Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
NAUJA KOSTO OSTRAUSKO PJESĖ PDF Spausdinti El. paštas
Eloiza ir Abelardas — legenda pavirtusi XII-jo šimtmečio pora, viena didžiųjų meilės istorijų — labai domino XIX ir XX šimtmečio dramaturgus. Į jų procesiją dabar įsirikiuoja ir Kostas Ostrauskas savo naujausia drama.

Šią tragišką meilę dramaturgai gali laisvai interpretuoti, nes istorikai abejoja visų šaltinių, įskaitant ir Abelardo autobiografinę "Nelaimių istoriją", autentiškumu. Ostrauskas pasirenka įdomią perspektyvą, įvesdamas istorijoj pėdsako nepalikusį Abelardo ir Eloizos tragiškos meilės vaisių — jų sūnų Astrolabą. įvykius matome jo akimis, išgyvename visa jo giliai sužeista siela. Astrolabas, dramaturgo "antrasis aš", Ostrauskui giminingu ironišku, kartais cinišku, ir jautriu balsu atkuria savo tėvo tragediją. Poetinė tiesa jam svarbesnė už istoriją: "Nežinia", sako jis. "O šitaip dra-matiškiau".

Astrolabas nėra objektyvus stebėtojas. Jis piktinasi savo motinai padaryta neteisybe, iš XX amžiaus perspektyvos stebisi jos nuolankumu, karčiais žodžiais čaižo savo tėvo melus ir filosofiškus išsisukinėjimus. "Ar tai pokalbis?" — klausia jis. "Ar galima daugiau nesusikalbėti?" Galiausiai jam begaliniai pagailsta abiejų: "O tėve, mano tėve... Ak motin, mano motin...", suaimanuoja jis pirmo veiksmo pabaigoje.

Iš Astrolabo perspektyvos, kaip ir daugumos kitų šią istoriją aprašiusių dramaturgų požiūriu, Eloiza pakyla virš savo mylimojo — magnetiško profesoriaus, scholastikos tėvo Abelardo. Šiam filosofui jų meilė pavirsta abstrakčiu moraliniu pavyzdžiu; Eloiza ir po kančios kupinų dešimtmečių jį tebemyli visa savo esybe. Save paneigdama, ji save išaukština.

Tą XII šimtmečio romansą Ostrauskas praplečia ir naujai nušviečia antrame veiksme. į sceną staigiai įsiveržia rašytoja Simone de Beauvoir ir įstumia ligonio kėdėje sėdintį paliegusį, bejėgį filosofą Jean Paul Sartrą. Į viduramžių legendą įsibrauna mūsų laiko legenda, pavirtusi dviejų rašytojų draugystės ir meilės istorija. XX amžiaus feminizmas susiduria su XII šimtmečio moteriškumu. Eloiza kalba apie beribę meilę ir visišką ištikimybę. Beauvoir pabrėžia reliatyvumą ir "protingos meilės" būtinybę. Jų disputas, kaip dera filosofiniam silogizmui, baigiasi jų apsikabinimu — per šimtmečių erdvę jos pasidalina skausmu.

Ir Astrolabas jaučia ir galvoja ne pagal savo tėvo racionalistines kategorijas, o "sartriškai", pastatydamas egzistenciją prieš esmę ir esmes.

Pjesė skamba kaip viduramžių Paryžiaus universitete vykstantis scholastinis debatas: klausimas, disputas, išvada. Dėl to tekstas retkarčiais pavirsta sausais šiaudais, ant kurių sėdėdavo to meto studentai, ir vėl sublyksi epigramišku aštrumu. Savitas pjesės semantinis laukas: nuolatinės aliuzijos, lotyniškos citatos, epigramų dvikovos, žaidimas žodžiais. Autorius ne tiktai aprašo XII šimtmečio Paryžių, bet pati jo pjesės struktūra imituoja to meto dialektiką.

Daugelis dramos kūrinių apie Eloiza ir Abelardą yra romantiškos dvasios. Ostrauskas piestu šoka prieš tą romantinę tradiciją ir stengiasi, Brechto pavyzdžiu, atsitolinti nuo savo veikėjų, išlaikyti vėsią distanciją. Be poetinės kalbos sparnų veikėjų aistra ir tragedija nepakyla į erdvę. Eloiza ir Abelardas kartais primena marionetes, o kai kurie jų meilės žaismo epizodai nučiuožia prie trivialumo briaunos. Bet pjesei netrūksta ir emocijos; jos čia net daugiau kaip kai kuriose atvirai emocinėse pjesėse.

Pjesės prologe Astrolabas kalba: "Taip. Eloiza ir Abelardas. Net ir beraščiai jų vardą mini.  Šimtmečiai praeis, — pasaulis jų neužmirš. Ne vienas ir ne kartą juos eilėmis ir proza liaupsins. Kai kas net ir dramas ims regzti — jų tarpe ir kažkoks Ostrauskas..."

Taip, Kostas Ostrauskas. Jis dramą surezgė gerai. Ir tą jo originalią dramą rudenį gražiai išleido Algimanto Mackaus Fondas.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai