Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
1947 m. 4 liepa
TURINYS PDF Spausdinti El. paštas
V. Maciūnas — Mūsų pirmoji pasaulietinė grožinės literatūros knyga . 145
H. Nagys — Upės, Sapnas (eilėraščiai) ................................................... 149
J. Jankus — Namukas (novelė) ............................................................... 151
V. Šlaitas — Laivai (eilėr.) ....................................................................... 160
J. Grinius — Antihumanizmas mene ........................................................ 161
V. Trumpa — Veto teisė ir JTO ............................................................... 165
J. Girnius — Literatūros kritinio vertinimo klausimu ............................. 168
H. Hesse — *** (eilėr. Vertė Alb. Palšaitis) ........................................... 173
Vl. Proščiūnaitė — Profesorius Vizgirda (drama) .................................... 174

KŪRYBOS PASAULY
Šių dienų italų rašytojai ............................................................................. 176
Ar Amerika žino tik džasą? ....................................................................... 179
Šveicarų tapyboj pučia seni vėjai .............................................................. 180
Kova su vėžiu ............................................................................................. 182
Ką šiandien galvoja Prancūzija? ............................................................... 185
Darbo virtuozai .......................................................................................... 186

MŪSŲ BUITY
A Gražiūnas — Tarp nuodėgulių ir kibirkščių ......................................... 188
L. Žitkevičius — Dovana mažiesiems ...................................................... 189
Lietuvių Rašytojų Tremtinių Draugijos Suvažiavimas ............................ 190
Skaityti daugiau...
 
Mūsų pirmoji pasaulietinė grožinės literatūros knyga PDF Spausdinti El. paštas

Visi mes, ypač šiais sukaktuviniais literatūros metais, gerai žinome, kad pirmoji, dar prieš keturis šimtus metų išspausdinta lietuviška knyga yra Martyno Mažvydo katekizmas. Žinome taip pat, kad tiek Mažvydo tiek ir kitos mūsų senosios knygos ilgą laiką buvo išimtinai religinio turinio: maldaknygės, giesmynai, pamokslų rinkiniai, Šv. Rašto vertimai ir t. t. Tačiau į klausimą, kuri gi yra mūsų pirmoji pasaulietinė grožinės literatūros knyga, jau toli gražu ne kiekvienas beatsakytų. Ir nenuostabu: toji bemaž prieš pustrečio šimto metų išspausdinta knyga yra tokia retenybė pasidariusi, kad bibliografai težino vos vieną vieninteli jos egzempliorių, užsilikusį (reikia manyti, ir šiandien tebesantį) Čartoriskių muziejaus bibliotekoje Krokuvoje. Tai dešimt Ezopo pasakėčių, kurias Jonas Šulcas, tada dar tik baigęs Karaliaučiuje studijas ir laukęs paskyrimo kunigu arba, ano meto terminologija, šventos tarnybos kandidatas (sancti ministerii candidatus), išvertė ir Karaliaučiuje 1706 m. išspausdino antrašte: „Die Fabuln Aezopizum Versuch nach d e m Principio Lithvanicae Linguae — Littauisch vertiret von Johann Schultzen, S. Minist. Cand. Konigsberg, 1706.“
Skaityti daugiau...
 
Eilėraščiai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Henrikas Nagys   


Lygumų upės! Spindinčios saulėj, plačios ir tingios,
srūvate jūs iš rytų horizonto bekraščių pelkynų, ,
per šimtamečius raistus, kur medžių kamienai galingi
šlamantį dangų supa virš jūsų. Ten jūsų gimtinė;
ten jūs vingiuojat siaurais sidabriniais voratinkliais,
tarytum žemės gyslos: skaisčios ir nuostabiai mėlynos,
per tankumynų pavėsius, šaknis ir per baltus akmenis,
kol išsiliejate mirgančiom čiurkšlėm į saulėtus slėnius.

Kaip garbanoti vaikai, kurie burlaiviais puošia jums vandenį,
bėgate jūs, palaukiate vingiuos sesers ir, padavusios ranką,
vėl raibuliuojat tolyn ir tolyn. Tamsūs malūnai stovi
prie jūsų krantų. Neramių jų sparnų šešėliai krenta į srovę..
Pilkos lyg moterys, lūšnos šiaudinės jūsų šlaitais klajoja.
Ir neria medinius kibirus jūsų gelmėn šviesiaplaukės merginos.
O jūs vis skubat ir skubat į tolį. Ir užmiršti laiveliai
rypuoja, skaidriam vandeny, lyg drugiai dideli, sidabriniai..

Skaityti daugiau...
 
Namukas PDF Spausdinti El. paštas


Sekmadienio popiečiais mėgdavau užeiti pas advokatą Mažrimą. Jaunystėje buvome dideli bičiuliai, ir toji bičiulystė paliko ligi šiol nenutrūkusį, nors jis ir daug geriau mokėjo, kaip sakoma, pagauti gyvenimą, už ragų: per keletą metų sugebėjo nusipirkti gana erdvų sklypą ir pasistatyti gražiausią namą visoje gatvėje. Tiesa, nedidelį, bet gana erdvų ir tokį puošnų ir lengvutį, kad, rodos, pasiimtum ir nusineštum. Dažnas praeivis praeidamas stabtelėdavo ir valandėlę pasigrožėdavo, o aš mėgdavau pasėdėti plačioj verandoj, skęstančioj žydinčių alyvų kvape, surūkyti geros markės cigarą, išgerti puoduką, stiprios kavos su pora niekur kitur neragauto skonio pyragaičių, kurių kepimo paslaptį, turbūt, visame pasaulyje tik viena ponia Mažrimienė težinojo, ir pasiklausyti. Ir visų svarbiausia – pasiklausyti, nes Mažrimas mokėjo labai daug ir labai įdomių dalykų papasakoti.

Skaityti daugiau...
 
LAIVAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VLADAS ŠLAITAS   

Seni prekybiniai laivai,
sūraus vandens ir vėjo žirklių apkramtyti,
sugrįš po daugelio dienų gimton pakrantėn;
jie jau iš tolo atpažins kiekviena smulkmeną
mažytės prieplaukos namų; ir senos burės
mojuos iš tolo vėliavėlių skepetaitėm.

Seni prekybiniai laivai, kaip žmonės, jaučia
švininį nuovargį ir sąnarių gėlimą;
jie padūmavusiom akim iš tolo ilgis
ramios užuovėjos ir lengvo miesto triukšmo,
su pasivaikščiojimais temstančioj krantinėj
ir su aštriom dainom įgėrusių jūreivių.

Seni prekybiniai laivai,
sūraus vandens ir vėjo žirklių apkramtyti,
į molo sieną atsišlieja ir užmiega,
kol juos po mėnesių kelių pažadins aštrūs
sirenų ašmenys. Tada laivai pabus
ir jau daugiau nebegalės užmigti,

nes laivo gyslom užsidegs jūreivių kraujas
ir senos burės įsitemps, lyg plieno stygos;
jos išdidžiai žiūrės į tolstančią pakrantę
su padūmavusiais namais, rūkytom silkėm,
Su atitrūkstančiais keiksmais liūdnų nešikų
ir riebalų dėmėm virš juodo uosto vandenio.

 
ANTIHUMANIZMAS MENE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. GRINIUS   
Stebint šių dienų menininkų ir visuomenės santykius, nevienam kyla klausimas, iš kur tas aštrumas ir net priešiškumas. Tiesa, kad visiška darna tarp meno žmonių ir visuomenės yra idealas. Paprasti žmonės ir net meno kritikai negali vienodai įsigilinti į meno kūrinius, juos suprasti ir pergyventi, kaip patys kūrėjai. Antra vertus, meno kūrėjai dažniausia yra pažangesni už paprastų piliečių daugumą — jie ieško naujų kelių, o visuomenė linkusi į konservatyvizmą, tik nerangiai seka paskui pažangos pionierius. Tačiau kai kalbame apie mūsų laikų menininkų ir visuomenės santykius, iškeliami ir kitokie motyvai. Menininkai ir jų artimi bičiuliai prikiša visuomenei abejingumą, paviršutiniškumą, savanaudiškumą arba niekinimą viso, kas nesusieta su nauda ir smagumais. Tuo tarpu iš visuomenės pusės menininkai kaltinami, kad jų menas (tapyba, muzika, poezija) perdaug keistas, uždaras, teprieinamas tik autoriams ir siauram jų bičiulių rateliui, kad po tariamuoju originalumu slepiasi lėkšta maniera, kad jų kūriniai, užuot teikę žiūrovui estetinio pasitenkinimo, ji tik suerzina.

Be abejo, tiek menininkų priekaištuose visuomenei, tiek visuomenės menininkams yra tiesos. Tačiau tai dar neviską išaiškina. Atrodo, kad per priekaištingus ginčus nepasakomi kai kurie intuityviai nujaučiami dalykai, bet sąvokomis sunkiai pasakomi. Ar kartais nesusipratimo tarp visuomenės ir menininkų viena priežasčių nėra skirtingos pažiūros į žmogų ir jo vertę?
Skaityti daugiau...
 
VETO TEISĖ IR JTO PDF Spausdinti El. paštas
I. Veto teisė ir Lietuva

Mūsų teisinėje sąmonėje veto teisė turi labai konkrečią prasmę. Iš dalies ji yra susijusi su poros šimtmečių mūsų tautos istorija, kada vadinamasis liberum veto buvo vienas iš charakteringiausių mūsų politinio gyvenimo reiškinių. Iš dalies ji siejama su pusiau istoriniu, pusiau legendiniu Upytės (Panevėžio) apskrities atstovo Sičinskio (liaudies vadinamo Čičinskio vardu) asmeniu, kurį Maironis įamžino savo baladėje „Čičinskas“. Legendų apie Sičinskį pagrindą sudaro XVII a. vidurio įvykiai. 1652 m. seimas, susirinkęs vienu pavojingiausiu Lietuvos-Lenkijos gyvenime momentu (Ukrainos sukilimas, vadovaujamas garsaus Bochdano Chmielnickio, kurį rėmė Maskvos valstybė) nieko negalėjo nutarti dėl pasireiškusių politinių rietenų, o ir pats seimas iširo, Sičinskiui pasinaudojus veto teise ir iš seimo išvažiavus namo. Šitas legalus vieno seimo atstovo veiksmas sukėlė jau to laiko visuomenėje didelę audrą, tačiau ne tiek dėl to, kad visuomenė būtų pasipiktinusi pačia veto teise, kiek dėl to, kad šiuo kritišku momentu aukščiausia valstybės institucija — seimas — turėjo išsiskirstyti nepadaręs jokio nutarimo.
Skaityti daugiau...
 
Literatūros kritinio vertinimo klausimu PDF Spausdinti El. paštas
A. Grįžtant dar kartą prie klausimo


Prieš kurį laiką ne tik literatinį mūsų pasaulį, bet ir platesnę mūsų visuomenę buvo gyvai sudominę du klausimai. Pirmasai klausimas: kas yra tikras rašytojas ir kas tik grafomanas? Antrasai klausimas: koks apskritai rašytojo santykis su savo vertintoju — kritiku? Šiuos du klausimus ir turiu galvoje, kada savo pasisakymą šiais klausimais įvardinu ,,Literatūros kritinio vertinimo klausimu“.

Pirmąjį grafomanų klausimą iškėlė faktas, kad beveik visus viešumai pateiktuosius debiutantinių autorių veikalus teko nepalankiai vertinti. Kiek visi jie buvo kilnūs savo patriotinėmis tendencijomis, tiek pat betgi visi buvo neabejotinai silpni estetiniu atžvilgiu. O ypačiai visuomenės nusivylimą jaunaisiais autoriais jautrino tai, kad pastarieji pradėjo reikštis nebe tik individualiai, bet ir sutelktiniais sambūriais, tiesiog stovyklomis. Nuo Kempteno per Eichstattą iki pat Flensburgo! Susirūpinus šita apraiška, ir buvo mestas šūkis išvėdinti mūsų literatūros kailinius nuo juos beapninkančių „kandžių“ (šitaip buvo sulietuvintas tarptautinis „grafomannas“). Iš pradžių šitas aliarminis perspėjimas prieš kandžių antplūdi buvo beveik visų vieningai ir būtent palankiai sutiktas. Niekas nesiryžo skubėti „kandims“ į pagalbą. Tačiau, dar nebaigus „kandžių“ bylos, iškilo nauja byla, kuri dar labiau visus įkaitino, negu pirmoji. Tai kritiko ir rašytojo santykių byla, iškilusi ryšium su „Tremtinių mokyklos“ kritinėmis recenzijomis, kurios kritiškai paliete nebe debiutantus, o jau žinomus vardus. Kol tebuvo liečiamos „kandys“, jos vienos kentėjo, nerasdamos, kas jas užsistotų. Bet kai buvo paldesti ir jau žinomi vardai, sujudo daug platesni vandenys — nebe tik patys paliestieji. „Kandžių“ pavojus buvo užmirštas, ir dėmesys nukrypo į kritikų pavojų, Ir galėjo susidaryti įspūdis, kad mūsų literatūrai didesnis pavojus buvo matomas ne kandyse, o kritikuose: viskas būtų gerai, kad kritikai nutiltų, kad tik jie suprastų savo patriotinę pareigą lietuvių rašytojų nepalankiai nevertinti!

Skaityti daugiau...
 
* * * PDF Spausdinti El. paštas

*
* *

Jau dešimt metų, kai Klingsoro vasara skambėjo,
Ir kai kartu su juo visas naktis šiltas
Tarp moterų ir vyno aš dainuodamas sėdėjau
Ir traukiau girtas jo klingsoriškas dainas.

Kaip aiškios ir kaip nuostabios dabar jau naktys,
Ir kaip gyvenimas man bėga nūn tyliau!
Ir net jei vėl tos pačios vasaros pradėtų degti,
Tas pats ūžimas — aš nebenorėčiau jo daugiau.

Skaityti daugiau...
 
PROFESORIUS VIZGIRDA PDF Spausdinti El. paštas
Pirmo veiksmo antras paveikslas (Tęsinys iš trečiojo numerio)


(Sekančio sekmadienio rytas Vizgirdų verandoje, kuri išsikiša į didelį sodą. Pro medinius turėklus galvutes kyščioja tulpės. Vizgirdienė, Dalia, Andrius Račiūnas ir Jomantaitė tik ką pakilę nuo pusryčių stalo, ir moterys baigia tvarkyti indus).

DALIA: Tėtė ir vėl nepasirodė pusryčių. Per šventes jis ypatingai išlaiko savo tradiciją, vengdamas mūsų.

MARIJA: Jeigu tu būtum tiek nuvargus, manau, ir tu vengtum žmonių draugijos.

DALIA: Ak, mama, tu visada ir visus pateisini. Šiuo atveju, aš tėtės negaliu pateisinti!

MARIJA: (pyktelėjus) Kokie tavo išsireiškimai, Dalia!

ANDRIUS: Tik ką grįžai iš bažnyčios, panele Dalia, ir jau nusidedi ketvirtajam Dievo įsakymui ...

DALIA: Ir tamsta išmanai ką nors apie nuodėme, daktare Andriau?

ANDRIUS: Tik tiek, kad šventieji nusideda septynis kart per dieną.

Skaityti daugiau...
 
LITERATŪRA PDF Spausdinti El. paštas

 

 

Šių dienų italų rašytojai


Fašizmas griuvo. Bet ar visiškai? Atrodo, kad ne visai, kaip kad teisingai pastebi britų literatūros apžvalgininkas B. Wall Londone leidžiamam mėnesiniam literatūros ir kultūros žurnale „Horizon“.

Žymiausias fašistų rašytojas, galėtume sakyti, net fašistinio „stiliaus“ išradėjas ir pranašas, buvo G a b r i e 1 i s   d ' A n n u n z i o. Jis dar prieš savo mirtį nustojo daręs įtakos jaunajai italų rašytojų kartai. Jo kiečiausias kritikas yra Benadett o C r o c e, kurio filosofinę hegemoniją pasiryžo paveržti antrasis didelis naujojo hegelazmo šalininkas G i o v a n n i Guotile, fašistinėj valstybėj matęs geriausią naujosios Hėgelio politikos atbaigimą.

Croce, kaip literatūros kritikas, yra labai vienašališkas. Pritaikęs savąjį matą, jis yra lengva ranką atmetęs visą eilę žymiausių prancūzų paskutinio šimtmečio literatūros veikalų. Jo mėgstamiausi autoriai yra Goethe ir Ariostas. Šio meto žodžio kūryba žymiausia dalimi neįeina į jo orbitą ji lieką už jos. Iš dalies gal ir dėl to, kad jis žymiausią savo gyvenimo dalį praleido Neapoly, mieste, veik nemačiusiam moderniųjų srovių įtakos, jis naujojo miesto žmogaus sielos kančių ir išgyvenimų nesupranta – jis lieka jam tolimas ir svetimas.

Skaityti daugiau...
 
MENAS PDF Spausdinti El. paštas
Ar Amerika žino tik džasą?


Daug kas galvoja, kad JA Valstybėse yra tiktai Metropolitan Opera, New Yorko, Philadelfijos ir Bostono simfoniniai orkestrai ir tūkstančiai džiazo kapelų — ir viskas; o amerikiečiai apie tikrąją, rimtąją muziką neturį jokio supratimo. Tačiau iš tikro taip nėra — tai tiktai nacių ir kitų diktatūrininkų propagandos pramanas. Amerikoje, kaip pastebi Johnas E v a r t a s savo išsamioje amerikiečių muzikinio gyvenimo apžvalgoj, paskelbtoj „Naujosios muzikos žurnale“, vyksta gyvas ir intensyvus muzikos gyvenimas. Ten yra išaugusi tikra muzikos kultūra, kurios gali pavydėti net ne vienas kitas kraštas.

Kodėl taip muzika Amerikoje pražydo ir ten ja taip gyvai domimasi, ypač per pastaruosius 15 metų, nurodomos 4 ar 5 pagrindinės priežasty. Vienas iš svarbiausių muzikos ugdomųjų veiksnių, ypač plačiosiose masėse, yra radijas. Gerų operų ir simfoninių radijo programų populiarumas vis didėja. Pvz., tokio New Yorko siųstuvas WQXR nuo pat ankstaus ryto iki vėlaus vakaro transliuoja išimtinai tiktai rinktinę gerą muziką. Radijo muzika susidomėjimo į plokšteles įgriežta gera muzika ne tik nesumažino, atsieit, nenukonkuravo, bet, priešingai, ją net pakėlė.

Skaityti daugiau...
 
Šveicarų tapyboj pučia seni vėjai PDF Spausdinti El. paštas

Belankydamas šveicarų tapybos parodas, ruošiamas kasmet didesniuose jų miestuose, nieko ypatingo nerasi. Jų dailininkai — net ir patys žymieji — neprašoka vidurkio. Ir bendras įspūdis — šveicarų tapyboj pučia seni vėjai.

Nors šiuo metu Šveicarija neturi pasaulinio masto genialių tapytojų, tokių, kaip Bocklinas arba Hoderis, tačiau stiprių talentų vis dėlto ten esama, Prie Ženevos ežero, kaip pastebima meno ir kultūros Standpunkt“ žurnalo apžvalgininko, susitelkę daugiausia iš Paryžiaus mokyklų išėję auklėtiniai. Kituose žymesniuose šveicarų meno centruose — Berne, Bazely, Zūriche — tokio lokalinio pobūdžio bendrumo nepastebima. Visur prasimuša ryškus alemanų dailininkų individualumas. Apie vokiečių įtaką arba vokietinę mokyklą galima būtų kalbėti nebent tarp senosios kartos tapytojų.

Šiandieninės šveicarų tapybos priešakyje stovi kilimu bernietis E r n s t  K r e i d o l f, vienas iš gausiausių ir geriausių vokiečių k. pasirodančių tiek pačioj Šveicarijoj, tiek už jos sienų knygų ilustratorius. Vidaus šilima, nuotaikingumu pasižymi taip pat jo peizažai ir fantastiniai piešiniai.

Skaityti daugiau...
 
MOKSLAS PDF Spausdinti El. paštas

Kova su vėžiu


Amerikoje pačios pavojingiausios ligos yra širdies susilpimas ir vėžys. Šiuo metu JAV yra daugiau kaip 700.000 sergančių vėžiu. Su juo galima sėkmingai kovoti tiktai sutelktomis įvairių mokslo sričių pajėgomis. Pirmųjų tam tikslui žygių plačiu mastu imtasi, konstatuoja Dr. F r a n k  A d a i r e, JAV kovos su vėžiu draugijos pirmininkas. American Mercury žurnale, 1945 m. paskyrus tam reikalui 4 milijonus dolerių.

Ištisus šimtmečius vien tik paminėjus vėžio vardą žmones nukrėsdavo siaubas, tai reiškė žmogui mirties sprendimą, nes medicinos mokslas teįstengė narkotikais tiktai sušvelninti priešmirtines žmogaus kančias. Tačiau dabar,. ypač pradedant laikotarpiu prieš 50 metų, ir šioj srity jau yra šis tas padaryta. Nūnai, galima sakyti, pasaulis jau yra beveik atsidūręs prie vėžio ligos paslapties išsprendimo, Amerikoje yra sudaryta plati darbo programa, apimanti biologijos, chemijos, klaninių tyrinėjimų ir fizikos sritis. Jos paskirstytos į 19 smulkesnių porūšių, apimančių minimuosius dalykus smulkiau ir specifiškiau, būtent — pasinaudojant dar, kad kova būtų sėkmingesnė, genetikos, virų tyrinėjimo, botanikos, encymos, radiologijos, izotopijos, celių chemijos ir steroidų rezultatais.

Skaityti daugiau...
 
AKADEMINIS GYVENIMAS PDF Spausdinti El. paštas

* Italijoje mokslinis ir tyrinėjamasis darbas yra sukoncentruotas beveik išimtinai aukštosiose mokyklose. Tačiau, kaip visai trumpai pažymi Italijos aukštųjų mokyklų apžvalgininkas „Universitas“ žurnale Dr. Cresta, tokia sistematika ir vieningumas dar nerodo tendencijos Italijos aukštąsias mokyklas suuniforminti. Ten žymi dalis universitetų turi senas, ilgas tradicijas, pvz., Romos universitetas savo erą pradeda nuo 665 m. Dar ir šiandien italų universitetai pasižymi didele savojo gyvenimo autonomija, ne-mėgstančia ir neleidžiančia per daug kištis pašalinėms jėgoms. Tačiau, iš kitos pusės, pasitaiko ir tokių dalykų, kad viename universitete paskelbta privaloma kuri nors mokslo disciplina kitame laikoma paprastu, eiliniu kursu.

Universitetai apima visus dalykus, kurių susidaro net 17. Tuo būdu Italijoje turime 24 universitetus — ir 17 fakultetų. Teisių, politikos, statistikos, tautos ūkio, filologijos ir filosofijos, matematikos ir gamtos mokslų, pramoninės chemijos, farmacijos, technikos, architektūros, žemės ūkio, nautikos, orientologijos, aukštosios matematikos ir veterinarijos, pedagogikos, medicinos, fizikos. Po kelis fakultetus turi vos keli universitetai, kiti jų turi po 10—12. Iš viso Italijoj yra 23 teisių, 20 medicinos ir farmacijos, 17 fizikos — matematikos — gamtos mokslų etc. fakultetų. Teologija studijuojama daugiausia specialiose aukštosiose mokyklose. Šiaip prie fakultetų yra visa eilė institutų, vadovaujamų pasižymėjusių mokslo žmonių. Universitetus turi šie Italijos miestai: Bari, Bologna, Cagliari, Catania, Ferrara, Florencija, Genua, Meccrata, Messina, Milano, Modena, Neapolis, Padua, Palermo, Parma, Pavia, Perugia, Piza, Roma, Sassari, Siena, Torino, Triestas ir Venecija.

Skaityti daugiau...
 
ĮVYKIAI IR ŽMONĖS PDF Spausdinti El. paštas
Ką šiandien galvoja Prancūzija?

Prancūzija verda kaip katile. Kova vyksta visais frontais. Cafė de Flor Paryžiuje su niauriojo pesimizmo mokslo kūrėju Jean-Paul Sartre virto egzistencialistų šventykla. Išmintingiausio komunistų savaitraščio „Action“ redaktoriai su Pierre Cuortade priešakyje niauriai žvelgia į pro langą švitihtį Orleano Mergelės paminklą: jis naujai aptrauktas auksu ir atrodo toks pat agresyvus, kaip ir komunistų partijos šūkiai. „Mes esame partija su didele ateitimi“, sako jo redaktoriai. Prie Boulevard de La-tour-Maubourg, vienų namų šeštajame aukšte, iš kur matyti Eifelio bokštas, įsitaisę su baltais kutais domininkonai, kurie įeina :ir vėl išeina, ginčijasi su lankytojais ir atsidėję ruošia naują „La vie intelectuelle“ numerį. Tai vadovaujantis katalikų — liberalų žurnalas. Trys skirtingos scenos. Trys filosofijos. Trys kryptys, kurios nūnai Paryžiuje, kaip sakoma, „duoda toną“. Albertas Camus, pats lyg ir filosofas, visą tą procesą nusakė tokiu precizišku posakiu: „Kas yra šiandieninės Prancūzijos pranašai? Marksas, Jean Paul Sartre ir Kristus. Marksizmas, egzistencializmas, krikščionybė. Tai trys pagrindai, be kurių negalima išsiversti, jei norima pažinti, ką šiandien Prancūzija galvoja ir ką ji rašo.“

Iš visų tų teorijų pati kovingoji yra marksizmas. Ji šiandien išlikusi vienintelė gyva forma, išlaikiusi savyje racionalizmą ir materializmą. Nors ir kokie būtų skirtingi Prancūzijos marksistai, vis dėlto pačiais pagrindiniais klausimais jie sutaria. Tiek universiteto profesoriai, kaip kad toks Joliot — Curie, tiek Belville darbininkas lygiai tiki pažanga, gamtos mokslais ir proto galia. Marksizmas jiems tiek reiškia, kaip įvykęs faktas. Prancūzų komunistai iš filosofijos nedaug ko tesitiki. Jie mano, kad tokie žmonės, kaip Sartre'as su savo sekėjais, tiktai veltui gaišta laiką savo žodžių žaidimu. „Jie tiktai sukasi patys apie save, kaip metafizinės voveraitės narve“. Komunistai filosofą laiko pagerintos rūšies žurnalistu, kurio pareiga informuoti mases apie gamtos mokslų tyrinėjimų rezultatus.
Skaityti daugiau...
 
Darbo virtuozai PDF Spausdinti El. paštas
Pastaraisiais laikais modernieji mokslai, tarp jų ir Teologija, gerokai pasinešė socialine kryptimi, imdami daugiau domėtis darbo žmogumi, jo buitimi. Darbo žmogaus dvasinis pasaulis pasidarė daugiau nei prieš tai mokslinių tyrinėjimų objektu. Gerokai anksčiau tuo keliu buvo pasukusi modernioji poezija.

Pastaraisiais laikais ypač gyvas darbo žmogumi susidomėjimas pastebimas tarp katalikų teologų. Ieškoma gyvosios dvasios ir šviečiančių darbo pavyzdžių, tokių, kaip šv. Pranciškus Asyžietis, Vedingo šv. Sebastijonas, šviesaus atminimo Dr. Kari Sonnenschein Berlyne ir visa eilė kitų. Prancūzai turi savo „raudonuosius klebonus“, sugebančius įeiti į pačius varginguosius darbo žmonių sluogsnius ir į juos prabilti jų kalba. Jie pastoracinį darbą pradeda prie to paties kastuvo ar fabriko staklių — tai savotiškas „gyvenimo universitetas“, ne vienu atžvilgiu brangesnis net už tikrąjį. Vienas iš tokių moderniosios katalikybės autorių, gyvosios dvasios faktais, yra prancūzas prof. Diliard, savo išgyvenimus ir tyrinėjimus, gautus bedirbant fabrike, dabar mėginąs susisteminti. Spės leidykla Paryžiuje išleido jo veikalą, pavadintą „Supremes temoign ages“, kuriame jis savo patirtais pavyzdžiais įrodo, kaip reikia prie darbo žmogaus prieiti. Autorius pastebi kad darbininkai niekados jo nebūtų taip supratę, jei jis pats nebūtų vienas iš jų ir drauge su jais dirbęs. Ir tiktai šiuo būdu galima įsiskverbti į darbo žmogaus vidaus pasaulį, kuris daugeliu atžvilgių yra visai kitoks, nei daugelis mokslininkų ir pasaulininkų apie jį galvoja.
Skaityti daugiau...
 
Tarp nuodėgulių ir kibirkščių PDF Spausdinti El. paštas


V E R T I N I M A I

Antanas Škėma, Nuodėguliai ir kibirkštys. Novelės. „Patria“ leid. Tūbingen, 1947, 128 psl. Tiražas 3000 egz. Kaina RM 6.—. Viršelį piešė dail P. Osmolskis.

A. Škėmos „Nuodėguliai ir kibirkštys“ — rinkinys 10 paskirų gabaliukų kurie ne visi yra novelės, kaip tituliniame puslapy pažymėta. Pirmasis rinkinio dalykėlis „Nakties tyla“ yra ne koks nors pasakojimas, bet daugiau lyriškas samprotavimas, antrasis — „Vieną vakarą“ yra vieno veiksmo pjesė. Paskutinįjį rinkinio dalykėlį, pavadintą „Šypsena“, taip pat novele sunku būtų pavadinti. Vis dėlto šis A. Škėmos rinkinys nėra mechaniškai sumestų į vieną vietą po ranka pakliuvusių daiktų krūva, bet tam tikras vienetas. Tik visą dešimtį dalykėlių į vieną vienetą jungia ne tiek jų literatūrinis žanras, kiek jų tematika, siužetai, ir pagaliau, formaliniai stiliaus ypatumai.

Skaityti daugiau...
 
Dovana mažiesiems PDF Spausdinti El. paštas
Viktoras Simaitis, Vyturėliai laukuos Autoriaus leidinys. Reutlingenas, 1947 m. Tiražas 5000 egz. Kaina 5 RM.


Poezijos mažiesiems skaitytojams visuomet stokojome. Nors ir daug kas yra vaikams rašęs, bet jiems tinkamų eilėraščių nedaugelis tėra davęs. Nes gi šios rūšies poezijai statomi nė kiek ne mažesni reikalavimai, kaip ir kuriamai suaugusiems.

Didžiausi nuopelnai šioje srityje priklauso Vytei Nemunėliui, išleidusiam daugiau kaip tuziną vaikų poezijos knygelių. Džiugu pripažinti, kad Vytės Nemunėlio aukštai iškeltas vaikų poezijos lygis Lietuvoje neturi tendencijos menkėti ir tremtyje. Tai įrodo ne tik jo neseniai išleistieji „Tėvų nameliai“, bet ir čia recenzuojamasis Viktoro Šimaičio eilėraščių rinkinys „Vyturėliai laukuos“.

Skaityti daugiau...
 
Lietuvių Rašytojų Tremtinių Draugijos Suvažiavimas PDF Spausdinti El. paštas
LITERATŪRA


Birželio 11—12 dienomis Augsburgo-Hochfeldo lietuvių kolonijoje įvyko antrasis Lietuvių Rašytojų Tremtinių Draugijos visuotinis suvažiavimas, kuriame dalyvavo beveik visi lietuviai rašytojai tremtiniai. Suvažiavimas buvo pradėtas birželio 11 dienos rytą pamaldomis Hochfeldo bažnyčioje, kurių metu pamokslą pasakė rašytojas kun. prof. Stasys Yla, trumpai nurodydamas rašytojo uždavinius moralinėje srityje.

Tos pat dienos 10 vai. įvyko iškilmingas suvažiavimo atidarymas ir lietuviškosios knygos 400 metų sukakties minėjimas. Suvažiavimą atidarė Rašytojų Tremtinių Draugijos, pirmininkas Stasys Santvaras, trumpai suminėdamas suvažiavimo tikslą ir pakviesdamas suvažiavimo prezidiumą: poetą Faustą K i r š ą — pirmininku ir Henriką Radauską su Jurgiu Jankum — nariais. Centrinis šio posėdžio punktas buvo prof. Prano Skardžiaus paskaita „Martynas Mažvydas ir jo vaidmuo lietuvių bendrinės kalbos istorijoje“, skirta knygos sukakčiai paminėti. Iškilmingas posėdis baigtas sveikinimais. Sveikino Vykdomoji Taryba, Raudonasis Kryžius, Tremtinių Bendruomenė, Wūrttembergo Apygarda, Augsburgo Apygardos Komitetas, žurnalistą Sąjunga, Spauda, estų, latvių ir ukrainiečių rašytojai ir t.t.

Skaityti daugiau...
 
MENAS PDF Spausdinti El. paštas

* Vokiečiai apie DP meno parodą. Vokiečių literatūros ir meno žurnalas „Prizma“ N 6 įsidėjo apžvalgą, pavadintą „DP meno paroda“. Joj vertinami bavarų Nacionalinio Muziejaus rūmuose YMCOS iniciatyva suruoštoj DP meno parodoj išstatyti darbai, pažymint, kad parodoje buvo išstatyti 71 Amerikiečių zonos dailininko 336 paveikslai — lenkų, lietuvių, latvių, estų, rusų, jugoslavų, be pilietybės ir, palyginti, kiekybe gausios ukrainų grupės. Apžvalgininkai pastebi, kad šie dailininkai daugiau orientuojasi į Vakarus ir į jų meną, negu į Rytus. Jų krikšto tėvais galėtų eiti Quentin,de Latour, Brueghel, Goya, „Barbisono mokykla“, Monet, Sisley, Cėzanne, Gauguin, Vuillard, Maillol, Dufy, Gromaire, Munch ir Kokoška.

Įvertinęs bendrais bruožais parodą, apžvalgininkas gale pastebi, kad Europoje kyla naujas sąjūdis, apšauktas neohumanizmu, nusisukęs nuo visokio žmogaus darkymo meno vardu. Tuo metu, kai literatūra ir filosofija eina negacijos keliu, menas pasirinko teigiamąją kryptį. Jau 1940 m. pasirodė R. Houghes parašyta moderniojo meno istorija, pavadinta „Dabartiniai“, Į kurią susibūrė ligi tol palaidi buvę toks Ondot, Souverbie, Poncelet, Planson, Brian-chon, Berard ir Caillard, pirmą kartą apsiskardemdami „neohumanistais“. Jų šūkis — atgal į žmogų ir jo dvasią. Gi pati jaunoji meno kryptis turi apsčiai savo sekėjų ne tiktai Prancūzijoje: ji drąsiu žingsniu žengia ir už jos ribų. 1942 m. Pau] Haeserts Briuselyje paskelbė save garsųjį šūkį „Retour a l'Humain“ pasmerkdamas kubistų robotus, „fovistų“ arlekinus, surrealistų visokius fantomus, Gargallo skeletus, Permekės monstrus, Klee embrionus, apšaukdamas juos tiesiog „velnio išperomis“, išdrįsusiais meno pasaulyje nužudyti žmogų. Toji belgų neohumanistų grupė pasivadino „animistais“. Didžiojoj tarptautinėj UNESCO meno parodoj Pryžiuj anglų humanistas Graham Sutherland. skelbiamas didžiausiu jaunosios kartos tapytoju.

Skaityti daugiau...
 
ĮVYKIAI IR ŽMONĖS PDF Spausdinti El. paštas

* Lietuvių planinga emigracija į JAV, sutinka daug kliūčių. Projektas įsileisti į JAV 400.000 DP, iš kurių apie 30.000 tektų lietuviams, atidėtas iki rudens. Perkėlimas DP į Angliją, anksčiau kiek sulėtėjęs, dabar vėl paspartintas. Kai kam darbo sąlygos pasitaiko visai neblogos, bet kitiems sunkesnės, nei išsyk buvo skelbta. Suintensyvėjo emigracija į Belgiją, nes ten darbo ir uždarbio sąlygos pasirodė geresnės, negu žmonės tikėjosi Lietuvių atstovai buvo išvažiavę su kitais tirti darbo sąlygų ir į Olandiją. Netrukus prasidės platesnio masto emigracija į Argentiną ir į Kanadą.

* Tremties ir Amerikos lietuvių spauda duoda žinių apie religinį gyvenimą Lietuvoje. Jis slopinamas. Neseniai arkiv. Reinio vardu buvo užsieny paskleista tam tikrų prasimanymų. Jis vadovauja Vilniaus vyskupijai, Panevėžio — vysk. Paltarokas, Vilkaviškio — vysk. Karosas, Telšių — Juodaitis, Kauno — Stankevičius. ,,Ž“ skelbia, kad Lukiškių kalėjime miręs vysk. Borisevičius. Tačiau ta žinia iš kitų šaltinių dar nepatvirtinta. Bažnyčios apkrautos dideliais mokesčiais. Už Kauno katedrą valdžiai reikia mokėti 46 000 rublių, Panevėžio — 40 000 etc. Telšių kun. seminarija uždaryta, į Kauno seminarija leidžiama priimti tik 150 klierikų. Jai vadovauja kun. Pr. Venckus, kan. A. Sabaliauskas (Žalia Rūta) vadovauja Įgulos bažnyčiai. Tačiau bažnyčios žmonių pilnos, ypač didesniuose miestuose.

Skaityti daugiau...
 
Viršeliai PDF Spausdinti El. paštas


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai