| |
|
|
1977 m. 3 kovas
|
JURGIO MATULAIČIO KELIAS Į VILNIAUS VYSKUPO SOSTĄ |
 |
 |
 |
|
Parašė JUOZAS VAIŠNORA
|
 50 metų mirties sukakčiai paminėti
Vilniaus vyskupų likimas XIX-XX amžiuje
Nelaiminga Lietuvos sostinės vyskupija. Retas vyskupas galėjo ją ramiai valdyti iki savo mirties. XVIII a. gale vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis (1729-1794), pasipriešinęs 1791 gegužės 3 konstitucijai ir prisidėjęs prie Targovicos konfederacijos, apkaltintas bendravimu su rusais, kaip tėvynės išdavikas, 1794.VI.28 buvo lenkų patriotų Varšuvoje pakartas.
Jeronimas Strojnovskis (1752-1815), 1814 paskirtas Vilniaus vyskupu, besirengdamas iškilmingam sosto užėmimui, mirė 1815.VIII.5, nepradėjęs vyskupauti.
Stanislovas Bohusz-Siestrzencewiczius (1731-1826), pirmasis Mogiliavo arkivyskupas, gyvendamas Petrapilyje 1816-1826 valdė vyskupiją per kapitulos narius. Faktiškai vyskupija ganytojo neparėjo.
Andriejus Benediktas Klągiewiczius (1767-1841), paskirtas Vilniaus vyskupu 1840 ir 1841. VI.29 užėmęs sostą, po pusės metų mirė.
Adomas Pranciškus Krasinskis (1810-1891), nuo 1858 Vilniaus vyskupas, 1863 rusų valdžios buvo Atremtas į Viatką, 1883 persikėlė į Austrijos valdomą Krokuvą ir ten 1891 mirė.
Karolis Hrynievvieckis (1741-1829), nuo 1883 Vilniaus vyskupas, vyskupiją valdė tik porą metų;
1885 rusų valdžios ištremtas į Jaroslavlį, nuo 1890 gyveno Lvove ir ten 1829.IV. 14 mirė.
Steponas Aleksandras Zwierowiczius (1842-1907), 1897 paskirtas Vilniaus vyskupu, dėl ganytojiško laiško, draudžiančio tėvus leisti savo vaikus į cerkvines mokyklas, rusų valdžios 1902 buvo ištremtas į Tverę ir tais pat metais perkeltas į Sandomirą.
Edvardas von Roppas (1851-1939), nuo 1902 Tiraspolio vyskupas, 1903 perkeltas į Vilnių, 1907 ištremtas į Petrapilį; 1917 paskirtas Mogiliavo arkivyskupu, 1919 komunistų areštuotas ir pasmerktas mirti. Tik Lenkijos nuncijaus Achille Ratti intervencija jis buvo išgelbėtas nuo mirties, ilgai kalintas, pagaliau išsiųstas į Gruziją, 1919 jam pavyko išvažiuoti į Lenkiją. Iki mirties (1939.VII.25) gyveno Varšuvoje kaip Mogiliavo arkivyskupas metropolitas.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė BALYS AUGINAS
|
 PROPROTĖVIS
KAI laukinis žvėris
Pratarė
Pirmąjį žodį —
Gimė ž m o g u s.
Jis skaldė uolas
Ir statė šventyklas,
Kad žodžiai skardėtų,
Kaip vario vamzdis,
Kad žodžiai sujudintų
Debesis ir sietynus —
Kaip gimdyvės brandos
Valanda —
Kad žodžiai sprogdintų
Vienatvę — —
Jis spaudė vynuogę —
Saldžią dievų paguodą —
Užsimiršime
Džiaugdamasis nuodėme -
Jis degino medį,
Balandį ir avinėlį
Nežinomajam,
Stebinčiam jo dienas
Saulėje ir mėnesio
Pilnatyje — Ir jo malda —
(Baimės vynas
Kasdienybės taurėje) —
Rašydavo dūmų raidėm
Nedrąsius troškimus
Tekančiam
Dangaus vandeny — —
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
A. D. SACHAROVO ĮSPĖJIMAS LAISVAJAM PASAULIUI |
|
|
|
|
Parašė MIRGA GIRNIUVIENĖ
|
A. D. Sacharovas skaito JAV prezidento J. Carterio laišką
Andrėj Dimitrijevič Sacharov, vienas sovietų iškiliausių mokslininkų, dirbęs termobranduolinių tyrinėjimų srity, pirmąkart savo politines - visuomenines pažiūras išdėstė memorandume, kuris buvo paskelbtas "New York Times" 1968 liepos 22 numery ir vėliau atskirai išleistas knygute The Reflections on Frogress, Peaceful Coexistence and Intellectual Freedom. Pats dalyvavęs sovietų vandenilinės bombos pagaminime, jis buvo nuoširdžiai susirūpinęs klausimu, kaip žmonija gali išlikti, įžengusi į atominių ginklų epochą. Žmoniškos visuomenės išlikimui Sacharovas laiko būtinomis sąlygomis intelektualinę laisvę ir blaivų, racionalų žvilgį į skirtingas ideologijas. Atmesdamas marksistinį tikėjimą į neišvengiamą kapitalizmo žlugimą, bet pats laikydamasis socializmo, tame memorandume jis ir plėtojo taikingo sambūvio (koegzistencijos) mintį: "Ir kapitalizmas, ir socializmas yra pajėgūs ilgalaikiui vystymuisi, Imdamiesi pozityvių elementų vienas iš antro ir faktiškai priartėdami vienas prie antro kai kuriuose esminiuose bruožuose,\ Nors šis Sacharovo manifestas viešai buvo paskelbtas tik Vakaruose, iš tikrųjų jis buvo kreiptas į sovietų vadus, kad jie suprastų savo istorinę atsakomybę prieš žmonijos ateitį ir vykdytų taikingą sambūvį, suteikdami sovietų visuomenei laisvės plėtotis pažangia kryptimi.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
INDIVIDO APSISPRENDIMO LAISVE KRAŠTO ŪKYJE |
|
|
|
|
Parašė JONAS PABEDINSKAS
|
Įvairūs sunkumai krašto ūkio tvarkymo metodams nustatyti
Individo apsisprendimo laisvės idėjos iškilo su XVIII a. ideologais, kurie skelbė politinę lygybę visiems piliečiams. Pradžioje lygybės sąvoka nebuvo taikoma ekonominiam gyvenimui, nes krašto ūkio tvarkymo principai nebuvo įtraukti į to meto pažiūras į valdžią. Mat, tada dar vyravo šimtmečiais išsilikęs galvojimas, jog individo materialinė gerovė yra susieta su jo luomu; žmonės iki tų laikų laikė daugumos skurdą natūralia ir nepakeičiama padėtimi. To meto politinio gyvenimo reformatoriai tikėjo, kad, vien atpalaidavus krašto ūkį nuo valdžios varžtų, jis savaime klestės. Kadangi jų spėjimai greit pasitvirtino, netrukus buvo pradėta propaguoti laisvė ir lygybė tiek politiniame, tiek ekonominiame gyvenime.
Kai XIX a. masinė gamyba sumažino produktų savikainą ir pagerėjo produktų paskirstymas, Anglijoje kilo industrinė revoliucija, duodanti viltį, kad ji daugumai atneš aukštesnį pragyvenimo lygį. Kraštutinumai, kaip vaikų darbas fabrikuose ar nesveikos darbo sąlygos dirbtuvėse, tik vėliau buvo atpažintos kaip blogybės, ypač po to, kai Marksas į jas atkreipė pasaulio dėmesį.
Pramonės ir prekybos klestėjimas be ypatingo valdžios kišimosi į krašto ūkio reikalus Vakarų pasaulyje tęsėsi su trumpomis pertraukomis iki didžiosios 1929 - 33 metų ekonominės depresijos. Jai įsigalėjus, ne viena valdžia jautė pareigą taisyti pairusį krašto ūkį ir ėmėsi žygių išjudinti ekonominį gyvenimą. Nuo tada valdžios ėmė vis labiau kištis į krašto ūkį, norėdamos išlaikyti žemą bedarbių skaičių ir išvengti pramonės produkcijos didesnių svyravimų. Nežiūrint to, Vakarų pasaulyje valdžių kišimasis į krašto ūkį pasiliko ribotas, kadangi II pasaulinio karo sugriauta Vakarų Europa Amerikos paskolų dėka ne tik atsigavo, bet greit pasiekė aukštą pragyvenimo
lygį.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė GUNARS SALINS
|
Neono atšvaitų vaivorykštės
teliūškuoja gatvėse —
plūstanti narkozė,
sintetiška mėnulio sargyba
numėnulintose didmiesčio gatvėse.
Plūsta žmonės ligi trečios ryto
ir nejaučia,
kad paliko šaligatvius,
kad iriasi
neoninėmis
vaivorykštėmis
aukštyn.
Prieš saulėtekį —
paskutinę narkozės valandą —
ant aukščiausių dangoraižių
sėdi
amūrai
nailoniniais
sparnais.
Iš latvių k. vertė Henrikas Nagys
|
|
Nueitą kelia, apžvelgiant |
|
|
|
|
Parašė STASYS BARZDUKAS
|
(Tęsinys)
O čia visai kita šalis!
Motiejus Gustaitis
Sudiev, Lietuva!
Baigėme Alytaus gimnazijoj 1943-44 mokslo metus. Abiturientams išdavėme atestatus. Prasidėjo atostogos. Tačiau jų pradžia jau buvo nerami. Rytuose griaudė patrankos, ir tas griau-dimas vis garsėjo. Ėmė rodytis besitraukiantieji vokiečių kariuomenės daliniai ir pabėgėliai. Taip pat tuštėjo ir Alytus, nes buvo jaučiamas grįžtantis raudonasis maras. Buvo aišku, kad mūsų laukia Sibiro taigos, Kazachstano dykumos, gal ir pati Vorkuta. Tad dėliojomės drabužius ir reikalingiausius daiktelius ir, gavę J. Š. arklius bei vežimą, rengėmės važiuoti. Kur? Ten, "kur akys veda ir kojos neša". Į vakarus, kur naktimis lėktuvai kabindavo danguje lempas ir mėtydavo bombas. Bet kito pasirinkimo nebuvo.
Viena pavakare pasakėm Alytui sudiev. Pasakėm taip pat paskutinį sudiev liekantiem artimiesiem. Pasakėm sudiev ir mano tėviškei. Kelias savaites stumdėmės pasieny, nes siena buvo uždaryta, o leidimų ją pereiti neturėjom. Kasėm apkasus. Vyrai patekom į vokiečių darbo organizaciją (Organisation Todt), vykdžiusią apkasų įtvirtinimus. Bet ėmė rodytis rudens šalčiai, ir mano šeimai su vaikais kluonuose gyventi darės nebeįmanoma. Tada patys vokiečiai mums išrašė leidimus vykti į Vokietijos gilumą. Spalio 14 traukiniu išvykome į Cottbusą. Čia gavom keturių aukštų namo palėpėj nedidelį kambarėlį pen-kiem gyventi, aš įsidarbinau dantų techniku vokiečio dantų gydytojo įmonėj. Buvome patenkinti galį gyventi, bet ramybės neturėjome dėl artėjančio fronto. Tada broliai Jackevičiai mus penkis, žmonos seserį Nataliją ir mano seserį Konstanciją priėmė į savo sunkvežimį, ir pajudėjom tolyn į vakarus. Gavom kambarį vienoj kaimo smuklėj netoli Weimaro. Bet Tiuringija po karo buvo atiduodama rusams, tad patys amerikiečiai, ne be mūsų rūpesčių bei pastangų, pabėgėlius susodino į traukinį ir, bolševikams jau stebint, pro Weimarą išvežė į Bavariją. Čia buvo organizuojamos stovyklos, steigėsi lietuviškos mokyklos, 1945 rudenį atsidūrėme Eichstaette.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
DIALOGĄ SU LENKAIS TĘSIANT |
|
|
|
|
Parašė V. Čižiūnas
|
Regis, gal jau retas mūsų išeivijoje šviesuomenės atstovas paneigtų dialogo su lenkais reikalą. Atsitiktinio dialogo pradžios būta spaudos skiltyse vos pasibaigus II-jam pasauliniam karui. Suprantama, tik išeivijoje. Abiejų tautų "metropolijos" jau buvo Rytų "išvaduotojų" absorbuotos, savaip priglobtos ir patvarkytos. Abiem tautom laisvas balsas jų gyvybiniais reikalais buvo ir tebėra nutildytas. Tad ir dialogas abiejų tautų sugyvenimo ir ateities perspektyvų klausimais tėra galimas tik išeivijoje, tarp abiejų tautų "atplaišų" (kaip tėvynėse tariami "beati possidentes" mėgsta išsireikšti) rūpesčio ir atsakomybės dalį jaučiančių atstovų.
Mūsų išeivijos periodinėje spaudoje kartas nuo karto atsirasdavo kronikinių pastabų ir kiek ilgėlesnių straipsnių, aptariančių lenkų išeivijos spaudos nuomones apie abiejų tautų kraštuose vykdomą politiką, gyventojų nuotaikas ir pan. Bene svarbiausią mintį apie dialogo galimybes, net ir būtinybę, buvo taręs prof. Z. Ivinskis Aiduose. Dr. J. Girniaus straipsnis apie lietuvių-lenkų dialogo galimybes, išspausdintas Paryžiaus lenkų leidžiamame žurnale Kultūra ir turėjęs atgarsio skaitytojų tarpe, jau buvo nebloga pradžia atviresniam dialogui. Šių eilučių autoriui taip pat teko nagrinėti santykių su kaimynėmis tautomis klausimą straipsnyje "Mūsų politinės vienybės ir strategijos klausimu" (Aidai, 1963 m. Nr. 6, 7 ir 8) ir siūlyti galimomis progomis eiti į sąlytį su nuosaikiais lenkų išeivijos atstovais. Toks esmėje tikrai reikalingas lietuvių ir lenkų intelektualų dialogas šiuo metu tiek tepagyvėjo, kad jis pasirodė galimas kaip tik minėtame lenkų mėnesiniame žurnale Kultūra, leidžiamame Paryžiuje nuo 1947 metų. Šis rimtas žurnalas pažįstamas man nuo 1960 metų vasaros, kai savaitinės viešnagės metu Kraunaičių vasarinėje (Andes, Catskill, N. Y.) buvau perskaitęs keletą ten rastų jo numerių. Juose buvau radęs ir lenkų kavalerijos karininko, buvusio Lenkijos pasiuntinybės Kaune karo attache, Ždltek-Mitkievicziaus atsiminimus iš Kauno laikų. Vėliau (1971-72) Kultūros paskirų numerių gaudavau dėka Bronislovo Micha-lako, ACEN (pavergtųjų Europos Tautų Asamblėjos) lenkų delegacijos nario.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
NAUJOS DIRBANČIO JAUNIMO NUOTAIKOS |
|
|
|
|
Parašė A.S.
|
Paskutiniu metu fizinį darbą dirbančio jaunimo interesai ima nesutapti su jo darbdavių interesais ir net gali netrukus skaudžiai susidurti. Naujos kultūrinės vertybės ir naujos idėjos, kilusios ir susiformavusios universitetų ir kolegijų auditorijose, pasiekė ir dirbančius, ir šių nepasitenkinimas gali kartais turėti labai nemalonių rezultatų. — Taip sugestionuoja "Turbulence in the vvorking world" straipsnio autorius Daniel Jankelo-vich, psichologijos profesorius New Yorko universitete, paskelbęs šį savo straipsnį "Psychology Today" žurnalo 1974 metų gruodžio mėnesio numery.
Jaunojoje dirbančių kartoje galima pajusti šiuo metu visai naujų nuotaikų. Atsirado tam tikro nepasitikėjimo senais idealais ir noro senąsias vertybes iš naujo patikrinti ir perkainoti. Jaunieji darbininkai darosi vis labiau nepatenkinti savo darbu, o ypač nuobodžiomis darbo sąlygomis, bedvase aplinka. Jie yra apsivylę ir pyksta, jausdamiesi nepajėgūs ištrūkti iš juos slopinančių aplinkybių. Jų situaciją pasunkina nauja darbo jėga — moterys, kurių atėjimas į pramonę, prekybą ir sunkesnį fizinį darbą pagreitina kultūrinių vertybių keitimąsi. Tas keitimasis ypač ryškiai pastebimas kai kuriose srityse, kur tradicinės pažiūros buvo iš sena įsigalėjusios ir įsitvirtinusios.
|
|
Skaityti daugiau...
|
— Lietuvos nepriklausomybės šventė — Vasario 16-ji — ir šiemet paminėta JAV Senate ir Atstovų rūmuose. Atstovų rūmuose minėjimas buvo vasario 16 d. Pagrindinę kalbą pasakė F. Annunzio iš Illinois, iškeldamas Lietuvos istoriją, kentėjimus komunizmo vergovėje, kai kuriuos persekiojamus asmenis ir LKB Kroniką. Tą dieną dar kalbėjo 15 Kongreso narių. Kiti apie Lietuvą palankiai išsireiškė kitomis dienomis. Senate Lietuva prisiminta vasario 24. Minėjimo organizatorius — sen. Charles Percy iš Illinois. Jis pasakė ir pagrindinę kalbą.
— Tomas Venclova, poetas ir kovotojas už žmogaus teises, kiek anksčiau literatūros profesorius Vilniaus universitete, vasario 15 atvyko į JAV ir labai aktyviai reiškiasi, keldamas švieson komunistinės priespaudos piktybes. Jis vasario 24 Atstovų rūmuose specialiam komitetui liudijo apie laužomus Helsinkio susitarimus Rusijoje, lanko JAV universitetus ir lietuvius didesniuose miestuose, informuodamas apie komunistinę priespaudą. Kovo 5 atliko programą Lietuvių rašytojų draugijos suruoštame literatūros vakare Kultūros Židiny New Yorke. Tomas Venclova, persekiojamas okupuotoje Lietuvoje už rezistencinę veiklą, ten vadovavo Helsinkio susitarimų vykdymui remti komitetui. Be jo, į komitetą įėjo kun. Karolis Garuckas, Ona Lukauskaitė-Poškienė, Viktoras Petkus ir Eitanas Finkelšteinas.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
PERSPAUSDINTA, BET — AR JAU įSIGYTA? LKMA leidiniai |
|
|
|
|
Parašė J.G.
|
Normaliai knygos, sukėlusios skaitytojų dėmesį, susilaukia naujų leidimų. Didžiuosiuose kraštuose tai yra taip normalu, kad, jei nėra pakeitimų, nauji leidimai išvis nežymimi. Vienu atveju tik pažymima, kokio papildomo tiražo tai leidinys, kitu atveju matai, jog tai naujas leidimas iš skirtingos copyright datos nuo tos, kuri pažymi perspausdinimą, nežinia kelintą.
Lietuviškoji knyga ir pačioje Lie-bnvoje tik retai kuri (išskyrus vadovėlius) sulaukdavo pakartotinių leidimų. O čia, išeivinėmis sąlygomis, galima ant pirštų suskaičiuoti knygas, kurios pasirodė naujais leidimais. Nėra ko dėl to stebėtis — viso pasaulio lietuviuose išeiviuose s knygos skaitytojų vargu ar yra dešimt tūkstančių — tik vienas miestukas! Užtat nenuostabu, kad ir kuklaus 1000-1500 tiražo knygos ne taip jau iškart išgraibstomos.
Vis dėlto yra skaitytojų, kurie mielai savo bibliotekas papildytų seniau išleistomis, bet čia negaunamomis knygoms. Tai knygos išleistos nepriklausomos Lietuvos metais. Nedaugelis su savimi atsivežė vieną kitą knygą, kai teko tėvynę palikti karo sąmyšyje. Vienuolynų ar redakcijų bibliotekos taip pat nėra turtingos tom knygom: prisireikus medžiagos kuriai nors temai, reikia perkeliauti visas bibliotekas, kol gali daugiau ar mažiau viską susirasti. Lietuvoje nepriklausomybės meto knygų žmonės yra išsaugoję, kurį laiką buvo galima jų gauti ir antikvariatuose, kol buvo "susigriebta". Tačiau be specialaus leidimo, sunkiai tegaunamo, neleidžiama iš Lietuvos į užsienį siųsti nepriklausomybės metais išėjusių knygų. Nors okupantas daug jų tiesiog sunaikino, dabar draudimas jas pasiųsti užsienin oficialiai aiškinamas tuo, kad jos yra "retenybė" (suprask: ir brangenybė) — dėl to negalima užsienin iššvaistyti! Ypačiai "branginamos" tos knygos, kurios Lietuvoje saugomos nuo skaitytojų liūdno garso "specfonduose" drauge su visomis laisvajame pasaulyje išleistomis knygomis.
Išeitį parodė Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija, imdamasi nepriklausomybės metų knygas, pirmiausia savo pačios leidinius, fotome-chaniniu būdu perspausdinti. Belieka pasinaudoti atsiradusia galimybe įsigyti knygas, kurios anksčiau buvo neprieinamos. Tam reikalui čia ir pateikiama informacija apie keletą tokių leidinių, pastaraisiais metais perspausdintų — pasirodžiusių antrais leidimais.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
TRYS LITERATŪRINĖS APYBRAIŽOS |
|
|
|
|
Parašė J. G.
|
PRANAS DOM GIRDŽIUS: Tos pačios motinos sūnūs. Kristijonas. Antanėlis. Adomas. Trys graudulingi esiai. Lietuviškos Knygos Klubas, Chicago, 1974. 171 psl., 4 dol.
Antrinėje antraštėje nurodomas Kristijonas — tai Donelaitis, Antanėlis — Antanas Strazdas, Adomas — Mickevičius. "Esiai" — apybraižos (prancūzų essai, anglų essay lietuvi-nama esė, žr. Tarptautinių žodžių žodynas, 1969, p. 221).
"Graudulingos" šios apybraižos dėl to, kad tokia buvo jų "dievobaimingos motinos" — Lietuvos — istorinė dalia. Autorius visai nepretenduoja į akademines apybraižas: "Malonus skaitytojau, neieškok čia istorijos tiesų, datomis paremtų . . . Pažiūrėk tik, pro šalį praeidamas, ar paveikslas su meile ir pagarba įdėtas į rėmus". Su meile autorius piešia šių trijų pasirinktųjų rašytojų paveikslus. Ir būtent: nors jis įspėja skaitytojus neieškoti datomis paremtų istorijos tiesų, iš tikrųjų jis kaip tik šitų rašytojų portretus kuria, juos "įrėmindamas" į jų laiko rėmus. Toks istorinis "įrėminimas" yra šių apybraižų pats būdingiausias bruožas, suteikiantis joms savitumą. Nepretenduodamas į mokslinių studijų akademiškumą, Pr. D. Girdžius betgi parodo daug istorinės erudicijos.
Itin pavykusi Donelaičio apybraiža (15-27). Nesiima jo nei jo biografijos, nei jo kūrybos nagrinėti (tai uždavinys ne 13 pušiaipių!), bet vaizdžiai Donelaitį išryškina savo laiko fone.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė J. G.
|
Daugelio skeptiškai buvo sutiktas šaulių sąjungos atsikūrimas išeivijoj. To nepaisydami, šauliai susibūrė visose didesnėse kolonijose (kai kur net po dvi kuopas) ir pasižymi gana gyva veikla. Gyvai jie jungiasi ir bendrojon lietuviškojon savo kolonijų veiklon. Keleri metai vasarą rengiamos šaulių stovyklos. O pastaraisiais metais šauliai ėmėsi ir knygų leidimo. New Yorko šaulių iniciatyva išleisti vertingi Sibiro kalinės EI. Juciūtės atsiminimai. O pati Lietuvos Šaulių Sąjunga Tremtyje 1974 rudenį (knygos metrikacijoj žymima 1973 m. data) Chicagoj išleido itin stambų veikalą, antrašte Vladas Putvinskis-Pūtvis. Gyvenimas ir parinktieji raštai.
Iš tiesų šį veikalą sudaro trys knygos. Pirmoji knyga yra Aleksandro Mantauto parengta Vl. Putvinskio-Pūtvio biografija (387 psl.). Kitos dvi knygos yra fotografuotiniu būdu perspausdinti Vl. Putvinskio-Pūtvio raštų du tomai: pirmasis — 312, antrasis — 311 puslapių. Tad iš viso tai sudaro 1010 puslapių (neskaičiuojant tuščiųjų).
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė J. G.
|
ANTANAS SMETONA: Pasakyta parašyta. Kalbos ir pareiškimai II: 1935-1940. Sudarė Leonas Sabaliūnas, spausdinti parengė Vincas Rastenis. Išleido Lietuvių Enciklopedijos leidykla su korp. Neo-Lithuania filisterių kolektyvu. Boston-New York, 1974. 350 psl., 10 dol.
Šis leidinys, galima sakyti, buvo mūsų visuomenės gana abejingai sutiktas. Nesukėlė jis polemikos, bet nesukėlė ir didesnio susidomėjimo.
Nors nepriklausomybės dvidešimtmetis (aišku, ne pati nepriklausomybės mintis!) priklauso jau istorinei praeičiai, bet vis senos jo kovos dar kovojamos su tokia aistra, lyg būtų jos vedamos betarpiškoje dabartyje. Pakakdavo kam nors kuriuo nors atžvilgiu kritiškai pasisakyti dėl tautininkų režimo, tuojau pasigirsdavo pasipiktinimas, kad šmeižiamas nepriklausomos Lietuvos laikotarpis. Iš antros pusės, pakakdavo palankiau atsiliepti apie kurį nors to režimo žmogų (pvz., paminint jo amžiaus sukaktį), tuojau išgirsdavai priekaištų, kad esi užmiršęs, kokių neteisybių tas režimas buvo padaręs.
Šis buvusio respublikos prezidento A. Smetonos kalbų rinkinys nebesukėlė tokios polemikos. Gal būt, taiu ženklas, kad pradedame blaiviau žvelgti — nebe poleminiu, bet istoriniu žvilgiu vertinti tai, ką laiko tekmė jau istorijon nunešė.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė Sesuo Ona Mikailaitė
|
V. FRANKIENĖ - VAITKEVIČIENĖ: Du draugai. Premijuota apysaka jaunimui. JAV LB Švietimo tarybos leidinys. Chicago, 1976. Viršelis ir iliustracijos D. Stončiūtės - Kuolienės. 222 psl. Kaina 4 dol.
V. Frankienė - Vaitkevičienė, buvusi mokytoja jau Lietuvoje ir ten palikusi stambų rankraštį apysakos jauniems skaitytojams, savo pamėgtą darbą eilę metų tęsia Amerikoje, Chicagoje — mokytojauja ir rašo. Nuo 1970 ji smarkiai darbuojasi — Du draugai yra jos ketvirtoji knyga jaunimui. Gražu, kad ši apysaka apvainikuota Švietimo tarybos premija.
P. Vaitkevičienė mėgsta vaikų, jaunimo gyvenimo tematiką — tas jaunystės bėdas ir rūpesčius, kuriuos paaugę prisimename su šypsena nors savo laiku dėl jų išliejome karčių ašarų. Jos pavaizduoti du draugai yra paaugliai lietuviukai, bebaigia pradžios mokyklą. Tai įdomus perėjimo amžius, autorės gana taikliai atkuriamas. Šie didvyriai įsivelia nuotykių painiavon, iš kurios galop laimingai išsirita. Prasmingas pamokymas, artimas autorės pedagogiškai širdžiai, gražiai įpinamas į vaikiškąją kasdienybę: verta pasitikėti tėvais. Pavyzdingasis Linas tą mintį savaip išreiškia: "Mano tėtė sugeba ir sunkiausius mūsų šeimos neišsprendžiamus klausimus ir įvykius išspręsti. Juo vienu tepasitikiu" (psl. 88). Gal pirmasis sakinys ir susuktų liežuvį ne vienam dvylikamečiui ar trylika-mečiui, bet priminimas tikrai jiems į naudą.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
NAUJAS LATVIŲ MENO ŽURNALAS |
|
|
|
|
Parašė Alina Staknienė
|
Latvju Maksla. Periodisks rakstu krajums. Amerikas Latviešu Apvieniba. (Latvių Menas. Periodinis straipsnių rinkinys. Amerikos Latvių Draugija). Rock-ville, Md., Nr. 2, 1975, $4.50.
Prieš kelerius metus, suvesdamas ketvirčio šimtmečio pabaltiečių tremties literatūros balansą, prof. Ivar Ivask išreiškė nuostabą, jog palyginti nedidelis pabaltiečių išeivių skaičius po II pasaulinio karo sugebėjo išauginti tokį gražų literatūros kūrybos derlių. Anot jo, šie žmonės, jei būtų susispietę į vieną vietą, o ne pasklidę po įvairias pasaulio šalis, net nesudarytų didesnio miesto. Gi tame nedideliame įsivaizduotame mieste kūrybinis vitališkumas būtų nepaprastai intensyvus, imant vien tik kūrybinių pasireiškimų skaičių. (Žiūr. Baltic Literature and Linguis-tics, 1973, psl. 5-6).
Pavarčius 1975 metais pradėtą leisti JAV latvių memo žurnalą Latvju Maksla, (kurio 1976 išėjo antras numeris ir jau ruošiamas trečias), kyla toks pat nuostabos jausmas ir pasididžiavimas mūsų brolių pabaltiečių tremtyje kūrybiniu vitališkumu, o taip pat ir jų negailėjimu pinigo ir triūso tokiam leidiniui įkūnyti.
Leidinys stebina savo aukštu profesiniu lygiu, turinio apimtimi ir techniniu tobulumu. Antrasis numeris — 168 puslapių, kaip ir pirmasis, pusiau kietais, spalvotais viršeliais, išspausdintas labai gerame popieriuje, gausiai iliustruotas puikios kokybės meno darbų nuotraukomis kai kurios jų pilno puslapio, kelios spalvotos).
|
|
Skaityti daugiau...
|
Kazys Bradūnas: ALKANA ŽEMĖ. Grafika: Vytautas O. Virkau. Išleido Ateitis, 1976, 115 psl., kaina 6 dol.
Adelė Jonušaitė-Abromaitienė: NYKŠTUKŲ MOKYKLA. Apysakaitės ir apsakymėliai vaikams. Iliustravo Vanda Aleknienė. Išleido JAV LB Švietimo taryba. Chicaga. 1976, 64 psl., kaina 3 dol.
TĖVYNĖS SARGAS, politikos ir socialinių mokslų žurnalas, 1976, Nr. 2, 96 psl. Red. Petras Maldeikis. Leidžia Lietuvių krikščionių demokratų sąjunga. Rašo: A. Rinkūnas — Švietimo problemos; A. J. Kasulaitis — LB — ALTos sąveikos; Vyt. Bagdanavičius — Jungtinių Amerikos Valstybių sukaktis ir lietuvių tautos politinio gyvenimo samprata; Jonas Kuprionis — Lietuvių politinio susiorganizavimo problemos; JZ — Arkivysk. Mečislovas Reinys (biografija); J. Varnas — Stasys Šalkauskis ir krikščioniškoji demokratija, P. Miškinis — Taip griaunama Lietuvos laisvinimo veikla. Biografiniais aprašymais prisimenama mirusieji: Antanas Tumėnas, dr. Petras Karvelis ir Marija Gudelienė, sukaktuvininkai — prof. J. Eretas, prel. J. Bal-kūnas, prel. P. Juras. Apžvalginėje dalyje įvykiai ir dr. P. Mačiulio kritiškos pastabos dėl K. Škirpos knygos "Sukilimas!
APVAIZDOS SKIRTUOJU KELIU. Arkivysk. Jurgio Matulaičio atminimui — 1971-1927. Marijonų vienuolijos leidinys, 1977, 40 psl. Biografinės žinios ir ištraukos iš Jurgio Matulaičio raštų. Leidinys iliustruotas jo gyvenimo nuotraukomis. Viršelis — sesers Mercedes.
|
Mecenatai. Po 100 dol.: Vytautas Saulius, Chicago, IL.; kun. Jonas Adomaitis, Cheboygan, ML; po 50 dol.: kun. Vaclovas Martinkus, Providence, RL; po 40 dol.: Milda Varekojienė, Chicago, IL.; po 37 dol.: Jonas Jukna, Nuernberg, W. Germany; po 32 dol.: P. Velioniškis, Alnslie-Camberra, ACT, Australia.
Garbės prenumeratoriai. Po 25 dol.: Pr. Grušas, Agoura, CA.; H. Krikščiūnas, El Dorado, CA.; V. Tuskenis, Santa Monica, CA.; Jonas Jankauskas, St. Petersburg, FLA.; Balys Sakalas, Surfside, FLA.; Anatolijus Kairys, Emilija Meškauskienė, Petras Spetyla, Chicago, IL.; VI. Vailionis, Munster, IN.; Petras Averka, Andrius Keturakis, So. Boston, MA.; Česlovas Mickūnas, Canton, MA.; dr. L. Bajorūnas, Southfield, ML; dr. Silva Pragulba, Highland Park, ML; Pr. Totilas, Omaha, NB.; kun. J. Pragulbickas, Elizabeth, NJ.; Nijolė V. Bražėnas, M.D., Sparkill, NY.; kun. J. Pakalniškis, Maspeth, NY.; Vyt. Montvilas, Toronto, Ont.; Alex Plėnys, Mississauga, Ont., Canada; vysk. A. L. Deksnys, Roma, Italia; kun. V. Kamaitis, Manchester, England; Tėvai Jėzuitai, Sao Paulo, Brazil.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
