Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Vladas Pūtvis kaip tautos ideologas PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VAIDIEVUTIS A. MANTAUTAS   
LKMA Suvažiavimo Darbų VII tome išspausdinta pro f. J. Ereto paskaita: "Dvi generacijos mūsų krikščioniškosios kultūros tarnyboje".1 Pirmąją generaciją charakterizuoja "atsiplėšimas nuo rytų"; antrąją — "posūkis į vakarus". Pirmosios kartos "beveik visi . . . atstovai gimė taip 1860 ir 1880 metų, t. y. spaudos draudimo laikais".2 Šios kartos žymiųjų atstovų sąrašą Eretas pradeda su vysk. M. Valančium (1801 - 1875), kurio darbus tęsė Jakštas, Maironis, Vaižgantas ir kiti. Paskutinioji (pagal gimimo datą) šiame sąraše minima Marija Pečkauskaitė (1878 - 1930). Antrosios kartos sąrašą Eretas pradeda T. Kubiliūte (1897 - 1927) ir baigia St. Lūšiu (g. 1903). Jos žymių atstovų sąraše randame M. Vaitkų, arkiv. M. Reinį, A. Stulginskį, M. Krupavičių, St. Šalkauskį, Pr. Dovydaitį, K. Pakštą ir kt.3

Jei Eretas būtų kalbėjęs ne vien tik apie mūsų krikščioniškąją kultūrą siauresne prasme, bet ir bendriau apie lietuviškąją kultūrą, tarp daugelio kitų žymių veikėjų, priklausančių pirmajai kartai, būtų neabejotinai paminėjęs G. Petkevičaitę - Bitę, J. Žemaitę - Žymantienę, P. Višinskį. Manau, būtų neužmiršęs ir Vlado Pūtvio, kurio šimtasis gimtadienis minimas šį rudenį.

Devynioliktojo amžiaus dokumentuose sukaktuvininkas buvo vadinamas "Jo Mylista Ponas Vladislovas Gerardas Putvinskis herbo Habdank iš Šilo - Pavėžupio, sūnus iš teisėtos moterystės J. M. Pono Rapolo Putvinskio iš Šilo - Pavėžupio ir J. M. Ponios Idalijos -Putvinskienės, iš namų grafaitės Broel - Plateraitės iš Kerėžių, gimęs Rygoje ir ten priėmęs šventojo Krikšto sakramentą Romos Katalikų tikėjime, mūsų Viešpaties Jėzaus
Dr. V.A. Mantautas, Greater Hartford Community College filosofijos profesorius, yra Vlado Pūtvio vaikaitis.

Kristaus tūkstantis aštuoni šimtai septyniasdešimt trečiaisiais metais, rugsėjo mėnesio 24 dieną".4
Vlado Pūtvio gimimo 1873-siais metais buvo praėję 10 metų nuo 1863 m. sukilimo. Jis buvo dešimties metų berniukas, 1883 m. pasirodžius Aušrai, šešiolikos metų jaunuolis (besimokąs Mintaujos realinėje mokykloje), V. Kudirkai pradėjus leisti Varpą 1889 m., ir dvidešimties metų vyras Kražių skerdynių metų 1893 metais. Kai mirė Vincas Kudirka (1899 m.), Pūtvis buvo jau šeimos galva, susipratęs lietuvis ir knygnešys ir J. Jablonskio, P. Avižonio bei A. Smetonos talkininkas rašant lietuvių kalbos gramatiką.5

Taigi, kalbant apie gimimo metus, Vladas Pūtvis, nors būdamas jaunesnis už Maironį, Jakštą, Basanavičių, Kudirką, buvo — nepaisant kelių metų skirtumo vienon ar kiton pusėn — Vaižganto, Šatrijos Raganos, P. Višinskio amžininkas ir turėtų priklausyti pirmosios kartos atstovams atgimstančios lietuvių tautos tarnyboje. Kitu atžvilgiu žiūrint, Pūtvis gali priklausyti ir antrajai kartai, ypač stipriai pasireiškusiai nepriklausomoje Lietuvoje (bent ios pirmame dešimtmetyje).
Šia' prasme įdomu palyginti VI. Pūtvį su St. Šalkauskiu. Jie abu buvo vakarietiškos orientacijos filosofai, abu kalbėjo apie lietuvių paskirtį kurti sintezę tarp Rytų ir Vakarų, abiejų mintys pilnai subrendo ir organizacinio darbo vaisiai prinoko nepriklausomoje Lietuvoje. Didžiajai savo tautiečių daugumai Pūtvis ir Šalkauskis geriausiai ir žinomi dėl jų nuopelnų laisvoje Tėvynėje. Pastarasis — kaip krikščioniškasis filosofas, ateitininkų (dalinai ir skautų) ideologas, Ateitininkų Federacijos vadas, idealaus ateitininko gyvas pavyzdys. Pirmasis — kaip Lietuvos Šaulių Sąjungos įkūrėjas ir ideologas, pirmasis viršininkas ir pirmininkas, sąjungos vadas laisvės kovų metu ir idealaus šaulio gyvas pavyzdys.

Tačiau nepaisant čia išvardintų panašumų, faktas lieka faktu, jog XIX a. baigiantis, 1899 metais, St. Šalkauskiui buvo tiktai trylika metų. Tuo tarpu VI. Pūtvis XIX a. paskutiniajam dešimtmetyje buvo baigęs gimnaziją, studijavęs Vokietijoje, gerai susipažinęs su vokiečių idealizmu (Kanto, Fichtės, Schellingo ir Hėgelio filosofija), sprendė metafizines problemas ir kūrė savo filosofijos sistemą. Todėl chronologiškai būtų tikslu VI. Pūtvį žymėti lietuvių filosofijos istorijos puslapiuose kaip atgimstančios Lietuvos pirmosios generacijos filosofą, kuris aktyviai reiškėsi ir antrosios, t. y. Šalkauskio generacijos ankstyvesniuose perioduose.

Bet Pūtvis ir jo kūrybos chronologiškas klasifikavimas toli gražu nesudaro pagrindinės jo kaip filosofo problemos. Problemos, kurią būtų galima pavadinti Pūtvio filosofijos ir gyvenimo (arba to gyvenimo supratimo bei įvertinimo) paradoksu. Pūtviškąjį paradoksą geriausiai suprasti, formuluoti ir paaiškinti galima, mano nuomone, pažvelgus į tokius konkrečius pavyzdžius.

VI. Pūtvio artimas bendradarbis ir jo, kaip Lietuvos Šaulių Sąjungos viršininko, pavaduotojas laisvės kovų metais Mikas Mikelkevičius savo prisiminimuose rašė, su kokiais dideliais sunkumais Pūtvis susidūrė, bandydamas išaiškinti savo steigiamos organizacijos ideologiją mažam pirmųjų šaulių būreliui Vytauto kalne:
Putvinskis . . . pasisakė už būrelio organizavimą atskirai, kalbėjo, pypkutę traukdamas, apie jos uždavinius, apie riteriškumo, tautiškumo, pilietiškumo auklėjimą. Bet daugumas žiūrėjo tik šios dienos įvykių . . . žodžiu, mąstė tik apie priemones tos dienos pavojams pašalinti. Todėl Putvinskio tolimos perspektyvos kalba buvo nesuprantama. Mat, jis kalbėjo apie dvasinio priešo nugalėjimą, apie vidaus bei dvasios patriotizmą. Ir aš pats tunu prisipažinti, nekantriai laukiau, kad baigtų kalbėti, nes visa jo kalba atrodė fantastiška . . . Putvinskio kalba mums būdavo mažai suprantama . . . , bet po truputį, jo atkaklumo dėka, pradėjo galvoje švisti, jo mintys darėsi vis aiškesnės ir pagaliau atsiskleidė platūs horizontai. Krūtinėje užsidegė ugnis, gaivalinga jėga stumte stūmė siekti Putvinskio atvaizduoto idealo: sukurti Lietuvos gynėjo tipą, karį pilietį. Mums pasidarė aišku, jei pavyks pasiekti tokio idealo, tai mūsų tauta niekuomet nežus . . . Taip Putvinskio vadovaujami ėmėmės darbo.6

Man pačiam teko kalbėti su eile Pūtvį asmeniškai pažinojusių šaulių. Daugelis jų, nors ir idealizuodami Pūtvį ir didžiai vertindami jo darbą, prisipažino, jog Pūtvio kalbose rasdavę daug sunkiai suprantamų minčių. Pūtvis kalbėjęs, vieno žemaičio šaulio - ūkininko žodžiais, kaip "galvočius".

Bet jei Pūtvio filosofija, nepaisant jos vaisiaus — Šaulių Sąjungos populiarumo, liko pilnai nesuprasta liaudies arba aukštesnio mokslo nėjusių žmonių, jinai taip pat nebuvo pilnai pastebėta ir įvertinta ir mokslininkų, filosofijos srities specialistų, visuomenės vadovų, rašytojų.

Kaip tipiškas Pūtvio įvertinimo ar jojo supratimo pavyzdys galėtų būti paminėtas J. Tumo -Vaižganto, Pūtvio amžininko, straipsnis Trimite "Du draugu", kuriame 1929 m. Pūtviui mirus Vaižgantas rašo apie jį ir apie Povilą Višinskį. Visų pirma Vaižgantas iškelia Pūtvio atsivertimą lietuvybėn:
Ar jis savo tėvo balsą girdėjo, sakantį jam Putvinskių prabočius 'Putvys' buvęs, Lietuvos žemėje dygęs ir plė-tęsis, ar jo kraujas aikštėn išvertė, kas buvo dugnan nustelbę . . . dabar mums vis tąsia. Mes teįvertiname faktą, kad iš lenkiškosios Lietuvos šeimos, iš privile-giuotojo gana stambių dvarininkų luomo aikštėn iškilo vienas ainis, drįsęs visam savo luomui balsiai pasakyti: Pūtvys sum ab initio et usque ad finem; lietuvis esu buvęs iš pradžių, lietuvis liksiu iki galo. Visą save atidavė lietuvių Tautai . . . Lietuvos didikų luomas palaikė Ladį Putvinskį atskalūnu ir nebeturėjo su jin santykių. Viena negalėjo jam nepripažinti, kad jis tai darė, ne savo asmeninės naudos ieškodamas. Jis lietuvystę, senąją to krašto tradiciją, apaštalavo patiems nesusipratėliams lietuviams.

Toliau Vaižgantas asmeniškai apibūdina kartu Višinskį ir Pūtvį:
Abudu progresistai, pirmeiviai, laisvų nuomonių politikos ir religijos dalykuose, nebuvo nė viename pėde destruktoriai, nesusipratėlį privertę ko nors užsiginti in verbo magistri. Nei erzinančios luomų kovos obalsių. laisvamaniško žodžio aš nesu iš abiejų girdėjęs, o pažinau juos ilgai. Jiems tai buvo per piga. Jiedu turėjo viršiau galvos darbo; darbo tikro, naudingo, kultūros darbo, dedamo pamatan visam kam. juos matei 'rinkoje ir bažnyčioje'.

Pagaliau Vaižgantas vertina Pūtvį kaip Šaulių Sąjungos įkūrėją ir vadą:
Tenka gintis, o kariuomenei išlaikyti pinigų maža. Tai imasi sudaryti miliciją — šaulių; įkalbėti visai visuomenei prievolę patiems gintis ir mokėti ginti. Buvo visokių valdžių, o Putvinskis su savo šauliais liko vis tas pats — darbo žmogus. Jo auklėjamoji šaulija — visiems reikalinga. Jis nekvalifikuodavo valdžių gera ir bloga: jam buvo Valdžia, būtinoji valstybei. Negera, tai pasikeis, o yra darbų, kuriems nereikia keisti^ — Tėvynės meilės ir pasišventimo darbų. Juos nudirbdamas, krovės sau ir Tėvynei nuopelnų. Morališkai, idėjiškai Višinskis ir Putvinskis buvo stambūs žmonės: jiems pravartu atleisti kai kurie jų trūkumai. Kas be to?1

Pažvelgus į žymesniųjų asmenų straipsnius arba atsiliepimus apie VI. Pūtvį, matyti, kad dauguma mini tuos pačius esminius punktus, kaip ir Vaižgantas, arba vieną kurį iš jų išplečia. Taip, pvz.. prezidentas A. Smetona savo 1929.III.6 laiške Emilijai Pūtvienei (sekančią dieną po vyro mirties vadina save Pūtvio bendradarbiu, tvirtina, jog "pasigedo jo visa Lietuva, kuriai atsidėjęs visą gyvenimą tarnavo", ir sako, jog Pūtvis stovėjo "mūsų Tėvynės tarnautojų pirmojoje eilėje".8 Savo kitais metais rašytam straipsnyje "Putvinskį atsiminus", A. Smetona kalba apie Pūtvio atsivertimą lietuvy-bėn ir jo darbą spaudos draudimo metais.9 Gen. V. \agius - Nagevičius jausmingame straipsnelyje lygina Pūtvį su Vytautu Didžiuoju: "Čia Lietuvoj, kur rodos idealams įsikūnijus, reikėtų tik džiaugtis, Putvinskį mes matėm susikaupimo kupiną, susirūpinusį, įtemptu akių žvilgsniu ir raukšlėmis ant kaktos. Mes matėm jį čia kaip kun. Vytautą, Mateikos atvaizduojamą Žalgirio mūšy, pasiryžusį, bet ir pilną susirūpinimo".10 Dailininkas A. Žmuidzinavičius prisimena, "Kaip Vladas Putvinskis kūrė Šaulių Sąjungą".11 Apie Šaulių Sąjungos ideologiją ir Pūtvio norą perauklėti lietuvių tautą truputį išsamiau rašo jau minėtas Mikas Mikelkevičius, gen. T. Daukantas,12 prof. A. Janulaitis13 ir A. Rondomanskis - Randomonis.14 Bet ir tenai apibūdinama tiktai Pūtvio filosofijos dalis, liečianti vadinamąjį realų, arba praktiškąjį, gyvenimą. Pūtvio metafizika, pažinimo teorija lieka nepaminėtos. Pagaliau, žiūrėdamas į Pūtvį iš dešimties metų perspektyvos, 1939 m. istorikas dr. J. Matusas rašo:
Pūtvio nuopelnai yra šie. Pirmiausia, jis praktiškai sujungė Lietuvos bajorų luomą, turintį šaknis garsinguose savarankiškų valdovų, vadinamų didžiųjų kunigaikščių laikuose, su žemdirbių - ūkininkų luomu. Taip aukštesnysis ir žemasis klodai sutapo į vieną lietuvišką lydinį, kuris pasiryžo pasauliui tarti naują žodį. Paskui jam sekėsi derinti senosios ir naujosios kartos veikimą. Pagaliau, jis Lietuvos visuomenėje paskleidė dėsnį, jog teisingus siekimus, be kito, reikia remti drausme ir jėga. To pritaikymas garuojančiam Tėvynės gyvenime ir yra Šaulių Sąjunga. Mūsų rašytojas šaulys Vienuolis -Žukauskas Pūtvį pavadino 'šaulių tėvu\ O kitas rašytojas, Liudas Gira 1935 m. prie paminklo žuvusiems už Lietuvos laisvę jį priskaitė prie 'didžiųjų lietuvių tautos vadų'. Šis vardas jam geriausia ir tinka.15
Apie Pūtvį kaip filosofą betgi ir J. Matusas nekalba, nors gan daug rašo apie jo kelią lietu-vybėn ir lietuviškąjį darbą jau atsivertus.

Jis didis, galima apibūdinti pūtviškąjį paradoksą. Iš vienos pusės, iš sulenkėjusio bajorų luomo lietuvybėn grįžęs žmogus, iš Putvinskio tapęs Pūt-viu, vadinamas Šaulių Sąjungos įkūrėju, šaulių tėvu, dideliu lietuvių tautos vadu, šaulių ideologu ir kai kada net lietuvių tautos ideologu. Jo vardu nepriklausomoje Lietuvoje pavadinamos gatvės ir mokyklos, jam statomi paminklai (net Karo Muziejaus sodelyje Kaune), jo vardas linksniuojamas spaudoje drauge su šaulių vardu. Bet iš kitos pusės, nutylimas arba nepakankamai išryškinamas faktas, jog Šaulių Sąjungos ir lietuvių tautos ideologija V. Pūtviui yra integralinė jo filosofijos dalis. Vladas Pūtvis kaip filosofas buvo ir tebėra nepastebėtas. Pagrindinis "kaltininkas" čia yra neabejotinai patsai Pūtvis.

1928 m. Vladas Pūtvis pareiškė spaudos atstovams:
Mūsų aristokratija parsidavė tautos amžinajam priešininkui . . . Mes jo senos aristokratijos atsižadėjom ir kuriame savąją, naująją. Karininkų kadras ir armija yra ne tik krašto apsaugos valstybinė organizacija, bet ir tautos riterių branduolys. Mūsų naujoji inteligentija yra ne tik išmokslintų profesijų kadras, bet ir tautos idėjinė aristokratija, jos vadas. Šaulių Sąjungos uždavinys praplėsti, pagilinti abi vagas, įnešti šauliškais rūbais apvilktą idėjinį tautinį riteriškumą į tolimą provincijos kampą, į tą kaimą, kurio šiaudiniai stogai matyti ten toli už miškelio, už kalnelio, paupyj, pabalyj. Įnešti vietoje, neatitraukiant žmonių nuo jų darbo . . . Idealas, kad visa tauta taptų dvasios aristokratija, kad visi būtų tėvynės gynėjai.16
Šitoks apsisprendimas pasiekti "paprastą žmogų" filosofijos istorijoje nėra naujas. Tai bandė padaryti Meister Eckhart ir daugelis kitų. Bet kiekvieną kartą už tai buvo užmokama didelė kaina. Užmokėjo ją ir Pūtvis. Lietuvos kaimas jį bent dalinai suprato, ir jo šauliškoji Tėvynės gynėjo idėja daugelyje širdžių rado didelį atgarsį. Tačiau idėjos šviesą benešdamas "paprastam žmogui", Pūtvis tapo taip užimtas praktiškąja filosofija, kad jo praktiškojo darbo procesas ir rezultatai užtemdė jo kaip filosofo teorinį minties gyvenimą, jo dvasinį vidaus pasaulį.
Iš vienos pusės, Pūtvis daug kartų apgailestavo, kad jo filosofija esanti taip mažai žinoma. Betgi iš kitos pusės, tam tikra prasme galima tvirtinti, jog jis pats padarė visa, kas tik galima, kad tos filosofijos šaknys liktų paslėptos.

XIX a. Pūtvis Vokietijoje studijavo ne filosofiją, bet agronomiją. Lietuvoje dėstė ne filosofiją, bet žuvininkystę (Dotnuvoje). Savo Knygnešyje spausdintuose prisiminimuose Pūtvis rašė: Mano šeimoje yra ilgos eilės protėvių, kovotojų dėl tėvynės ir laisvės, atsiminimai ir tradicija. Jie kovojo lenkmečiais. Jų patriotiškumas buvo lenkiškas. Šeimos dvasia anksti uždegė mano širdį, įrašė jausmą mano sieloje, kaip laišką popieriuje, bet lenkiškas to laiško adresas man buvo nepriimtinas. Motinos įkvėptas man demokratiškumas traukte traukė prie liaudies. Širdis juto brukamajame man lenkiškume kažkokį melą. Ji troško švento, kilnaus tikslo, gyvenimo prasmės.

Toliau Pūtvis rašė apie "ilgą, kartais net tra-gingą vidaus gyvenimą", apie "vidaus
ristynes" ir pagaliau pasiektą "teisybę ir dvasios laimę". Deja, plačiau savo kelio į teisybę ir tiesą jis nepaaiškino. Skaitytojo dėmesys tokiuose prisiminimuose neišvengiamai turėjo nukrypti į Pūtvį kaip lietuvybės ir socialinio teisingumo ieškotoją, bet ne kaip į filosofą.
Paprastai filosofu vadinamas žmogus, studijavęs filosofiją universitete, dėstąs filosofiją kurioje nors aukštojo mokslo institucijoje arba bent skaitąs filosofiško turinio paskaitas ir rašąs straipsnius filosofijos žurnalams, nekalbant jau apie žymių filosofijos veikalų autorius ir filosofinių sistemų kūrėjus. Bet Pūtvis buvo paskendęs socialinėse reformose, žemės ūkio reformose ir darbuose, kovoje už draudžiamąją spaudą, kovoje už laisvą Lietuvą, organizaciniame ir administraciniame darbe. Todėl, nors palaikė nuoširdžius ryšius su eile profesorių, mokslininkų, negalėjo palaikyti profesinių ryšių siauresne to žodžio prasme su filosofijos srities specialistais, lankytis universiteto seminaruose, dalyvauti formaliose filosofiškose diskusijose. Nenuostabu, kad kitiems prigijo jo vaizdas kaip kariško - šauliško žmogaus, valstybės vyro, su uniforma ir garbės ženklais, bet ne kaip mąstytojo, filosofo.

Pūtvio kaip filosofo vaizdo sudarymui nepadėjo nė jo raštų istorija. Pūtvis įgaliojo savo raštus tvarkyti Aleksandrą Marcinkevičių - Mantautą. Po jo mirties tą įgaliojimą atnaujino Emilija Gruzdytė -Pūtvienė ir visa Pūtvio šeima. Buvo suplanuota išleisti tris tomus: Pūtvio biografiją kaip I tomą ir raštus kaip II ir III tomus. A. Mantautas norėjo visų pirma išleisti biografiją. Tačiau Pūtvio šeimai primygtinai pageidaujant, pirma buvo išspausdinti II ir III tomai. Baigiamos spausdinti biografijos tekstas buvo bolševikų sunaikintas. O be to teksto vieni raštai Pūtvio filosofijos pakankamai neišryškino.

Lietuvių filosofijos istorijai Pūtvis visų pirma 'turėtų būti įdomus kaip pirmosios atgimstančios tautos filosofų kartos atstovas, kurių tiek nedaug teturime.
Toliau Pūtvis įdomus kaip asmuo, kuris, jei neklystu, tapo pirmuoju lietuviu filosofu, sulietuvinusiu dalį Hėgelio terminologijos. Pūtviui filosofiškoji vokiško idealizmo terminologija buvo geriau žinoma, negu lietuviškoji terminologija. Tiesą sakant, jis lietuviškai išmoko kalbėti tiktai jau turėdamas virš 20 m. amžiaus. O tuo metu jis jau buvo giliai pasinėręs Kanto, dalinai ir Hėgelio filosofijoje. (Vėliau jo gyvenime Kanto įtaką nusvėrė Hėgelis). Jis laisvai vartojo vokiečių, rusų, lenkų kalbas, neblogai suprato prancūziškai. Pirmomis trimis tų kalbų būtų galėjęs daug laisviau moksliškai išsireikšti negu lietuviškai. Todėl Pūtvio asmenyje turime įdomų gyvą pavyzdį žmogaus, bandančio išreikšti Vakarų filosofijos pasaulio sunkias ir griežtai "formalizuotas" filosofines mintis nauja lietuviška kalba, kuri (a) jam buvo mažiau žinoma ir (b) tais laikais dar nebuvo sukūrusi visos eilės šiandien turimųjų filosofinių terminų.

Vertas dėmesio Pūtvis ir kaip filosofas, nuo jaunystės dienų iki pat gyvenimo galo kūręs savitą filosofijos sistemą, sprendęs Absoliučios ir ribotos
Būties problemas ir bandęs padaryti sintezę tarp Hėgelio filosofijos ir Šventojo Rašto. Pūtvio tautos (ir taip pat šaulių) ideologija yra tos sintezės ir visos jo sistemos paskutinis laiptas — praktiškas vaisius. Visa eilė Pūtvio straipsnių asmeniui, gerai nesusipažinusiam bent su vokiškojo idealizmo terminologija ir pagrindiniais postulatais, negali būti pilnai suprantami.

Pagaliau Pūtvis vertas dėmesio lietuvių filosofijos istorijai ir kaip žmogus, kuris, neišsižadėdamas teorinio minties gyvenimo ir sistemos kūrimo, taip sėkmingai bandė pasiekti "paprastą žmogų", jog dėl to liko daugelio neatpažintas kaip filosofas.

Šio straipsnio tikslas nebuvo skaitytoją supažindinti su Vlado Pūtvio filosofijos santrauka ar tiksliai apibūdinti jo kaip filosofo genezę. Apie Pūtvio filosofijos turinį jau parašiau kituose dviejuose lietuviškuose leidiniuose, kurie šiuo metu spausdinami. Čia tiktai norėjau atkreipti dėmesį į pačią Pūtvio kaip filosofo problemą. Tenebūna toji problema užmiršta, matant lietuvių spaudos puslapiuose Pūtvio pavardę kaip šimtametinio sukaktuvininko, minimą daugiausia ryšium su jo visuomeniniu darbu ir Šaulių Sąjunga.

Baigiant tebūna leista pasakyti tik vieną dalyką apie Pūtvio filosofijos turinį. Pūtvio filosofijai geriausiai tinka tautos ideologijos vardas, nes charakteringiausias jos bruožas yra tautos idėjos dominuojantis vaidmuo žmogaus santykyje su Absoliutu.

Jei Pūtvis šiandien būtų mūsų tarpe, jis su dideliu pasigailėjimu pažvelgtų į tautą, kuri nesiekia Dievo, ir į individą, kuris nesiekia Dievo per tautą. Tauta be Dievo Pūtviui yra mirusi tauta. Bet žmogus be tautos yra Pūtviui taipgi miręs žmogus, atmetęs Dievo jam duotąjį uždavinį. Ir jauno lietuvio paklaustas, kuriuo keliu eiti, Pūtvis atsakytų savo "Lietuvių karaliaus" žodžiais: "Vienas vieno tik nori. Tarnauti mūsų tautai ir tarnauti Jam. Vesk tautą tobulybės ir doros keliu, ir nu-vesi į Jį".
1. Prof. dr. Juozas Eretas, "Dvi generacijos mūsų krikščioniškosios kultūros tarnyboje", LKMA Suvažiavimo Darbai. VII (1972), pp. 3-54. 2. Žr. ten pat, p. 11. 3. Žr. ten pat pp. 48 - 51. 4. Visos informacijos apie Pūtvio gyvenimą imtos iš A. Marcinkevičiaus - Mantauto Vlado Pūtvio biografijos antrosios laidos, šiuo metu spausdinamos Čikagoje. 5. Žr. ten pat, skyr. "Vaikystė ir mokslo metai". 6. Trimitas, 1929 kovo 28, Nr. 13. 7. Ten pat. 8. Jonas Matusas, Šaulių Sąjungos istorija (1939), pp. 194 - 195. 9. Trimitas, 1930 kovo 6, Nr. 10. 10. Trimitas, 1929 kovo 28, Nr. 13. 11. Ten pat. 12. Žr. ten pat. 13. Žr. ten pat. 14. Žr. ten pat. 15. Matusas, op. cit., p. 10. 16. Vladas Putvinskis - Pūtvis. Gyvenimas ir parinktieji raštai, red. A. Marcinkevičius (1933 -1934), II t., p. 131.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai