Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŽVILGSNIS Į ATGIMSTANČIĄ LIETUVĄ PDF Spausdinti El. paštas
alt

Po Antrojo pasaulinio karo labiausiai nukentėjo trys Pabaltijo tautos — Lietuva, Latvija ir Estija. Joms ne tik prievarta buvo atimta nepriklausomybė, bet arti 50 metų sustabdyta ir jų savita kultūrinė raida. Toms tautoms, be jokio atsižvelgimo į jų religiją ir istoriją buvo primesta tuščia ir tautiniam charakteriui svetima ateistinė ideologija, eksperimentinė ūkio sistema, materialistinė meno sąvoka. Šios tautos ilgai buvo pažemintos, jas kolonizuojant, užgauliojant ir persekiojant jų religiją, iškraipant istoriją, paniekinant praeites kultūrinius laimėjimus ir atskiriant jas nuo pasaulio. Negana to, į vergiją išgabenta arba po svetimas šalis išblaškyta jų šviesuomenė. Vienu žodžiu, norėta radikaliai pakeisti tautinj charakterį, estetinę jauseną, krikščionišką galvoseną ir net šalies gamtovaizdį.

Kiek per tą ilgą laiką padaryta žalos, sunku ir išsakyti. Toje prievartinėje sistemoje, kur malonės teikiamos pagal ideologinę bei partinę ištikimybę, — kiek užslopinta kūrybinių talentų, kiek atimta progų įtariamiesiems siekti mokslo, kiek nuskurdinta dvasinė sritis, uždarant vienuolijas, kunigų seminarijas ir apribojant klierikus. Pagaliau, kur kalėjimuose uždarytųjų ir iš tėvynės ištremtųjų kančios, ašaros, dejonės? Atrodo neįtikėtina, kad dvidešimtame amžiuje, kada Jungtinėse Tautose taip garsiai skelbiama tautų apsisprendimo teisė, galėtų vykti tokia priespauda ir būtų puoselėjamas toks melas.

Juk skelbta, kad Pabaltijo tautos laisva valia nutarusios atsižadėti nepriklausomybės ir užsidėti tokį gėdingą jungą.

Bet ilgiau taip negalėjo būti. Reikėjo ieškoti išeities, nes tokia priespauda ir policinė viso gyvenimo kontrolė neatnešė lauktų vaisių. Komunistinė vadovybė aiškiai matė, kad prievarta brukama ateistinė - materialistinė ideologija net po daugelio metų neprigyja ir atrodo lyg koks kitos spalvos lopas, prisiūtas prie gražaus mūsų tautinės kultūros rūbo. Komunistų partijos padėtį itin sunkino ir vidaus ideologinė krizė, smarkiai palietusi Sovietų Sąjungos ūkinę sistemą. Suvalstybinus žemes ir žmones pavertus savotiškais baudžiauninkais, sustingo produkcija iki tokio laipsnio, kad tūkstančius tonų grūdų reikia pirkti iš užsienio. Kitaip gresia badas. Tai paradoksalu, žinant Rusijos, ypač Ukrainos, žemės derlingumą. Panaši krizė ištiko ir pramonę. Ir čia Vakarų valstybės pralenkė Sovietų Sąjungą. Norint išvengti galutinio nuosmukio, reikėjo atleisti centrinės kontrolės varžtus ir ekonomikoje palikti žmonėms daugiau privačios iniciatyvos. Tai ir buvo padaryta, įsistiprinus valdžioje Michailui Gorbačiovui. Visas tas vyksmas pavadintas "persitvarkymu" (perestroika), kuris tebesitęsia iki šiol.

Atleidus varžtus ūkio ir pramonės srityse, neišvengiamai  teko  pakeisti  taktiką ir kultūrinėje plotmėje, neišskiriant nė religijos. Čia ypač prisimintinas valdžios palankus žvilgsnis, praėjusiais metais Rusijai minint 1000-metį nuo krikščionybės įvedimo ir Gorbačiovo susitikimas su aukštaisiais ortodoksų hierarchais. Ta laisvėjimo kryptis, aišku, turėjo persimesti ir į Pabaltijo valstybes, kurios taip žiauriai buvo prispaustos. Jos atidžiai stebėjo marksizmo krizę, palietusią ūkį bei pramonę, — marksizmo bankrotas buvo aiškus. Nėra abejonės, kad prie varžtų atleidimo šiek tiek prisidėjo ir JAV prezidento Reagano vizitas Maskvoje, kur viešai buvo keliamas žmogaus teisių klausimas. Tokioje padėtyje į Pabaltijo valstybes persimetė toji "persitvarkymo" dvasia, ten išsivysčiusi į Persitvarkymo sąjūdį. Palengva įsidrąsinta ir pradėta viešai smerkti buvusią tautos priespaudą, visą kaltę suverčiant vienam Stalinui.

Žvelgiant į Lietuvą, tenka pasigėrėti, kad tas persitvarkymas atnešė apčiuopiamų vaisių. Jau leista viešai iškelti Lietuvos trispalvę vėliavą, giedoti tautos himną, vyskupams vykti pas Sv. Tėvą, lietuvių kalbai viešajame gyvenime užimti pirmąją vietą, spaudoj objektyviai vertinti Lietuvos istorijos įvykius, laikraščiuose kritiškai pasisakyti religiniais, kultūriniais ir visuomeniniais klausimais. Be to, sušvito viltis turėti religinį laikraštį (dabartinis leidinėlis "Tikėjimo žodis" yra tik 4 puslapių. Turbūt tai pradžia didesnio leidinio). Rehabilituojami ir į Mokslo Akademiją sugrąžinami išmestieji nariai (Vincas Krėvė, Mykolas Biržiška). Net įsteigta Stalino nusikaltimams tirti komisija (ji sudarysianti teroro aukų ir represijų vykdytojų sąrašus). Paleisti iš Gulago vergijos žymieji disidentai — kaliniai, lengvai duodami leidimai vykti į užjūrius pas gimines bei draugus ir 1.1. Įspūdingiausias gestas gi yra Vilniaus katedros grąžinimas Lietuvos katalikams. Tuo lyg koks akmuo nuritintas nuo tikinčios tautos širdies. Visa tai pamažu gali vesti ir prie Vilniaus vyskupijos sutvarkymo bei prie paties Sv. Tėvo apsilankymo Lietuvoje. Dabar Lietuva vėl turi savo religinį centrą, kuriame nuo Mindaugo laikų vystėsi ir brendo religiniai polėkiai. Šiuo atžvilgiu lietuvių entuziazmą liudija spalio 23 d. prie Vilniaus katedros durų kard. Vincento Sladkevičiaus su keliais vyskupais aukotos iškilmingos mišios. Aikštėje buvo minios žmonių. Veržėsi džiaugsmas, pylėsi ašaros, kilo padėka Visagaliui... Kardinolas pažymėjo, kad katedros grąžinimas parodė tarybinių pareigūnų politinę išmintį. Tai liečia ir grąžinimą Sv. Kazimiero bažnyčios, kuri buvo paversta ateizmo muziejumi.

Lietuvos atbudimo vyksmas tebesitęsia. Jis nuolat reiškiasi naujomis idėjomis bei įvykiais, kuriuos iš tolo gana sunku sekti. Nėra abejonės, jog tai aiškus atgimimas visoje tautoje, panašus į buvusį 1918 metais. Užsienio tautiečius ypač paguodė bei atgaivino tos šimtatūkstantinės minios Vingio parke ir kateddros aikštėje, dideliu entuziazmu reiškiančios savo patriotizmą. Stebina taip pat rašytojų ir intelektualų drąsa, smerkianti buvusią priespaudą ir skelbianti laisvės būtinybę. Cia kiek sunkiau suprasti lietuvių partinių pareigūnų įsijungimą į dabartinį tautos atgimimą. Ir jie dažnai kalba drąsiai bei ryžtingai. Įsidėmėtina, kad kard. Vincentas Sladkevičius PLB pirm. Vytautui Bieliauskui priminė, jog užsienio lietuviai turi pasimokyti vienybės iš savo brolių tėvynėje, kurie be pažiūrų skirtumo veikia jos labui.

Tie mūsų broliai tenai yra patriotiški, veiklūs ir organizuoti. Veikloj vyrauja Sąjūdis. Šalia jo gyvai reiškiasi Laisvės lyga. Ji yra pati drąsiausia, reikalaujanti Lietuvai pilnos nepriklausomybės. Sąjūdis gi — kiek atsargesnis, nors jo siekiai yra tie patys. Verta linkėti, kad Lietuvos patriotinės organizacijos išliktų vieningos. Ginčai ir susiskaldymai, kuriuos patyrė užsienio lietuviai, labai trukdo ir net skurdina patriotinį darbą.

Sąjūdžio didžiu laimėjimu reikia laikyti jo spalio 20 — 24 d. Vilniuje, Sporto rūmuose, sušauktą suvažiavimą, kuriame išryškėjo daug problemų ir, išrinkus vadovybę, jis tapo organizuotu veiksniu. Ten įvairių krypčių prelegentai atviriausiai pareiškė savo nuomones, liečiančias dabarties ir ateities aktualijas. Komp. Osvaldas Balakauskas nesigailėjo kritikos lig šiol puoselėtam socializmui, pabrėždamas doros vaidmenį tautai. Jis taip pat reikalavo įvertinti dvasininkų luomą, kuris iki šiol buvo pažemintas ir net pajuoktas. Filosofas Romualdas Ozolas iškėlė, kad šiuo metu Lietuvoje vyksta atgimimo revoliucija, siedamas ją su "viso sergančio pasaulio likimu". Toji liga gi — marksizmas — leninizmas, kuris tik paliudijo, kad žmogus negali būti be Dievo. Kitas filosofas, Arvydas Juozaitis, kalbėjo apie Lietuvą ir laisvę, ryškiai pabrėždamas, jog tai dvi neatskiriamos sąvokos. Jis kėlė reikalą grąžinti tautai Kalėdų ir Velykų šventes. Nepriklausomybės kovų savanoris Vytautas Landsbergis apgailestavo, kad šiuo metu "gyvenama kultūros griuvėsiuose". Bronius Genzelis palietė socialines negeroves: beteisę darbininkiją, butų trūkumą, geresnio maisto stoką ir partinių biurokratų privilegijuotą padėtį. Poetas Justinas Marcinkevičius ragino "prikelti tai, kas dar gyva, ir įpūsti tai, kas dar neužgesę valstybėje, tautoje ir žmoguje".

alt
Demonstracijos Gedimino aikštėje Viliuje

Smarkiausią kalbą pasakė Antanas Terleckas Laisvės Lygos vardu. Išvardinęs iki šiol tautai padarytas skriaudas, prelegentas pateikė Laisvės lygos reikalavimus: 1) paskelbti Molotovo — Ribbentropo paktą neturintį teisinės galios; 2) išvesti iš Lietuvos okupacinę kariuomenę; 3) palikti Lietuvai teisę pačiai tvarkyti savo likimą. — Aktyvusis Sąjūdžio veikėjas poetas Sigitas Geda ilgokoje kalboje nušvietė lietuvių išeiviją, kurią jis lankė Amerikoje. Tos išeivijos atstovas gi — Pasaulio Lietuvių Bendruomenės pirmininkas dr. Vytautas Bieliauskas — suvažiavimui perdavė išeivių sveikinimus bei linkėjimus, paryškindamas jų vaidmenį bei uždavinius Lietuvai. J kalbėtojų gretas įsijungė ir Latvijos bei Estijos Liaudies Frontų atstovai. Pirmasis priminė, kad Latvijos padėtis esanti sudėtingesnė kaip Lietuvos, todėl reikalinga kaimynų pagalbos; antrasis pabrėžė, kad negali būti nepriklausomos Estijos, jei nėra nepriklausomos Lietuvos. Rašytojas Vytautas Petkevičius iškėlė būtinybę įvairių pasaulėžiūrų lietuviams jungtis vienybėn ir džiaugėsi, kad šiame suvažiavime galima laisvai išsireikšti. (Rašant šį straipsnį, atėjo žinia, kad Petkevičius iš Sąjūdžio išstojęs, bet tuoj pranešta, kad vėl sugrįžęs). Buvo ir daugiau kalbėtojų, kurių visų neįmanoma čia suminėti. Dėmesio vertas yra Lietuvos komunistų partijos pirmojo sekretoriaus Algirdo Brazausko atsilankymas ir kalba. Jis pirmiausia perdavė linkėjimus M. Gorbačiovo, kuris manąs, kad Persitvarkymo sąjūdis esanti Lietuvą stiprinanti jėga. Ir pats Brazauskas vertino Sąjūdį. Jis Gorbačiovo paskelbtą persitvarkymą žymiai pastūmėjęs pirmyn. Be to, sekretorius priminė praeityje padarytas klaidas ir net pasiūlė sudaryti komisiją Rainių miške įvykdytoms žudynėms tirti; pritarė minčiai iš Sibiro grąžinti ir Lietuvoj apgyvendinti ten užsilikusius tautiečius. Tam esanti reikalinga komisija, kurioje Sąjūdis turėsiąs bendradarbiauti. Pagaliau Brazauskas pažadėjo iki ateinančių metų pavasario atstatyti "Trijų Kryžių Kalną" Vilniuje ir su Sąjūdžiu spręsti visas suvažiavime iškeltas problemas.

Suvažiavime dalyvavo daugiau kaip 1000 delegatų, kurie pabaigoje išrinko Persitvarkymo sąjūdžio seimą. Jis sudarytas iš 220 asmenų. Į seimą išrinkti ir 9 kunigai. Tą pačią spalio 24 dieną, kiek vėliau, seimas išsirinko Tarybą iš 35 asmenų, tarp kurių yra ir Lietuvos vyskupijų Liturginės komisijos pirmininkas kun. Vaclovas Aliulis, kadaise lankęsis Amerikoje. Suvažiavime taip pat sudaryta bei patvirtinta veiklos programa ir paskelbtos rezoliucijos. Spalio 25 dienos rytą gi, skambant Lietuvos himnui ir plevėsuojant trispalvei vėliavai, baigtas Sąjūdžio suvažiavimas. Paskutinį žodį tarė Vytautas Landsbergis, pažymėdamas: "Tikėkimės, nors ir nedrąsu taip sakyti, jog pasikeitė ir visa Lietuva".

altKardinolas Vincentas Sladkevičius
Nuotr. Osservatore Romano

Matydami pasikeitimus tėvynėje, užsienio lietuviai susirūpinę klausia, kas bus ateityje? Ar prasidėjęs tautinis atgimimas nebus nuslopintas? J tokius klausimus šiuo metu neįmanoma atsakyti. Įvykiai tėvynėje nuolat skuba lyg vaizdai filmų ekrane. Ateities klausimą Sąjūdžio suvažiavime palietė ir kun. Vaclovas Aliulis, primindamas, jog nėra opozicinės partijos, ir viskas priklauso nuo diktatūrinės vadovybės, kuri kalba apie demokratiją. Be to, neaišku, kokia opozicija gresia pačiam Gorbačiovui. Į ją pastūmėti gali maištai Armėnijoje ir Azerbaidžane. Vengdamas smarkesnės opozicijos, jis pasiuntė savo patikėtinius į Estiją, Latviją ir Lietuvą, kad jie primintų, jog neleidžiama per toli eiti. Po to Lietuvos tarybinė valdžia nepasekė Estijos pavyzdžiu ir šiuo metu nereikalauja nepriklausomybės, bet Maskvoj balsuojant už nepalankų tautybėms Sovietų Sąjungos konstitucijos pakeitimą, visų trijų Pabaltijo tautų atstovai nuo balsavimo susilaikė. Sąjūdis gi paskelbė Lietuvos moralinę nepriklausomybę.

Nežiūrint tų visų sunkumų bei neaiškumų, padėtis yra pasikeitusi. Pirmiausia, atkreipkime žvilgsnį į tai, kad pasaulio didžioji spauda ir televizija, ypač čia, Amerikoje, nuolat informuoja apie įvykius Lietuvoje. Iki šiol to nebuvo. Norint prakišti kokią žinutę, reikėdavo nemažų pastangų ir gal kapitalo. Šiuo metu ne tik laikraščiuose mirga žinios apie Lietuvą, bet siunčiami ten ir korespondentai, kurie įvykius stebi vietoje, juos pateikia ir komentuoja. Tai labai daug, nes daugelį dešimtmečių skendome tyloje.

Ir pačioje tėvynėje tautinis, kultūrinis ir religinis pakilimas yra nuostabiai gyvas. Užsienio lietuvius be galo džiugina tai, kad šimtatūkstantinės minios Vilniuje bei kituose miestuose entuziastiškai reiškia nepriklausomybės norą, kuris per tiek metų buvo slopinamas. Kaip kardinolas Sladkevičius pažymėjo, "tauta nėra sugadinta, tik apgadinta". Suprantama, jog tokia ilga ir intensyvi priespauda paliks savo pėdsakus. Bet sveiką dvasinę nuotaiką liudija džiaugsmas dėl Vilniaus katedros grąžinimo, religinio laikraščio leidimo, vilties laisvesnės vaikų katekizacijos ir 1.1. Žymi Dievo apvaizda matoma ir Lietuvos kardinolo asmenyje. Jis staiga iškilo kaip tikras ir autoritetingas lietuvių tautos vadovas. Nepaisant įgimto kuklumo, jo žodis Lietuvos atgimimo klausimais yra tvirtas, aiškus ir taiklus. Lietuvai kardinolą Šv. Tėvas paskyrė tinkamiausiu laiku, būtent, kai jis labiausiai buvo reikalingas. Ankstesnis paskyrimas nebūtų buvęs toks įspūdingas ir efektyvus. Gal net būtų buvęs aštraus konflikto su valdžia priežastim.

Pasikeitimai tėvynėje teigiamai paveikė ir išeiviją. Užsienio lietuviai, kurie tiek patyrė vargo, palikdami tėvų žemę ir pakeldami karų bei įsikūrimo naštas, jau nebėra pravardžiuojami išdavikais, naciais, reakcionieriais. Viešai pradėta vertinti ir net didžiuotis užsienio lietuvių sukurtomis meninėmis, literatūrinėmis ir finansinėmis vertybėmis; leista atgaivinti skautiją; baigta trukdyti "Amerikos balso" ir "Laisvės radijo" transliacijas; pažadėta Kalėdų mišias transliuoti per televiziją; atverti keliai lankyti užsieny gyvenančius gimines bei draugus; pradedama Lietuvon įsileisti siunčiamus žurnalus, leidžiama čia lankytis mokslo ir meno žmonėms, o grįžus gi, objektyviai bei nuoširdžiai pateikti savo įspūdžius. Antai Amerikos lietuviams gerai pažįstamas svečias poetas Sigitas Geda, Sąjūdžio suvažiavime labai palankiai apibūdindamas išeiviją, pažymėjo: "Išeivijoje aš atradau didžiąją dalį Lietuvos, kurią karai ir gaisrai nuplovė į vakarus. Mūsų politikų, inteligentų, karvedžių ir valstiečių vaikus. Nebijau jų pavadinti "aristokratine" Lietuva... Tokios mintys man kilo Amerikoje, kur mūsų išeivija stipri, graži ir darbinga. Kuo greičiau išnaudoti ryšius su Amerikos ir Pasaulio Lietuvių Bendruomene, man regis, yra pirmutinis mūsų reikalas". Tai jau sėkmingai pradėta. Pasaulio Lietuvių Bendruomenės pirm. dr. Vytautas Bieliauskas dalyvavo Sąjūdžio suvažiavime ir pasakė lietuvius vienybėn jungiančią kalbą. Dabartiniai pasikeitimai, jeigu jie nebus nuslopinti, atskleidžia naują pasaulio lietuvių veiklos puslapį. Lietuvai visada buvo ir bus reikalinga užsienio tautiečių pagalba.

O baigiant, malonu priminti kard. Vincento Sladkevičiaus mišiose prie Vilniaus katedros durų iškeltas mintis. Jis dabartinius pasikeitimus Lietuvoje pavadino tik daigais — ne varpomis. Bet mes žinome, kad iš daigelių išauga želmenys, prinoksta varpos, ateina pjūtis... Tai nepriklausomybės vizija. Kardinolas ragino būti kantriais ir pabrėžė, kad Lietuva nori tapti nepriklausoma, kad jos neprivalo mindžioti svetimųjų kojos... Toks yra ir pasaulio lietuvių troškimas.

1988.XI.27
 
alt
Pabaltiečių demonstracijos prie Jungtinių Tautų, gruodžio 7 d. M. Gorbačiovui lankantis Niujorke.
Nuotr. V. Maželio
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai