Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
1966 m. 2 vasaris
TURINYS PDF Spausdinti El. paštas
Stasys Lozoraitis — Lietuvos nepriklausomybė — realus tikslas .............. 49
Albinas Baranauskas — Eilėraščiai .............................................................. 50
Pr. Gaidamavičius — Jaunimas dviejų kultūrų sankryžoje .......................... 53
Mykolas Vaitkus — Pluoštas atsiminimų apie S. Nėrį ................................ 59
Aloyzas Baronas — Smėlio krantas .............................................................. 67
Dr. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M. — Skotizmas ir skotistai Lietuvoje .......... 75
 

IS MINTIES IR GYVENIMO
J. Danielou apie Vatikano II susirinkimo vaisius (vertė Alaušius) ............. 84
Antanas Montvydas — Pranas Domšaitis .................................................... 86
St. Santvaras — Lapinskas, Stempužiene ir Vaznelis plokštelėse .............. 87
K. R. — Šolochovas — Nobelio premijos laureatas ..................................... 91
A. C. Matulis — Lietuviškoji tematika vokiečių "pokarinėje literatūroje . 92
Mūsų buityje ..................................................................................................  93
KNYGOS
Andrius Sietynas — Kazio Almeno debiutas ................................................. 95
Atsiųsta paminėti ............................................................................................ 96
Skaityti daugiau...
 
LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖ - REALUS TIKSLAS PDF Spausdinti El. paštas


Švenčiant Vasario 16 dieną, tinka ir yra reikalinga susimąstyti dėl jos minėjimo pobūdžio. Ši tautos šventė privalo būti mums ne tik proga atsiminti praeitį — Lietuvos valstybės atstatymą, įvykusį 1918 metais tautos įgaliotinių aktu, tai yra tautos valia. Jos minėjimas turi būti kartu liudymu, kad užsienio lietuviai, gyveną laisvajame pasaulyje ir galį laisvai reikšti visos tautos jausmus, be kompromisų reikalauja Lietuvos  nepriklausomybės atstatymo  ir laiko jį konkrečiu  aktualios  politinės  ir  visuomeninės veiklos tikslu.

Nereikia ypatingo įžvalgumo suprasti, jog sovietai daro daug pastangų užsienio lietuvių visuomenei   suklaidinti,   siekdami   pripratinti   ją prie Lietuvos okupacijos kaip prie pastovaus fakto ir nutildyti jos balsą, keliamą už mūsų krašto valstybinę laisvę. Viena tam tikslui naudojamų  priemonių yra Lietuvos komunistų raginimai užsienio lietuviams bendradarbiauti — žinoma, okupacinės valdžios nustatytais būdais ir kontrolėje — su kraštu kultūros srityje. Kartu sovietai stengiasi įkvėpti mums tariamojo politinio realizmo, kuris,  pagal jų tikslą,  palaipsniui privestų prie Lietuvos  nepriklausomybės panaikinimo pripažinimo. Kitaip sakant, sovietai siekia, kad užsienio lietuviai taptų pirmais naujoje istorijoje išeiviais, kurie, turėdami emigracijoje visą laisvę, galėdami nevaržomai reikšti savo nuomonę, būdami saugūs nuo sovietų persekiojimų, — paaukotų savo tautos, lietuvių tautos laisvę. Tačiau negali būti sveiko proto, sveikos sąžinės žmogaus, kuris galėtų tai padaryti.
Skaityti daugiau...
 
EILĖRAŠČIAI PDF Spausdinti El. paštas
VILKABALIUOSE

Sodas, sniego apklotas, šaukia,
Ir stogai po beribę stumdosi su varnom.
Alksnių šaknys iš po žemių skverbiasi į lauką,
Kaip tamsios raukšlės po kilimą nuvaikščiotą, nedarnų.

Šakos. Žvaigždės. Ledas.
Pasitaikančių akmenų skambėjimas
į akompanimentą keliui, kuris veda
Per lygumas į susiliejančio dangaus su žeme tylėjimą.

Visame Vilkabalių valsčiaus žemėlapy tik linijos, dryžiai ir rėžiai.
Bet palauk, palauk — kai vėl ims juoduoti arimai!
Capsėti nuo pašiūrių! Kai išsikreivins vėžės!
Kai vėl per dangų nusitęs lamstyti Verbų sekmadienio audimai!
Skaityti daugiau...
 
JAUNIMAS DVIEJŲ KULTŪRŲ SANKRYŽOJE PDF Spausdinti El. paštas
Esame įpratę girdėti standartinį posakį: žmogus atėjo pasaulin. O ir mes patys žiūrime į naujagimį kaip į naują ateivį šeimon, tauton, pasaulin. Mes žiūrime į jį tos kasdieninės, praktinės filosofijos akimis ir manome, kad naujasis ateivis yra toks pat lietuvis, kaip ir mes, nes atėjo iš lietuviško pasaulio, t. y. lietuvių tėvų.

Deja, tikrovėje taip nėra. Naujagimis ateina pasaulin, bet be savojo pasaulio. Tas savasis pasaulis turi ateiti į naujagimį ir jį palaipsniui formuoti. Kūdikis tėra tikrovinė galimybė, pajėgi pasisavinti rastąjį pasaulį tokį, koks jis smelkiasi į jo vidų. Jei tas jo aplinkinis pasaulis yra lietuviškas, tai jis suformuos ir lietuvišką vaiką bei jaunuolį. Bet jeigu tas jį gaubiantis pasaulis (aplinka) yra nelietuviškas, vaikas ar jaunuolis pasisavins nelietuvišką pasaulį, nors jo tėvai ir būtų lietuviai. Klaidinga yra manyti, kad lietuvių tėvų vaikas savaime ateina iš lietuviško dangaus ir kad automatiškai jis yra lietuvis, nesvarbu, kokį pasaulį pasisavintų. Gilesnis žvilgsnis randa, kad žmogų apsprendžia ne tiek biologinis pradas, kiek dvasinis, kuris ir pakreipia vaiko ar jaunuolio egzistenciją vienokia ar kitokia kokybine linkme, kitaip tariant — jo egzististenciją sukokybina.

Juk kiekvienam augančiam žmogui jau nuo pat mažens reikia vadinamos egzistencinės erdvės t. y. aplinkos, įtakojančios jo vidaus pasaulį. Tokią erdvę palaipsniui sudaro: tėvai, auklėtojai, draugai ir vis platėjanti bendruomenė, kurios   puoselėjami   dvasiniai   lobiai   nejučiomis sruvena į augantį ir pasisavinantį vaiką bei jaunuolį. Per tą platėjančią bendruomenę augantis jaunuolis pasiekia ir tėviškę, ir tėvynę, ir tautinę sąmonę.

Egzistencinę erdvę galėtume suprasti ir fizine - materialine prasme, nes ji taip pat reikalinga, nors, formavimo prasme, ji yra neesminė. Ji žmogų kiekybina, t. y. praturtina materialine - fizine prasme kaip ir visus žmones, bet nekokybina, t. y. neformuoja vienokia ar kitokia linkme.  Pvz. žmogui yra būtinas maistas, oras, vanduo,  bet tie dalykai žmogaus nedaro nei lietuviu, nei anglu, nei kitokiu. Lietuviškumas neklauso nuo to, ar žmogus valgys morkas ar apelsinus.
Skaityti daugiau...
 
PLUOŠTAS ATSIMINIMŲ APIE S. NĖRĮ PDF Spausdinti El. paštas
1.
Jau daug apie ją rašyta, daug ginčytasi. Ar beverta man į tą širšyną dar savo pirštą kišti?

Tačiau reikia. Turiu faktų bei žodžių, kur jos asmenį nušviečia iš savotiškos pusės. Tad juos bešališkai pateiksiu skaitytojams, ypač literatūros istorikams.

Nepriklausomybės rytmety anksti išgirdau, kad pas mus esama tokios simpatingos bei talentingos poetės Salomėjos Nėries. Ėmiau rast laikraščiuose ir atskirų lyrinių jos kūrinėlių. Patiko. Būtų buvę malonu ją gyvą pamatyt. Bet noras buvo per silpnas. Tad nebandžiau jos susitikti. Palikau dalyką atsitikimui.

Kalnas su kalnu nesusieina; bet žmogus su žmogum — tai ne kalnai: ir gryna galimybė virto tikru įvykiu:

Tai buvo gal 1925 metai. Kun. Vincas Mykolaitis Putinas, jau pasižymėjęs lietuvių katalikų poetas ir Teologijos-filosofijos fakulteto docentas vieną dieną kviečia mane pas save: girdi, būsiąs pas jį literatūrinio jaunimo pobūvis. Sutikau. Nuvykau skirtąjį vakarą.

Putinas anuomet begyvenąs Žaliajam kalne, kone priešais Saulės rūmus, nedideliam vienaaukščiam namuke, ar Adomo Galdiko nuomininku, ar tik namely šalia Galdiko. Kambarys vidutinio dydžio, pusėtinai pilnas jaunimo. Putinas, matyti, to būrio (bene ateitininkų) dvasios vadas. Pobūvio pagrindinė tema buvo naujieji reiškiniai mūsų grožinėj literatūroj. Jokios paskaitos, berods, nebūta. Iš pagarbos vadui kalbėta saikingai, ginčytasi santūriai. Būta ir labai įdomios grožinės deklamacijos; tai — poeto Kazio Inčiūros. Įkvėptas veidas, spinduliuoją akys, gyvas jausmas, estetiškai išreikštas. Turinys — aukštaičių išminties posakių, sąmojo; visa — tiesiog poezija, ar pačios liaudies sukurta, ar Inčiūros supoezinta. Būtų labai gaila, jei tą šedevrėlį Inčiūra būtų leidęs išnykt praeity drauge su anuo vakaru.
Skaityti daugiau...
 
SMĖLIO KRANTAS PDF Spausdinti El. paštas
Petras Kunda sėdėjo ant laiptų. Priekyje žaliavo parko medžiai, jie lėtai judino savo drėgnus lapus. Tai buvo pirma Kundos pensininko vasara, ir jam buvo graudu ir keista, kad dabar, po tiek kovos ir skubos metų, jis turėjo nepasibaigiančiai laiko. Jis dabar jautėsi pernykštė žolė psalmėse, priartėjusi savo dulkės link. Ir kai kiti patarinėjo — rašyk atsiminimus, jis vis negalėjo pradėti. Kunda negalėjo suprasti, kaip jis dabar turi pasakoti tai, už ko slėpimą buvo mokamas pinigas, arba už to viso išdavimą — šaudoma. Jis rašymui rengėsi dvidešimt metų, ir dabar, gal būt, jau atėjo laikas, nes jis pensininkas, o šią vasarą veda jo sūnus. Jis liks vienas šitam senam, gražiai apkaltam, namely.

Prieky medyje gieda paukštis. Jis gieda taip rūpestingai, kad negalima suprasti, ar jis džiaugiasi ar verkia. Ir Kunda mano, kad toks graudumas, grįžimas į praeitį, visi tie atsiminimai, mąstymas apie sūnaus vedybas yra beprasmiškas obels žiedo ieškojimas gruodyje. Veda, ir baigta, ir nebėra ko svarstyti.
Skaityti daugiau...
 
SKOTIZMAS IR SKOTISTAI LIETUVOJE PDF Spausdinti El. paštas
Šio straipsnio uždavinys nėra nei poleminis — iššaukti į diskusijas kitų mokyklų sekėjus, nei filosofinis ar teologinis — norint išdėstyti Skoto mokslą, nes tai nebūtų autoriaus kompetencijos dalykas, o vien tik istorinis. Jo tikslas parodyti, kad ir Lietuvoje buvo domėtasi Skoto mokslu ir net parašyta ir išleista ar rankraščiuose palikta skotistiškų veikalų ir studijų.

1. Pagrindinės Jono Duns Skoto gyvenimo žinios
Jonas Duns Skotas gimė Duns šeimoje tarp 1263 ir 1266 metų, Maxtone, dabar Littledeane, Roxburgo grafijoje, Škotijoj, dėl to ir vadinamas Skotu. Jo tėvas Ninianas Duns ir visa jo giminė buvo pranciškonų geradariai nuo pat jų atvykimo į Škotiją. Jono dėdė Elijas tapo pranciškonu ir, būdamas jaunos Škotijos pranciškonų vikarijos vikaru, 1278 m. priėmė Joną Duns Skotą į ordiną.

Dar prieš stodamas į pranciškonus, Jonas jau buvo lankęs Hadingtono mokyklą. Tapęs pranciškonu, jis dar 13 metų, greičiausia Oksforde, ruošėsi kunigystei ir intelektualiniam darbui, o 1291 m. buvo įšventintas kunigu. Tolimesnes savo studijas gilino Paryžiuje, kur klausė įvairių mokytojų paskaitų. Filosofiją jam dėstė Konsalvas iš Ispanijos, vėliau ordino generolas, o teologiją — Viljamas Ware.

Įsigijęs bakalaurato laipsnį, 1303 m. Skotas pradėjo Paryžiuje aiškinti Petro Lombardo "Sentencijas". Tais pačiais metais birželio mėnesį bu vo priverstas apleisti Paryžių, nes atsisakė pasirašyti Pilypo Gražiojo apeliaciją prieš popiežių Bonifacą VIII į visuotinį Bažnyčios susirinkimą. Į Paryžių vėl sugrįžo sekančiais metais ir, generolo Konsalvo rekomenduojamas, 1305 m. Jsigijo teologijos daktaro laipsnį.
Skaityti daugiau...
 
J. DANIĖLOU APIE VATIKANO II SUSIRINKIMO VAISJUS PDF Spausdinti El. paštas


Nemaža ir mūsų spaudoje kalbėta apie Vatikano II susirinkimą. Nemaža teks ir ateityje šią temą liesti, šiuo momentu svarbu sintetiškai apžvelgti Vatikano II susirinkimą ir susumuoti jo rezultatus, ypač kiek jie lygiai domina ir visus pasauliečius. Kol bus tokio žvilgio susilaukta iš mūsų teologų, šį kartą perteikiame garsiojo jėzuito Jean Daniélou sintetišką Vatikano II susirinkimo aptarimą prancūzų intelektualų savaitraštyje "Le Figaro littéraire" (1965.XII. 16). Autorius yra vienas iš pačių pirmųjų ir pagrindinių naujojo posūkio teologų. Gimęs 1905, įsigijęs literatūros ir teologijos doktoratus, nuo 1944 jis profesoriauja žymiausioj prancūzų katalikų mokslo įstaigoj — Paryžiaus Katalikų Institute ir yra teologijos fakulteto dekanas. Savo teologiniuose veikaluose jis ypač kreipėsi į Rytų Bažnyčios teologus ir tapo patristinio atgimimo pagrindėju. Drauge jis yra atviras dabarties pasaulio intelektualinėms problemoms. Tačiau dėl to jis neatstovauja pigiai nuolaidžiavimo nuotaikai. Priešingai, pagal J. Daniélou, "nėra dabar valanda krikščionims apaštalauti daugiaprasmiškus humanizmus ar personalizmus, kurie sąmokslininkauja su šio laiko idolatrija. Valanda yra priminti, kad tik vienas Dievas yra Dievas ir kad visa, kas statoma šalia jo, yra skirta sugriūti". Pagrindiniai jo veikalai: Le signe du temple (1943), Platonisme et théologie mystique (1944), Le mystère du salut des nations (1946), Dialogues (1948), Origène (1949), Essai sur le mystère de l'histoire (1953), Dieu et nous (1956), Histoire des doctrines chrétiennes avant Nicée (1958-61), Les symboles chrétiens primitifs (1961).
Skaityti daugiau...
 
PRANAS DOMŠAITIS PDF Spausdinti El. paštas
Iškarpa iš Pietų Afrikos laikraščio "Cape Times" (1964. VI. 15), Pranui Domšaičiui laimėjus 1964 m. "Fame and Promise" premiją.

Pr. Domšaičio 85 amžiaus metų sukaktį paminėjome praeitų metų rugsėjo numery T. Valiaus straipsniu. Už poros mėnesių dailininkas mirė. Dedame dar vieną straipsnį, nes jis papildo spragotą Pr. Domšaičio biografiją kai kuriomis žiniomis, kurių mūsų spaudoj nebuvo anksčiau duota. Straipsnio autorius po II pasaulinio karo buvo susipažinęs su Pr. Domšaičiu ir tuo metu iš jo nusirašė ir duodamąsias dailininko kūrybos vertinimų vokiečių spaudoje iškarpas (kur neduotas leidinių pavadinimas, ten nebuvo jis ir iškarpose atžymėtas).

Ta pačia proga primename, kad Pr. Domšaičio kūrinių nuotraukomis buvo iliustruoti mūsų žurnalo 1960 nr. 7 ir 1965 nr. 7. Be to, po vieną kūrinio nuotrauką dar buvo 1954 nr. 6, 1958 nr. 5, 1959 nr. 2. Daugiausia tai buvo nuotraukos Pr. Domšaičio religinių ir Pietų Afrikos kūrinių. Šiame numery dedame nuotraukas kelių jo kūrinių iš ankstesnio pariodo, kuriame atsispindi ir lietuviškoji tematika. Pagal lietuvių Enciklopediją, pats Pr. Domšaitis savo geriausiais kūriniais laikęs Maldą, Bėgimą iš Egipto, Traukimą į šiaurę, Lietuviai ūkininkai bega, Kuršių marių žvejų laivai. Jei antraštės tiksliai nurodytos, šiame numeryje įdedamos ir vieno kito iš šių kūrinių nuotraukos.  Red.
Skaityti daugiau...
 
LAPINSKAS, STEMPUŽIENĖ IR VAZNELIS PLOKŠTELĖSE PDF Spausdinti El. paštas

Neseni laikai, kada Amerikoj buvo jaučiamas lietuviškų muzikos plokštelių badas. Tą badą kentė ypač mūsų radijo valandų vadovai, kurie norėjo pakelti savo programų kultūrinį lygį. Ilgesnį laiką verstasi M. Hofmeklerio orkestro įgrotom lietuvių melodijom ir A. sabaniausko įdainuotom mažosios scenos dainom, kurių Lietuvoj perdaug rimtai nevertinom. Svetimam krašte, palyginę su kitų kraštų to pobūdžio balsais ir muzika, įsitikinom, kad M. Hofmeklerio ir Ant. sabaniausko atliktas darbas turi savo vietą.

Per keliolika metų ir šie mūsų aruodai, nors ir ne su kaupu perpildyti, vis dėlto susilaukė vertingų indėlių. Plokštelėsna nemažai dainų ir arijų įdainavo visa eilė mūsų dainininkų, savo dainas įstipresni chorai bei atskiri balsų ansambliai (pvz., vyrų kvartetai ar oktetai), įgrota pluoštas lietuviškos kamerinės muzikos (Iz. Vasyliūnas), betrūksta tik simfoninės muzikos (turime vertingos, tik jos įgrojimas reikalauja stambių išlaidų).

Greta viso to, kas išleista Amerikoj, nemažai lietuviškos muzikos plokštelių atkilo iš Lietuvos. Nors ten plokštelių gaminimo technika nėra tokia tobula, kaip Vakaruose (tai liudija gauti pavyzdžiai), bet atskirų solistų įdainuotos lietuvių kompozitorių ir liaudies dainos, J. švedo vadovauto ansamblio ir Filharmonijos choro dainos, atliekamos profesinių chorinių vienetų, yra bendras lietuvių tautos kultūrinis turtas (nekalbant apie "socialistinį realizmą" ir muzikos me, kurio vienas kitas gabalas neišvengiamai turėjo patekti net ir į liaudies dainų plokšteles). Jokūbas Stukas parvežė iš Lietuvos į magnetofono juostas įrašytos lietuvių muzikos ir čia, Amerikoj, išleido porą plokštelių, o V. Tysliavienė pargabeno ir išleisdino pilną Vyt. Klovos operą Pilėnus.
Skaityti daugiau...
 
ŠOLOCHOVAS —NOBELIO PREMIJOS LAUREATAS PDF Spausdinti El. paštas
Pereitą rudenį švedų akademija tretį kartą Nobelio literatūros premiją paskyrė rusų tautybės rašytojui ir antrą kartą žmogui iš anapus geležinės uždangos. Visi trys paskyrimai turėjo stiprų politinį atspalvį. Pirmuoju atveju (1933) Švedų akademija, pasirinkdama Ivaną Buniną, užėmė aiškiai antisovietinę poziciją. Bunino asmenyje buvo pagerbtas baltasis emigrantas, aršus antibolševikas, priešsovietinės rusų literatūros tradicijų tęsėjas bei saugotojas. Tuo mi'tu švedų akademija dar visai laisvai galėjo leisti sau padaryti lokį ėjimą, nes Sovietų Sąjunga vimvo antraeilė jėga.

Antruoju atveju (1958) buvo išskirtas Borisas Pasternakas, pasyvios vidaus rezistencijos atstovas bei oficialios socialistinio realizmo krypties priešas. Šį kartą Akademija pateko į nepatogią padėtį. Sovietų valdžios organai tatai palaikė nedviprasmišku akibrokštu. Pats  laureatas, privačiai priėmęsir padėkojęs, oficialiai, partijos ir vyriausybės spaudžiamas, premijos atsisakė.

Šiuo trečiuoju atveju (1965), Švedų akademija, Nobelio premiją paskirdama senam bolševikui Šolochovui, parodė akivaizdų norą rehabilituotis, atstatyti savo pašlijusi prestižą Sovietų Sąjungos akyse. Tokių pastangų rodyta ir anksčiau. Viena pirmųjų "alyvos šakelių" buvo sekančios po Pasternako premijos paskyrimas (1959) komunistams artimam italų poetui Salvatore Quasimodo. Gi pereitais metais švedų akademija, žinodama sovietinių valdžios organų norą, kad premija būtų paskirta Šolochovui (jis buvo tam ruošiamas: Chruščiovas buvo jį nusivežęs į Švediją), žengė paskutinį susitaikymo žingsnį.
Skaityti daugiau...
 
LIETUVIŠKOJI TEMATIKA VOKIEČIŲ POKARINĖJE LITERATŪROJE PDF Spausdinti El. paštas
Vokiečių literatūra atskleidžia mums kūrybinį pasaulį, kurio or-namentacija yra pažymėta ir lietuvių tautos kultūriniu antspaudu. Vokiečių literatai, pradedant Sigismund Schwabe (1573), be pertraukos, kai kuriais laikotarpiais net intensyviai, domėjosi lietuviais, savitu jų būdu ir liaudies kultūriniu gyvenimu. Prisiminkime tik tokius rašytojus, kaip G. E. Lessing (1729-1781), J. G. Hamann (1730-1788), J. H. Herder (1744-1803), J. W. von Goethe (1749-1832), Z. Werner (1768 - 1823), E. Th. A. Hoffmann (1776-1822), A. von Chamisso (1781-1838), J. Freiherr von Eichendorff (1788-1857), H. Laube (1806-1884), G. Freytag (1816-1895), E. Wiehert (1831-1902), Graf Ed. von Keyserling (1858-1918), R. Dehmel (1863-1920), H. Sudermann (1857-1928). Jie visi prisidėjo vokiečių literatūroje populiarinti lietuvių tautinį-kultūrinį spektrą.

Kaip su pokarine vokiečių literatūra šiuo atžvilgiu? Ši apžvalga ir yra skirta šitam klausimui. Pilnesniam supratimui bus įtraukti ir kūriniai parašyti dar prieš karą, bet perredaguoti ir perspausdinti po antrojo pasaulinio karo.

Pokariniai vokiečių rašytojai, nors ir apgaubti rūpesčiu dėl dar neaiškios savo paskirties literatūros ir filosofijos srityse, neprarado dėmesio lietuvių tautai. Agnes Miegel, Ernst Wiechert, Werner Bergengruen, Paul Brock, Charlotte Keyser, Rolf Lauckner ir kiti mažiau žymūs autoriai paliko ištiki
Skaityti daugiau...
 
MŪSŲ BUITYJE PDF Spausdinti El. paštas
Mirtys. — Sausio 2 Kaune mirė prof. Vladas Lašas. Buvo gimęs 1892 sausio 3 Paupės viensėdy, Rokiškio vis. ir aps. Nuo Vytauto D. univ. Kaune įsteigimo (1922) įsijungė į akademinį darbą ir buvo ilgametis medicinos fakulteto dekanas (1924 - 1940). Vadovavo fiziologijos ir fiziologinės chemijos katedrai. Paskelbė savo srities vadovėlių ir mokslinių studijų: Vitaminai (1939 ir 1946), Lietuvos gyventojų mitimas (1942), Mitybos mokslo pagrindai (1945), Raumenų ir nervų sistemos fiziologija (1950), Analizatorių fiziologija (1954), Virškinimo ir mityboj fiziologija (1956) ir kt. (dalis veikalų parengti su savo bendradarbiais). Visuomeniškai   reiškėsi   valstiečiuose ir buvo Steigiamojo seimo atstovas.

—    Sausio 9 Brazilijoj, Sao Paulo mirė Lietuvos konsulas Aleksandras Polišaitis, gimęs 1892 spalio 29 Panevėžio aps., nuo 1922 m. tarnavęs Lietuvos užsienio reikalų ministerijoj ir nuo 1938 buvęs Lietuvos konsulas Brazilijoje.
Skaityti daugiau...
 
KAZIO ALMENO DEBIUTAS PDF Spausdinti El. paštas

Pastaraisiais metais mūsų tremties literatūra gimdė beveik vien tik senius — kūdikius su barzdomis ir ūsais, "gyvenimo atlikusius pusę kelio", Dantės vertėjo į lietuvių kalbą žodžiais išsireiškiant. Prozos debiutantų amžiaus vidurkis buvo apie 50 metų. Beveik visi jie buvo — nejauku net ir pasakyti — rašymo meno ėmęsi nebesant ką kita veikti. Vieni jų buvo tylūs ir nedrąsūs; kiti — triukšmingi ir arogantiški, bet vieni ir kiti gamino tą pačią premijuotą Ir nepremijuotą lektūrą. Todėl, savaime suprantama, visi buvo išsiilgę tikro kūdikio klyksmo.

Tokio taip išsiilgto kūdikio klyksmo įspūdį palieka Kazio Almeno romanas Upė į rytus, upė į šiaurę (Lietuviškos knygos klubas, 1964). Romano autorius Kazys Almenas, nors ir barzdotas, bet autentiškas kūdikis, normalaus amžiaus literatūrinė atžala. Todėl šis esamose sąlygose retas įvykis vertas specialaus paminėjimo, atsimenant, jog ateityje tokie įvykiai bus dar retesni. Jeigu mes nebuvome šykštūs pagyrimais aukščiau minėtiems senstantiems kūdikiams, šį jaunuolį reikėtų sutikti su būgnais Ir fanfaromis.
Skaityti daugiau...
 
ATSIŲSTA PAMINĖTI PDF Spausdinti El. paštas
LIETUVIŲ BELETRISTIKOS ANTOLOGIJA. II dalis. Redagavo Bern. Brazdžionis ir Ben. Babrauskas. Išleido Lietuviškos Knygos Klubas Čikagoje 1965. Aplanką piešė P. Jurkus. 704 psl., kietais viršeliais, kaina 10 dol.

VYTAUTAS ENDZIULAITIS, VEIKĖJAS, KOVOTOJAS, POLITIKAS. Redagavo P. Maldeikis. Išleido M. Gylienė, S. Treigienė ir J. Maldeikienė Čikagoje 1985. 106 psl., kietais viršeliais, kaina nepažymėta. Tai straipsnių ir atsiminimų rinkinys apie V. Endziulaitį, jauną mirusi ateitininkų veikėją ir krikščionių demokratų politiką. Tarp bendradarbių yra M. Krupavičius, Pr. Dovydaitis, L. Bistras, D. Jasaitis, K. Ališauskas, J. Matulionis, M. Galdikienė, B. Žukauskas ir kt.
Skaityti daugiau...
 
NUMERIO BENDRADARBIAI PDF Spausdinti El. paštas
Albinas Baranauskas (g. 1924), rašytojas. Vilkaviškio gimn. baigė 1944, JAV baigė literatūros studijas. Išleido novelių knygas "Sniego platumos" (1956 Aidų premija) ir "Kalvos ir lankos" (1959), pernai laimėjo "Draugo" konkursą romanu "Karklupėnai". Anksčiau atsidėjęs beletristikai, pastaruoju laiku imasi ir poezijos.

Pranas Gaida-Gaidamavičius, (g. 1914), kunigas, teologas ir filosofas. Teologijos doktoratą įsigijo Preiburg i. Br. univ. Nuo 1954 yra Kanados savaitraščio "Tėviškės žiburių'' red. Išleido veikalus: Išblokštasis žmogus (1951), Milžinas, didvyris, šventasis (1955), Didysis nerimas (1961).
Skaityti daugiau...
 
"AIDŲ" GARBĖS PRENUMERATORIAI PDF Spausdinti El. paštas
Jonas Prakapas, Bakersfield, Calif.; Ona Tonkūnienė, Waterbury, Conn.; Ant. Tulys, St. Petersburg, Fla.; Ant. Gaška, Vai. Indrulėnas, Vitas Kazlauskas, St. Stravinskis. J. Tricys, Chicago, III.; J. Končius, Cicero, III.; Ant. Razma, M.D., Wilmington, III.; J. Klimas, E. Chicago, Ind.; St. Rudys, Michigan City, Ind.; č. Mickūnas, Dorchester, Mass.; Juozas Jusys, Worcester, Mass.; J. Vodopalas, Kensington, Md.; Jad. Milkintie-nė, Detroit, Mich.; kun. Pr. Geisčiūnas, Bridger, Mt.; P. J. Bernotas, Nashua, N.H.; kun. dr. A. Norius, kun. Jonas Pakalniškis, kun. dr. Ant. Paškus, Brooklyn, N.Y.; dr. A. Gylys, Kings Park, N.Y.; Dalia Tumaitė, New York, N.Y.; J. Pažemėnas, Queens Village, N.Y.; J. Stempužis, Cleveland, Ohio; G. D. Dragunevičius, Philadelphia, Pa.


 
"AIDŲ" RĖMĖJAI PDF Spausdinti El. paštas
M. Kvedaras, Pr. Stonys, Chicago, III.; V. Ingelevičius, Brooklyn, N.Y.; Jonas Cipkus, Jonas Naujokaitis, Cleveland, Ohio; Jonas Mulokas, Forest Hill, Vic. Australia.

"AIDŲ" administracija visiems nuoširdžiai dėkoja.
 

 
VIRŠELIAI PDF Spausdinti El. paštas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai