Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
EUROPOS RELIGIJA PRIEŠ ČIA ATSIKELIANT INDOEUROPIEČIAMS arba MEGALITAS PDF Spausdinti El. paštas
II. MEGALITO MIRUSIŲJŲ KULTAS

1. Pomirtinis gyvenimas
Susipažinę su statybiniais Megalito kultūros palaikais, dabar, sekdami prof. Woelfel'iu, galime pradėti apie juos mąstyti. Pasinaudodami sveikomis žmogaus galvojimo galiomis, galime kelti klausimus, ką šie ilgaamžiai paminklai mums sako apie prieša-rijinio Europos žmogaus galvoseną, jo religiją, jo požiūrį į pomirtinį gyvenimą. Kad šis mąstymas duotų teisingesnių rezultatų, mes niekada neprivalome išleisti iš akių, kad čia turime ne plokščią, bet didelės istorinės gilumos reginį. Šios kultūros išlikusius paminklus mes negalime imti taip, kaip jie šiandien stovi vienas prie kito įvairiuose kraštuose arba, dar labiau, kaip jie šalia vienas kito yra sustatyti juos aprašančiose knygose. Iš tos plokštumos vaizdo mes juos turime grąžinti į istorinę gilumą, juos vieną nuo kito atitolinant šimtmečiais ir tūkstantmečiais. Galbūt, kad suklysime išdėstydami jų eilę istorinėje gilumoje, tačiau neklaidinga yra pati mūsų pastanga juos spręsti istorinėm gelmėm. Blogiausia klaida būtų, jei mes juos, vietoj vieną nuo kito atitraukę istorinėn gilumon, imtume sisteminti, neatsižvelgdami į istorinę perspektyvą.

Po šios pastabos galime tiesiog leistis į turimą medžiagą. Pirmasis pareiškimas, kurį šios medžiagos atžvilgiu daro prof. Woelfel'is yra tas, kad visi šie mūsų apžvelgti statiniai niekad nėra buvę skirti profaniniams tikslams.

Mes sakytume, kad jie nėra pasaulinio pobūdžio statiniai. Išimtį dr. vVoelfel'is daro tik įvairioms aikštėms, apsuptoms akmenų tvoromis, kurios buvo naudojamos kaip susirinkimo vietos. Tačiau ir šie susirinkimai, pasak jo, turėjo ryšį su mirusiaisiais.

Tęsinys iš š. m. Aidų Nr. 2

Toliau Woelfel!s daro kitą pareiškimą, kuris jau ir mums patiems yra savaime suprantamas, būtent kad megalitinė kultūra įpatingą dėmesį kreipė į mirusius. "Tik viena vienintelė kita kultūra taip didingai rūpinosi mirusiaisiais — būtent egiptietiškoji, bet ir ji nebuvo taip išimtinai tam atsidėjusi, kaip megalitinė" (194 p.).

Megalitiškoji kultūra neturėjo rūmų savo kunigaikščiams ir šventyklų savo dievams, tačiau ji primityviomis techninėmis priemonėmis krovė milžiniškus akmens blokus kapų paminklams. "Iš didesnių pasaulietiškų pastatų vakaruose ir šiaurėje, kuriuos mes galime priskirti megalitiškai kultūrai, yra išlikę tik ūkininkų kiemai" (194 p.).

Ką reiškia ir ką mums sako šį statyba mirusiems? "Yra aišku, kad megalitikas tik dėl to savo mirusiems įrengdavo tokias pastovias gyvenvietes, kad jis tikėjo į pomirtinį jų gyvenimą, į jų reikalus po mirties, kuriuos gyvieji galėjo aprūpinti. Jis tikėjo ir į didelį protėvių veiksmingumną, kuris galėjo būti naudingas gyviesiems." (194-5 p.)

Tačiau jeigu klaustume, kokie šios religijos bruožai, tektų atsakyti, kad nežinome. Iš to, kad ši kultūra yra palikusi gana daug stačių akmenų, stovinčių įvairiose vietose, kurie yra vadinami mengyrais, kai kas nori daryti įvairias išvadas. Vieni sako, kad šie akmenys esą dievų atvaizdai, kiti, kad jie liudija lytinių organų kultą, buvusį šioje kultūroje. Mūsų autorius nesutinka, kad šie paminklai liudytų lytinių organų kultą. Jis rašo: "Vėliau mes galėsime įrodyti, kokį didelį vaidmenį čia atliko įvairios vaisingumo apeigos, susijusios su žemdirbyste, tačiau apie lytinių organų kultą šitoje apimtyje trūksta įrodymų." (195 p.) Tiesa, ne visi mengyrai stovi virš kapų, tačiau yra pėdsakų, kad jie visi yra susiję su mirusiaisiais.

Kalbant apie stabmeldybę megalito kultūroje, vVoelfel'is atkreipia dėmesį į tai, kad čia nėra rasta nei šventyklų, nei dievų piešinių milžiniškuose akmenyse. Jei stabmeldybė čia būtų buvusi, ji vienu ar kitu būdu būtų pasirodžiusi. Tiesa, vėliau megalito kapuose atsiranda stabukų, tačiau juos, pasak Woelfel'io, neįmanoma laikyti dievų atvaizdais.

Ar megalito žmogus turėjo sielos sampratą? Yra susidariusi pažiūra į tai atsakyti teigiamai. Si pažiūra remiama tuo, kad megalito kapų erdvėse randama padaryta skylė, kuri, sakoma, tarnavusi tam, kad siela galėtų išeiti ir įeiti. Tačiau Woelfel'is su šia pažiūra nesutinka. Jis pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad šios vadinamos "sielų skylės" yra tik vėlesniuose megalitiniuose kapuose. Ankstesniuose kapuose vienas sienos akmuo yra žemesnis, tuo būdu sudarydamas didelę angą, per kurią galima į kapą įeiti. Taip pat yra senų kapų, kurie uždari ir jokio įėjimo neturi, tačiau turi tam tikrą prieangį. Woelfel'is mano, kad tiek "sielų skylės", tiek angos įeiti į kapą, tiek kapo prieangiai buvo padaryti tam tikslui, kad būtų galima tam tikrais laikotarpiais mirusius lankyti su aukomis. Šie įrengimai padaryti ne mirusiesiems, bet gyviesiems, kad jie periodiškai galėtų lankyti mirusįjį.

Teoriją, kad šios angos buvo padarytos sieloms išeiti ir įeiti Woelfel'is atmeta dėl to, kad visų pirma "ši galvosena buvo sukurta tada, kai religijos istorijos moksluose buvo įsivyravusi teorija, vadinama animizmu, kuri skelbė, kad religija yra atsiradusi evoliucijos būdu iš sielos mokslo. Tačiau ta proga nebuvo savęs paklausta, kodėl patys senieji kapai yra sandariai uždaryti ir jokios "sielos skylės" neturi. Taip pat neatkreipta dėmesio į tai, kad tokiu atveju megalitikai būtų turėję reikalo su labai "plačiomis" sielomis, nes tos angos yra padarytos tokios didelės, kad liesas žmogus visada gali pro jas įlįsti?" (196 p.)

Siela, kaip žmogaus nemirtingumo sąlyga, šiandien mums yra savaime suprantama būtinybė. Senųjų amžių žmogus tačiau galėjo turėti žmogaus nemirtingumo sąmonę, neturėdamas sąmonės sielos kaip dvasios skirtingos nuo kūno. Kad taip iš tikrųjų buvo, tai liudija visa kultūros istorija, ypač tuo faktu, kad žmonės mirusiuosius aprūpindavo maistu ir medžiaginiais reikmenimis.

2. Laidojimo būdas
Laidojamas žmogus megalito kultūroje būdavo paguldomas ištiestoje padėtyje. Neretai jis yra paguldytas miegančio žmogaus būdu, t. y. su lengvai sulenktais keliais. Archeologija šiems pastariesiems laidojimams pažymėti yra sugalvojusi nevykusį pavadinimą: gulintys vąšai. Laidojimai su sulenktais keliais pirminiuose kapuose nesutinkami. Tai reikštų, kad jie yra vėlesnės kultūros padaras. "Yra duomenų, kad buvo laidojama ir sėdinčioje padėtyje, tačiau šiaurėje tam nėra nė vieno tikro įrodymo. Vėliau mes matysime, kad sėdinti mirusiųjų būklė yra tvirtai paliudyta Viduržemio jūros baseine ir vadinamoje "Baltojoje Afrikoje". (197 p.)

Apie laidojimus sėdinčioje būklėje liudija lietuviškos raudos su dažnai pasitaikančiu išsireiškimu: vėlių suolelis. Plačiau apie tai žiūr. mano straipsnį: "O pasodinkite į vėlių suolelį." (Draugas, kult. priedas, 1964 m. spalio 31 d., 257 nr.)

Ispanijoje, Aguliar de Anguita vietovėje, koridoriniuose kapuose rastas savotiškas laidojimo būdas, lavonus atremiant į akmens sieną (201 p.) Galbūt, kad pėdsaką apie laidojimą prie sienos turime suomiškoje pasakoje: "Ar tu prisipažįsti," kuri priklauso Marijos vaiko, arba uždrausto kambario, pasakos ciklui. Ten uždraustame kambaryje mergaitė rado numirėlį, stovintį prie sienos. Kai mergaitė įėjo į kambarį "Tada nuo galinės sienos numirėlis pakėlė galvą į ją."

Metasi į akis, kad megalito kultūroje kapai beveik visada yra įrengiami prie tekančio ar stovinčio vandens. Šis bruožas išlaikomas tiek šiauriniuose, tiek pietiniuose kraštuose. Žinoma, ne kiekvienas megalito kultūros žmogus išsigalėjo turėti akmeninius kapus. Daugelis paprastų žmonių laidojosi tiesiog žemėje. Tačiau, iš kitos pusės, negalima manyti, kad išlikę akmeniniai kapai yra tik kunigaikščių kapai, nes jų per gausiai aptinkama.

Laidojimas, deginant lavoną, yra svetimas megalito kultūrai; jis čia atsiranda tik vėlesniais laikais kaip svetima įtaka. Tačiau tiek megalito kapuose, tiek šalia jų yra randamos ugniavietės. Jų negalima išaiškinti kitaip, kaip prileidžiant, kad čia buvo deginamos mirusiesiems aukos. Taip pat yra pakankamai duomenų, kad kaip aukos mirusiesiems kartais buvo deginami ir žmonės. Bet dažnai buvo deginamas mirusiesiems skirtas maistas. Įkapės retai būdavo deginamos. Kai kuriais atvejais galima atpažinti, kad mirusysis buvo įvyniotas į jaučio odą.

Pirmajame bronzos laikotaryje sutinkama keistas reiškinys: nudažyti lavono kaulai, pvz., galva — juodai, kiti kaulai — raudonai. Kartais randamas lavonas, prikaltas prie lentos. Tai yra vėlyvesnį reiškiniai. Paprastai šie reiškiniai aiškinami tikėjimu į vilkolakius ir vampyrus. Tačiau jie sutinkami gana dažnai. Kiekvienu atveju šitoks elgesys su mirusiuoju prieštarauja megalitiškai galvosenai. (204-5 p.)

Didelė priemonė pažinti megalitinio žmogaus galvosenai yra sudedami į kapus daiktai, kurie išliko per tūkstantmečius. Krinta į akis, kad tie į kapus dedami ginklai nėra tikri ginklai, bet simboliniai jų pakaitalai. Danijos ir Švedijos kapuose randami milžiniški kirviai, padaryti iš molio. To paties pobūdžio prasmę turi kapuose rastas šimtas laivo modelių, pagamintų iš plono, kaip popierius, aukso. Aišku, kad šios įkapės turėjo kulto prasmę.

Ten, kur į kapą buvo dėti tikri ginklai, be abejo, jie galėjo būti suprantami, kaip reikalingi pačiam mirusiajam. Tačiau maistas, aukojamas mirusiajam, turėjo netiesioginę, simbolinę prasmę, nes jis buvo šalia kapo ar pačiame kape sudeginamas. Iš randamų kapuose kaulų aiškėja, kad tarp mėsos, kuri būdavo aukojama mirusiamjam, pagrindinis vaidmuo tekdavo kiaulienai. Šalia to, randama jaučio, šuns, elnio ir kitų kaulų. Pažymėtina, kad trūksta paukščių.

Danijos proistorės žinovas G. Schvvantes irgi laikosi nuomonės, kad įkapės turėjo kulto prasmę. Danijoje randama kapuose gintarinių kirvukų, gintarinių dviašmenių kirvukų, kurie turi skylę įverti virvelei, kad būtų galima nešioti ant kaklo ar ant rankos. Kai kur kapuose sutinkama karvių statulėlių, bet be galvos. Ką reiškia neturėjimas galvos, negalima išaiškinti. Tačiau pati statulėlė greičiausia buvo laikoma kaip įkapių dovana.

Ispanijoje ir kai kur kitur vieni megalitiniai kapai turi daug lavonų, kiti tik vieną. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad megalito žydėjimo metu buvo daug žmonių laidojama viename kape. V. ir G. Leisneriai duoda šitokį kapų raidos vaizdą. Akmens amžiaus pabaigoje buvo pavienis laidojimas. Vėliau atsirado grupinis laidojimas. Po to ėjo vėl pavienis laidojimas. Iš kitos pusės, kūno laidojimas perėjo į deginimo laidojimą, bet ir vėl grįžo į kūno laidojimą. Trečią raidą sudarė perėjimas nuo paslėptų iki monumentinių kapų, o ir nuo jų vėl buvo pereita į paslėptas skrynias.

Woelfel'is sutinka, kad šios raidos reiškia didelį religinės pasaulėžiūros keitimąsi. Tačiau perėjimui nuo pavienių kapų iki grupinių laidojimų jis nori skirti mažiau reikšmės: pirma, kad tiek vienas, tiek kitas laidojimo būdas yra sutinkamas tuo pačiu laiku, antra, kad negalima pastebėti skirtingos prasmės paprotyje laidoti pavieniu būdu nuo laidojimo bendrame kape.

3. Mengyras — dvasios sostas
Megalitiniuose kapuose randama akmeninių indų, panašių į lėkštes. Taip pat kai kurie akmenys, iš kurių pastatytas pats kapas, turi įdubimų, panašių į lėkštes. Tokius įdubimus turi kai kurie kapo stogo arba slenksčio akmenys. Šie radiniai labai dažni. Jie sutinkami nuo Skandinavijos iki Ispanijos. Atrodo, kad šių dubinių paskirtis buvo ta, kad surinktų lietaus vandenį. Viduržemių salų aukštos kultūros liudija, jog vandens auka mirusiesiems buvo nuolatinė apraiška. Ta proga galima prisiminti, kad megalitiniai kapai yra visada prie kokio vandens tvenkinio. Iš to jau galima daryti išvadą, jog vanduo mirusiųjų kultui turėjo svarbią simbolinę reikšmę. Prancūzijoje nuo vieno dolmo viršutinio akmens su įdubimu yra nuvestas latakas į dolmo vidurį (208 p.).

Megalitinė kultūra esmėje yra ne paveikslinė kultūra. Žmogus čia nėra vaizduojamas. Tačiau megalitiniai akmenys ne retai yra išreikšti spiralėmis ir kartais įvairiais keturkampiais. New Grange kapo akmenyje yra išraižytas primityvus laivas. Vakarų Europos kameriniuose kapuose laivo vaizdavimas yra dažnas reiškinys. Tai reiškia, kad laivo simbolis su laidojimu šioje kultūroje turi glaudžius ryšius. Bet, toliau einant, tai taip pat reiškia, kad laivinė susisiekimo priemonė megalitiniam žmogui buvo labai žinoma. Tai lengva suprasti. Jeigu įsivaizduosime tuos laikus, kada važiuotinė kultūra dar nebuvo išrasta, ir jojimui arklys Europoje nežinomas, tai laivas buvo didžioji susisiekimo priemonė. Ir iš liaudies pasakų galima susidaryti vaizdą, kaip tobulai laivais susisiekimas jūrose buvo išvystytas.

Po šių pastabų apie vandens reikšmę megalitinėje kultūroje galime pereiti prie paties populiariausio megalitinės kultūros paminklo, būient men-gyro. Mengyras nėra kapas. Jis yra aukštesnis ar žemesnis akmuo, stačias stovįs lauke, dažniausiai vienas, bet didelėje grupėje. Prancūzijos Bretanijoje, Morbihan vietovėje, mengyrų lauke stovi net 3500. Kartais mengyrai yra apsupti akmenų ratu. Palestinoje viename rate stovi trys mengyrai (208 p.).

alt
Paslaptingi akmenų paminklai iš Neolito laikų (tarp 1900 - 1700 m. prieš Kristų) Anglijoje. Kai kurie jų yra 50 tonų, ir mokslininkai dar nežino, kaip jie iš gana tolimų vietovių buvo atgabenti.

Akmenų ratas apie mengyrą kartais yra apskritimo, kartais elipsės formos. Kartais tie akmenys eina abiem pusėm stovinčio mengyro ir besibaigdami sudaro lyg pusratį. Prancūzijos Bretanijoje, netoli Carnac vietovės, prie akmeninio rato yra prijungta dvylikos eilių akmeninė halė, kuri yra prisišliejusi prie milžinkapio. Patys mengyrai yra įvairaus dydžio akmenys. Aukščiausias jų 20, o žemiausias pusės metro aukščio. Jis yra Bretanijoje, Locmariaquer vietovėje.

Ką reiškia mengyrai ir kokiu tikslu jie buvo statomi? Mūsų autorius sutinka su šitokiu Schuchardt'o mengyrų aiškinimu: "Pirmiausia, aukštas akmuo būdavo statomas ne kaip mirusiojo atvaizdas, bet tik kaip vėlės sostas, ant kurio galėtų nusileisti erdvėje plazdenanti vėlė. Vėliau j mengyrą pradėta žiūrėti kaip į paties mirusiojo atvaizdą ir būdavo jam suteikiami kai kurie žmogiški bruožai." (208 p.)

Pasak Schuchardt'o, "mengyras lygiai taip priklauso kapui, kaip Graikijoje kolona (stele)." Nors mūsų autorius nemano, kad mengyrai visoje savo apraiškos platumoje reikštų ar vaizduotų lytiškus organus, tačiau jis sutinka, kad tokių reiškinių pasitaiko. Jų randama dviejuose kraštuose — Prancūzijoje ir Abisinijoje. Nors Lietuvoje ryškios formos mengyrų nėra išlikę, tačiau kai kurių pėdsakų yra. Čia yra akmenų su iškaltomis skylėmis vandeniui rinktis arba pėdų formos iškalimų. Marija Gimbutienė, juos aprašydama, yra linkusi juos sieti su žmogiškais vaisingumo simboliais. (Ancient Symbolism in Lithuanian Folk Art, 93-96 p.)

Kad mengyras pirmiausia yra sielos sostas, įrodoma, pasiremiant Indonezijos megalito radiniais. Tai padarė J. Parry. Indonezijoje šis sielos sostas stovi kartu su altoriumi prieš jį. Panaši altoriaus ir mengyro kombinacija įrodoma ir iš Škotijos megalito radinių.

Mengyro studijoms gali būti naudingas žvilgsnis į Šv. Raštą-Senąjį Testamentą. Jokūbas, bėgdamas nuo savo brolio, vienoje vietoje nakvojo, galvą padėjęs ant akmens. Miego metu jam apsireiškė Dievas ir pažadėjo jo ainiją padaryti tokią didelę, kaip žemės dulkės. Jokūbas pabudęs nusprendė, kad šitoje vietoje yra Dievo namai ir dangaus vartai. "Anksti rytą Jokūbas paėmė akmenį, kurį jis buvo pasidėjęs po galva, pastatė jį kaip stulpą ir ant jo viršūnės užpylė aliejaus. Jis pavadino tą vietą Bethel. .." (Pradžios knyga 28, 18-19). Žodis Bethel reiškia Dievo namai. Nuo šio žodžio daugelyje kalbų, akmenys, susiję su antgamtiniais apsireiškimais, vadinami betilais.

Mes čia nestudijuojame Šv. Rašto ir nenagrinėjame.kokią prasmę mengyras turi Pradžios knygos sąrangoje. Aišku, kad Jokūbo akmuo neturi nieko bendra su mirusiųjų kultu. Jis yra čia susietas su Gyvuoju Dievu. Tačiau mums, studijuojantiems mengyrus ir sustojusiems prie minties, kad mengyras reiškia vietą nužengti dvasiai, šis epizodas, kaip tik tai ir paliudija. Jokūbas sapne matė virš šio akmens laiptus, kuriais aukštyn ir žemyn ėjo angelai. Jis turėjo savo išimtinę paskirtį monoteistinei religijai puoselėti. Tačiau, kaip kiekvienas žmogus, būdamas savo laiko kultūros dalininku, Jokūbas savo idėjai išreikšti naudojosi tokiomis priemonėmis, kokios tais laikais buvo priimtinos. Kaip kiti statė akmenis dvasioms nužengti, taip ir Jokūbas pastatė akmenį Visagaliam Dievui nužengti toje vietoje, kurioje jis patyrė taip daug žadantį regėjimą. Savo ištikimybę regėjimui jis išreiškė tokiu būdu, kokiu mokėjo ir gebėjo, būtent pastatydamas akmens stulpą ir jį pavadindamas Dievo namu.

Kalbant apie mengyrus, dar galima prijungti ir lietuvišką tradiciją statyti kryžius ne kaip kapo ženklą. Galimas dalykas, kad šis paprotys siekiasi su me-galitinės kultūros mengyrų statymo papročiu, būtent statyti paminklą ne ant kapo, ir kai kuriose vietose statyti jų daug. Juk yra tikra, kad šio papročio krikščioniška kilme negalima išaiškinti. Lietuvoje jis, žinoma, yra tapęs krikščionybės ženklu, bet tai yra greičiausia kūrybinis seno vietinio papročio pritaikymas krikščioniškai religijai.

4. Raižiniai, stabai ir plastika
Teisinga yra sakyti, kad mengyrai yra susiję su mirusiųjų kultu, bet taip pat teisinga bus teigti, kad jie susiję su religiniu kultu apskritai. Yra žinoma akmeninių ratų, kuriuose randama pelenų ir aukų liekanų, bet juose nėra jokio kapo. Anglijoje ir Škotijoje mengyrai yra apsupti akmens ratais, kurie neturi laidojimų pėdsakų (209-210 p.). Iš to galima daryti išvadą, kad mengyras gali reikšti kulto reikšmenį ir be sąryšio su mirusiais.

Mengyrai ilgainiui įgyja daugiau žmogiškų formų. Akmeniniai stulpai pradeda neaiškiai užimti kai kurias žmogaus kūno dalis, pvz., galvą, ranką, drabužius. Kartais jie grubiai išryškina žmogaus nosį ar jo kaklą, kartais kardą. Pasitaiko mengyrų ir su raižiniais ar spalvų liekanomis. Raižinių tarpe galima paminėti rato stipinus, kaip saulės simbolį, randamus Andalūzijoje, Ispanijoje. Danijoje ir Norvegijoje, jau mūsų sutikti laivų raižiniai randami ir ant mengyrų (115-117 p.).

Kapų akmenims įgyjant vis labiau žmogiškų formų, susiduriame ir su vadinamų stabų klausimu. Stabų kūryba ėjo dviem keliais. Vienas jų buvo natūralistinis kelias, kitas — daugiau geometrinis. Mūsų autorius nesutinka su įsisenėjusia pažiūra, kad stabai visada reiškia dievus. Jis mano galįs įrodyti, kad stabai ne kas kita, kaip tik vietos nusėsti mirusiųjų sieloms. Stabai turi savitą, daugeliui kultūrų būdingą formą, prie kurios mes čia negalime sustoti. Tačiau, pasak prof. VVoelferio, jų pradžios reikia ieškoti natūraliuose, į žmones kiek panašiuose akmenyse, kuriuose buvo išgraviruojamos žmogaus akys. Prie stabų mes dar turėsime progos sustoti, apžvelgdami atskiras kultūras.

Šiaurinėje Europoje aptinkama stabų, vaizduojančių nuogas moteris, tačiau tai yra jau iš bronzos amžiaus. Pirėnų pusiasalyje yra plačiai pasklidę stabai, pagaminti iš kaulų (221 p.).

Mes jau pastebėjome, kad megalito kultūra iš esmės yra ne paveikslinė. Tai liudija ir ta tapyba, kuri atsiranda kameriniuose kapuose Ispanijoje. Kapo sienos ne kartą yra išteptos gipsu. Gipsą maišant su zinoberu ir su okra, gaunama raudona spalva. Tos spalvos dėka kapuose padaromi geometriniai piešiniai. Yra, pavyzdžiui, sudaroma juosta iš trikampių. Smailūs trikampiai, pasak vVoelfel'io. vaizduoja stabus. Šitokia tapybos technika sutinkama ne tik Ispanijos megalitiniuose kapuose, bet ir senojoje Kretos kultūroje.

Šalia šitokios tapybos megalito kapuose labai plačiai aptinkami spiralių raižiniai. Jie eina nuo Sirijos iki Anglijos. Viduržemių jūros erdvėje jie įgyja augalų šakų su ūgiais formą. Kai kur jie yra sujungti su gyvulių atvaizdais. Woelfel'is juos laiko pirmine rašto stadija, nes jie randami visur, kur tik pasirodo megalito kultūros pėdsakų (222 p.). Šie ženklai yra vadinami petroglifai. Ir H. Breuil juos laiko prasminio šrifto pranokėjais. Kai kurie išraižyti trikampiai laikomi apeiginiais kirviais (222-3 p.).

Įvairūs kirviai megalitiniuose kapuose galėjo turėti dvejopą prasmę. Kai kirvis kape vienas, jis gali būti įrankiu mirusiajam. Bet kai kirvių yra daug ir kai jie yra tik simboliniai, pvz., iš molio ar iš gintaro, tai jų prasmė gali būti tik kaip kulto objektas. Čia galima prisiminti Lietuvoje dažnai sutinkamus akmeninius kirvukus, kurie tyrinėtojams kėlė didelį galvosūkį, bet kurių paslaptį šiandien galima laikyti atidengta. Mat tie kirvukai turi labai tobulą akmens šlifavimo techniką, bet labai netobulą ir primityvią pirminio iš geležies nulieto kirvuko formą.
 
Kartais juose įmatomas net liedinimo formos randas. Jeigu laikoma, kad šių kirvukų gamintojai buvo indogermanai, tai reiškia, kad jie turėjo tobulą paskutinio akmens amžiaus šlifavimo techniką, tačiau buvo atsikėlę į tokias vietoves, kuriose nebuvo geležies rūdos ir, savo akmeninius įrankius dirbdami, pamėgdžiojo jau geležines tų įrankių formas (226 p.).

Pvz., ypatingą religinę reikšmę Kretos kultūroje yra turėję dviašmeniai kirviai. Jų piešiniai atrasti sienose. Dviašmenių metalinių kirvių sekimas sutinkamas ir akmens kultūros įvairiuose dirbiniuose. Šiaurėje randamos akmeninės lazdos, užsibaigiančios disku. Sprochhoff jas laiko būdingu metalo formos pamėgdžiojimu akmenyje. Jam tai yra taip aišku, kad jis net rašo: "Tvirtai nustatyta raida iš paprastų sunkių lazdų į lazdas, kurios baigiasi plokščiu disku, be esminės įtakos iš varinių pavyzdžių reikštų ne ką mažiau, kaip genialų kūrimą gryno "metalo" formos iš ne tam tikslui tinkamos akmeninės medžiagos. Tai būtų vienintelis atvejis visame pasaulyje, nes niekur akmens kultūros žmonės, nežinodami metalo pavyzdžių, nėra sukūrę metalinių formų." (224-5 p.)

Ne tik stabai, bet ir kirvis, pasak prof. Woelfel'io, turi tą kulto prasmę, kad yra buvęs laikomas sostu vėlei nusileisti (226 p.). Cia tenka suminėti ir vadinamus aukojimo ragus (horns of consecration), kurių viduje stovi kirvis. Tai labai dažnas motyvas Egėjaus jūros kultūrose. Vakarų Europoje jis retai sutinkamas (226 p.). Vakarų megalito kapuose randamos sulenkiamos kėdės. Kėdžių reikšmė kapuose paaiškės iš Vakarinės Afrikos kultūrų apžvalgos.

Miegojimas ant mirusių kapų buvo praktikuojamas net viduramžiais, ir prieš jį stipriai pasisako krikščioniški dokumentai. Šis paprotys yra paliudytas nuo Sirijos, Palestinos iki negriškos Afrikos.

Megalito kultūrai yra žinomas rankų nukirtimo paprotys, bet jis yra senesnis už megalito kultūrą.

Bus daugiau

alt
Molinis indas iš Neolito laikų, rastas Balkanuose. Jo dekoratyvinis motyvas dažnai pasitaiko Egėjo pajūrio tautų mene.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai