Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
1977 m. 10 gruodis
Turinys PDF Spausdinti El. paštas
Dr. Jonas Grinius — Don Žuano ir meilės problema O. V. Milašiaus kūryboje ....................... 433
O. V. Milašiaus laiškas kun. dr. V. Baltuškai ............................................................................. 440
A. V. — Milašius ir Lietuva ......................................................................................................... 441
P. Klimo žodis prie O. V. Milašiaus kapo .................................................................................... 441
J. Urbšio laiškas O. V. Milašiui ................................................................................................... 442
L. A. — O. V. Milašius atsimenamas Prancūzijoje ..................................................................... 442
Dr. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M. — Varšuvos nuncijaus archyvas ir
Lietuvos - Lenkijos respublikos galo nuncijai (1754-1796) ......................................................... 443

Vincente Aleixandre — Eilėraščiai .............................................................................................. 447
Birutė Ciplijauskaitė — Juozas Brazaitis kaip literatūros kritikas ............................................ 452
Aloyzas Baronas — Šeimyniškumas ............................................................................................ 460

IŠ MINTIES IR GYVENIMO
V. Rociūnas — Ateitininkų IX kongresas Clevelande ................................................................ 465
P. Gaučys — Poetas Vincente Aleixandre — Nobelio premijos laureatas ................................ 472
Marija Smilgaitė — Lapinsko ir Landsbergio "Šventasis narvas" ............................................ 473
J. Slavėnas — Studija apie lietuviškas knygas ............................................................................ 474
Mūsų buityje ................................................................................................................................... 474

KNYGOS
Pr. Visvydas — Vytauto Alanto "Atspindžiai ūkanose" ............................................................. 477
Aidų 1977 m. turinys ...................................................................................................................... 479
Viršelio 1 psl. — Marija su Kristumi (liet. liaudies menas), viršelio 4 psl. — Kryžius sodyboje (liet. liaudies menas). Šis numeris iliustruotas T. Valiaus, J. Marks, D. Ancevičienės, A. Kašubienės ir E. Kepalaitės kūrinių nuotraukomis. Taip pat O. V. Milašiaus, G. Garampio, V. Aleixandre, T. Valiaus, J. Brazaičio (abi V. Maželio), Ateitininkų IX kongreso ir V. Alanto nuotraukomis.
Skaityti daugiau...
 
DON ŽUANO IR MEILĖS PROBLEMA O. V. MILAŠIAUS KŪRYBOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Dr. JONAS GRINIUS   
Oskaras Vladislovas Milašius, kurio šimto metų sukaktį minime šiemet, vienaip įdomus bei brangus lietuviams, o kitaip jį vertina prancūzai bei kiti europiečiai. Lietuviams jis brangus pirmiausia kaip nepriklausomos Lietuvos respublikos vienas kūrėjų, daug nusipelnęs lietuvių tautai, gindamas jos teises užsieny 1918 - 1925, t. y. Lietuvos atsikūrimo sunkiausiais ir garbingiausiais metais. Žiūrint į jaunąjį Milašių net nuostabu, kokios didelės reikšmės jam yra turėjusi senosios Lietuvos valstybinė tradicija, kuri dar prieš lietuvių spaudos atgavimą diktavo jaunam poetui nepripažinti Rusijos carų aneksijos: jam 1904 metais Čerėjos gimtinis dvaras Gudijoje dar tebebuvo Lietuvoje "Czerei'a en Litiniame".

Milašius, šis Lietuvos didikų palikuonis, I-jo pasaulinio karo pabaigoje, dirbdamas Spaudos biure prie Prancūzijos Užsienio reikalų ministerijos, sužinojo apie lietuvių pastangas atstatyti savo valstybę ir apie Lenkijos norą šitas pastangas užgniaužti. Tada atgimė Milašiuje pareigos jausmai Lietuvai. "Kaip Jums žinoma, — aiškino jis vėliau laiške savo draugui Christianui Gaussui į Ameriką, — aš priklausau labai senai lietuvių šeimai, kuri yra sulenkėjusi, kaip visos bajorų šeimos mūsų šaly. Prieš agresyvinę politiką Lenkijos, užmiršu-
---------
Paskaita, skaityta Liet. studijų savaitėje Kindswood Hali prie Londono 1977 rugpiūčio 6.
---------
sios bendrąjį maskolinį jungą (...), aš pajutau savy sukylant visą jaunystės maištą. Nepaisydamas pavojų bei paskalų, kuriuos turėjo sukelti šitoks apsisprendimas, aš nė akimirkai nesuabejojau viešai ginti interesų mano tėvynės, tiesiog grasomos (savo raidoje) tų, kurie logiškai pirmieji nuo pirmos dienos būtų turėję ginti jos teisėtus siekimus. Savo politines pažiūras aš atviriausiai ir energingiausiai pareiškiau įvairiuose žurnaluose ir laikraščiuose. Vieną gražią dieną savo biure išvydau vieną lietuvį, kuris mane pakvietė tiesiogiau dirbti savo tėvynei. Aš priėmiau redaktoriaus vietą Lietuvos delegacijoje prie Taikos konferencijos: po metų jau buvau paskirtas Lietuvos ministru Paryžiuje. Štai jau treti metai kaip oficialiai ginu savo krašto interesus prie Prancūzų vyriausybės, Tautų Sąjungoje ir gausiose konferencijose, kurios mane blaško ir tampo nuo Spa iki Londono, nuo Ženevos iki Kauno, neaplenkiant Briuselio ir Genujos".1
Skaityti daugiau...
 
O. V. MILAŠIAUS LAIŠKAS KUN. DR. V. BARTUŠKAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė O. V. MILAŠIUS   

Skaityti daugiau...
 
MILAŠIUS IR LIETUVA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. V.   
Milašių giminė save laikė lietuviais — istorinės Lietuvos prasme. Tad Oskaras Milašius ir savo gimtinę Čerėją, kuri yra anapus Minsko, laikė lietuviškomis žemėmis. Yra išlikę pora laiškų, jo rašytų 1904 m. iš tėviškės ir taip pradedamų: "Čerėja Lietuvoje (Czereia en Lithuanie"). Viename iš tų laiškų jis rašo: "Jau pusantrų metų esu vienų vienas Lietuvoje, Baltijos provincijoje, mano tėvų žemėje . . (Lettres inėdites a Christian Gauss, Paris, 1976). Žymiai vėliau tam pačiam Gaussui, savo artimam bičiuliui ir žymiam Princetono universiteto dekanui, jis nurodė, kokie būtent lietuviai buvo Milašių šeima: "Kaip Jūs žinote, aš priklausau labai senai lietuvių šeimai, sulenkėjusiai, kaip ir visos mūsų krašte didikų šeimos" (ibid., p. 77). Tame pat laiške jis rašo, kaip jis sužinojo apie Lietuvos atgimimą, 1917 m. po bolševikų revoliucijos netekęs visų šeimos dvarų (apie trisdešimt tūkstančių hektarų) ir kapitalų, jis stojo dirbti Prancūzijos užsienio reikalų ministerijoje, kaip redaktorius. "Tai ten aš patyriau apie lietuvių tautinį ir separatistinį sąjūdį", sako Milašius aname laiške.
Skaityti daugiau...
 
P. KLIMO ŽODIS PRIE O. V. MILAŠIAUS KAPO PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Petras Klimas   
1939 m. kovo 7 d., Fontainebleau kapinėse laidojant O. V. Milašių, Lietuvos pasiuntinys Prancūzijai Petras Klimas prie jo kapo pasakė tokią kalbą:
Čia gausiai susirinkę lietuviai norėjo nusilenkti šiam kapui, pagerbdami atminimą žmogaus, kurio gyvenimas ir kurio darbas buvo taip gražiai susiję su jo kilme ir jo tokio didelio dvasinio ir mokslinio kilnumo būdu.

Būdamas kilęs iš mūsų krašto didikų, jis norėjo pasilikti ir pasiliko ištikimas taurioms savo rasės tradicijoms. Paskutinius du savo gyvenimo dešimtmečius jis beveik ištisai pašventė savo senolių tėvynei, kurios atgimimas buvo jo švenčiausias tikslas ir jo geriausias atlyginimas. Būdamas didelis, labai didelis poetas, d:dingos minties savo filosofiniuose ir religiniuose kūriniuose, švelnus ir visiškai humaniškas pasakotojas — jis nuolat atsimindavo, anot jo paties žodžių, savo mieląją Lietuvą, kurią jis buvo įsimylėjęs ir kuriai jis buvo atidavęs savo karštą temperamentą ir savo giliai krikščionišką ir degančią nemirtinga ugnimi sielą, o taip pat savo subtilų aktyvumą, nuolatos dominuojamą to dieviško jausmo, kurį jis yra iškėlęs savo nepamirštamajame šedevre "Miguel Manara".

To krašto vardu, kuriam jis pats atstovavo Paryžiuje sunkiausiais pokariniais laikais, aš, šiuo metu atstovaudamas Lietuvai, reiškiu jam nuoširdžiausią pagarbą ir didžiausią padėką. Lietuvos vyriausybė pripažino jo nuopelnus; pakeldama jį į D. L. K. Gedimino ordino tėvūnus. Tačiau dar giliau yra jo vardas įsirėžęs mūsų tautiečių širdyse, kurių keletas atstovų atvyko šiandien apverkti jo prie šio kapo.
Skaityti daugiau...
 
J. Urbšio laiškas O. V. Milašiui PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. Urbšys   
LIETUVOS UŽSIENIŲ REIKALŲ MINISTRO JUOZO URBŠIO LAIŠKAS O. V. MILAŠIUI, RAŠYTAS 1939 M. VASARIO 15 D.

Pone Ministre,
Nuo pat Lietuvos nepriklausomumo atgavimo ir ligi šių dienų Tamsta kilniai ir sąžiningai dirbai mūsų užsienio tarnybai, atiduodamas Tėvynei savo geriausias ir labai vertingas jėgas.

Tad dabar, kuomet įstatymo nustatyta amžiaus riba verčia Tamstą su savo ligšioline tarnyba atsiskirti, aš skaitau savo pareiga pareikšti Tamstai Lietuvos Vyriausybės ir savo asmens vardu giliausios padėkos ir taip pat visų geriausių linkėjimų Tamstos ateičiai.

Teikitės priimti, Pone Ministre, mano labai aukštos pagarbos pareiškimą.

J. Urbšys
Užsienių Reikalų Ministras

 
O. V. MILAŠIUS ATSIMENAMAS PRANCŪZIJOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė L. A.   
O. V. Milašius, nors suaugęs su prancūzų kultūra, visuomenėje nebuvo populiarus. Tai suprantama. Mūsų poeto gili kūryba negalėjo būti prieinama tik aukštesniems intelektualų sluoksniams. Milašius nesirūpino garsintis nė didžiojoje prancūzų spaudoje. Taip pat ir jo pavardė keistai skambėjo prancūzo ausiai.

Betgi Milašiaus talentas jau prieš pirmąjį pasaulinį karą buvo pastebėtas ir vertinamas. Karai, žinoma, išblaškė jo gerbėjus ir pritemdė poeto garbę. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, 1939 kovo 2, mirė ir pats Milašius. Jo raštų išleidimas tokiose aplinkybėse pasidarė neaiškus. Poeto gerbėjai ir bičiuliai nežinojo, ką daryti. Žybtelėjo mintis įsteigti Milašiaus bičiulių draugiją, kuri rūpintųsi išlaikyti gyvą jo atminimą. Toji iniciatyva išėjo iš Lietuvos ministro Prancūzijai Petro Klimo ir pasiuntinybės sekretoriaus dr. Stasio Bačkio.

O. V. Milašiaus bičiulių draugija ėmė veikti tik po antrojo pasaulinio karo. Didelis žygis buvo atliktas, kai Andrė Silvaire apsiėmė išleisti visus Milašiaus raštus, įskaitant ir tuos, kurie liko rankraščiuose. Pati draugija kasmet pavasariais suruošia Fontenebleau mieste, kur mirė poetas, jo paminėjimą. Programoje — paskaita, poezijos skaitymas, kapo lankymas, vaišės. Ta proga draugija išleidžia po vieną sąsiuvinį "Les Amis de Milosz". Jų pasirodė jau 12.
Skaityti daugiau...
 
VARŠUVOS NUNCIJAUS ARCHYVAS IR LIETUVOS - LENKIJOS RESPUBLIKOS GALO NUNCIJAI (1754-1796) PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Viktoras Gidžiūnas   
Nuncijus Giuseppe Garampi

4. Giuseppe Garampi (1772-1776) Ketvirtuoju nuncijum buvo paskirtas Giuseppe Garampi, kuris buvo Francesco Garampi grafo sūnus, gimęs 1725 m. Rimini mieste. Nors jis nebuvo mokslo daktaras, bet savo išmintimi viršijo visus iki tol buvusius Varšuvos nuncijus. Pranciškonas pop. Klemensas XIV, prieš išsiųsdamas jį Varšuvon, pakėlė tituliniu Beri to arkivyskupu ir išvykstančiam įteikė Austrijos imperatoriui Juozapui ir imperatorienei Marijai Teresei laiškus, prašydamas, kad jie neprisidėtų prie pragaištingo Lietuvos ir Lenkijos padalijimo. Paminėtina, kad tokio pat turinio laiškai buvo pasiųsti Prancūzijos ir Ispanijos karaliams.
Kai nuncijus Garampi atvyko į Varšuvą, Lietuvos ir Lenkijos padėtis buvo labai liūdna. Baro konfederacijai pralaimėjus, visur viešpatavo rusų kariuomenė. Karalius, savo krašto aristokratiją nugalėjęs rusų pagalba, prarado ir tą mažą autoritetą, kurį turėjo. Jis vergiškai turėjo klausyti Varšuvon atsiųstų Rusijos, Austrijos ir Prūsijos ambasadorių. Jų įsakymu 1773 kovo mėnesį buvo sušauktas seimas. Mat, okupantai norėjo gauti "legalų" pirmojo padalijimo pripažinimą ir padaryti su Lietuvos-Lenkijos respublika taikos sutartį.

Krašte viešpatavo panika, nes visi buvo padalijimo priblokšti ir nežinojo, ką veikti. Kilmingieji, numatydami, kad seime turės patvirtinti svetimųjų reikalavimus, renkami nesutiko būti atstovais, o daugelis net ir išrinkti neatvyko į seimą. Okupantai gi, numatydami, kad seimas gali pasipriešinti jų norams, pasirūpino papirkimais pravesti daug sau palankių atstovų. Visiems seimo darbams vadovavo Kotrynos II atsiųstas ministras Stackelbergas. Jo buvo paskirtas, o ne seimo išrinktas, ir seimo maršalka Adomas Po-ninskis. Seimas paskyrė delegaciją, kuri turėjo pripažinti užgrobtas žemes, o pats karalius 1773 lapkričio 18 ratifikavo pirmąjį padalijimą.
Skaityti daugiau...
 
Eilėraščiai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VINCENTE ALEIXANDRE   
ŽEMĖ
                                                                 
Susijaudinusi žemė
išgarina vegetalinį
pasitenkinimą. Štai: gimė!
Žalias raudonis šiandieną iriasi
dar nauja erdve.
Ką talpina? Vieniša, savaime
tyra, niekas joje negyvena.
Vien tik pasaulio nebylus,
pirmagimis žavumas,
auksinėje šviesoje,
pakyla į erdves lengvas, skaidrus.
                                                                
ORAS
                                                                                                 
Dar labiau nei jūra, oras,
labiau beribis nei jūra, yra ramus.
Iškilus vaiskumo budėjimas be nieko.
Gal kurią dieną žemės pluta
galėjo tave jausti žmonišką. Nenugalimas
oras nežino, kad tavo krūtinėje gyveno.
Be atminimų, nemarus, oras švyti.
Skaityti daugiau...
 
DAIL. TELESFORAS VALIUS PDF Spausdinti El. paštas

DAIL. TELESFORAS VALIUS,
šiemet gruodžio 1 d. miręs Toronte, Kanadoje. Velionis buvo vienas iš stipriausių ir originaliausių lietuvių grafikų, savo talentu daug prisidėjęs prie šios meno šakos modernaus išsiskleidimo nepriklausomybės laikais. Jis gimė 1914 liepos 10 Latvijoje. Augo Žemaitijoje. Baigė Kauno meno mokyklą, profesoriavo Vilniaus dailės akademijoje ir Freiburgo meno ir amatų mokykloje. Taip pat ir keliose Toronto mokyklose dėstė meną. Visą amžių pasižymėjo kūrybingumu ir veiklumu dailės srityje. 1950 - 1965 rūpinosi Aidų menine priežiūra.
Skaityti daugiau...
 
JUOZAS BRAZAITIS KAIP LITERATŪROS KRITIKAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė BIRUTĖ CIPLIJAUSKAITĖ   
Encyclopedia Lituanica informacija apie Juozą Brazaitį pradedama apibūdinimu "literary histo-rian" (I, 396). Tai nėra visai tikslu: užtenka pažvelgti į ten pat duodamą jo bibliografiją, kad įsitikintume jo kūrybinės veiklos platumu. Literatūrai dėmesys skiriamas tik pradžioje; po 1940 m., įsijungus į rezistencijos kovą, ji lieka nuošaliau. Iš tiesų tik dvi jo knygos tevertintinos kaip literatūros kritika, ir tai nepilnai: 1936 m. pasirodęs Vaižgantas (V.D.U. Teologijos-filosofijos fakulteto Kaune leidinys) ir 1938 m. išėję Lietuvių rašytojai (Šv. Kazimiero draugija, Kaunas). 1930 m. išleistoji Literatūros teorija parengta kaip įrankis literatūros veikalams analizuoti: tai vadovėlis, ne originali studija. Kartu su J. Griniumi ir A. Vaičiulaičiu 1931 - 1932 m. rašyta Visuotinės literatūros istorija yra taip pat vadovėlio pobūdžio, ir sunku būtų suvokti, kuriam iš autorių reikėtų tam tikrus netikslumus ar ideologines pakraipas prikišti.1 Pasireiškė ir kaip mūsų rašytojų kūrybos leidėjas. Ypačiai pažymėtinas Donelaičio "Metų" naujo leidimo (1940) parengimas. Šalia literatūros domėjosi ir tautosaka, paskelbdamas keletą studijinių straipsnių. Įsidėmėtina, kad Brazaitis palaipsniui tolsta nuo grynosios literatūros. 1936 m. įsikinkius į XX Amžiaus redakcijos kolektyvą, susidomėjimas griežtai estetiniais klausimais pradeda blėsti. Būdinga, kad net ir savo monografijai Brazaitis pasirenka figūrą, panašią į save: ne tikrą literatą, o visuomenės, tautiškumo puoselėjimo rūpesčiais sergantį Vaižgantą.2 Šis gi savo ruožtu taip aptarė savo analizuojamąjį Maironį: "Kunigas, teologijos daktaras, profesorius moralistas maitinasi ir kitus maitina pilietinėmis temomis; net ir poezijai jam tinka politinė ekonomija, ateizmas, visuomenės srovės ir partijos. . . Utilitarizmas dažnai užmuša tikrąjį jo talentą - poėtingumą".3 Vėl kiek sužibęs pokario metais (žiūr. jo straipsnius 1947-48 m. Aiduose), tikrąją literatūros kritiką Brazaitis beveik visai užmeta, kai įtraukiamas Darbininko ir Į Laisvę ' redakcijon, kai jam užkraunamos įvairios pareigos visuomeninėje veikloje. Apgailestavęs, kad Vaižgantas niekad negavęs nuosekliai atsidėti beletristikai, pats Brazaitis įklimpsta panašion balon, nors pirmutinis susidomėjimas literatūra niekad neišnyksta. Apie tai liudija keletas straipsnių Aiduose ir mūsų rašytojų knygose (Maironio "Baladėse", V. Krėvės "Dainavos šalies senų žmonių padavimuose", A. Vaičiulaičio "Pasakojimuose", A. Jasmanto "Gruode"), per dešimties rašytojų aptarimas Lietuvių Enciklopedijoje, o taip pat jo žurnalistiniai, daugiau populiarinamo pobūdžio straipsneliai Darbininke. 1956 m. prisipažįsta: "Mieliau imčiau rašyti lietuvių literatūros istorijos konspektą 100 puslapių didumo. O jis jaunimui būtų reikalingesnis už daugelį posėdžių ir kovų dėl valdžios".4 Tad ir čia pagrindinis motyvas būtų reikalas. Praeina betgi 14 metų, kol bendruomenės "švietimo" valdyba susimeta jo paprašyti tokį darbą atlikti (Maceina, 396). Per vėlai, kaip ir Ivinskio Lietuvos istorijos atveju.
Skaityti daugiau...
 
ŠEIMYNIŠKUMAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ALOYZAS BARONAS   
Buvau paleistas iš darbo. Tai šiais laikais nėra nuostabu, bet mano paleidimo atvejis buvo kiek kitoks. Mūsų įmonė gamino spausdinimo mašinas, bet, laikui bėgant, jų pareikalavimas vis mažėjo. Spaudos technika žengė sparčiai pirmyn. Fotografavimo principu spausdinami laikraščiai ir knygos mūsų įmonės verslą vis siaurino, ir pagaliau įmonė turėjo užsidaryti. Iš tiesų ji neužsidarė, tik persikėlė į kitą miestelį, už šimto mylių, ir pradėjo gaminti sniego valymo ir žolės piovimo mašinas. Įmonė pasamdė naujus darbininkus, kuriems mokėjo daug mažiau, negu buvusių modernių ir jau išėjusių iš mados spausdinimo mašinų gaminimo specialistams. Mums reikėjo pasiruošti naujam darbui, mes nebebuvom jauni, ir įmonė stengėsi padaryti taip, kad nė vienas iš mūsų nenorėtų keltis į naują darbovietę. Daugumas nebesikėlė, išskyrus keletą senesniųjų, kurie manė, kad nesvarbu, ką dirbs ligi pensijos, ir keletas jaunesniųjų, kuriems dirbti ir gyventi buvo nesvarbu. Daugumas mūsų turėjo šeimas, vaikai lankė mokyklas, ir iš viso nebuvo lengva persikraustyti.

Aš buvau našlys. Žmona buvo mirusi prieš keletą metų, ir gyvenau vienas savo namuose. Aš nebenorėjau tos vietos palikti, nors ligi pensijos dar buvo tuzinas metų. Ėmiau pašalpą, galvodamas, kad, kai reikės, kokį nors darbą vis tiek susirasiu.
Skaityti daugiau...
 
ATEITININKŲ IX KONGRESAS CLEVELANDE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė V. Rociūnas   
Devintasis ateitininkų kongresas buvo sušauktas rugsėjo 1-4 Cleve-lande. Tai buvo penktasis ateitininkų kongresas Šiaurės Amerikos žemyne.

Ateitininkijos 67 metų istorijoje kongresai šaukiami reikšmingiems organizacijos, lietuvių ar katalikų gyvenimo įvykiams minėti, svarbiems dabarties klausimams svarstyti ir mesti žvilgsnį į ateitį.

Pirmieji trys kongresai — 1920 1925 ir 1930 — buvo sušaukti Kaune. Ketvirtasis įvyko Telšiuose 1935. Jis buvo numatytas šaukti Klaipėdoje, bet politinė ano meto Lietuvos padėtis vertė atsisakyti nuo kongreso lietuviškame pajūryje. 1940 penktame ateitininkų kongrese norėta pasidžiaugti sugrįžusią sostine Vilniumi, bet sovietų invazija sutrukdė šiam kongresui virsti realybe. Tad penktasis kongresas įvyko po 19 metų — 1954 Chicagoje. 1960 šeštąjį kongresą taip pat priėmė Chi-caga. Septintasis kongresas 1965 sušauktas Toronte, Kanadoje. 1970 ateitininkai vėl rinkosi Chicagon į aštuntąjį kongresą. 1977 devintasis kongresas Clevelande susirinko paminėti 50 m. reorganizacinės Palangos konferencijos sukakties su šūkiu "Liudykime Kristų ir savąją tautą".
Skaityti daugiau...
 
POETAS VINCENTE ALEIXANDRE -NOBELIO PREMIJOS LAUREATAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė P. Gaučys   
Šių dienų žymiausias senosios kartos ispanų poetas (šalia Jorge Gillen) ir nepaprastai populiarus tarp jaunųjų poetų, kuriuos stipriai įtakoja ir dabar, Vincente Aleixandre gimė 1898 m. Sevilijoje vidurinės klasės šeimoje (tėvas buvo inžinierius). Tačiau beveik visą savo vaikystę ir jaunystę praleido Malagoje, kurią vėliau vadino "mano rojaus miestu". Kaip daugelis ispanų pietiečių poetų, išlaikė lyrinio iškalbingumo, žėrinčių įvaizdžių dovaną ir švytinčias poezijos formas, paveldėtas iš arabų, prieš daugelį šimtmečių valdžiusių Andalūziją ir pasižymėjusių savo jusliniu gyvenimo apraiškų suvokimu.

Madride jis baigė teisių, o aukštoje prekybos mokykloje prekybos mokslus ir 4 metus išdirbo vienoje geležinkelių įmonėje, laisvalaikius praleisdamas beletristikos ir poezijos skaitymu. Vos pradėjęs reikštis kaip poetas, Aleixandre sunkiai susirgo inkstų džiova ir niekada visiškai nepasveiko. Siekdamas sveikatos, jis turėjo apsigyventi Madrido apylinkių Guadarramos kalnuotoje ir sausoje vietovėje, kur dvejus metus išbuvo vienas, atsidėjęs nepasotinamam skaitymui prancūzų parnasininkų ir simbolistų poetų, o taip pat ispanų klasikų bei kai kurių anglų, labiausiai Shelley, Keats ir Poe. Retkarčiais apsilankydavo Madride ir bendravo su savo kartos poetais. Visa tai įgalino Aleixandre suformuoti savo asmenybę, godžiai besidominčią netgi ir kraštutiniausiomis formomis besireiškiančia poezija.
Skaityti daugiau...
 
LAPINSKO IR LANDSBERGIO "ŠVENTASIS NARVAS" PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Marija Smilgaitė   
Antrasis "Šventojo narvo" dramos spektaklis, įvykęs Chicagoje spalio 1, Marijos gimnazijos auditorijoje, vienus žiūrovus nuteikė šiltai, kitus vos nuo juoko sulaikė, o trečiųjų, ir gal svarbiausių šiuo atveju, iš viso nepritraukė atsilankyti. Šie paskutinieji šį sykį pralaimėjo. Nors spektaklio negalima pavadinti aplamai vykusiu, bet Lapinskas sugebėjo sukurti dramatinę įtampą, ją perduoti publikai ir vaidinimą vainikuoti grynai emociniu pergyvenimu ir išsėmimu. To, rodos, ir užtenka. Visa kita yra tam tikri priedai ir sąlygos tikslui pasiekti.

Lapinsko spektakliuose paprastai vyrauja technikinės teatrinės priemonės. Jų ir "Šventajame narve" nepasigesta. Žiūrovas, nuėjęs į Lapinsko pastatymą, jau iš anksto žino, kad bus tam tikras skaičius šviesų, labai ryškių spalvų, šiek tiek eksperimentinės muzikos ir viena ar visos iš šių priemonių — skaidrių, filmų, aktorių eisenų per publiką, šešėlių žaidimas ir t.t. Nors visi tie efektai yra vartojami sukrėsti publikai ir pagauti jos dėmesiui, tačiau jie yra pasidarę tokia nuolatine Lapinsko teatro dalim, kad daugelis Chicagos lietuvių dėl jų atsisako dalyvauti Lapinsko renginiuose. Dažnai jo pastatymai pasidaro vien eilė tokių technikinių staigmenų su pertraukomis vienam ar kitam aktoriui prasitarti. Šį sykį panašiai prasidėjo, bet geriau baigėsi: buvo per dažnas šviesų žaidimas, bet bent gerai surepetuotas. Smuikas ir dūdelė rėžė ausis, bet tango grojimas, o ypač daina "O mano kleve", kaip-tik pataikė į teisingą stygą. Scenovaizdis, kuris dažnai Lapinsko pastatymuose tampa beveik grafikiniu atvaizdavimu vaidinimo minties, šį sykį atrodė kitaip, išskyrus kryžiaus virtimą į laivo vairą. Kostiumai buvo gerai parinkti ir įspūdingai vartojami.
Skaityti daugiau...
 
STUDIJA APIE LIETUVIŠKAS KNYGAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. Slavėnas   
Aldona Juškaitė, dirbanti Prahran College of Advanced Aducation (Australijoj), nesenai parengė ir išleido studiją (rotopress) "Lithuanian Literature in Australian Libraries". Studijoje pirmiausia duodama žinių apie lietuvių bendruomenę Australijoje, apie lietuviškus leidinius, bibliotekų tarnybą ir apie lietuvišką medžiagą, esančią australiškose bibliotekose. Be to, autorė duoda žinių apie lietuviškų knygų platinimą Australijoje, apie knygų leidyklas, apie buvusius ir esamus periodinius leidinius, apie lietuviškus leidinius laisvame pasaulyje ir sovietų okupuotoj Lietuvoj. Autorė paliečia net nedideles bibliotekas ir apibūdina jose laikomas knygas. Ji ypač rūpestingai peržvelgia didžiąsias Australijos valstybines, universitetų bibliotekas, jų katalogus ir visur surenka žinias apie jose laikomas lietuviškas ar Lietuvą liečiančias knygas bei periodiką.
Skaityti daugiau...
 
MŪSŲ BUITYJE PDF Spausdinti El. paštas
Mokslo ir kūrybos simpoziumas vyko Chicagoje lapkričio 24 - 27. Buvo 115 paskaitų. Registruotų dalyvių — daugiau kaip 1000. Į muzikos - literatūros vakarą atėjo 800 žmonių. Muzikinėje dalyje atliktas Dariaus Lapinsko veikalas "Meilės daina mirusiam tėvui". Deklamacinis tekstas — Kazio Bradūno. Deklamavo Laima Rastenytė-Lapinskienė ir Julius Balutis. Arijas dainavo Dalia Kučėnienė. Dirigavo pats kompozitorius. Literatūrinėje dalyje įteiktos 3 premijos: Lietuvių rašytojų draugijos — 1000 dol. (mec. Liet. Fondas) — Icchokui Merui; LB Švietimo tarybos 3000 dol. stipendinė premija — Dariui Lapinskui; Lituanistikos 1000 dol. premija (mec. kun. dr. Juozas Prunskis) — dr. Vincui Maciūnui. Literatūros vakare savo kūrybą skaitė Icchokas Meras, Bernardas Brazdžionis, Nijolė Jankutė-Užubalienė, Eglė Juodvalkytė. Simpoziumo organizacinio komiteto pirmininkas buvo dr. Kazys Ambro-zaitis, vicepirm. — Juozas Rimkevičius, mokslinės programos komiteto pirm. — dr. Rimvydas Šilbajoris. Apie simpoziumą bus daugiau ateinančiame Aidų numeryje.

Etninių kultūrų programai Kento valstybiniame universitete Rockfellerio Fondas paskytė 35,000 dol. Programai vadovauja dr. Jonas Cadzovv. Universitete yra estų, suomių, latvių ir lietuvių kalbų
kursai. Taip pat renkama archyvinė medžiaga bei knygos.

Kun. dr. Juozui Prunskiui, pasižymėjusiam žurnalistui ir kultūrinių premijų mecenatui, gruodžio 22 suėjo 70 m. amžiaus.
Skaityti daugiau...
 
VYTAUTO ALANTO "ATSPINDŽIAI ŪKANOSE" PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Pr. Visvydas   
Vytauto Alanto rašytojiškas kėlias yra platus ir, ačiū Praamžiui, ilgas. Šalia publicistikos, dramaturgijos ir stambių romanų Alantas rašo ir noveles. Pirmas rinkinys, "Artisto širdis", pasirodė 1930 m. Lietuvoje. Antras — irgi Lietuvoje (1934), trečias — Vokietijoje (1946), du rinkiniai — Anglijoje (išleisti Nidos 1954 ir 1970). Taigi autoriaus kelionės į smulkiąją prozą tęsiasi jau beveik pusšimtį metų. Dabar, pasirodžius parinktų novelių tomui "Atspindžiai ūkanose,, (1976), galima vienu perskaitymu susidaryti bendrą Alanto novelistikos vaizdą.

Knygos pradžioje autorius nurodo, iš kurių rinkinių parinktos novelės. Jos čia suskirstytos į tris skyrius "ne pagal temas, bet pagal vietas, kur jos buvo parašytos". Pavyzdžiui, Vokietijoje rašytoms duodamas sąmojingai būdingas pavadinimas "Už suplyšusių užuolaidų".

Savo publicistikoje ir prozoje Alantas reiškiasi kaip konservatyvus, tautine dvasia persmelktas rašytojas. Jis nė kiek nebando slėpti savo žavėjimosi tauriu, pirmapradžiu, nesuteptu lietuviškumu. Tai jo romantiškoji gairė, šviečianti stambiuose romanuose "Šventaragis" ir "Amžinas lietuvis". Vis dėlto novelių knygoje tautiniai idealai lyg ir paliekami ramybėje, ir didžiuoju veiksmo varikliu tampa erotika, valdanti vyrų ir moterų likimus. Moters grožis ir patrauklumas lemtingai įkvepia vyrą gyvenimui arba jį pražudo. Suprantama, tai tradicinė no-velistų tema; Alantas nieko naujo joje neišranda, tik aistringai jos laikosi nuo pat pirmojo kūrinio "Paryžietė" iki paskutinio "Padangių karuselė".
Skaityti daugiau...
 
ATSIŲSTA PAMINĖTI PDF Spausdinti El. paštas
LITUANISTIKOS INSTITUTO 1975 METŲ SUVAŽIAVIMO DARBAI. Spaudai paruošė B. V. Mačiuika. Chicago 1976, 192 psl., 5 dol. Gaunama šiuo adresu: Institute of Lithuanian Studies, Inc., 2422 W. Marąuette Rd., Chicago, IL 60629.

Bronis J. Kasias: THE BALTIC NA-TIONS — The Quest for Regionai In-tegration and Political Liberty. Eur-america Press, Pittston, Pa., 1976. XIV+ 320 psl., 12 dol.

Alė Rūta: LAIŠKAS JAUNYSTEI. Beletristika. Iliustravo Rasa E. Arbaitė.1977. 132 psl.

DAGYS DEJUOJA IR DAINUOJA. J. Dagio eilių ir prozos rinktinė, iliustruota jo paties skulptūrų nuotraukomis. Toronto 1977. 152 psl.

A. Norimas: SANTAKA. Novelės. Viršelis Giedrės Trečiokaitės. Chicago, 111., 1977. 304 psl. Kaina 6 dol. Gaunama "Drauge", 4545 W. 63rd St., Chicago, 111. 60629.

Kostas Ostrauskas: ČIČINSKAS. Drama ir dvi mikrodramos (Šaltkalvis, Lozorius). A. Mackaus knygų leidimo fondas, Chicago 1977. 104 psl., 5 dol.

Feliksas Breimeris: SKAMBANTIS LAIKAS. II papildytas leidirhas 1932 m. pasirodžiusio rinkinio. Išleido autorius. Chicago 1977. 72 psl.

Viktoras Karosas: LIETUVOS RYŠYS SU AMERIKA. Istorinė apybraiža. De-venių kultūrinis fondas, Chicago 1977. 176 psl., 3 dol.

Janina Narūne: JAUNYSTĖ. Autobiografinių atsiminimų antroji dalis. Leidinys iliustruotas nuotraukomis iš autorės gyvenimo. Ji pati ir išleido. Brooklynas, 1977. 232 psl.
Skaityti daugiau...
 
1977 METŲ TURINYS PDF Spausdinti El. paštas
GROŽINĖ LITERATŪRA
Aleixandre Vincente — Eilėraščiai ................... 447
Auginąs Balys — Eilėraščiai ......................... 361
Baronas Aloyzas — Šeimyniškumas ..................... 460
Bilaišytė Živilė — Eilėraščiai ...................... 249
Bradūnas Kazys — Paskutinė gaida (Eil.) ............. 13
Bradūnas Kazys — Eilėraščiai ........................ 394
Brazdžionis Bernardas — Eilėraščiai ................. 58
Gustaitis Antanas — Izidoriaus Kirkilo drama ........ 160
Malerytė Jolanta — Eilėraščiai ...................... 23
Milašius O.V. — Lemuelio išpažintis ................. 145
Orintaitė Petronėlė — Oi, Glora, Glora .............. 213
Putinas — Nuvainikuotoji Vaidilutė ........ 316, 360, 409
Radžius Aleksandras — Saulės vyno lašas (Eilė-
raščiai) ............................................ 348
Salins Gunars — Eilėraščiai ......................... 119
Santvaras Stasys — Rubajatai ........................ 199
Venclova T. — Vienuoliktoji giesmė .................. 297
Skaityti daugiau...
 
RĖMĖJAI PDF Spausdinti El. paštas
Aidų leidėjai, redakcija ir administracija visiems žurnalo bendradarbiams, prenumeratoriais bei rėmėjams linki šviesių ir palaimiu 1978 metų.

AIDŲ RĖMĖJAI
Dr. J. Kriaučiūnas, Pujnam, CT., dr. Alf. Stankaitis, Wathers-field, CT.; Ant. Pocius, Elizabeth, NJ.; M. M. Slavėnienė, Auburn, N.S.YV.., Australia.

AIDŲ administracija nuoširdžiai dėkoja visiems žurnalo rėmėjams.

 
Viršeliai PDF Spausdinti El. paštas
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai