| |
|
|
Paskutinį kartą paspaudžiau Jono Sereikio ranką 1944-ųjų metų vasarą. Atsisveikinova tada, gal ir nujausdami, visiems amžiams. Neilga buvo mudviejų draugystė: nuo 1939-ųjų pavasario, iki Hitlerio tankai mano tėvą geležinkelininką su šeima privertė palikti Šilutę (o mane ir Pagėgių Donelaičio gimnazijos VIII klasę), iki anos atminties ir baisios 1944-ųjų metų vasaros liepos mėnesio, kai raudonųjų tankai riedėjo Lietuvos keliais ir vėl...
Skaudžiai įrėžta atmintin išliko ir 1940 metų birželio 15-oji diena, kai, tik kelias valandas po atestatų įteikimo iškilmių Kėdainių valstybinės gimnazijos salėje, stovėjova su Jonu tylūs dulkančioj gatvėj, kurios grindiniu riedėjo ir riedėjo Lietuvon pirmosios sovietų okupacijos tankai. Tą pačią dieną Jonas padavė man savo nuotrauką ant kurios buvo užrašyti šio rašinio antraštiniai du žodžiai. Draugystė liko, nors nebeteko pasikeisti nė vienu — nei pasakytu, nei parašytu — žodžiu. Toks paprastas ir nepaprastas mudviejų paskutinės laisvos Lietuvos abiturientų laidos mokinių susitikimo finalas...
Nedaug kas žino, kad būta tokio poeto, žemininkų kartos bendraamžio, (jis buvo gimęs 1921 m. birželio mėnesio 24 d.), nes savo eilių viešumoje buvo paskelbęs tiktai kelias. Tačiau jo draugai buvo girdėję daug Jono eilėraščių ir žinojo, kad jis talentingas ir savitas poetas. Reikia tikėtis, kad jo kūrybinis palikimas yra išsaugotas ir dabar, Lietuvos atgimimo metais, išvys dienos šviesą. O tos šviesos ir skaitytojų dėmesio jis tikrai vertas.
Šių metų rugpjūčio 3 d. bus praėję lygiai 15 metų nuo Jono Sereikio mirties. Daug brangių atsiminimų likę iš mudviejų draugystės gimnazijos paskutinėje klasėje Kėdainiuose ir universitetinių dienų Kaune. Brangiausia tačiau buvo pati draugystė su tuo tyliu, ramiu ir be galo kukliu žmogumi. Ilgai ir atkakliai teko prašyti tų kelių eilėraščių, kuriuos Jonas sutiko viešumoje skaityti ir leido atspausdinti savilaidinių leidinių puslapiuose (tarp kita ko, ir 1942-43 metais Kaune, universitete, slapta leistame Literatūros lapų leidinyje). Vienas jo eilėraštis, atspausdintas Juozo Ke-liuočio redaguotame kultūros žurnale, pirmajame posme kalba apie slegiančią ir sunkią kaitrą, nuo kurios jis dar nesąs pavargęs, nes, kaip medis, maitinąsis žemės gelmių vandeniu. Cituosiu tą posmą iš atminties, todėl, galimas dalykas, ne visiškai tiksliai:
Sunki kaitra, bet dar nepavargau.
Esu, kaip medis, kai jėgų man reikia:
Dangaus ugnis mane užmuštų veikiai,
Jei į mane iš žemės neateitų
Tyra srovė gaivinančio lietaus...
 Jonas Sereikis (gimnazijos baigimo metu — 1940 m. birželio 15 d.
Lietuvoje 1987 m. išleistame (pastebėtina: labai nepatikimame pilname klaidų bei netikslumų) Lietuvių Rašytojų Sąvade randame 288 p. tiek paskelbta apie Sereikį: "1921 m. birželio 24 d. Aukštuosiuose Kamėnuose (dab. Kamėnai, Kėdainių raj.) gimė Jonas Sereikis, poetas. Studijavo Vilniaus u-te, baigė neakivaizdžiai Vilniaus padagoginį in-tą, dirbo mokytoju Krakėse, Kėdainiuose, Šiauliuose. Be nedaugelio publikacijų periodikoje, eilėraščių paliko rankraščiais. Mirė 1974 m. rugpjūčio 3 d. Šiauliuose."
Tuo tarpu jo buvęs mokinys dailininkas Aloyzas Stasiulevičius mus dar 1987 m. pasiekusiame laiške štai ką rašo: "Mokytojas J. Sereikis 1945 - 1947 mokytojavo Šėtoj, nuo 1947 persikėlė į Kėdainių gimnaziją. 1957 įstojo į Komunistų partiją. 1957-1968 buvo Kėdainių I Berniukų gimnazijos direktorius. 1968 persikėlė į Šiaulius, dirbo gimnazijoje. Mirė 1972 Šiauliuose, turėdamas 52 metus.
Kėdainių I Berniukų gimnazijos lietuvių kalbos mokytojas J. Sereikis mokė mane keturis metus nuo 1947 iki 1950 metų. Jam mokytojaujant, laikiau abitūros egzaminus. Kurį laiką jis buvo klasės auklėtojas. Nedidelio ūgio, plačių pečių, stambia garbanota galva jis išsiskyrė iš to meto mokytojų kolektyvo visa savo laikysena, erudicija, įtaigumu, mokėjimu kalbėti. Jį mėgo ir vertino mokiniai, ypač vyresniųjų klasių, o kam literatūra buvo artima, jis buvo dvasinis vadovas. Mokėmės blogose sąlygose — gimnazijos naujasis pastatas, statytas prieš karą, buvo susprogdintas atsitraukiančių vokiečių, mūsų klasės išmėtytos pastatuose, nepritaikytuose mokymui. Mokytojų kolektyvas taip pat labai margas. Direktoriavo rašytojas Juozas Paukštelis... Mokytojas J. Sereikis imponavo savo vyriškumu, tvirtumu. Pamokose kalbėdavo įtaigiai, su užsidegimu, dažnai jo pamokos tęsdavosi, be pertraukų, pora valandų. Remdamasis konkrečiu literatūriniu kūriniu, mėgo improvizuoti, nutoldavo nuo temos, liesdamas istorines, visuomenines aplinkybes, dažnai išsakydavo savo subjektyvų požiūrį. To reikalavo ir iš mokinių. Buvo mokytojas — literatas. Vertino mokinius už naują mintį, už sugebėjimą mąstyti...
 1940 m. gegužės 8 d. Kėdainiuose. Iš kairės pirmoje eilėje: Vanagas, Jonas Sereikis, Vyt. Dorickis. Antroje eilėje: Kvedaras r Henrikas Nagys
Literatūra man buvo labai artima, daug skaičiau, truputį rašinėjau ir todėl su mokytoju J. Sereikiu turėjau glaudų kontaktą. Jis mane skatino ir arčiau pažinti dailę, ne kartą kalbėdamas apie parodas ir dailininkus. Liko atmintyje daug jo pasakytų minčių. Jo asmenybė to meto aplinkoje liko pati ryškiausia, patraukliausia. Prisimindamas daugelį savo mokytojų, visuomet galvoju, kad man pasisekė, nes savo kelyje sutikau mokytoją J. Sereikį. Sunkiu pokario metu jis buvo ta kelrode žvaigžde, padėjo pažinti literatūrą, meną, ugdė mokinio asmenybę."
 Paskutinioji laisvos Lietuvos Kėdainių valst. gimnazijos abiturientų laida prie gimnazijos rūmų 1940 m. birželio 18 d. Iš kairės pirmoje eilėje klūpo mokytojas ir berniukų VIII klasės auklėtojas tomas Šidiškis ir Jonas Sereikis. Stovi Henrikas Nagys ir (antras) Medardas Bavarskas
Taip 1986 m. balandžio 30 d. Vilniuje rašė Jono Sereikio buvęs mokinys. Kaip matome, jo kelios patiektos datos ir vietovardžiai skiriasi nuo atspausdintųjų Sąvade. Kadangi Sąvade radome šimtus klaidų, labiau tikėtume dail. Stasiulevičium. Jo šilti žodžiai apie Joną Sereikį labai tiksliai nusako tą Sereikį, kurį pažinau: jis turėjo būti puikus mokytojas, nes ne tiktai literatūrą mylėjo, bet sugebėjo apie ją kalbėti literatūriniu žodžiu. Nenustebčiau, jei kiti jo buvę mokiniai ir bičiuliai labai panašiai teigiamai apie jį atsilieptų. Manau, kad ir partijon įstojo, norėdamas likti lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju, nes tokio žingsnio tuo metu tikriausiai reikalavo režimas. Pagaliau, svarbiausia, kad Jonas Sereikis liko ištikimas tauriam žmogiškumui ir neišduotam lietuviškam kūrybiniam žodžiui. Todėl lauksime jo rankraščiuose išlikusių eilėraščių pasirodant knyga, tikėdamiesi, kad jie buvo išsaugoti. O kad jie to verti galės įsitikinti visi, kai bus išleistas Jono Sereikio pomirtinis poezijos rinkinys.
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
