Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
SOVIETINIS ŽVILGIS Į FILOSOFIJOS ISTORIJĄ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė K. Skrupskelis   
Prieš penkerius metus (1968) Vilniuje Minties leidykla yra išleidusi 103 puslapių knygelę "Iš filosofijos istorijos", kurios autoriai yra B. Kuzmickas, J. Lazauskas ir K. Rickevi-čiūtė. Tai konspektai paskaitų, skaitytų neakivaizdiniams studentams per Lietuvos radiją 1966 - 67 metais. Pirmame skyrelyje K. Rickevičiūtė apžvelgia klasikinę vokiečių filosofiją, Kantą, Fichtę, Schellingą, Hėgelį ir Feuerbachą. Antra dalis skirta neotomizmui. B. Kuzmickas nurodo bendrus neotomizmo pagrindus, o J. Lazauskas — neotomizmo etiką, estetiką ir pažiūras į šių dienų kultūrą bei religiją. Pačiame gale vėl B. Kuzmickas duoda kelis puslapius apie neotomizmą nepriklausomoj Lietuvoje.

Mums įdomiausia tie paskutiniai keli puslapiai, skirti "buržuazinės" Lietuvos filosofams. Rasim čia Teologijos - Filosofijos fakultetą (klerikalų įsitvirtinimo Lietuvos universitete ženklą, p. 100), žurnalus Logos bei Židinį ir keliais sakiniais apibūdintus pagrindinius asmenis. Stasys Šalkauskis pristatomas kaip Vakarų neotomizmo centrų auklėtinis, kuris šiek tiek nutolo nuo neotomizmo "ir tomistinės dogmatikos per daug nesilaikė".

Kuzmicko nuomone. Šalkauskio darbai "pedagogikos, mokslinio darbo metodikos, lietuviškos filosofinės terminijos srityse" sudaro dalį kultūrinio praeities palikimo. Prano Kuraičio išskiriamas darbas pažinimo teorijos srityje. Kuraitį Kuzmickas laiko "tarpinio realizmo" atstovu, kuris kitų tomistų nuomone buvo linkęs į subjektyvumą. Taip pat minimas Prano Dovydaičio bandymas gamtos reiškinius aiškinti "idealistiškai", remiantis vokiečio Hans Driescho pažiūromis. Apžvalga baigiama su A. Maceina ir J. Girniumi. Čia pastebėta, kad šie "katalikybės filosofai" nebesilaiko "neotomis-tinės scholastikos" (p. 103).

Bendro vaizdo Kuzmickas nebando duoti. Pasitenkina atskiromis pastabomis ir tokiu bendru įvertinimu: "Nusišalindami nuo aktualių socialinių problemų sprendimo, neotomis-tai objektyviai pritarė buržuazinės
Lietuvos tikrovei, viešpataujančių klasių politikai" (p. 102). Pagal Kuzmicką, neotomistai mažai domėjosi "svarbiausiais šalies kultūros, švietimo" klausimais ir ribojosi daugiau scholastine problematika. Man būtų sunku tokį teigimą įvertinti. Iš tikrųjų, tai reikalautų plačios viso nepriklausomybės laikotarpio analizės. Tačiau pirmu žvilgsniu teigimas, kad Šalkauskis, Dambrauskas, Maceina užsidarydavo scholastinių plonybių rate ir retai paliesdavo svarbesnius švietimo ir kultūros klausimus, keistai atrodo. Aš sakyčiau, kad buvo visai kitaip, kad filosofai Lietuvoje per mažai dėmesio skyrė techniškiems filosofijos klausimams ir per daug — dienos reikalams. Juo labiau, kad jokio žmogaus įtakos negalima matuoti vien jo paties darbais ir raštais. Reikia pridėti kitus, kurių veiklą jisai įtakojo, ir čia išimties nesudaro katalikai filosofai. Ir jie veikė per kitus.

Taip pat keistas yra šių žmonių siejimas su buržuazija. Tiesa, to reikalauja leninistinė metodika: šioje epochoje kiekvienas arba buržujus, arba proletaras, o klerikalai tai ne proletarai. Bet ar tikrovė tiktai nebus kur kas turtingesnė? Kiek žinau, ir Dovydaitis, ir Šalkauskis, ir Maceina buvo miesčioniškos kultūros kritikai, kurie gal net ligi įkyrumo smerkė buržuazinį gyvenimo stilių. Pridėkime dar tai, kad beveik visi jie augo ne mieste, o kaime, tad savo kilme priklausytų valstiečių klasei. Ką šiuo atveju reiškia buržuazinio filosofo etiketė? Aplamai, manau, kad tokios kategorijos, kaip "buržuazija", "kapitalizmas", menkai tinka Lietuvai. Gal jos ir prasmingai taikomos Anglijai, Prancūzijai ir tikrai padeda suprasti tų šalių visuomeninius reiškinius. Bet Lietuvos istorija yra skirtinga.

Spėčiau, kad Kuzmickas daug čia minimų faktų žino, spėčiau, kad todėl, pagal jį, neotomistai tiktai "objektyviai" pritarė buržuazinės Lietuvos tikrovei. "Subjektyviai", t. y. savo sąmoningais įsitikinimais ir veikla jie tai tikrovei nepritarė. Kaip tad galima sakyti, kad jie pritarė? Tiktai "objektyviai" pritarė, būtent, kadangi, žiūrint iš komunistinės perspektyvos, jų veikla stiprino, o ne silpnino Nepriklausomą Lietuvą.
Nenorėčiau palikti įspūdžio, kad Kuzmicko darbą vertinu vien tik neigiamai. Tiek negausioje literatūroje apie Lietuvos filosofijos istoriją jau vien toks kataloginis paminėjimas turi savo vertę. Juo labiau, kad Kuzmickas pripažįsta, kad tie neotomistai, nežiūrint visų savo ydų, "paliko tam tikrų pėdsakų, ugdant filosofinę kultūrą ir vystant filosofinę mintį lietuvių kalba" (p. 103), kad jų darbai sudaro dalį "kultūrinio praeities palikimo", kurį reikia "kritiškai ir moksliškai įvertinti". Bet, iš kitos pusės, negalima pro pirštus praleisti tos leninistinės metodikos, pagal kurią iš anksto žinoma, kokie žmonės kokioje epochoje gyvena ir ką kiekvienas iš jų daro.
Stipriausia knygos dalis yra pati pirmoji — K. Rickevičiūtės apie klasikinę vokiečių filosofiją. Leninistinės metodikos palyginti maža, nors ne visur ir čia jos išvengiama. Bet vertindami visumą, randame apskritai tikslų, nors ir labai bendrą, vokiečių filosofų pristatymą, ir jei šį ly-gintumėm su Vakaruose leidžiamais vadovėliais, skirtumų rastumėm mažai. Rickevičiūtės interpretacijos nepasižymi nei naujumu nei gilumu, bet to iš įvadinių paskaitų tikėtis ir nedera. Jeigu yra silpna pusė, tai gana sausokas, scholastinis priėjimas. Autorė niekur ir nebando paaiškinti, kodėl tie filosofai tokius keistus dalykus darė. O ypač pradedančio studento akim žiūrint, šie vokiečių filosofai kūrė fantastiškiausius pasaulius, ir reikėtų mėginti parodyti, kad net ir tokie mąstymai atsirado, ieškant atsakymo sveikam protui suprantamiems klausimams.

Nevisur autorė išvengia klaidų. Užteks čia pastebėti tik vieną labai ryškią klaidą, į kurią autorė papuola tikriausiai leninistinės metodikos dėka. Reikia gi parodyti, kad toks "buržuazijos ideologas" (p. 5), kaip Kantas, rėmė esamąją santvarką. Tiesa, kad Kantas keliais būdais formuluoja savo kategorinį imperatyvą. Taip pat tiesa, kad vienas iš šių variantų remiasi "visuotinės teisės" sąvoka. Tačiau klaida iš to išvesti, kad pagal Kantą "individai visada turi sutikti su esama tvarka ir viešpataujančiomis pažiūromis" (p. 19). Žmogus turi palenkti savo valią visuotinei teisei, tačiau ši Kanto visuotinė teisė nėra lygi nei valstybiniams įstatymams, nei kokioje nors visuomenėje įsigalėjusiems papročiams. Šių dalykų sutapatinti negalima. Priešingai, ta teisė yra norma, pagal kurią turėtumėm vertinti pačius tuos įstatymus ir papročius. Kantas toli gražu nemano, kad įsigalėjusios elgesio normos pilnai įgyvendina tą tikrąjį teisingumą.

Neotomizmas, nors tai yra ideologinis priešas, pristatomas taip pat palyginti objektyviai, nors daug dalykų ir būtų galima prikišti. Dažnai katalikų filosofų darbai atrinkti labai nekritiškai, nebandant atskirti, kas svarbesnio ir kas ne; todėl kartais remiamasi jau labai antraeiliais autoriais. Stipri tendencija katalikų filosofų tarpe surasti vieningą partiją. Gal tokią ir rastumėm praeityje, bet ypač dabar Amerikoje jokios vieningos linijos tikrai nėra. Jei ieško-tumėm bendrų žymių, gal ryškiausia tai atsisakymas tiesioginio filosofavimo ir palinkimas į istorines modernios filosofijos studijas.

Užbaigai viena bendra pastaba. Bent Vakaruose skaitytojui beveik neįmanoma susigaudyti išnašose. Kartais neminimi net cituojamų veikalų pavadinimai, tik rusiškos laidos tomas ir puslapis. Skaitytojas, kuris neturi po ranka kaip tik to leidinio, beveik negali citatų patikrinti.
K. Skrupskelis

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai