| |
|
|
1976 m. 3 kovas
Juozas L. Navickas — Meilės filosofas Max Scheler ................................................... 97
Jurgis Zaikauskas — Lietuvos baletui 50 metų ............................................................ 107
Birutė Ciplijauskaitė — Eugenio Montale, Nobelio premijos laureatas ..................... 116
Eugenio Montale — Eilėraščiai ..................................................................................... 124
Eugenio Montale apie poeziją . ...................................................................................... 126
Antanas Vaičiulaitis — Tarp šieno pradalgių ................................................................ 127
IŠ MINTIES IR GYVENIMO
Dr. J. Labutis — Jos reikšmę pripažįsta priešai ir draugai (Liet. Kat.
Bažnyčios Kronikos ketvirtmetis) ................................................................................. 130
T. Valius — H. J. Žmuidzinienės tapybos paroda ......................................................... 131
Algis Šimkus — Iš Chicagos muzikinės padangės (Stankaitytės, Baro,
Vaznelio, Pomerancaitės, Mazurkevich, Linkevičiūtės, Prapuole-
nio, Cibo koncertą) ........................................................................................................ 132
Mūsų buityje .................................................................................................................. 134
KNYGOS
A. Liulevičienė — Krikščionis pasaulyje (Antano Maceinos knyga) ......................... 135
Atsiųsta paminėti ........................................................................................................... 144
Viršelio 1 psl.: Pieta — liet. liaudies menas (iš dr. J. Gimbuto kolekcijos); viršelio 4 psl.: P. Aleksandravičius — Pavasaris.
Šis numeris iliustruotas C. Brancuse, V. Petravičiaus, H. J. Žmuidzinienės kūrinių nuotraukomis. Taip pat Max Schelerio, Lietuvos baleto, Eugenio Montalės ir Antano Maceinos nuotraukomis.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
MEILĖS FILOSOFAS MAX SCHELER (1874 - 1928) |
 |
 |
 |
|
Parašė JUOZAS L. NAVICKAS
|
 1. Kelios įvadinės pastabos
Užpraeitais metais (1974.VIII.22) beveik nepastebėta praėjo vokiečių filosofo Max Schelerio šimtmetinė gimimo sukaktis. Tai progai pažymėti nebuvo suorganizuotas nei įprastinis filosofų -fenomenologų kongresas, nei išleista jubiliejinė šio mąstytojo raštų laida. Buvo pasitenkinta tik kukliu, vos keturių straipsnių apimties, veikalu: Max - Shelęr (1874 - 1928) — Centennial Essays. Rinkinį suredagavo De Paul universiteto profesorius Manfred S. Frings, pasižymėjęs Schelerio veikalų į anglų kalbą vertimo darbe, o išleido Martinus Nijhoff leidykla Olandijoje.
Netenka, tur būt, labai stebėtis ir kartu priekaištauti, kad lietuviškoje spaudoje M. Schelerio sukaktis praėjo visiškoje tyloje. Lietuvių filosofų skaičius negausus, o ir šiame negausiame būryje turime tiktai kelis kiek giliau susipažinusius su įžymiuoju fenomenologu. Turiu mintyje mūsų doktorantus, kurie šio šimtmečio viduryje savo disertacijomis įsijungė į Schelerio minties tyrinėjimo ir aiškinimo darbą. Manau, kad šioje vietoje priderėtų suminėti dvi tokias disertacijas. 1948 Wūrzburgo universitete kun. dr. Andrius Baltinis sėkmingai apgynė disertaciją Die reale Existenz Gottes in der Religionsphilosophie Max Schelers, o 1957 Salzburgo universitete dr. Tomas Žiūraitis, O.P. pristatė savo disertaciją Das Wesen der menschlichen Personlichkeit.1 Labai galimas dalykas, kad yra ir daugiau lietuvių Schelerio fenomenologijos tyrinėtojų, bet tuo tarpu negalime jų identifikuoti.
Nors šis straipsnis skiriamas Schelerio meilės sampratos nušvietimui, manau, kad prie klausimo reiktų prieiti kiek galima nuosekliau ir vadovaujantis istorine perspektyva, paliečiant įžymesniuosius filosofus, ypač Platoną ir šv. Augustiną. Ne vienam skaitytojui gal būtų sunkoka orientuotis Schelerio galvosenoje, jeigu jo pagrindinės pozicijos išsyk būtų pristatytos. Todėl pirmiausia tenka pažiūrėti į meilės problemą ir bandymus ją spręsti istorinės raidos perspektyvoje.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė JURGIS ŽALKAUSKAS
|
Vienas iš pirmųjų mūsų baleto pastatymų — R. Drigo "Užburtoji fleita". Viduryje baletmeisteris P. Petrovas ir O. Malėjinaitė. Iš kairės į dešinę: Mačiūnienė ir E. Bandzevičius,F. Sipavičius, Abzlatavičienė, A. Butkus, P.Petrovas ir O. Malėjinaitė, B. Čiunovas. J. Ambrazas, Volteraitė (sėdi).
Baletas, jauniausias iš Lietuvos Valstybės teatro menų, praeitų metų gruodžio 4 oficialiai atšventė 50 metų jubiliejų.
Žinoma, teatro šokis — baletas Lietuvoj siekia gilesnę praeitį, bet jos atskleidimas dar laukia nuodugnesnių tyrinėjimų.
Lietuvos teatro šokių pradų reikia ieškoti XVII amžiuje, kada D.L.K. Vladislovas IV Vaza, didelis muzikos ir meno mėgėjas, Vilniaus Žemutinėje pilyje pastatė medinį teatro pastatą. Šį teatrą suprojektavo italų architektas Balconi, o vidaus architektūrą — architektas A. Loci. 1628 m. Vladislovas į Vilnių iš Italijos pakvietė scenos technikos specialistus — du inžinierius, architektą ir mechaniką. Nuo to laiko pastatyta teatre 11 scenos kūrinių, kurių daugumai muziką parašė rūmų kapelmeisteris M. Schachi. 1636 rugsėjo 4 pastatyta opera — muzikinė drama "Elenos pagrobimas". Premjeroje dalyvavo pats Vladislovas, Ispanijos pasiuntinys ir rūmų dvariškiai. Operoje buvo chorai, nimfos, dievai, taip pat pasirodė ir rūmų šokėjos. Panašių operų su šokiais, atrodo, buvo pastatyta daugiau. Įdomus, pvz., "Meilės pančių" aprašymas. Į sceną įriedėjo bokštas, kurio viršūnėje stovėjo dainuojantis Amūras. Šiam įsakius, bokštas atsivožė ir iškilo Venera, kuri su Amūru dainavo duetą. Po to į sceną išėjo dešimt šokėjų, kurios pradėjo šokti. Spektakly "Maldaujanti Afrika" dainuodavo dainininkė M. Catanea, po jos pasirodydavo dešimt šokėjų, kurios šokdavo su deglais rankose. Tokie spektakliai būdavo baigiami bendrais šokėjų, solistų ir dvariškių šokiais.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
EUGENIO MONTALE NOBELIO PREMIJOS LAUREATAS |
|
|
|
|
Parašė BIRUTĖ CIPLIJAUSKAITĖ
|
Stebint gyvenimą,
lyg iš po stiklinio gaubtuvo,
bandyti suprasti visatos esmę:
Eugenio Montale
Karta, kurios atstovai pradėjo reikštis 1920-1935 m., buvo itin vaisinga giliais, didžiais poetais: visa "1927 m." grupė Ispanijoje; Eluard, Aragon, Michaux, Char Prancūzijoje; Spender, Auden Anglijoje; Eliot, Pound, Cummings Amerikoje; visai nauji, stiprūs balsai iš Lotynų Amerikos: Neruda ir Vallejo; Brecht, Pasternak . . . Italijoje išaugusios trys išskirtinės figūros buvo aukščiausiai pažymėtos. Kai 1959 m. Nobelio premija atiteto Salvatore Quasimodo, daug kas galvojo, kad jis tik "trečiasis" įžymioj trijulėj. 1970 m., vos keletą mėnesių prieš mirtį, Unga-retti tapo pirmuoju Books Abroad/Neustadt premijos laureatu. Ir pagaliau 1975 m. Nobelio premija įvertino ilgą, poezijai pašvęstą Eugenio Montale kūrybinį gyvenimą, iššaukdamas premijuotojo šį komentarą: "Tai padaro mano gyvenimą mažiau nelaimingu". Paskutinė premija buvo lyg atitaisyta tam tikra skriauda: Montale poezija gal yra pati giliausia iš visų trijų, sukurianti labiausiai originalų pasaulį. Iš karto reikia pridurti, kad ji yra ir pati "tamsiausia", taikliai atspindinti šiandieninio žmogaus pasimetimą klystkeliuose.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė EUGENIO MONTALE
|
ŠILTNAMYJE
Bėginėdami, kurmiai
Apžarsto citrinmedžius,
Atsargių lašelių rožiniu
Žėri piautuvas.
Ant svarainio raudonų uogų
Dėmelė, košenilė; girdisi
Besimuistąs šukuojamas arkliukas —
O paskui miegas nugalėjo.
Sužavėtas ir lengvas it pūkas,
Esu persisunkęs tavim, tavo pavidalas
Patapo mano paslėptu alsavimu, tavo
Veidas susilydė su manuoju, ir tamsi
Mintis apie Dievą nusileido
Ant nedaugelio gyvenančių, aidint
Dangiškiem garsam ir vaikiškiem
Būgnam, ir kabant žaibų kamuoliam
Virš manęs, tavęs ir citrinmedžių . . .
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė EUGENIO MONTALE
|
Mano "ars poetica" visuomet buvo kruopštus mano gyvenimo būdo "mūsų amžiuje" užregistravimas: amžiuje, kuris mums, jį išgyvenantiems, atrodo skirtingas nuo visų kitų . . . Niekad pilnai nesusitaikiau su mintimi, kad laikas yra chronologiškas; šis įgimtas nepasitikėjimas neleido man priartėti nei prie materialistinio, nei prie dialektinio istoricizmo.1
Priimu amžių, kuriame man buvo skirta užgimti, ir negeidžiu kito, kitokio, nes šiandien gal daugiau, negu bet kada, negalima tikėti į absoliutų laiko kontinuumą.9
Jei žmogus negalėtų kurti utopijų, jis nedaug kuo skirtųsi nuo gyvulio: gal tik išradingesnis, o kartu ir nelaimingesnis už kitus. 14
Mūsų amžiaus nuopelnas glūdi tame, kad jis atidengė — ar užakcentavo smarkiau, negu praeityje — totalią, dramatinę meninio išgyvenimo esmę . . . Šiandien meno kūrinys siekia užbalza-muoti atskirą, prabėgantį akimirksnį, paversti jį daiktu, kurį galima matyti, liesti, čiupinėti . . . Šių dienų menas suka muziejaus link, bet ne beaux arts muziejaus, o gabalų, totemų, emblemų muziejaus.2*
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė ANTANAS VAIČIULAITIS
|
Už klėties auga vyšnių ir obelų sodas, o už jo, prie pat medinės tvoros, baltuoja trys beržai.
Vyšnios dar neprinokusios, bet strazdai jau prakando kelias pačioje viršūnėje.
Zuzana stovi įsispraudusi tarp beržų, glosto i tošį ir žiūri į vieškelį.
Pievomis vinguriuoja upelio vaga, dabar sausa. O pavasariais, kai tirpsta sniegai, lankos liūliuoja, lyg ežerai.
Kai vanduo nusenka ir išdžiūsta, žolė ten želia ešli ir aukšta.
Zuzanėlė galvoja, kaip pernai viena sau ji ten vartė pradalges.
Buvo smagi popietė, ir ji daužė, net šienas tiško.
Mergaitė mėgo kruopštis viena. Izabeliukė ir Teklė, dvi jos seserys, buvo dailios ir linksmos, o trys broliai — lyg tie beržai.
Maža ir ji buvo daili. Bet kai nusirito nuo kviečių vežimo, būdama devynių metų, ir atsitrenkė į akmenį, užšoko kupra, ir nusviro kairysis petys. Ji nė į vakarėlius nebėgioja, kai seserys ir broliai ten siaučia ligi gaigystės. Net ir bažnyčioje Zuzanėlė susigūžia kur tamsesnėje kertėje ir meldžiasi Dievuliui, kad augina ir gyvą ją laiko. Iš tikrųjų, jeigu ne tas kritimas, ko jai betruktų! Dabar nė bernai nemirktelia, o piemenys net juokiasi . . . Aha, našlys Andrius Totorius buvo ją bešnekinąs, kartą medaus atnešė iš savo avilių ir paskui vėl kalbino, susistabdęs už linų lauko. Bet ji tik sukleketavo ir nustriuok-sėjo prunkšdama, — toks senas, apdribusiais žandais, o nosis — lyg straublys! Jau geriau pas tėtį pradalges daužyti ar karves melžti. Gi mama ją myli ir kenčia, kad ji kupriuke. Aną dieną, susigraudinus, išbėgo į kiemą ir, apsikabinusi svirtį, raudojo. Taip ji mylėjo savo dukrą.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
JOS REIKŠMĘ PRIPAŽĮSTA PRIEŠAI IR DRAUGAI |
|
|
|
|
Parašė Dr. J. Labutis
|
Šiemet kovo 19 sukanka lygiai ketveri metai, kai pasirodė "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika". 1975-jų pabaigoje Vakarus pasiekė dvidešimtasis jos numeris. Tenka pabrėžti šio nepaprasto leidinio reikšmę, atsižvelgiant į ypatingas, didelių aukų reikalaujančias leidimo sąlygas, kuriomis kronika iki šiol išsilaikė, o ypač dėl jos didžiulio poveikio kovojančiai Lietuvai ir plačiojo pasaulio visuomenei.
Režisierius Jonas Jurašas, liudydamas Tarptautinėje Sacharovo apklausoje Kopenhagoje, plačiai rėmėsi kronikos medžiaga, o pačią kroniką pavadino "maksimalaus objektyvumo ir nūdienos dokumentu, išreiškiančiu totalistinio režimo smarkiai varžomos tautos dvasią ir nuotaikas".
Kitas neseniai Vakaruose atsidūręs asmuo, gerai pažįstąs nūdienes Lietuvos gyvenimo sąlygas, dr. A. Saunoris, paklaustas, kokią įtaką Lietuvoje turi kronika, spaudos atstovui taip atsakė: "Jos nesu skaitęs, bet, žinodamas sąlygas Lietuvoje, stebiuosi. Juk ten veikia nepaprastai didelis ir tankus slaptosios policijos tinklas. Pralįsti pro jį yra nepaprastai sunku. "LKB Kronika" atlieka didelį vaidmenį — cementuoja tautą".
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
H. J. ŽMUIDZINIENĖS TAPYBOS PARODA |
|
|
|
|
Parašė T. Valius
|
Prisikėlimo parapijos parodų salėje 1975 lapkričio 8-9 dienomis Toronto lietuviai išgyveno reto jaukumo kontaktą su dailininke H.J. Žmuidziniene bei jos vėliausiąja kūryba. Parodos ekspoziciją sudarė 26 meno darbai, atlikti tapyba, daugiausia akvareline technika. Kadangi didesnė pusė parodoje išstatytų darbų temos atžvilgiu rišosi su mitologinio pobūdžio kūryba, buvo prasmingai įvesta rašytojo Krali-kausko parodos atidarymo žodis-paskaita, iškelianti dailininkės sąlytį su mitologinių esybių interpretacija jos kūryboje.
Skoningas kūrinių apipavidalinimas ir laisvumu dvelkianti ekspozicija patalpos sienose leido darbų spalvomis sušvytėti savo originalumu ir paveikslams lengvai sueiti į kontaktą su žiūrovu.
Naruševičiūtė-Žmuidzinienė tapybą studijavo pas prof. A. Varną ir grafiką pas prof. A. Galdiką Kauno Meno Mokykloje, kurią baigė 1929 m. 1932-37 dailininkė turėjo progos gilinti studijas Londone, Anglijoje. Pirmoji jos paroda 5fl darbų) įvyko 1930 Ateitininkų Rūmuose Kaune. Parodą beruošiant, prie jos prisidėjo Ona Drauge lyte. Rimtas Kalpokas, Antanas Kairys, Jonas Martinaitis, Bronius Pundzius. Antanas Samuolis-Samuolevičius. Liudas Truikys ir Stepas Žukas. Tai pavardės jaunų lietuvių dailininkų, kurių ne vienas vėliau taip svarbūs ir reikšmingi mūsų dailei, ypač Bronius Pundzius — skulptūroje, Antanas Samuolis — tapyboje ir Liudas Truikys — teatro dekoracijų srity, dar ir šiandien tebesąs vienas reikšmingiausių Lietuvoje. Antroji Žmuidzinienės paroda kartu su dail. Každelevičiūte (skulptore) buvo surengta Lietuvos Moterų Tarybos, Onos Mašiotienės pirmininkaujamos, Kaune 1932 m. Be to, dailininkė 1937-44 laikotarpyje rodėsi lietuvių dailininkų sąjungos bendrose parodose Kaune ir Vilniuje. Gyvendama išeivijoje, dalyvavo parodose Anglijoje (Edin-burgh, York), JAV ir Kanadoje, ir be dalyvavimo bendrose lietuvių
dailininkų parodose, ši yra trečioji vieno asmens paroda ir antroji Toronte.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
IŠ CHICAGOS MUZIKINĖS PADANGĖS |
|
|
|
|
Parašė Algis Šimkus
|
1. Trijų solistų operinis koncertas
Dana Stankaitytė, Stasys Baras ir Jonas Vaznelis ilgus metus yra buvę vienais iš pagrindinių Chi-cagos lietuviškosios operos šulų. Savo laiku be jų sunku būtų buvę įsivaizduoti bet kokį lietuvišką operos spektaklį. Tačiau pastaraisiais metais šiuos solistus pradėjome dėl įvairiausių priežasčių vis rečiau ir rečiau matyti mūsų scenoje. Šią spragą galiausiai užpildė Lietuvių Fondas, suruošdamas sausio 18 Marijos aukštesniosios mokyklos salėje jų bendrą koncertą.
Likdami ištikimi savo operinei tradicijai, dainininkai programoje apsiribojo vien operine muzika, daugumoje jau ne kartą toje pačioje scenoje matyta ir girdėta. Nežiūrint tokios, kartais iki nuobodurno pažįstamos, programos ir fakto, kad operinė muzika neišvengiamai nukenčia, atliekama be orkestro, koncertas praėjo pakilioje nuotaikoje ir buvo pabrėžtinai aukšto meninio lygio. Solistai ir jiems akomponavęs Alvydas Vasai-tis pasirodė tvirtai pasiruošę ir mūsų sąlygose įmanomoje savo meno aukštumoje.
|
|
Skaityti daugiau...
|
I š v i s u r. — Lietuvos nepriklausomybės minėjimui JAV Kongrese vadovavo sen. Charles Percy. Apie Lietuvą kalbėjo 7 senatoriai ir 19 kongresmanų.
— JAV prez. Cerald Ford rašte, įteiktame Illinois lietuvių respublikonų vadovybei, tikina, kad Helsinkio konferencija nereiškia Lietuvos okupacijos pripažinimo ir kad tuo reikalu Amerikos politika nėra pasikeitusi. Prezidentas rašo: "JAV politika, o taip pat ir mano atėjimas į valstybinį gyvenimą yra visokiais tinkamais ir taikliais būdais remti laisvės ir tautinius Rytų Europos tautų nepriklausomybės siekimus".
— "Tėviškės Aidams" Australijoj vasario mėnesį suėjo 20 ėjimo metų. Jau pasirodė 926 numeriai. Laikraštis pradėtas leisti 1956. Pirmasis redaktorius buvo kun. dr. P. Bačinskas. Šiuo metu laikraštį redaguoja kun. P. Dauknys. "Tėviškės Aidai" turi kultūrinį priedą "Verpetai" ir taip pat priedus moterims, jaunimui ir vaikams.
— Kun. Kazimieras Pugevičius pirmininkauja Tarptautinio Eucharistinio Kongreso lietuvių komitetui. Jis taip pat iš kun. S. Railos perėmė tvarkyti Religinės Šalpos įstaigą, veikiančią New Yorke.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė Administrator
|
 ANTANAS MACEINA: Krikščionis pasaulyje: pasauliškio vaidmuo išganymo istorijoje. "Krikščionis Gyvenime" knygų serija nr. 10. Chi-cago, 1973. 402 psl. 7 dol.
Vėliausioje savo knygoje Antanas Maceina ieško atsakymo i klausimą, kaip turėtų krikščionis save suprasti, kad savo pasauliškoje veikloje įžvelgtų ir vykdytų paties Dievo darbą. Siekdama parodyti vidinę jungtį tarp Dievo ir žmogaus darbo Dievo Karalystės skleidime-si, ši knyga įveda skaitytoją į centrinį kiekvienos kultūros teologijos klausimą: kaip suprasti ir aiškinti Dievo, žmogaus ir pasaulio santykį. Atsakymai, kuriuos knyga išvysto, visi kyla iš jos pagrindinės perspektyvos, kad pasaulis, kaip Dievo kūrinys, yra šventas. Iš šitaip suprantamo Dievo ir pasaulio santykio seka ir krikščionio pasaulinės veiklos sakrališkumo samprata, kurią autorius yra užsibrėžęs atskleisti. Pasauliškio uždavinį, kaip rašoma įvade, sudaro "pasilikimas pasaulyje ir šiojo pašventimas, vykdant jo kasdienoje kurmiškąją būties tiesą, gėrį ir grožį, vadinasi, imantis kultūrinės kūrybos visu jos plotu" (p. 10).
Bet prie klausimo apie krikščionio kultūrinės veiklos reikšmę Dievo Karalystei autorius nori prieiti dabartinio meto Katalikų Bažnyčios ir jos vidinių problemų bei vilčių kontekste. Tad knygos antrą svarbią kryptį sudaro autoriaus pastangos aiškiai nubrėžti pasauliškio vietą bažnytinėje sąrangoje, pateikiant vystomą pasauliškio luomo schemą kaip sprendimą tiek šio klausimo istorinei painiavai, tiek II Vatikano Susirinkimo neatbaigtam jo svarstymui. Šį priėjimą prie kultūros teologijos gal būt dar paskatino ir autoriaus noras pasiekti nevienodą skaitytojų publiką. Kaip jis pažymi, šia knyga jis norėjo tęsti jau anksčiau užmegztą pokalbi su savo kolegom teologais lietinių kunigų tarpe apie pasauliškio vaidmenį Bažnyčioje. Bet knyga kreipiasi ir į eilinį pasauliški skaitytoją su pedagoginiu tikslu žadinti jo sąmonę, kaip Bažnyčios pašvęsto ir pasiųsto tiesioginei savo tarnybai pasaulyje. Knyga "norėtų būti mažas žingsnelis didžiuoju pasauliškių brandos keliu" (p. 380).
|
|
Skaityti daugiau...
|
Vytautas Janavičius: NEVYKĖLIO UŽRAŠAI. Apipavidalino ir išleido Henrikas Šalkauskas, iliustravo Eva Kubbos. atspaude "Mintis", Sydney, 1975, 110 p.
TRETIEJI VAINIKAI. Lietuvių poezija išeivijoje 1944 - 1974. Redagav: Paulius Jurkus, Anatolijus Kairys, Pranas Naujokaitis. Išleido "Dialogas", spaudos darbą atiiko M. Morkūno spaustuvė Chi-cagoje, 288 psl., kietais viršeliais, kaina 6 dol.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė Red.
|
Mecenatai. 37 dol.: dr. J. Norkaitis, Stuttgart, W. Germany; 30 dol.: Simas Rutkauskas-Rutkus, Chicago, 111.
Garbės prenumeratoriai. Po 25 dol.: Gaudentas Baltrušaitis, Santa Ana, CA.; Izidorius Bartkus, San Francisco, CA.; Antanas Balčytis, Juozas Masilionis, Jonas Šiliūnas, Chicago, IL.; Stasys Tamulionis, Western Springs, IL; kun. Simonas Morkūnas, Sioux City, IA; prel. Vyt. Balčiūnas, Thompson, CT.; Elema Masaitienė, Havre de Grace, MD.; Pranas Averka, So. Boston, MA; J. A. Rašys, Cambridge, MA.; Ina Užgirienė, Worcester, MA.; Vyt. Ziaugra, Roslindale, MA.; dr. L. Bajorūnas, South-field, MI.; B. Neverauskas, Sterling Hts., ML; kun. Vacys Sirka, Bolton Landing, NY.; Marija Titienė, Cleveland, OH.; Snieguolė Jurskytė, Phila., PA.; L. Balsys, Vyt. Montvilas, Toronto, Ont.; Alg. Jurkus, kun. dr. Ant. Paškus, Ottavva, Ont.; J. Laimikis, Pont-Viau, Lavai, Que., Canada; vysk. A. L. Deksnys, Roma, Italia; Jonas Jukna, Nuernberg, W. Germany.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
