęs jas matau.

ANDRIEJUS
Jei dvasios pasirodo ir kankina sąžinę,
Tai reiškia, pone, kad esi pražuvęs,
O tavo siela degs per amžius pragare!

JOGAILA
Kas? Siela? Ar pagonis turi sielą?

ANDRIEJUS
Žmogus kiekvienas turi sielą —
Pagonis jis ar ne. Ir tamsta.
Nelaimė tik, kad tavo siela dar
Nekrikštyta. Tokių į dangų neįleidžia.

JOGAILA
Tai kur jas deda?

ANDRIEJUS pastato kėdę ir JOGAILA sėda.

ANDRIEJUS
Į pragarą. Į patį vidurį ugnies
Suvaro ir palieka ten baisias kančias
Kentėti. Amen. Ar žinai, kas pragare?

JOGAILA
Ne, nežinau, kas pragare,
Nei kur gyvena siela. Kas?

ANDRIEJUS
Žmogaus tai sąžinėj, o kur bajoro siela —
Tik vienas Dievas žino, vienas Dievas.
O pragare — velniai. Kada žmogus
Papildo sunkią nuodėmę, padaro blogą darbą —
Jo sąžinė kankinasi, iki numiršta skausmuose.
Ir jei prieš mirdamas skriaudų neatitaiso —
Velniai jo sielą nešasi į pragarą ir degina
Pasigardžiuodami, neatsiklausę pono Dievo.

JOGAILA šluosto kaktą, pamato langelį.

JOGAILA
Atidarykite, vienuoli, karšta.

ANDRIEJUS
praveria langelį. ANDRIEJUS
Jei tu, bajore, padarei kokių
Skriaudų kaimynams, broliams, giminėms
Ir jų dar neatitaisei — skubėk tai padaryti.

JOGAILA
Kankina sąžinė, tiesa, bet kaltas aš
Nesijaučiu. Net priešingai — nekaltas.

ANDRIEJUS
Todėl nesijauti, bajore, kaltas,
Kad tavo užkietėjusi širdis.
Ar ta dvasia tau giminė?

JOGAILA
Ji — mano dėdė.

ANDRIEJUS (po tylos)
O, dėdė... Ar sava valia jis atsisveikino
Šią ašarų pakalnę, ar nusikamavo nesava?

JOGAILA
Pasmaugtas.

ANDRIEJUS
Pasmaugtas!

Persižegnoja.

Kas jį pasmaugė? Tu, bajore?

JOGAILA atsako galva — ne.

Tai kitą pasamdei ar papirkai?

JOGAILA tyli.

Ar tu galėjai piktą ranką sulaikyti,
Tačiau nesulaikei? Tiesa ar ne?

JOGAILOS veidas abejingas.

Tai, Vilniaus bajorėli, tamsta keršto
Šaukiantį nusikaltimą padarei! Ramiai
Miegoti negalėsi — visą amžių sąžinė kankins.

JOGAILA (lyg sau)
Ir dvasios rodysis...

ANDRIEJUS
Ar tamstos dėdė buvo vedęs? Ar jis
Turėjo žmoną ir vaikų? Ir pilį?
Daug žemių ir vergų? Turėjo?
Tu pasisavinai jo turtą, jį pasmaugęs?
Kodėl slepi, bajore, savo veidą?
Ar skriaudą, šeimai padarytą, jau
Atitaisei? Dar ne, bajore?

JOGAILA
Ką aš turiu daryti, kunige vienuoli,
Kad dėdės veidas man nebesirodytų?

Ištraukia iš rankovės auksinių maišiuką ir įdeda kunigui į delną.

Ką aš turiu daryti?

ANDRIEJUS
Bajore! Dievas nepaperkamas!

Grąžina maišiuką.

Bajorai neretai prisiriša prie turto taip,
Kad juos apsėda tuzinas velnių!

JOGAILA
Pagonys mes, neturime velnių.

ANDBIEJUS
Velniams pagonys ir krikščionys lygūs,
O nekrikštus apsėda jie greičiau.
Nesavo turto pasisavinimas, pone, tik
Vagystė — ji atleidžiama, jei nusikaltėlis
Širdingai atsiteisia. Žmogžudystė — mirtina
Ir neatleidžiama sunkioji nuodėmė!
Kai žmogžudys skriaudų neatitaiso — jį
Apsėda velnias gyvą!

JOGAILA
Dar gyvą?

ANDRIEJUS
Ar jūsų dėdės sūnūs katalikai?

JOGAILA
Kryžiuočiai juos apkrikštijo.

ANDRIEJUS
Kodėl jie bėgo ten, bajore? Aš prie šio
Altoriaus būčiau jiems suteikęs krikštą.
O tu pagonis dar esi?

JOGAILA
Aš jau sakiau.

ANDRIEJUS
Jei tavo pusbroliai jau katalikai, jie
Yra tiesioginėje Viešpaties malonėje —
Juos Dievas saugo ir globoja. Dievas jiems
Padės atgauti savo turtą ir nubausti tuos,
Kurie juos baisiai nuskriaudė.

JOGAILA
Tai ką turiu daryti, kunige, aš
Klausiu antrą kartą?

ANDRIEJUS
Priimti krikštą ir skriaudas atitaisyti.
Ir susitaikyti. Tėvai gyvena savo vaikuose.
Kada vyriausias iš sūnų atleis skriaudas,
Atleis ir tėvas, jo dvasia nurims, paliks
Bajorą Dievo teismui paskutiniam.

JOGAILA
Tai bus ir teismas?

ANDRIEJUS
Pats Dievas teis. Gerieji amžinai
Liks danguje, kaltieji nugarmės
Į pragarą. Tai ką renkies, sūnau?
Ar pragarą ar dangų?

JOGAILA
Skriaudų atitaisyti negaliu, vienuoli,
Aš dėdės turtą broliams ir draugams
Išdalinau — mane jie gyvą sudraskytų, jei
Atimčiau, kartą atidavęs, negaliu.

ANDRIEJUS
Geros širdies žmonių, bajore, dvasios
Nekankina, mirusieji nesirodo jiems.
Jie miega ir gražius sapnus sapnuoja.
Tai, Vilniaus bajorėli, susitaikyki...

JOGAILA prie durų.

Tesaugo Dievas jus, bajore.

JOGAILA grįžta

JOGAILA
Aš ne bajoras, aš — Jogaila.

Skubiai išeina.

Šv. Kazimiero skulptūra lauke prie įėjimo j Dievo Motinos parapijos mokyklą ir svetainę

ANDRIEJUS (pirštas prie smilkinio)
Jogaila? O... Kvaiša — yra tokių bajorų...

TAMSA.

Centrinė  scena
ŠVIESA. Grįžta JOGAILA ir atsigula nenusirengęs. Tyla. Po sekundės jis garsu pravirksta.

JOGAILA
O, o — o, o...

Įeina SKIRGAILA.

SKIRGAILA
Jogaila?!

JOGAILA šoka iš gulto.

Ir vėl sapnuoji tą biaurybę?

JOGAILA
Tu jį pasmaugei, velnio pataikūne!
Skirgaila! Savo giminės krauju
Susitepei rankas! Tu! Tu! Tu!

SKIRGAILA
Spjauk jam į barzdą — neateis daugiau!
Užmiršk. Kas padaryta — padaryta.

JOGAILA
Vis užmirštu paklausti — ar Kęstutis
Gynėsi? Ar jis išplūdo mūsų tėvą
Ant rankų grandines jam uždedant?

SKIRGAILA
Jis nesipriešino visai. Senukas buvo jau
Sudžiūvęs. Vytautas nesidavė. Septyni vyrai
Vos pajėgė supančioti.

JOGAILA
Ką dėdė sakė įmestas į rūsį Krėvoje?

SKIRGAILA
Nė žodžio. Net ir smaugiamas burnos
Jis nepravėręs. Kaltas jautėsi, matyt,
Pirmasis ranką prieš tave pakėlęs.

JOGAILA
Skirgaila, netiesa. Tu užmiršai rudens
Medžioklę Dovydiškėse. Ten mes slaptai
Tris sutartis padarėm su kryžiuočiais.
Tai buvo peilis jam į nugarą.

SKIRGAILA
Vyriausias tu buvai, ką norėjai, tą darei.
Jei ne Rygos vaizbūnas — būtume seniai
Jau po žeme. Abu. Nesigraudink.

JOGAILA
Sesuo man kartą sakė — ji girdėjusi
Iš Vytauto sesers — būk tai Kęstutis,
Mane suėmęs Vilniuje, norėjo nužudyti,
O Vytautas jį perkalbėjęs nuo tokios
Minties. Jei taip, aš būsiu Vytautui
Skolingas už gyvenimą ir ateitį.

SKIRGAILA
Aš negirdėjau nieko panašaus. Gandai.
Hanulis tau padėjo atsiimti Vilnių —
Jam ir dėkok, ir jo draugams.

JOGAILA
Padėjo, bet už ką?

SKIRGAILA
Už auksą. Tu atidavei jam žemės ir
Vandens kelius visoje šalyje.
Gryniausias auksas plauks į jo maišus.
Tai šuns ištikimybė savo ponui —
Visi pirkliai mums pataikauja.

JOGAILA
O kas tave atvijo taip anksti?

SKIRGAILA
Kas? Zemovitas! Žiurkė alkana!
Jis mūsų Drohičiną puola, kipšas.

JOGAILA
Mazovų Zemovitas? Aš sutrinsiu jį
Į miltus! Ko ten ieško jis?

SKIRGAILA
Žmonos. Ir jam pavasaris. Ir gaus,
Jei mes jam kelio nepastosim.
Jis gaus auksinę žmoną.

JOGAILA
Kodėl mes turim jam pastoti kelią į Pačias?
Tegu jam padeda visi velniai!

SKIRGAILA juokiasi. Pauzė.

Sakai, auksinę žmoną?

SKIRGAILA
Su aukso karūna. Ir sostas gryno aukso.
Gal ir pati auksinė —
Nepalietęs nežinosi.
Ar nori, kad nujočiau apžvalgom
Ir pažiūrėčiau, kaip atrodo ji?

JOGAILA
Nesišaipyk, Skirgaila, iš rimtų dalykų —
Tokių juokų nemėgstu aš.

SKIRGAILA
Tai ne juokai, broleli. Zemovitas peršasi
Jadvygai — Lenkijos karaliumi jis bus.
Bet lenkams jis per menkas ponas,
Todėl ir didina galybę, puldamas tave.

JOGAILA
Jadvygą? O, taip, taip...
Girdėjau skambinant varpais.

SKIBGAILA
Vainikas ant galvos — nuimk ir užsidėk
Ant savo. Dar jaunutė. Lenkams negarbė,
Kad moteris juos valdo, atiduos...
Jogaila, ką galvoji?

Staiga — pirmieji saulės spinduliai nutviskina miegamąjį. JOGAILA pamato sode ALEKSANDRĄ, jos palydovę MARGARITĄ, ir šios tėvą HANULĮ.

JOGAILA
Ei, Aleksandra! Kur
Brendi per tokią rasą?

Klauso.

Tai ir manęs neaplankysite?

Broliui.

Kas ta mergaitė?

SKIBGAILA
Duktė Hanulio. Margarita. Aleksandra
Susidraugavo taip, kad neatsiskiria.
Abi iš pusmergių jau išsirito.

Įeina ALEKSANDRA ir MARGARITA: vienplaukės, kasos papuoštos gėlėmis, rankose žiedų puokštės. HANULIS įeina kiek vėliau.

JOGAILA
O, negailestingieji dievai!
Jums davė nemirtingą grožį, o ką man?

ALEKSANDRA
Imk tulpę, broli, būsi už mane
Gražesnis! Už visus!

JOGAILA
Na ir prisek.

ALEKSANDRA sega tulpę priėjo atlapo.

MARGARITA
Priimkite ir iš manęs (klupteli), valdove,
Raudoną rožę j— tik pražydo.

JOGAILA
Nevystančią rožę ir tulpę.

Juokiasi, priglaudžia merginas.

Kad aš turėčiau pilną sodą rožių!
 
MARGARITA sega rožę į kitą atlapą.

SKIRGAILA
O man? Ar ne jaunikis aš, sesuo?

ALEKSANDRA
Ir tau viena, ir tau, broliuk.

Įsega SKIRGAILAI

JOGAILA
Iš kur taip, Aleksandra, skubate?

ALEKSANDRA
Iš pamaldų... Aš palydėjau ją.

Rodo MARGARITĄ

JOGAILA
Iš pamaldų? Kokių maldų?

Merginos tyli.

Ką nuo manęs slepi, sesut?

ALEKSANDRA
Rytinės pamaldos prieš saulės patekėjimą,
Iki dienos darbai neprasidėję.

JOGAILA
Kas meldžiasi prieš saulės patekėjimą?

MARGARITA
Valdove, kunigas Andriejus. Auksaburnis.
Kalba jis labai teisingai ir gražiai.

ALEKSANDRA
Ir ateitį gerai nuspėja.
Aš norėjau sužinoti...

JOGAILA
Už ko tave išleisiu? Per anksti
Galvoti apie vyrą, per anksti.

Į HANULĮ, kuris stovi tolėliau.

Ir tu lankai bažnyčią?

HANULIS
Taip, mano pone, mes prisiekę katalikai.

JOGAILA, (Skirgailai)
Ar mes jam atsilyginom už raktą?

SKIRGAILA
Negavo nė skatiko, kiek žinau,
O vyras mokytas ir iškalbus.

JOGAILA
Dėkoju tau ir tavo gildijai, Hanuli,
Už paramą iš dėdės Vilnių atimant.
Geri darbai — gerai apmokami:
Ko nori iš manęs už savo paslaugas?

HANULIS
Aš noriu jums ištikimai tarnauti,
Valdove, nieko sau daugiau nenoriu.

JOGAILA
Tarnauti man? Hmmm. Tarnauk. Nuo šios
Dienos tu būsi mano sekretorius.

HANULIS
Aš, mano pone, aš esu nevertas...

Labai susijaudinęs. JOGAILA rodo klauptis, šis priklaupia, JOGAILA uždeda ranką ant jo galvos, iškilmingai.

JOGAILA
Bajoras! Lietuvos bajoras!
Ir tavo sūnūs! Ir vaikų vaikai!
Kilnus bajore, kelkis!

Uždanga

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai