| |
|
|
1977 m. 6 birželis
|
ISTORINIS JĖZUS IR TIKĖJIMO KRISTUS |
 |
 |
 |
|
Parašė ANTANAS L. RUBŠYS
|
Vienoje knygoje iš šiandieninės Lietuvos skaitome apie du senus romėnus: Pontijų Pilotą ir Titą Lamiją. Rašoma: "Kažkada jaunystėje jie abu gyveno Palestinoje: vienas buvo prokuratorius, imperatoriaus vietininkas, kitas — tremtinys. Ir štai dabar jie sėdi ir kalbasi, ir amžiams išnykę praeities šešėliai iškyla prieš juos."
Pokalbis labai gyvas:
"Žinai, — sako Lamija, — ką čia grieką slėpti, patiko man Jeruzalėje viena šokėja, kurios žvilgsnis buvo kaip Kleopatros. Bet ji dingo, kai atėjo į Jeruzalę pranašas ir stebukladarys — Jėzus Kristus. Tu, tikriausiai, jį atsimeni?" Piloto nuostabi atmintis; tik ką, kalbėdamas su Lamija, jis prisiminė begalę smulkmenų apie savo prokuriatoriavimo laikus Judėjoje: "Šimtąsyk turtingų ir beturčių žydų minios su šventikais priešaky ap-spisdavo mano dramblio kaulo krėslą ir, kabindamiesi už mano togos skverno ir už sandalų diržų, šaukdavosi manęs, reikalaudami kokiam nors nelaimingajam mirties bausmės, kurio aš nematydavau jokios kaltės ir kuris buvo mano akyse tokiu pat bepročiu, kaip ir jo kaltitojai. Ką aš kalbu — šimtąsyk! Taip būdavo kiekvieną dieną, kiekvieną valandą
"Jėzus Nazarietis" — pakartoja jis paskui Lamiją. — "Ne, iš tiesų, kažkaip neatsimenu."
Veltui jis stengiasi atsiminti, raukia antakius, trina ranka kaktą, mintimis perbėgdamas praeitį.
"Juk vėliau šis žmogus buvo nukryžiuotas už kažkokį nusikaltimą", — primygtinai tvirtina Lamija, — "nejaugi tu jo neatsimeni, Pontijau?"
"Ne", — šnabžda Pontijus, — "neatsimenu . . "
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė ŽIVILĖ BILAIŠYTĖ
|
AUGALAMS
Plieno ir stiklo dangoraižyje
atsakingos visuomenės kaukės —
iškamšos —
mirksėdamos diskutuoja
aplinkos svarinimą.
Už durų, laukdami sprendimo,
žalieji augalai dramatizuoja
nereikšmingumo esmę.
Kas vakarą ir rytą, aštuntą valandą
garsiakalbiai jiems praneša — jūs nereikalingi.
Tikslios mintys ir ryškūs jausmai,
žali lapuočiai, vaikai,
taiklus žodis — augalija.
Klimatas pasikeitė.
Augalams netinka.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
HEIDEGGERIO KULTŪRINĖ REIKŠMĖ |
|
|
|
|
Parašė Dr. VINCAS VYČINAS
|
Kalba ir poezija
Senovės graikų laikais Būtis pasireiškė per poinsis, savaimingą atsiskleidimą. Čia buvo respektuojama (o ne diktuojama) tai, kas atsiskleidžia, pirmiausia respektuojant pagrindinį atskleidėją — Būtį.
Pradedant didžiaisiais graikų filosofais, Platonu ir Aristoteliu, kiaurai per visus viduramžius ir naujuosius laikus iki Nietzschės, dėmesys buvo kreipiamas į būtybes, tik jas laikant realybe, ignoruojant pačią Būtį. Filosofijos laikotarpyje, nors būtybės ir yra respektuojamos. Būtis praranda respektą. Ši respekto stoka ypač ryški Nietzschės filosofijoj, kur net būtybių būtis praranda savo svarbą.
Pagal Heideggerį, Nietzschės iškeliamos vertybės, kurias jis (Heideggeris) vadina nuostatais (Bestand), yra tai, kas viską dominuojančio moderniosios technikos žmogaus yra iš gamtos išreikalautos ir jo apspręstos vertybės (nuostatai). Jos, jo teigimu, grindžiasi Būtyje kaip Ge-stell31 (galutiniame nuostatų bei vertybių užnugary). Nuostatų teigimas, ignoruojant Ge-stell (technikos esmę), reiškia ne tik Būties, bet ir būtybių būties ignoravimą. Kai būtybės yra suprastos kaip žmogaus iš gamtos išreikalauti ir apspręsti nuostatai, joms nebeparodoma pagarba. Tuo būdu moderniosios technikos žmogus diametraliai nutolsta nuo senovės graikų žmogaus, respektuojančio būtybes.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
ŠV. RAŠTO — EVANGELIJŲ VERTIMAI Į LIETUVIŲ KALBĄ |
|
|
|
|
Parašė LADAS TULABA
|
I. PROTESTANTIŠKIEJI VERTIMAI
1. Jono Bretkūno vertimas
Pirmąjį viso šv. Rašto vertimą į lietuvių kalbą paruošė evangelikų kunigas Jonas Bretkūnas (1536-1602) Karaliaučiuje. Jis paskyrė šiam darbui vienuolika metų ir jį baigė 1590. Vertė iš vokiško M. Liuterio Biblijos vertimo. Vertimas tikslus. Kalba palyginti gryna ir graži. Deja, vertimas nebuvo išspausdintas. Tik liaudis buvo reikalinga lietuviško šv. Rašto, nes tik ji kitų kalbų nemokėjo. Bet liaudies žmonės buvo neturtingi: jie nepajėgė surinkti tiek pinigų, kad galėtų išspausdinti paruoštą šv. Rašto vertimą. J. Bretkūno vertimo originalas buvo saugojamas Karaliaučiaus universiteto archyve. Dabar tas archyvas yra pergabentas į Gottingeną, ten atsidūrė ir J. Bretkūno šv. Rašto vertimo rankraštis.
Nors J. Bretkūno vertimas nebuvo išspausdintas, tačiau jis buvo žinomas ir nuorašuose naudojamas evangelikų bažnyčiose; taip pat jis buvo panaudotas vėliau tų, kurie ėmėsi versti evangelijas ar visą šv. Raštą į lietuvių kalbą.
2. Samuelio Boguslavo Chilinskio vertimas
Lietuvos kalvinai savo ruožtu rūpinosi turėti savą šv. Rašto vertimą į lietuvių kalbą.
Remiami kunigaikščių Radvilų, kalvinai turėjo įsikūrę Kėdainiuose savo gana žymų religinį - kultūrinį židinį su Teologijos mokykla. Čia ir gimė pastangos turėti religinės kalvinų literatūros lietuvių kalba, pradedant nuo giesmyno, katekizmo ir baigiant šv. Raštu. 1653 išleista Kėdainiuose "Kniga Nobažnistės", be psalmių ir kitų giesmių, buvo evangelijų sekmadieniams lietuviškas vertimas su paaiškinimais, o taip pat katekizmas ir maldų rinkinys. Tekstą paruošė, versdami iš lenkų kalbos, Samuelis Minvydas ir Jonas Boržimauskis vyresnysis. Padrąsinti pirmųjų laimėjimų, Lietuvos kalvinai rūpinosi pasigaminti visą šv. Rašto vertimą į lietuvių kalbą. Šis darbas atiteko Samueliui Boguslavui Chilinskiui.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
CHARLES GOUNOD ROMEO IR JULIJA |
|
|
|
|
Parašė ALGIS ŠIMKUS
|
Lietuviškosios operos esminė paskirtis, kaip teisingai yra pabrėžęs jos ilgametis vadovas ir šių metų pastatymo dirigentas - režisorius Aleksandras Kučiūnas, pilnutine prasme įgyvendinama vien tik lietuvių kompozitorių operų pastatymais. Savo dvidešimt vienerių metų darbo kelyje mūsų operininkai šiam kilniam lietuviškosios kultūros uždaviniui buvo pasigėrėtinai ištikimi. Be jų būtų likusios mūsų publikai visiškai nežinomos Gaidelio "Dana", Banaičio "Jūratė ir Kastytis" ir trys pereito sezono Kačinsko, Gaidelio ir Marijošiaus vienaveiksmės operos, neskaitant dar ir Karnavičiaus "Gražinos" atnaujinimo.
Šių iškilių lietuviškųjų švenčių nebūtume turėję, jei mūsiškis operos kolektyvas nebūtų įsigijęs reikiamo sceninio bei meninio patyrimo standartinio pasaulinio repertuaro operų pastatymais, kurie taip pat neblogai papildydavo ir operos kasą, ištuštintą lietuviškųjų operų premjerų nuostolių.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
JURGIO MATULAIČIO KELIAS Į VILNIAUS VYSKUPO SOSTĄ |
|
|
|
|
Parašė JUOZAS VAIŠNORA
|
50 metų mirties sukakčiai paminėti
Ratti kelionė į Vilnių ir Kauną Paskirtas ne tik Lenkijos, bet ir gretimų kraštų apaštališkuoju vizitatorium, Ratti rūpinosi aplankyti ir tuos kraštus. Artimiausia ir svarbiausia buvo katalikiškoji Lietuva. Ji 1918.11.16 jau buvo pasiskelbusi nepriklausoma valstybe su sostine Vilniumi, tačiau dar buvo valdoma vokiečių Oberosto karinės valdžios. Dėl to vizitatorius Ratti parašė vyr. Rytų fronto vadui, Bavarijos sosto įpėdiniui Leopoldui, raštą, prašydamas leidimo aplankyti Lietuvą. 1918.IX.5 gavo atsakymą, kad vizitatoriaus apsilankymas iš Varšuvos lietuvių būtų priimtas nepalankiai. Bet jau tų pačių metų lapkričio mėn., kai Vokietija jau buvo kapituliavusi, Ratti gavo pranešimą, jog gali vykti į Vilnių. Tačiau to meto aplinkybės (vokiečių traukimasis, bolševikų slinkimas į vakarus) neleido tos kelionės įvykdyti.
Ratti sekretorius Pellegrinetti savo užrašuose 1918.XII.14 pažymėjo:
Kelionė į Lietuvą pradingo. Atrodė, kad viskas užtikrinta, karo ministeris (lenkų) davė automobilį, buvo vokiečių pasas, duotas už Oberostą von Kesselerio, vysk. Jal-brzykovvskio ir vysk. Karoso draugystė. Bet šį rytą snigo. Sniegas smulkus, sausas ir landus. Leitenantas Pagowski pranešė, kad vykti negalima. Taip antrą kartą ši kelionė, tiek kartų bandyta, dingo.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
ARCHITEKTAS JONAS KOVALSKIS - KOVA 1906 - 1977 |
|
|
|
|
Parašė Jurgis Gimbutas
|
"Dabar noriu paliesti esminį klausimą, būtent — ateities lietuviškosios architektūros stiliaus kūrimą ... Ko turime siekti, kuriant naują architektūrą? — Stenkimės, kad ji būtų logiška. Stenkimės, kad ji būtų tinkama savo paskirčiai. Stenkimės, kad ji būtų estetiška. Stenkimės lavinti mūsų visuomenėje architektūrinį supratimą ir estetiką, nes nuo mūsų visuomenės priklauso mūsų kūrybos galimumai. Atsiminkime, kad visi tie pastatai, kuriuos statėme ar statysime Lietuvoje, sudarys XX amžiaus lietuviškąją architektūrą ir kad ją vertins būsimosios kartos. Stenkimės, kad mūsų architektūra būtų tobula, o lietuviška ji bus ir be mūsų pastangų". Tai ištrauka iš Jono Ko-valskio paskaitos III Lietuvių inžinierių tremtinių draugijos suvažiavime Augsburge 1948 m. (išspausdinta "Technikoje ir pasaulyje", 1948, Nr. 2; pakartota "Technikos žodyje" 1966, Nr. 3).
Šitokį kūrybinį credo architektas Kovai skis pagrindė gausiais projektais, įvykdytais Lietuvoje prieš okupaciją ir vėliau Amerikoje. Nors architektūrinei kūrybai Lietuvoje jis teturėjo vos šešerius metus laiko, jo pastatai puikiai reprezentavo jaunos valstybės pasiekimus architektūroje. Po 1935 metų buvo pastatyti šie Kovai skio suprojektuoti pastatai: kapinių koplyčia Biržuose, turistiniai centrai Klaipėdoje ir Nidoje, didžiausia Lietuvos radijo stotis Babtuose, centriniai Pienocentro sandėliai Kaune, šaulių namai Veiveriuose, daugiaaukščiai gyvenamieji namai Kaune. Dar suprojektuota, bet dėl karo nepastatyta: Motinos ir vaiko muziejus Kaune, Kraštotyros muziejus Panevėžyje. Konkursuose laimėjo pirmąsias premijas: Karininkų ramovės Vytauto seklyčia, Pabaltijo valstybių paviljonas 1937 m. pasaulinei parodai Paryžiuje, Prekybos ir pramonės rūmai Kaune (II-ji premija), Dariaus ir Girėno paminklas.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
ST. SANTVARO DEIMANTINĖ SUKAKTIS |
|
|
|
|
Parašė J. G.
|
Dalykiškai imant, laiko tėkmė yra lygi. Bet subjektyviai ją skirtingai pergyvename. Be galo, rodos, lėtai laikas slenka, kai tuščiomis jį leidžiame nuobodžiaudami. Kai tačiau gręžiamės praeitin, atrodo, taip sparčiai laikas skrieja, kad lyg jo tėkmės nė nepastebime. Tik neseniai, rodos, šiame žurnale buvo įdėtas straipsnis "Ir Stasys Santvaras perkopė 70 slenkstį". Šį straipsnį žymėjo tik inicialai: J. B. Tai buvo prof. Juozo Brazaičio rašytas žodis. Juozo Brazaičio, nors pusantrų metų jaunesnio, nebeturime savo tarpe: nebegalime į jį kreiptis, kad vėl pasveikintų savo bičiulį naujos — šį kartą deimantinės — sukakties proga.
Prisimename prieš penkerius metus J. Brazaičio rašytą straipsnį apie St. Santvarą ne tik tam, kad paskatintume žurnalo nuolatinius skaitytojus iš naujo tą straipsnį paskaityti. J. Brazaitį ir St. Santvarą siejo ne tik artima bičiulystė, bet ir tai, kad kaip tik ypačiai J. Brazaitis įvertino S t. Santvaro kūrybą ir į ją atkreipė savo studentų ir aplamai visuomenės dėmesį.
Stasys Santvaras į mūsų literatūrą atėjo, sakytume, nejuntamai ir vienišai. Savo poeziją pradėjo nuo 1921 m. periodikoj skelbti, 1924 m. debiutavo eilėraščių rinkiniu "Saulėtekio maldos", išspausdino porą draminių kūrinių (1923, 1926). Tačiau didesnio dėmesio šie pirmieji žingsniai nesukėlė. Autorius lyg liko mūsų literatūrinio gyvenimo paraštėje, juoba, kad nedalyvavo jokiame literatūriniame sąjūdyje: nei keturvėjinin-kuose, nei piūvininkuose, nei graniti-ninkuose, nei, Dieve gink, trečiafron-tininkuose. Gal būt, dėl to, kad kaip tik tuo metu, kai kūrėsi ir žlugo tie sąjūdžiai, jo nebuvo Lietuvoj — 1927 - 32 m.Jis tęsė muzikos ir dainavimo studijas Milane, Italijoj. Bet greičiausiai jeigu jis ir nebūtų tuo metu buvęs už Lietuvos, vargu ar būtų jį sugundęs kuris atskiras literatūrinis sąjūdis. Kiekvienas sąjūdžių paprastai yra kovingas, o St. Santvaras iš prigimties yra vidurio žmogus, jautrus, bet taikus.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė V. Vizgirda
|
Lietuvių Fondo dailės premijos turėtų būti skiriamos tautiškai sąmoningam ir aktyviai besireiškiančiam brandžios kūrybos dailininkui, kaip įvertinimas ir kūrybinis paskatinimas.
Bet jų skyrimas už dailę yra pavėluotas mažiausia dešimčia metų. Jau mirė dail. A. Galdikas ir kiti žymūs dailininkai, kaip P. Kiaulėnas, P. Augius, P. Puzinas, kurie būtų galėję tas premijas gauti.
Pagerbiant tad likusiuosius, be atrankos principo, iškyla dar ir amžiaus problema: vertindami jaunas kūrybines pajėgas, negalime užmiršti ir tų, kurių vardai jau įrašyti lietuvių dailės istorijon. Tad ir yra klausimas, kuriais pagrindais premijos turėtų būti skirstomos.
Ieškant kad ir aukso vidurio, visad bus susidurta su padėtim, kada sprendimas negali būti objektyvus. Kiekviena žiuri gali taisyti klaidas buvusiosios, bet vis vien visad liks kitaip nusistačiusi opozicija.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
TOMĄ VENCLOVĄ PASITINKANT |
|
|
|
|
Parašė Algirdas Landsbergis
|
 Praeityje, dar prieš naująją išeivių menininkų bangą, kai kurie iš mūsų tvirtindavo, jog esančios dvi lietuvių literatūros — krašte ir išeivijoje, viena sutepta, kita švari. (Su tuo savaip sutikdavo ir oficialieji kritikai Lietuvoje, nustumdami išeivijos literatūrą į smulkaus šrifto išnašą). Kiti tačiau sakydavo, kad lietuvių li-
-----------
Įžanginis žodis Liet. Rašytojų Draugijos suruoštame Tomo Venclovos literatūros vakare Kultūros Židinyje New York e 1977 kovo 10.
-------
teratūra yra viena. Dabar žodžiai tapo kūnais. Aušrą Mariją Jurašienę, Icchoką Merą, Tomą Venclovą dabar nuo tėvynės skiria tūkstančiai mylių, bet jie tebėra tuose pačiuose lietuvių literatūros namuose, kaip ir Jonas Jurašas tebėra po lietuvių teatro ir Vladislovas Žilius po lietuvių dailės stogu. Šis vakaras, kaip ir kiti Tomo Venclovos vakarai, užantspauduoja šią mūsų literatūros, meno vienybę.
Tomas Venclova teišleido vienintelę poezijos knygą, "Kalbos ženklą", lemtingaisiais 1972 metais. Tačiau jo įnašas į lietuvių literatūrą jau ir platus, ir gilus. Jisai poetas. Jisai vertėjas. Jisai literatūros tyrėjai kritikas.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė J. SI
|
1948 metais atkeliavo į Australijos vieną provinciją — Tasmaniją — lietuvis tremtinys Olegas Truchanas. Jis tuojau pamėgo šios salos dar neištirtą gamtą ir leidosi tyrimo tikslais į pietų vakarų sritį, į kurios daugelį vietų dar niekada nebuvo įžengęs baltasis žmogus. Jis pats vienas, paties pasigaminta valtimi, perplaukė tarp uolų įsigraužu-sias upes, jų vandenkričius, laipiojo uolomis, kelią kirtosi per vadinamuosius lietaus miškus. Ištyrė Gordono upės baseiną, puikiuosius ežerus, kurių vandenyse knibždėjo reta gyvūnija, o krantuose augo augmenijos, kurios pasaulyje reta užtikti arba ir visai nėra.
Olegas Truchanas matavo upes, ežerus, juos aprašinėjo, stebėjo uolas, jų sudėtį ir viską fiksavo puikiose nuotraukose. Grįžęs į salos sostinę Hobartą, skaitė apie savo keliones paskaitas, jas pailiustruodamas skaidrėmis, nuotraukomis. Visuomenės susidomėjimas buvo nepaprastas — ateivis lietuvis atskleidė jų pačių krašto grožį. Apie jo tyrinėjimus rašė spauda, teigiamai vertino mokslininkai.
|
|
Skaityti daugiau...
|
— Poezijos dienos Chicagoje šiemet buvo itin turiningos ir įspūdingos. Jos pradėtos gegužės 27 Jaunimo centre kun. A. Kezio, SJ, žodžiu. Visai programai vadovavo jos planuotojas Kazys Bradūnas. Pirmąją dieną, skirtą O. V. Milašiui, apie jį buvo Antano Vaičiulaičio išsami paskaita. Milašiaus kūrybą meniškai perteikė aktoriai St. Kielaitė ir J. Kelečius. Gegužės 28 dienos programa buvo iš dviejų dalių. Pirmojoje dalyje — dainuotinės poezijos valanda, kurioje komponuotus eilėraščius perteikė jaunieji dainininkai ir muzikai — E. Pakštaitė, L. Rimkus, V. Underys, L. Regis. Padainuota 16 lietuvių poetų dainomis paverstų eilėraščių. Antroji programos dalis buvo skirta gyvųjų poetų kūrybai. Savo kūrybą skaitė rašytojai Antanas Vaičiulaitis, Živilė Bilaišytė, Aloyzas Baronas ir Tomas Venclova. Gegužės 29 buvo Tomo Venclovos paskaita apie lietuvių poeziją tėvynėje ir išeivijoje. Pabaigos žodį tarė Jaunimo Centro šeimininkas kun. J. Kezys, SJ, visus dalyvius pkviesdamas vaišėms. Poezijos dienos Chicagoje yra nauja mūsų kūrybinės gyvybės apraiška išeivijoje. Linkėtina, kad poezija panašiai būtų pagerbiama ir kituose didesniuose miestuose, kur gausiau gyvenama lietuvių.
— Dr. Domas Jasaitis, visuomenės veikėjas, kultūrininkas, politikas, mirė birželio 5 M t. Vernon, N. Y. Profesija gydytojas, bet nuo jaunystės buvo aktyvus lietuviškoje veikloje, ypač krikščionių demokratų gretose. Sulaukęs brandaus amžiaus (buvo gimęs 1898 rugpiūčio 18), dar ruošė veikalą apie žydų ir lietuvių santykius Lietuvos okupacijų metais.
— Lietuvių Krikščionių Demokratų sąjungos konferencija įvyko Chicagoje gegužės 28.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
LIETUVIŲ ETNINĖ ENCIKLOPEDIJA |
|
|
|
|
Parašė J. G.
|
Išeivių buitis fotonuotraukų albumuose
Ne vienu atveju energingo žmogaus veikla lyg paverčia jį "institucija". Neperdedant galima sakyti, kad kuklus "Sakalo" leidyklos vadovas Antanas Kniūkšta daugiau patarnavo lietuviškai knygai už švietimo ministeriją, turėjusią specialią knygoms leisti komisiją. O kokia čia institucija būtų ištesėjusi "Lietuvių Enciklopedijos" išleidimą (baigiama leisti ir angliškoji lituanistinė enciklopedija), kaip tai ištesėjo jos leidėjas Juozas Kapočius. Keliais pastaraisiais metais prel. Juozapo A. Karaliaus mecenatinė parama daugeliui įvairių užmojų daro jį ne mažiau reikšmingą "instituciją", kaip Lietuvių fondas. Panaši "institucija" yra ir prel. Pranciškus M. Juras — ypačiai Alkos muziejaus įkūrimu ir prof. A. Maceinos raštų leidimu.
Tokios mintys atėjo galvon, turint prieš akis kun. Algimanto Kezio, S.J., redaguojamos "Lietuvių etninės enciklopedijos" pirmą tomą, antrašte Palikę tėviškės namus. Šv. Kazimiero lietuvių kapinės Čikagoje (Chicago, 1976). Tai didelio formato ( 11 x 10 inčų) 260 puslapių albuminis leidinys.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė Vytautas Dyvas
|
JUOZAS KRALIKAUSKAS: Martynas Mažvydas Vilniuje. Premijuotas romanas. Lietuviškos Knygos Klubas, Chi-cago, 1976. 307 psl.
Pobūdis
Net ir gabiausiems kūrėjams yra naudinga, kai atsiranda užnugans, kurio dėka trumpėja kelias į aukštumas. Juozui Kralikauskui, Trakų apskrities neturtingo kaimo berniukui, jokių pašalinių rankų, vedančių literatūron, atrodo, nebuvo. Mokytojas, vėliau Kanados aukso kasyklų paprastas darbininkas, "žymiu buržuaziniu" rašytoju (taip jį charakterizuoja okupuotoje Lietuvoje) tapo sugebėjimų ir darbo dėka. Paskutinis jo romanas, "Martynas Mažvydas Vilniuje", vėl laimėjo Draugo konkursą (dvidešimt penktąjį).
Romano turinys liečia M. Mažvydo gyvenimą Vilniuje 1542 metais, vos uždarius ten veikusią, Abraomo Kulviečio įkurtą, klasikinių kalbų koleciją. Joje Mažvydas buvęs vienas iš keturių mokytojų, pats jauniausias. Randame trumpą užuominą ir iš ankstesnių laikų, tačiau pagrindiniai įvykiai spiečiasi ties Mažvydo tardymais dėl protestantizmo skleidimo, už ką jis yra įkalinamas pilies bokšte ir ten turi pakankamai laiko vertinti savo ir kitų veiklą, apmąstyti plintantį Liuterio mokslą, apgailėti Lietuvos likimą ir apsispręsti rašyti maldos knygą ar knygas lietuvių kalba. Mažvydą išvaduoja Vilniaus naujo vaivados, Jono Hlebavičiaus, įsakymas (prieš karaliaus valią) ir du jauni didikai, buvę kolegijos mokiniai, nuginklavę sargybą..
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė B. Ciplijauskaitė
|
ONA MIKAILAITĖ: Šiapus jūros. Immaculata Press, Putnam, Conn., 1976. 62 psl.
Dalį šiame pirmajame autorės rinkinyje prisiglaudusių eilėraščių būtų galima pavadinti lyriškais "atodūsiais": tai trumpučiai fragmentai, neretai susideda iš vieno vienintelio sakinio. Juose, lyg bijant ją toliau vystyti, išreiškiama akimirksnio nuotaika. Savo kuklia forma, neieškan-čia rimų nei dėmesį patraukiančių sąskambių, savo paprasta kalba jie lengvai įsipilietina šių dienų poezijon. Autorė nesistengia skaitytojo nustebinti: skersai knygos išlaikomas intymus pokalbio tonas, kuriame kinta tik adresatas. Dažnai dialogas užvedamas su daiktais, parodant, kad autorei visa, kas ją supa, lygiai svarbu. Itin ryškus jos glaudus santykis su gamta ir šiosios smulkučiais įnamiais — kirmėlaite, voru, smilga, Rinkinį praturtina ir jo pagrindinį toną patvirtina pačios autorės piešiniai.
|
|
Skaityti daugiau...
|
ENCYCLOPEDIA LITUANICA. V tomas: raidės S-U. Redagavo Simas Sužiedėlis ir dr. Antanas Kučas, talkino R. Kapočiūtė ir M. Drunga. Leidėjas J. Kapočius, Boston 1976. 574 psl, 20 dol.
M. M. Mykolaitytė-Slavėnienė: PUTINAS MANO ATSIMINIMUOSE. N -da, London 1977. 451 psl., 8 dol.
Feliksas Jucevičius: MINTIS DIALEKTINIAME ŽAISME. Filosofijos saar pratos raida. Montreal 1977, 273 psl,
Jonas Augustaitis: DVIEJŲ PASAULĖŽIŪRŲ VARŽYBOS. Autoriaus leidinys (iš Naujienų atkarpų), Chicac: 1977. 154 psl.
Kun. K. Žitkus: KRYŽIAUS KELIAS. Eilėraščiai kryžiaus kelio keturiolikos sričių temomis, iliustruotomis Vyt. Prami-čio. Kanados Lietuvių katalikų centro Liturginė komisija. Toronto 1977. 32 BSI
Miguelis Unamuno: VIENOS AISTROS ISTORIJA. Romanas. Išvertė Po^Jas Gaučys. Rūta, Chicago 1977. 159 psl.
Joseph Boley: FLAMES FOR FREE-DOM. 16 puslapių brošiūra apie Roną Kalantą, išleista VLIKo — Tautos fonck New York 1977.
Į LAISVĘ, 1977, Nr. 69(106), 64 psL 250 dol. Šio numerio str.: R. Bačkis — Vakarų Europa ir komunizmas, D. Ske-čas — Europos laisvė ir NATO Žymantas — Susitikimai su Pr. Padain. be to, apžvalgų skyrius aktualiomis temomis.
|
|
Skaityti daugiau...
|
M e c e n a t a i. Po 50 dol.: dr. Konstantinas Gulbinas, OFM Cap., Weme, W. Germany; N. N., Baltimore, MD.
G a r b ė s p r e n u m e r a t o r i a i. Gaudentas Baltrušaitis, Santa Ana, CA; Jonas Prakapas, Bakersfield, CA.; Vita Baleišytė, kun. P. P. Juknevičius, Chicago, IL.; dr. Elena Armanienė, Baltimore, MD.; Genovaitė Bulotienė, Detroit, ML; Benediktas Neverauskas, Sterling Hts., ML; kun. Alf. Gleveckas, Albany, NY.; kun. Vacys Sirka, Amsterdam, NY.; kun. dr. Antanas Rubšys, Bronx, NY.; Vincas Akelaitis, Cleveland, OH.; Paulius Dalinda, S. B. Sakalas, Toronto, Ont; Antanas, Anastazija Tamošaičiai, Kingston, Ont., Canada; dr. V. Didžys, Altona, Vic; Augustinas Kubilius, Adelaide, S. A., Australia; Ignas Lapšys, Kufstein, Austria.
R ė m ė j a i. Romas A. Šatas, Huntsville, Ala.; Kaz. Brazauskas, Hollywood, CA.; Rapolas Serapinas, Pasadena, CA.; Dalia H. Seilei, Sims-bury, CT.; Leonas Barmus, kun. P. Dilys, A. V. Šidlauskas, Jonas Žadeikis, Chicago, IL.; J. Končius, Cicero, IL.; Jonas Vaitkus, Hyatts-ville, MD.; Vytautas Izbickas, Westwood, MA.; T. Janukėnas, Dorchester, MA.; Juozas Jusys, VVorcester, MA.; St. Santvaras, So. Boston, MA.; A. N. Kulpavičius, Toronto, Ont; dr. J. J. Vingilis, Islington, Ont., Canada; kun. D. Kenstavičius, Walburgisheim, Feucht, W. Germany; M. Milvydienė, Davos-Platz, Switzerland; Bronius Plokštis, St. Peters, S. A.; Vytautas Patašius, Earlwood, NSW, Australia.
AIDŲ ADMINISTRACIJA visiems žurnalo rėmėjams nuoširdžiai dėkoja
|
|
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
