| |
|
|
1960 m. 3 kovas
|
LIETUVIŠKOSIOS KULTŪROS KILIMAS IR SMUKIMAS IŠEIVIJOS GYVENIMO SĄLYGOSE |
 |
 |
 |
|
Parašė ANDRIUS BALTINIS
|
1. Kultūros ir kultūringo žmogaus samprata.
Kultūros esmei ir laipsniams suprasti pasinaudosime palyginimu, vartojamu kitur, bet tinkamu ir šiuo atveju. Jei Afrikos džiunglėse koks negras netikėtai rastų lapą su gaidomis iš Beethoveno sonatos, jam tai atrodytų išmargintas dalykas, panašus į beržo tošį. Jei negras gyventų tarp europiečių, jis žinotų, kad tai popierius. Jei atradėjas būtų baltasis žmogus, jis žinotų, kad tai gaidos. Jei jis būtų muzikas, tai jam paaiškėtų, kad tai Beethoveno sonata, slepianti savyje gilų išgyvenimą.
Šis skirtingas vieno ir to paties daikto supratimas atskleidžia įvairius kultūros laipsnius: žemiausiame kultūros laipsnyje matoma tik daikto fizinė dalis. Daiktas čia yra ne kas kita, kaip tik tas įspūdis, kurį suvokia mūsų juslės. Augštesniame kultūros laipsnyje tas pats daiktas mums atsiskleidžia pilnas dvasinio turinio ir gilios prasmės. Pagal tai, augštos kultūros žmogus bus toks, kuris nepasitenkina tik daikto išorinės išvaizdos jusliniu suvokimu, bet skverbiasi į jo gelmes, jieško jo giliausių priežasčių ir tolimiausių pasėkų. Tuo tarpu žemos kultūros žmogus vadovaujasi tik išoriniais įspūdžiais, laikosi jų plotmėje ir mąsto ir sprendžia pagal juos. Tik augšta kultūra įgalina mus atskleisti daiktuose daugiau, negu akis mato ir rankos paliečia, įgalina mus suvokti dvasines vertybes, išreikštas medžiaginiais simboliais. Bet ką reiškia kultūros augštumas ir žemumas, paaiškės mums tik tada, kai įsigilinsime į pačią kultūros sąvoką, jos esmę.
Plačiausia ir griežčiausia prasme kultūra yra gamtos priešingybė: ji yra gamtos perkeitimas ir patobulinimas. Ji yra visa tai, ką žmogus yra sukūręs, kad padarytų savo gyvenimą lengvesnį, turtingesnį ir tobulesnį. Kultūra tad apima ne tik medžiagines gėrybes, kurias žmogus yra sukūręs arba bent surinkęs, kaip miestai, namai, fabrikai bei mašinos, bet svarbiausia— dvasines vertybes, kuriomis žmogus yra perkei-tęs medžiaginius dalykus, pats save ir savo santykius su Dievu, kitais žmonėmis bei gamta: religija, moralė, filosofija, menas, mokslas.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė MALL JURMA
|
 Nors tarptautiniame literatūros gyvenime pirmu smuiku groti įpratę didžiųjų kraštų rašytojai, bet žymių autorių turi ir smulkesnės tautos, tik jie plačiajam pasaulyje mažiau žinomi, išskyrus vieną kitą kraštą, kaip Skandinavų autorius. Estu rašytoja Marie Under laikoma ne tik žymiausia savo šalies lyrike, bet ir europinio masto poete. Čia teikiame specialiai "Aidams" apie ją parašytą straipsni. Redakcija
1917-tieji metai, kada pasirodė pirmas Marie Under rinkinys "Sonetai", buvo lygiai reikšmingi ir visai estų tautai. Buvo tai šalies atbudimo pavasaris, naujų lūkesčių ir naujo pasididžiavimo dienos. Poetės kolega Henrik Vis-napuu, kuris savo amžių baigė 1951 m. Amerikoje, pomirtiniame savo veikale, atsiminimuose "Saulė ir upė", taip kalba apie anuos laikus: "Estų tauta žengė į laisvę ir šviesą. Netekti nebuvo ko, — priešingai, laimėti galėjai viską".
Po karo Estijai gavus nepriklausomybę, subangavo šalyje ir literatūros gyvenimas. Frie-debert Tuglas, kuris buvo vienas iš šulų ankstesnio literatūros sąjūdžio, žinomo Jaunosios Estijos vardu, 1917 m. pavasarį grįžo iš svetur. Neilgai laukus jisai, drauge su poetais Marie Under, Artur Adson (vėliau jos vyru), Henrik Vis-napuu ir beletristu August Gaillit, įsteigė literatūros sambūrį—Siuru. Marie Under buvo išrinkta jo pirmininke.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
PRAVOSLAVŲ BAŽNYČIA SOVIETŲ SĄJUNGOJE |
|
|
|
|
Parašė DR. V. MAR.
|
Nėra abejonės, kad pravoslavų Bažnyčia Sovietų Sąjungoje, po gana aštraus persekiojimų periodo šiandien naudojasi palyginti gana išimtine padėtimi. Tai sudaro įspūdžio, kad rusiškasis komunizmas šios Bažnyčios atžvilgiu yra pakeitęs savo taktiką, suteikdamas jai daugiau laisvės. Tačiau šitokia padėtis yra ne kas kita, kaip komunizmo taktikos tam tikras manevras: nepajėgus sunaikinti religijos, prieita prie jos pajungimo komunistinei santvarkai. Šiandien pravoslavų Bažnyčia yra visiškai pajungta partijai ir įkinkyta į komunizmo siekimų įgyvendinimą, ypačiai išplečiant komunizmo įtaką naujai pavergtuose kraštuose. Per pravoslavų Bažnyčią rusiškasis komunizmas daug lengviau išplėtė savo imperializmą tuose kraštuose, kurių gyventojų tam tikra dalis kaip tik buvo pravoslavai.
Kokioje padėtyje šiandien yra pravoslavų Bažnyčia Sovietų Sąjungoje ir kiek ji pasitarnauja partijai, nors ir bandydama išsilaikyti tradicinėse formose, bus šio straipsnio uždavinys.
Trečioji Roma
Kijevo valstybė priėmė krikštą X a., kada graikų misininkai šv. Kirilas ir šv. Metodijus skelbė Evangeliją slavų kraštuose ir kada 988 m. kunigaikštis Vladimiras apsikrikštijo ir įvedė rytų apeigų krikščionybę visoje savo valstybėje. Senoji Rusija tuo būdu pateko Konstantinopolio patriarcho valdžion ir 1054 (Kerularijaus schizma) drauge su Bizantijos Bažnyčia atsiskyrė nuo Romos.
Kijevo Bažnyčia dar kurį laiką spyrėsi prieš Konstantinopolį, kol jai vadovavo metropolitai ukrainiečiai. Bet kai Konstantinopolio patriarchas pradėjo skirti metropolitais graikus, Kijevo Bažnyčia liko visiškai pajungta Konstantinopoliui. Kijevas svyravo tarp Romos ir Konstantinopolio, bet šiam pastarajam pavyko išlaikyti Kijevą savo įtakoje.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė VLADAS ŠLAITAS
|
DUOK, KAD IŠTVERČIAU
Taip jau yra, kad mes skurdų savo amželį
taip dažniausiai ir prakrizenam su išprotėjusio
Ničės peilio džiaugsmu širdy. Savo miegamo
kambario
nešvarumą ir purvą mes keliam į saulės šviesą.
Visa tai darom mes keršto ženklan:
už savo asmenišką nenusisekusį gyvenimą mes
keršijam Dievui.
Mes grupuojamės po vienu dideliu keršto
lozungu:
"Štai, Dieve,
pasižiūrėk, kokie mes esam nusigyvenę ir
šlykštūs,
pasižiūrėk ir džiaukis!" Nusigyvenus,
nelieka nieko daugiau, kaip gyventi taip, lyg
gyventi
būtų galima lygiai anapus gero ir blogo.
Kas gi yra gyvenimas anapus gero ir blogo?
Tai ne kas kita, kaip žonglieriavimas tuščiais
žodžiais. Tai vario žiedas
be širdies ir akutės.
Tai tas pat, jei sėdėtum ir mėtytum žirnius į
sieną
ir klausytum, kaip žirniai barška į tuščią sieną.
Tu, kurs sakei, kad tik kantrumu mes laimėsime
savo sielas,
aš neprašau nei sveikatos, nei ilgo gyvenimo,
taipgi lygiai aš neprašau anei žemiškos laimės,
nes visi šie dalykai yra nepastovūs ir jie greitai
praeina
(nes jie perdega kaip žolė ir jų vietoje atminimo nelieka)
Aš prašau Tavęs tiktai vieno: duok, kad
ištverčiau
tarp abejonių ir nevilties,
tarp silpnumo ir ašarų.
Duok, kad stovėčiau kaip didelis deimanto kalnas
tarp augštų vandenų, idant skrosčiau aršiau
už peilį
augšto vandenio bangą.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė NELÉ MAZALAITÉ
|
(KNYGA: MIESTELIS, KURIS BUVO MANO)
Ne, aš nesijuokiu iš anos keistos istorijos, ne, aš nesakau, jog taip negalėjo būti. Kaip negali būti? Jeigu tu būtum pažinęs du vyrus, iš Vaineikių kaimo! Jie ir buvo beveik tų pačių metų ir abu juos vadino melagiais, tačiau vis-tiek vienam tikėjo—Gedvilui Leksiui—niekas jo ir nevadino rimtu Aleksandro vardu; bet netikėjo Ronkaičiui, nors ir sakė jam Stanislovai.
Aš dar esu juos mačius pati — ir jie buvo senyvi, kai aš tiktai vaikas buvau. Leksis atrodė toks, kaip vėliau galvojau, apie kokius rašomos avantiūrų istorijos: vilionė moterims ir patrauklus pavyzdys jaunuoliams, šauklys į tolumas ir gelmes. Jo akys visuomet švytėjo, jos nestovėjo vietoje, ir nors mano laikais jos buvo apsemtos raukšlių—bet jos degė kaip ugnies šaltiniai, ir žmonės kartais pasakydavo: —Tas tai ir pasiliko velnių priėdęs iki pat smerčio.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
ŽEMAITIJA IKI ŠEŠUPĖS IR VIRBALIO |
|
|
|
|
Parašė JONAS MATUSAS
|
(Pabaiga)
IV
(Veliuona, Vilkija)
Anot Wigando Marburgiečio kronikos, Veliuona jau 1363 m. "stipri tvirtovė" (castrum, SRP, II, 540). Vokiečiai kryžiuočiai ją laikinai paėmė 1372 m. Gynimui, be kitų, vadovavo Surminas ir Goštautas, kurių gimtinė buvo Kulva netoli Kauno (ten pat, 711).
Veliuona vokiečių ir lietuvių kovų sūkuryje išbuvo iki 15-to šitm. pirmosios ketvir-ties. Įdomu, jog tokiu būdu žemaičiai praktiškai susipažino su vokiečių pilių statybos priemonėmis. Vytautas, aplinkybių verčiamas, Žemaitiją buvo pavedęs kryžiuočiams. Paskui žemaičiai, jo paties raginami, sukilo prieš vokiečius. 1409 m. jie užpuola anų pasistatytą pilį prie Dubysos ir, čia radę, "sudegina plytinę" (vorbrantin czygelschune, tenp. III, 300). Tas pat 1402 m. atsitiko su Ragaine (tnp. 263). Dar daugiau. 1421 m. kryžiuočių atstovas Konstanco Visuotiname Susirinkime (sprendžiant Žemaičių bylą) paliudija, jog statant Dubysos pilį (in construccione castri Dobesse) Vytautas jiems padėjęs "su savo valdiniais ir amatininkais (cum suis subditis et artificibus, Lites ac Res Gestae etc., Posnaniae 1865, III, 149).
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
KĄ ŽEMAITĖ RAŠĖ APIE BOLŠEVIKUS |
|
|
|
|
Parašė P. Samogita
|
 Bolševikai Lietuvoje Žemaitę (1845 -1921) savinasi, tarytum ji būtų buvusi jų šalininkė arba jų darbams pritarusi, nuslėpdami tikrąjį jos nusistatymą.
Tiesa, žemaite buvo mūsų liaudies rašytoja, vargstančiųjų žmonių—sodžiaus ūkininkų, darbininkų, moksleivių—gyvenimo vaizduotoja. Bet ji nebuvo jokia bolševike ar jų šalininke. Priešingai, komunistus ji smerkė. Tai matome ir iš jos rašinių bei korespondencijų Amerikos lietuvių laikraščiuose, kai ji pirmo pasaulio karo bei pokario metu buvo Amerikoje ir čia keletą metų pagyveno.
žemaite Amerikoje dalyvavo vad. pažangiųjų žmonių visuomeniniame gyvenime, jų organizacijose, veikė Čikagos lietuvių socialdemokratų kuopoje ir daugiausia rašinėjo "Naujienų" dienraštyje. Čia ir būdavo jai progos pasakyti smarkesnį kritikos bei pašaipos žodį bolševikams, nors plačiau į teorinius nei socializmo, nei komunizmo klausimus ji, rodos, nesigilino.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė Aug. R.
|
 A. Giedrius; PASAKĖČIOS. Išleido Lietuviškos Knygos Klubas. 175p. Kaina 2 dol.
Pasakėčių istorija lietuvių literatūroje turi ilgą ir garbingą kelią. Pirmas lietuvių grožines prozos leidinys kaip tik buvo Jono Šulco atlikti Ezopo pasakėčių vertimai, pasirodę 1706 m. Paskui šiame žanre randame Donelaitį, Stanevičių, Daukantą, A. Savickį, Arminą, Kudirką, Vanagėlį, Margalį, Dagilėlį ir kitus. Bet arčiau į mūsų dienas pasakėčia jau nepajėgė patraukti stambesnių mūsų rašytojų. Jos perdaug sutapo su vaikų literatūra, pedagogine paskirtimi, lyg ir paseno. Be to, rašant geras pasakėčias, reikalingas ypatingas stiliaus aiškumas ir tikslumas, minties taiklumas ir vaizdo sutrauktumas. Šios savybes turi būti perregimo raiškumo, o sykiu ir ypatingo formos lankstumo, kuone virtuoziškumo. Todėl tikrų pasakėčių meistrų pasaulinė literatūra žino vos keletą. Jiems būdingas paprastumas ir sykiu augš-ta meninė kultūra. Dėl šių bruožų geriausieji pasakėčių autoriai mielai skaitomi ir mažų ir didelių.
|
|
Skaityti daugiau...
|
Siunčiu 10 dol. pašto perlaida už 1960 metų prenumeratą. "Aidai" per dešimtį metų gaivino ir ugdė lietuviškąją inteligentiją išeivijoje. Ypač pastaraisiais metais metais "Aidai" buvo stiprūs ir gražūs. "Aidus" skaityti man yra didelė dvasinė atgaiva. Sveikinu "Aidų" Leidėjus ir Redaktorius ir linkiu jiems sėkmės bei ištvermės ir antrajame dešimtmetyje.
Su pagarba
Stasys Rudys
Turiu pasidžiaugti, kad šiemet "Aidai" man buvo įdomesni, negu ankščiau. Pageidaučiau daugiau beletristinės grožinės literatūros ir socialinio pobūdžio straipsnių. Sėkmės!
J. Gužaitis
1960. II. 9
|
|
Parašė L. A
|
 Kovo 6 d. Niujorke Town Hali salėje buvo labai augšto lygio koncertas, kurio programą išpildė pianistas Andrius Kuprevičius ir vadinamas Symphony of the Air orkestras, diriguojamas Vyt. Marijošiaus. Koncertui ruošti sudaryta garbės, rėmėjų ir darbo komitetai. Paskutiniajam jų vadovavo Valerija Tysliavie-nė, pakeldama visą koncerto organizavimo naštą.
Programa buvo šviežia ir įdomi. Jon įėjo J. S. Bacho Suit No. 3 in D Major orkestrui ir B. Bartoko Concerto No. 3 pianui ir orkestrui. Antroje dalyje išpildyta J. Gaidelio kūrinys Scherzo iš 4 simfonijos orkestrui ir Rachmaninovo Piano Concerto No. 2 (Op. 18) pianui.
Niujorko kritika, visuomet daug reikalaujanti iš pasirodančiųjų garsiose muzikos salėse, mūsiškius latai gerai įvertino. Herald Tribūne kovo 7 d. numeryje apie dirigentą taip atsiliepė:
"Marijošiaus dirigavimas teikė įspūdį autoriteto ir supratimo įvairių stilių, kurie buvo programoje. Orkestrinė Rachmaninovo koncerto dalis buvo ekspresyvi ir simpatinga, nors vienoje ar dvejose vietose buvo jaučiamas sunkumas".
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
PRASMINGAS ATSIGAIVINIMAS |
|
|
|
|
Parašė ST. MERINGIS
|
Čikagos lietuviškoji nausėdija nūnai vis labiau pasitenkina meno surogatais ir liaudiškos kūrybos reminiscencinėmis parafrazėmis. Į iškilnų sostą užsirioglinęs primityvas, pigoko reklamos riksmo glostomas ir liūliuojamas, yra pasiruošęs užgniaužti intelekto ir talento dar tebeblesenan-čios kūrybos prasiveržimus. Skelbiamoje visų pasaulio lietuvių sostinėje baigia jsipilietinti mažo užkampio miestelio skonis, į naivumą pasinėrusiems ir surambėjusiems miestelėnams pataikavimo lipšniosios šmėklos, diletantiško paviršutiniškumo kėlimas ir "bizniškų" tikslų neslepiamas diktatas. Prošvaistėmis dar būna: naujoji lietuvių kalba operos premjera, dailės parodos, bei iš kurios atokesnes vietovės atklydęs saviveiklinis vaidinimas. Nieko nuostabaus, jog ir "dailaus žodžio" programos sudaromos iš tautinių šokių pynės, itališkų ir kitokių arijų.
Tokioje nūdienos čikaginio kultūrinio susmukimo atmosferoje sausio 31 d. studentai santariečiai pradžiugino literatūros interpretacijos vakaru.
Savuosius bei kitų rašytojų kūrinius perteikė Antanas Škėma. Jam asistavo čikagietė vaidintoja Irena Nivinskaitė.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė Tėv. L. Andriekus, O.F.M.
|
 Šio "Aidų" numerio leidėjas yra Shenandoah (Pennsylvania) lietuvių šv. Jurgio parapijos klebonas kun. Juozas A. Karalius, paaukojęs žurnalui 500 dol. Tą auką paskyrė jis trijų savo gyvenimo sukakčių proga. Pernai suėjo 40 metų, kai kun. Juozas Karalius gavo kunigystės šventimus; 30 m., kai klebonauja Shenandoah liet. parapijoje ir 25 metai, kai įsteigė tenai pradinę mokyklą. Jubiliatas yra vienas iš žymiausių ankstesnės kartos mūsų kunigų Amerikoje, išvaręs platų barą religinėje bei kultūrinėje dirvoje. Jo nuoširdus dėmesys "Aidams" rodo, kad ir šiandien jis gyvai sielojasi lietuviškos kultūros dalia. Užtai itin malonu čia šį garbingą dvasininką arčiau supažindinti su mūsų žurnalo skaitytojais.
Kun. Juozas Karalius gimė 1889 m. vasario 4 d. Jeseniaukos kaime, Lazdijų valsčiuje, Seinų apskrityje. Mirus tėvams, jis 1901 m. jaunutis atvyko pas brolį į Ameriką, čia visom jėgom siekė mokslo. Pirmiausia įstojo į Marijos Kolegiją Orchard Lake, Michigano valstybėje, o iš ten — į šv. Karolio kunigų seminariją Over-brooke, Filadelfijoje. Ją baigęs, studijų pagilinti išvyko į Vašingtono Katalikų Universitetą, ir ten gavo Kanonų Teisės bakalaurato laipsnį. Kunigu įšventintas 1919 m. gruodžio 20 d.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
PAPRASTAS ŽMOGUS MŪSŲ VEIKLOJE |
|
|
|
|
Parašė Vytautas Volertas
|
Kiekvienam organizuotam vienete neišvengiamai turi būti vadovaujančių asmenų. Jiems, tinkamai vykdantiems paskirtį, be abejo, privalome rodyti organizacinį paklusnumą. Už tai, kad, pildydami pavestus uždavinius, atlieka dalį mūsų individualiųjų pareigų, turime reikšti pagarbą. Ši pagarba priklauso ne tik už darbą, bet ir už parodytą išmintį, kurios daugeliui iš mūsų neužtektų. Kiekvienas patarnavimas yra atlygintinas, o visuomenininko atlyginimas yra jam parodytas respektas ir asmeninis pasitenkinimas jaučiant, kad jis reikalingas.
Tačiau ir čia negalima apseiti be saiko. Nedera be priežasties nuo vienur nuimti, o kitur pridėti.
Yra atvejų, kad mažesnės kolonijos lietuviškoji visuomenė, ruošdama iškilesnius pobūvius, garbės svečiais susikviečia visus savus gydytojus, advokatus, prekybininkus, jiems, kaip išskirtiniams asmenims, veltui siųsdama bilietus ir palikdama ryškesnes vietas. Svečiai sueina, pavalgo vakarienės ir lietuvių būryje pasirodo tik kitais metais ta pačia proga. Jei kuris yra užsitarnavęs kur didesnę poziciją, jam, atsitiktinai pasirodžiusiam, nuplojame, nors savo padėtimi jis nesinaudoja, kai reikia saviems pagelbėti. Kas uždirba daugiau pinigo, tokiam nepagailime meilaus žodžio, nors jis gėdinasi su lietuviais susitikti, kad nekristų autoritetas. Nepagailime meilaus žvilgsnio tiems kuriuos patys iškėlėme, bet šiandien iš jų nei mažiausio dėmesio nesusilaukiame. Panašiai elgiamės su profesionalais, naudodamiesi jų patarnavimu tik dėl to, kad jie lietuviai, nors jie šį mūsų motyvą užmiršta.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
DĖL POLITINĖS PASAULĖŽVALGOS |
|
|
|
|
Parašė L. Dambriūnas
|
Dr. V. Viliamas, atsiliepdamas į mano pastabą, kad Maritaino politinė filosofija galėtų būti geras pagrindas lietuviams katalikams susikalbėti dėl politikos ("Aidai" 1959, Nr. 10), nurodo, kad mūsų krikščionių demokratų politinės pažiūros sutampa su Maritaino pažiūromis. Tam įrodyti jis pateikia po vieną citatą iš Maritaino raštų ir iš "Tėvynės Sargo" ("Aidai" 1960, Nr. 1).
šios dr. V. Viliamo pastabos reikalingos patikslinimo. Tiesa, kad mūsų krikščionių demokratų spaudoj nesunku rasti vietų, kurios visai derinasi su Maritaino mokslu, bet taip pat tiesa, kad joj galima rasti min, pareiškimų, kurie su M. mokslu ir nesiderina. Pasitenkinsiu tik pora pavyzdžių, kurie, mano nuomone, rodo, kad mūsų krikščionių demokratų pažiūros tais atvejais su Maritaino mokslu nesiderina.
Štai "Tėvynės Sargo" bendradarbis A. Gražiūnas gina tokias pažiūras, skelbiamas "direktyvose katalikams": "Valstybė negali leisti, kad būtų viešai skelbiamas ateizmas..; Lietuvos katalikai sieks, kad tikėjimą ir dorą liečia klausimai... nebūtų viešų diskusijų spaudoje, susirinkimuose ar parlamente objektu" ir pan. Kai aš "Laiškuose Lietuviams" (1957, Nr. 9) pastebėjau, kad tokie siūlymai ne visiems katalikams priimtini, nes tokia ateistų diskriminacija šiandien nepraktikuojama net ir krikščionių demokratų valdomuose kraštuose, tai minėtas "Tėv. Sargo" bendradarbis atsakė: "mes nesistengsime patenkinti tų, kurie neseniai spaudoje nusiverkė dėl vyskupų instrukcijos" ("Tėv. Sargas" 1959, Nr.l, 32p.). (Šią būtent citatą turėjau galvoj ir savo recenzijoj, o ne tą, kurią pateikė dr. V.V.). Vadinas, ir A.G. pritaria minčiai, kad valstybė turėtų apriboti teises ateistų ar kokių laisvamanių, kurie norės kalbėti ar rašyti "tikėjimą ir dorą liečiančiais klausimais". Panašiai pasisako ir Julius Graurogkas. Jis stebisi frontininkais, norinčiais būsimoje Lietuvoje tokių į-statymų, "kuriais būtų leidžiama Dievą viešai negarbinti", t.y. įstatymų, kurie gintų visų religijų bei ideologijų laisvę ("Jaun. žygiai" 1959, Nr. 2-3, 19p.). Vadinas, J.G. mano, kad katalikai tokiems įstatymams neturėtų pritarti.
|
|
Skaityti daugiau...
|
• Adomo Galdiko aliejinės tapybos darbų paroda atidaryta Feigl galerijoje Niujorke kovo 16 d. Iškabinta 20 paveikslų, kurių žymi dalis labai didelio formato. Vaizduojama gamta, iškelta į mistinių vizijų plotmę. Paroda buvo lankoma amerikiečių meno žinovų ir lietuvių, kurie ypatingai pripildė galeriją nedarbo dienomis — šeštadieniais. Parodos recenzija bus kitame "Aidų" numeryje.
• Arbito Blato tapybos ir grafikos paroda vyko Niujorke Hirschl-Adler galerijoje nuo kovo 8 iki 26 dienos. Dailininkas išstatė 36 darbus įvairiomis temomis daugiausia aliejinės tapybos, išskyrus keletą pastelinių piešinių ir vieną kitą litografiją. Tematika praturtinta vaizdais iš arabų pasaulio. Spalvingumo atžvilgiu ši paroda ypatingai tyra ir skaisti. Dailininkas gyvena Niujorke. Taipgi turi studiją Paryžiuje.
• Čikagoje kovo 19 dieną Marijos augšt. mokyklos salėje pastatyta opera "Trubadūras". Dainavo Alė Kalvaitytė (Azucena), Stasys Baras (Manrico), Algirdas Brazis (Di Luna), Danutė Stankaitytė (Leonora), Jonas Vaznelis (kapitonas) ir kt. Grojo Čikagos Lyrinės Operos orkestras, dirigavo Al. Kučiūnas, dekoracijas darė dail. V. Virkau. Opera buvo kartojama su nežymiais pakeitimais solistų sąstate. Apie ją išsamiau ateinantį kartą.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
TEVŲ IR MOKSLEIVIŲ DĖMESIUI |
|
|
|
|
Pranciškonų gimnazijoje Kennebunkport, Maine, jau prasidėjo registracija ateinantiems mokslo metams. Mokiniai, baigę pradžios mokyklą arba atitinkamą žemesniąją klasę, priimami į visas keturias klases. Gimnazijoje yra išeinamas kolegijoms bei universitetams paruošiamasis kursas su sustiprinta a lituanistika. Informacijos ir įstojimo reikalais rašyti: Rev. Father Rector, St. Anthony's High School, Kennebunkport Maine. |
|
"AIDŲ" GARBĖS PRENUMERATORIAI IR RĖMĖJAI |
|
|
|
"AIDŲ" GARBĖS PRENUMERATORIAI
Vincas Tuskenis, Los Angeles, Calif.; St. Rudys, Monterey, Calif.: kun. J. Grigonis, Willmautic, Con.: Janina Lieponiene, dr. J. Starkus, Chicago, III.; kun. J. Pragulbickas, Elizabeth, N. J.; N. N., Worcester, Mass.; St. Ankudas, MD„ Baltimore, M d.; L. Bajorūnas, Detroit, Mich.; kun. Pr. Geisčiūnas, Fromberg, Mont.; P. Juška, kun. Ant. Račkauskas, Brooklyn, N. Y.; dr. A. Baltukėnas, Pranas Joga, Akron, Ohio; kun. Vyt. Zakaras, Wakita, Okla.; N. N., Toronto, Ont. Canada.
|
|
Skaityti daugiau...
|
Redaguoja — Antanas Vaičiulaitis
Administracijos adresas — Aidai, 680 Bushwick Ave.. Brooklyn 21, N. Y.
Redakcijos nariai — Leonardas Andriekus, O.F.M., Juozas Girnius, Alfonsas Nyka-Niliūnas
Dailininko adresas — Telesforas Valius, 84 Pine Crest Rd., Toronto. Ont. Canada
Meninė priežiūra — Telesforas Valius
Leidžia — Tėvai Pranciškonai
Redakcijos adresas — Antanas Vaičiulaitis, 4757 East Ave., S. E., Washington 28, D. C.
|
|
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
