Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KRISTUS KAIP ŠVENTAS JURGIS PDF Spausdinti El. paštas
altV. Maželio nuotr.

KORNELIJUS PLATELIS

Kornelijus Platelis yra Lietuvos jaunosios kartos poetas, išleidęs 3 eilėraščių knygas. Jis gyvena Druskininkuose. Kaip PEN klubo narys šį rudenį dalyvavo šios pasaulio rašytojų organizacijos suvažiavime Montrealyje ir Toronte. Iš Montrealio su kitais Lietuvos rašytojais lankėsi Bostone ir Niujorke ir literatūros vakaruose skaitė savo eilėraščius. Įdomus yra Kornelijaus Platelio pasisakymas apie poeziją trečiajame eilėraščių rinkinyje "Pinklės vėjui" — "Poezija kaip vėjas: nežinia iš kur kyla. nežinia, kur nueina. Ir nežinia, ką reiškia. Koks keistas, naivus dalykas — pinklės vėjui! Kiek klastos ir gudrumo jas sprendžiančio judesiuos!"

Ratnyčios bažnyčios šventoriuje — koplytėlė
Kalinių, tremtinių ir žuvusiųjų atminimui
Pašventinta 1989 metų birželio 14 dieną —
Beveik po pusamžio Nuo kankinystės pradžios.
Vienoje koplytėlės pusėje — Marija,
Laikanti ant kelių nuo kryžiaus nuimtą Jėzų,
Kitoje — nuo gatvės — Šventas Jurgis ant žirgo,
Duriantis į raudonus angies nasrus
Ir tartum saugantis ramų bažnyčios šventorių
Nuo permainingo pasaulio triukšmo ir sąmyšio.
Medinė misterija
Mažoj koplytėlės erdvėj bėgant metams
Pro žmonių akis geriasi j jų sielas, smelkias į papročius,
Plečiasi po apylinkes pasiekia Jaskonis, Naujasodį,
Latežerį, Neravus ir Švendubrę,
Plinta po Druskininkus.

Per šventą Jurgį
Gyvuliai poilsiauja tartum kurorte,
Murzini pašaliai nedrąsiai bando žaliuoti.
Žiemos slibinas, pervertas Saulės spindulio,
Kvapą išleidęs susmego į drėgną žemę.
Šventas Jurgis Žaliasis jau atšuoliuoja tarpumiškėm,
Stoja į kovą kaip Kristus su tamsybių valdovu
Ir nugali jį, ir išlaisvina Žemės sielą
Iš nebūties nagų...

O mūsų brolių ir sesių sopulingąsias vėles
Kančia ir mirtis išlaisvino.
Jų švytintys kiautai, klajoję tiek metų
Po niūrią tikrovės dykvietę, ima kauptis
Į Baltą Raitelį, kurs jau — girdėt — atšuoliuoja —
Drebina Ratnyčios žemę vėlių žirgelio kanopos,
Drebina mūsų sielas ir teikia joms žuvusių galią,
Telkia į savo pavidalą jas — j raitelį,
Kalaviju užsimojusį, skriejantį iš dešinės į kairę,
Į ten, kur širdies tamsoje juoda angis susirangius
Mūsų gyvybėm mus gundo,
Trukdo išjoti šitaip — Švento Jurgio pavidalu —
Prieš angį raudonais nasrais, apkėtusią visą žemę.

Kiekvienas šventasis, atlikdamas savo Veiksmą,
Spindintį Kristaus Veidą gauna, o Kristus
Spindi labiau už visų kankinių ir šventųjų veidus.
Štai griausmabalsis Jurgis
Žėrinčiais auksu šarvais įsiveržia į niūrų
Kovos lauką, jo šalmo plunksnos
Draikos it Saulės karčiai, jo rankoje ietis pulsuoja,
Jo rankoje vadžra, perkūnas ir žaibas jo rankoj,
Jis duria į karštus raudonus nasrus —
suvirpa skliautai,
Atsidūsta sunki ir tamsi Uroboro gelmė,
Ir prasideda mūsų pasaulis.
Kurį sutvėrė pats Kristus, sėdėdamas Tėvo tarpuaky,
Kuriam save paaukojo, metė save kaip sėklą
Į gerą ir blogą dirvą, metė save kaip grūdą,
 Metė save ir išėjo, save pasauliui palikęs.
Kristus kaip Šventas Jurgis, ginkluotas ietimi,
Gyvybę teikiančia ir taure,
pilna savo kraujo,
Sielą pasauly pradeda ir išgelbsti sielą —
Jauną mergelę rūbais baltais apsitaisiusią,
Tokią kaip tos, kurios eina Pirmosios Komunijos
Ratnyčios bažnytėlėje.

Kristus kaip šventas Jurgis išjoja j kovą
Prieš amžiną mirtį, prieš mūsų būties laikinumą,
Rankoje Jo Paties širdis — gyvybės kiaušinis,
Apvalus tarsi mūsų pasaulis — mirtingojo gemalas —
Jo nemirtingoji siela, kurią j pražiotas tamsybių
Žiotis be nuogąsčio sviedžia nelyginant Saulę Kūrėjas.

Ir paspringsta tamsa.
Ir paspringsta mirtis, neįveikusi grūdo gyvybės,
Ir paspringsta, ir pūva, suyra, ištirpsta
Kūnai, bet dvasiai palietus jų šaltąjį kapą,
Kalas žolė patvory, nedrąsiai pražysta gėlelė,
Keliasi Kristus iš kapo skaidrų Velykų rytą,
Keliasi Jis su vėliava lyg Šventas Jurgis, kareivis,
Žengia į dangų ir žmogui parodo kelią,
Mūšio lauką palikdamas
Mūsų kovai ir pergalei.

O nuo bažnyčios pusės — raudanti Marija
Su savo Sūnum ant kelių, su savo Jėzum,
Nuimtu ką tik nuo kryžiaus. Pačią sunkiausią akimirką,
Kai Siela Jo žengia į pragarus, kai tamsybių
Pasaulis braška ir skeldėja iki pat savo dugno.
Sunkiausią akimirką lieka čia pamaldumas —
Gedinti motina, artimo gedinti siela,
Siela — gimdyvė, gedinti savo kūdikių,
Mirštančių ir išeinančių į nežinomybę.
Pavojingiausią akimirką
Mes privalome stoti prieš tamsos viešpatiją —
Mūsų eilė — pasaulio galybės žvelgia
Į mus atidžiai ir laukia apsisprendimo,

Laimina mūsų ryžtą šviesos ir teisybės dvasios,
altSunkiai alsuoja tamsa ir vemia gličiom pagundom,
Laukia visi: dangus įsitempęs nuščiūva,
Laikas sustoja, erdvė pražysta akimirkoj,
Žemė sulaikiusi kvapą tiesias po žirgo kanopom,
Laukia svarstyklės gyvybės - mirties,
Laukia tavy Pats Dievas.

*       *       *

Už sėkmę pergalės mūsų Sudėjau šią odę.
Tegu sužino visi, kokią misteriją medis
Laiko savy sugniaužęs po koplytėlės stogu,
Tegu plinta žinia ir mano šiais žodžiais,
Jeigu tik jie įstengia panešti tiesą,
Tegu skamba plačiai po visas apylinkes,
Tegu daugiau širdžių
Pažadina kovai ir pergalei.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai