| |
|
|
1951 m. 9 lapkritis
|
KARALIAUS MINDAUGO KRIKŠTAS |
 |
 |
 |
|
Parašė DR. A. JUŠKA
|
Mindaugo krikštas ir vainikavimas yra vienas didžiausių įvykių visoje Lietuvos istorijoje. Su tuo faktu mūsų kraštas įeina į tarptautinę, istorinę areną. Jeigu tai nebūtų atsitikę, Lietuva pasauliui dar bent šimtą metų būtų likusi nežinoma žemė.
Minėto istorinio įvykio yra du svarbiausi veikėjai — Lietuvos karalius Mindaugas ir popiežius Inocentas IV. Iš karto tarp šių dviejų asmenybių užsimezgė nuoširdūs, draugiški santykiai. Nors visa tai truko tik trejus metus, — kol mirė Inocentas IV, — tačiau iš tokio trumpo laiko mums paliko daug vertingų dokumentų. Į šį gražiausią Lietuvos istorijos puslapį verta giliau ir plačiau pažvelgti.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
LITERATŪROS NUSIKALSTAMUMAS |
|
|
|
|
Parašė DR. A. BALTINIS
|
Pastabos del A. Maceinos "Laiškų rašytojams" apie poeto būtį ir kūrybą
Praeitų metų "Aidų" 10 nr. pasirodė A. Maceinos "Laiškai rašytojams", kur nagrinėjama poeto būtis ir jo kūryba, stengiamasi įžvelgti poetinės kūrybos prasmė ir surasti jos vietą būties sąrangoje. Ir autoriui tikrai daro didelę garbę gili šio straipsnio problematika, nepaprasta loginė jėga tezių išvystyme ir jų pagrindime bei išvadose, aukštas poezijos, ypač jos prasmės supratimas, įjungiant poetinę kūrybą į religinę sritį ir padarant ją Dievo pėdsakų saugotoja ir žmonijos vadove net į antgamtinę sritį. Gražesnis ir gilesnis poetinės kūrybos įprasminimas vargu ar jau galimas. Tačiau šitas labai gilus ir įdomus poetinės būties ir jos prasmės nagrinėjimas remiasi ne tiek preciziškų faktų, fenomenologiniais terminais kalbant, fenomenų analizavimu, kiek loginių konstrukcijų kūrimu ir jų nuosekliu derinimu, dažnai nepaisant tikrovės ir jos reikalavimų. Tiesa, autorius sakosi, kad jis nori pralaužti kasdienybės lukštą ir matyti kūrėją tik "giliausioje jo paties tikrovėje", be kasdienybės spalvų, kurios, autoriaus manymu, kūrėją tik pridengia ir kliudo jį teisingai suprasti. Jis nori kūrėją suprasti tik iš jo kūrybos, nepaisant jo kasdieniškumo. Mums atrodo, kad šitas kūrėjo atitraukimas nuo jo kasdienybės susiaurina jo pažinimą, kliudo jį pamatyti "giliausioje jo paties tikrovėje". Šitoji "kasdienybė", tiesa, nepriklauso prie kūrėjo ir jo kūrybos "esmės", tačiau ji būtina šitai esmei suprasti ir kūrybos prasmei atskleisti. Literatūros veikalų nekuria kokia nors estetinė būtybė, bet gyvasis žmogus, asmenybės visuma, kuris jaučia gėrį ir blogį, myli, ieško ar neigia Dievą, kuris yra kilęs iš tam tikros šeimos, tautos, epochos, surištas tūkstančiais ryšių su savo meto visuomene ir ją deginančiomis problemomis. Visa šitoji "kasdienybė" atsispindi ir poeto kūryboje. Šios "kasdienybės" nepaisymas gali vesti kad ir prie labai gilaus ir tikro, tačiau nepilno poeto būties ir jo kūrybos nušvietimo bei kūrybos prasmės atskleidimo. Prie šios poeto ir jo kūrybos "kasdienybės" mes čia ir norėtume sustoti, iškeldami kai kuriuos klausimus bei abejojimus, surištus su poetinės kūrybos esme bei prasme, visai nepretenduodami į "pilną" ir galutinį šių klausimų išsprendimą, nes toks sprendimas, prie kurio jau nebūtų galima nieko pridėti ar iškelti kokių nors abejojimų, iš viso yra negalimas: "Tik dalimis mes žinome ir dalimis pranašaujame" (I Kor. 13, 9)
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė JUOZAS MIKUCKIS
|
I
Dulkėtą kelią
Nuklojo nubyrėję lapai.
Prieš mano liūdesio pirkelę
Nusilenkė nudžiūvę krapai.
Laukai nurimo.
žemyn, žemyn saulute slenka,
Ir pievų vystančiojo grimo
Ji pastaruosius žvilgsnius renka.
šalna — rytinė
Man šlama ilgesiu po langu.
Kadais nerimstanti krūtinė,—
Nesiveržia kovų padangėn. |
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė IZIDORIUS VASILIŪNAS
|
ARNOLDAS SCHOENBERGAS IR DVYLIKOS TONŲ SISTEMA
Šių metų liepos mėnesio pabaigoje Jungtinėse Valstybėse, sulaukęs 76 metų amžiaus, mirė Arnoldas Schoenbergas — kompozitorius, teoretikas ir dirigentas, viena ryškiausių mūsų laikų muzikinių asmenybių. Ekspresionistinė linkmė muzikoje, dvylikos tonų sistema ir Arnoldas Schoenbergas — tai sinonimai, kuriuos šia proga ryžtamės aptarti.
Ekspresionizmas gimė pirmame šio amžiaus dešimtmetyje. Jo atsiradimas yra nuosekli muzikos evoliucijos išdava. Ši naujoji pakraipa apvainikuoja visą homofoninės muzikos epochą ir padeda pagrindus naujajai erai, kuri šiandieną žinoma modernės muzikos vardu. Posūkis į ekspresionizmą visų muzikologų randamas jau Wagnerio kūryboje, kada jis savo "Tristane ir Izoldoje" (1865) pavartojo tiek stiprias chromatines harmonijas, jog tarp jų pradėjo pasimesti tonaliniai elementai. Ekspresionizmui būdinga ne vien tik priemonių naujumas. Dar charakteringiau perdėtai suklestėjusi muzikinė išraiška, kuriai ekspresionizmas aukoja formalinę kūrinio dalį.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Žiemos Iliuzijos (keturi eilėraščiai) |
|
|
|
|
Parašė JUOZAS KRUMINAS
|
AUŠRA
Iš lėto suotėmis subyra.
Taip gera žemėje visoj.
Ir guli sniegas — rausvas, tyras,
Pirmoje rytmečio šviesoj.
Apsižvalgau aš ir galvoju:
Dar juk toli dienos pradžia,
žinau — tai tu nusišypsojai
šitam vidurnakty gūdžiam.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė A. M. KATILIŠKIS
|
Šūvio trenksmas sudraskė mišką. Perplėšė jį į dvi dalis ir tiško į viršų ir aplink iš savo centro, kaip vanduo, kritus akmeniui. Skambėjo eglės. Siūbavo rainos eglių šakos. Lazdynai prilinko strėlėmis, praleisdami žviegiantį trenksmą per savo kupras, kaip vėjo blūškį, kuris nukrėtė nuo šakų sniegą ir draskėsi lyg šernas, ginantis savo paršus. Trankėsi jis į stuobrius, praskynė atvašynus ir skynimų kelmais ir išvartomis lėkė kaukdamas ir vaitodamas. Ir šimtais aidų atskildamas kartu su apledėjusia žieve, su šalčio pakąstu metūgio spygliu. Ir žvaigždžių lediniai spinduliai lūžinėjo nuo jo, spragsėdami melsvomis kibirkštimis ir pažirdami iš bedugnio dangaus rugpiūčio naktų lietumi.
Ir šūvį sekė riksmas. Nutistantis ir gargaliuojantis. Jis kartojosi ritmingais tarpais, atgaunant kvapą ir prasidedant nauja jėga. Kurtus ir beviltis. Jis tolo, bet nesilpo, tik duslėjo, lyg rėkiančio galvą būtų užmetę kailiniais. Tartum iš po sniego pusnies sklido toji dejonė. Ir siaubas ėjo per mišką. Iš nežinia kur. Iš ten, kur jį užtiko mirtis arba gaisras. Ir ne dėl to, jog regi ugnies pragaištį, bet kad jis prispaustas degančio sienojaus. Jis tolo, kaip kasamas į žemes, kaip atplėšiamas nuo žemės ir kabinamas po medžio šaka. Jam jau niekas nebegali padėti ir jis nebešaukia pagalbos, tik nesutikdamas su tuo, miršta ir įspėja miško pasalas.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė BALYS SRUOGA
|
SUTEMA
Sutema medžių šakelėmis
Leidžias melsvais kamuoliais.
Sielvartą sutemą veliasi
Smūgiais kaip žemė giliais.
Sielvartą svilint atkiūtina
lt padegėjas nakčia, —
Argi raudoti taip būtina,
Kad tu išgirstum mane? |
|
Skaityti daugiau...
|
|
VYSKUPO MOTIEJAUS VALANČIAUS BIOGRAFIJOS BRUOŽAI |
|
|
|
|
Parašė VACLOVAS BIRŽIŠKA
|
Jojo 150 metų gimimo, 100 metų įsivyskupavimo ir 75 metų mirties sukakties proga
8.
Po 1831 m. sukilimo rusų valdžia buvo jam atėmusi teisę savarankiškai vyskupiją valdyti. Savaime aišku, kad tokiai padėčiai esant, bažnytinė drausmė daug kur susvyravo ir įsivyravo daug visokių negerovių, juo labiau, kad ir rusų administracija, stengdamasi iškelti įvairius valdžiai atsidavusius karjeristus, dar labiau griovė bažnytinę tvarką. Valančiui visų pirma ir teko tas negeroves šalinti.
Jo padėtį sunkino ir toji aplinkybė, kad jis pirmas apėmė du kartus padidintą vyskupiją, kada 1847 m. konkordato nuostatais senasis jos plotas buvo išplėstas į visą, prieš trejus metus įkurtą Kauno guberniją, o prie jos dar buvo prijungti ir Kuršo katalikai, daugiausia latviai. Visi tie naujai prijungti plotai seniau buvo valdomi didžiulės Vilniaus vyskupijos, kurioje įvairių negerovių, ypač nuo vyskupo Masalskio laikų, buvo atsiradusių daug daugiau negu Žemaičiuose. O ir šiaip buvo nemaža skirtumų dviejų vyskupijų santvarkoje. Tad visa tai, kas buvo negero, reikėjo skubiai pašalinti ir pataisyti, o skirtingų tradicijų plotus sulieti į vieną darnų organizmą. Reikėjo su tuo darbu skubėti, nes rusų administracija visas tas negeroves panaudodavo savo pravoslavijai ir rusiškumui Lietuvoje stiprinti.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
RAŠYTOJAS JUOZAS KRUMINAS (1914—1951) |
|
|
|
|
Parašė P. Jurkus
|
Juozą Kruminą mirtis nuskynė pačiame darbo įkarštyje. Jis mirė, eidamas 37 metus. (Gimė 1914. I. 26. Palionės vnk., Ukmergės apskrity, mirė šių metų birželio 1 d.). Jo palikimas, surinktas į knygas, tikrai sudarytų keliolika tomų. Visur jis veržėsi, bandė savo jėgas. Laimėjo net premijas keliuose poezijos konkursuose . ("žiburėlio", "N. Sodybos", "Panevėžio Balso"). Pagrečiui Gedainio vardu davė ir baladžių, A. Gu-buvos vardu beletristikos. Tarnaudamas Kauno radijofone, prirašė vaidinimų, o atsidūręs tremtyje, leido "Gintarus", kuriuos beveik vienas ir užpildė savo kūryba.
Nestigdamas darbo entuziazme, vertė kitų autorių, iš kurių pažymėtina: rusų rašytojai (Korolenko, Tolstojus, Čaikovskis) ir skandinavai — Lagerloef ir Hamsunas.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
KAIP CVIRKA SAVO RAŠTUS TAISĖ |
|
|
|
|
Parašė J. Kubilius
|
Niekur taip kaip bolševikijoje nėra suvaržytas laisvas žodis. Ten ne tik kad nėra įmanomas koks nors kad ir nekalčiausias valdžios politikos ar komunistinės ideologijos pakritikavi-mas, bet rašytojas dar turi nuolat taikstytis ir stropiai sergėtis, kad kartais neprasitartų ko, kas įtaringos ir priekabios partijos galėtų būti išaiškinta kaip prasilenkimas su jos generaline linija. Nekartą galėjome spaudoje skaityti, kaip pirmiau pačių bolševikų garbinami rašytojai staiga būdavo kokio pikto kompartijos sekretoriaus apkaltinti, pvz., pasidavimu "supuvusių" Vakarų ideologijos įtakai, o po to ir nutildomi, jei jiems nebūdavo suteikta malonė keliaklupsčiais atsiprašyti ir viešai patiems iškoneveikti save už tariamas klaidas.
Visa tai atėjo ir Tarybų Lietuvon. Ir čia pasigirdo spaudoje pikti rašytojų kaltinimai ir nuolankūs vieši savo "kalčių" išpažinimai. Ir patsai bolševikų patikėtinis Lietuvos rašytojų sąjungoje Petras Cvirka gavo rūpestingai percenzūruoti savo anksčiau spausdintus raštus, rengdamas jų naują laidą. Dėl ankstybos mirties Cvirkai nebesuskubus pačiam jų išleisti, jo raštų 12 tomų 1949 metais spaudai parengė redakcinė komisija su A. Venclova priešakyje (ar visi 12 tomų buvo išspausdinti, nežinia).
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Juozas Kėkštas: RAMYBĖ MAN. |
|
|
|
|
Parašė Aug. Raginis
|
Juozas Kėkštas: RAMYBĖ MAN.
Gabija. 1951 m. 45 p.
Nė vieno mūsų poeto, šiandien esančio laisvajam pasauly, likimas nėra taip metęs po nesvečias žemes, kaip J. Kėkšto. Jo nueitas kelias atžymėtas tolimaisiais Rusijos plotais, Azijos kraštais, Europa ir dabar Pietų Amerika. Po tuo svetimu dangumi kūrėsi ir jo poezija. Tad visai nenuostabu, kad, paties autoriaus žodžiais tariant, joje "paliko žymės aštrios", lygiai kaip savo sielvarto didybe tos žymės paženklino visą mūsų tautą.
Šisai varganas amžius, kuriame mes gyvenome, uždėjo savo neramų antspaudą ant autoriaus sielos, jo jausmų ir mąstymų. Jo kūryboje randame rūstų ir kietą pasaulį, kuriame eina vienišas žmogus su savo amžinomis problemomis ir su dabarties gėla, o jį lydi "sudužusių dienų šešėliai" (13 p.), nerealūs sapnai ir "šlama tragiškas žuvimo himnas" (25 p.). Jį randame lyg ir kokiame tyrlaukyje, kur toli horizonte vienas kitas medis styro arba pralekia paukštis. Ten rymo visos žemės viešpats — vienas su savo neišsprendžiamais klausimais, privedusiais prie nežinomybės, skausmo ir kažkokios klaikumos kranto. Tada jisai, nukankintas, sudužusia širdim, norėtų "eiti nebūtin". Ir iš šio mūsų žemiškojo žygio —
Paliks paminklas:
širdis ir ašaros ant kruvino akmens
(11 p.)
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Petras Pilka: ŽVAIGŽDŽIŲ JIEŠKOJIMAS |
|
|
|
|
Parašė J. Br.
|
Petras Pilka: ŽVAIGŽDŽIŲ JIEŠKOJIMAS. Lyrika. 100 numeruotų egz. 100 psl. 1950. Neparduodama.
Petras Pilka poezijoje nebe naujokas — nuo 1936 metų jis yra išleidęs pamečiui keturis eilėraščių rinkinius. Bet skaitytojų masėse poetas nebuvo populiarus. Tačiau čia pat reikia pastebėti, kad "populiarumo" autorius bus ir nesiekęs: to nepopuliarumo priežastimi iš dalies reikia laikyti ir visuomet ribotą autoriaus knygų egzempliorių skaičių — tik 100 egzempliorių.
P. Pilka pasirinko uždaro, individualisto poeto kelią. Mažai jis tesirodė ir periodikoje. O rinkiniuose, skiriamuose gal tik literatams ir besidomintiems naujosios poezijos vingiais, jis kalbėjo išdidžiai ir autonomiškai, visiškai nesirūpindamas, kaip reaguos "plačiosios masės", žinoma, autorius neišvengė apskritai mūsų moderniosios poezijos tono, spalvos ar tematikos, bet jis stengėsi išsimušti iš tos rutinos, kuri iš poeto daro miniažmogį.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
MILAŠIUS TARP ČIURLIONIO IR CLAUDELIO |
|
|
|
|
Parašė J. Grinius
|
 Lietuvis, apie kurį daugiausia rašo svetimieji, be abejo, yra poetas Oskaras-Vladas Milašius. Tiesa, negalima būtų pasakyti, kad savieji jį būtų užmiršę. Pirmieji lietuviai, rašę apie Milašių, buvo Jakštas, Vaižgantas, Urbšys. Apie jį kalbėti taip pat teko man "židiny" ir paskui net disertaciją parašyti vardu "Milašius-poetas" (išspausdinta 1930 m.). Vėliau A. Vaičiulaitis iš prancūzų kalbos išvertė keliolika Milašiaus eilėraščių ir jo svarbiausią, plačiai publikai labiausiai prieinamą, veikalą — "Miguel Manaros" misteriją, o 1937 metais Teologijos-Filosofijos fakultetas Milašiaus 60 m. sukakties proga suteikė jam garbės daktaro laipsnį. Visa tai buvo padaryta dar Milašiui gyvam tebesant ir mūsų reikalus tebeginančiam žodžiu ir raštu Prancūzijos sostinėj.
Žymiai gausiau apie Milašių pradėta rašyti, kai jis mirė 1939 m. Nuo tada jo autoritetas sustiprėjo ir jo garsas ėmė plisti žymiai plačiau — pasiekė net tolimąją Argentiną, kur susikūrė Milašiaus bičiulių draugija, kaip ir Prancūzijoj. 1944 metais Šveicarijoj buvo pradėti leisti visi Milašiaus raštai. Tais pačiais metais prancūzų poetas Armand Godoy išleido Šveicarijoj 266 puslapių knygą vardu "Milašius — meilės poetas" (Milosz, le poete d'amour). Pagaliau šių 1951 metų ankstybą pavasarį pasirodė Genovaitės-Irenos Židonytės prancūziška knyga vardu "Milašius, jo gyvenimas, jo kūryba, jo spinduliavimas" (O. V. de L. Milosz, sa vie, son oeuvre, son rayonnement, Paris, 1951, OI. Perrin, 294 psl. in 16°). Tai skoningai išleista, A. Galdiko pieštu Milašiaus portretu papuošta, disertacija, kuri, rodcs, šiek tiek kitokiu vardu buvo pristatyta Paryžiaus universitetui daktaro vardui gauti. Tai jau trečia stamboka knyga apie didįjį lietuvį, kurį daugumas mūsiškių mažai tepažįsta.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė A. Landsbergis
|
 
Autoriaus mirtimi sunkiau įtikėti negu kurio kito žmogaus. Ir vistik Louis Jouvet mirė šių metų rugpiūčio 17 d.
Prieš keletą mėnesių šis prancūzų aktorius-režiserius - producentas New Yorko scenoje gyveno ir judėjo už tuziną. Čionykščiai kritikai sutiko jį su atokia pagarba, verta klasiko. Publika, įpratusi prie natūralistinės vaidybos technikos, buvo apstulbinta ir, didžiąja dalimi, sužavėta, šių eilučių autoriui tai nebuvo labiausiai sukrečiantis, bet, be abejo, išbaigčiausias iš visų jo matytųjų pastatymų.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė Louis Jouvet
|
(Iš Louis Jouvet "Reflexions du comedien")
Pradžioje būtina nustatyti technikinį skirtumą tarp aktoriaus ir komedininke Aktorius gali vaidinti tik tam tikrus vaidmenis; jis iškreipia kitus pagal savo asmenybę. Komedi-ninkas betgi gali vaidinti visus. .. Garrick buvo komedininkas: jis sugebėjo interpretuoti tragiškas ir komiškas roles su ta pačia jėga ir teisybe. Terminų sumaišymas kasdienėj kalboj galima paaiškinti tuo, kad demarkacijos linija tarp kome-dininko ir aktoriaus niekad griežtai nenubrėžiama. Esama aktorių, kurie tuo pačiu yra komedininkai ir atvirkščiai.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė J. Pabedinskas
|
Ispanų revoliucijos laikais įvykiai respublikonų politikos fronte buvo stengiamasi simpatiškiau atvaizduoti, tuo tarpu daugelyje demokratinių kraštų nacionalistams tekdavo blogesnis žodis. Priežasties turėtume ieškoti Franco ryšyje su Hitleriu ir Mussolini, jo nesivadovavimu demokratiškomis idėjomis, bet taip pat didelę įtaką, nustatyti pasaulinei opinijai turėjo dalis masonų ir didieji žydijos centrai. Šį faktą nacionalistai dažnai perdeda iki to, kad visą jų nesugebėjimą ir nepasisekimus suverčia masonų, žydų ir komunistų sąskaiton.
Krikščioniškasis pasaulis, nebūdamas gerai informuotas ir nejausdamas palankumo kylančiam šovinizmui Europoje, tinkamai neįvertino pavojaus, laukiančio krikščionybės Ispanijoje. Užsienio spaudos korespondentai, kaip anglai, prancūzai ir amerikiečiai, sekdami savo tautiečių žygius, turėjo laikytis respublikonų pusės, nes ten kovėsi daugumas užsieniečių iš Vakarų Europos, išskyrus italus ir vokiečius, kurie jau prieš revoliuciją Vakarams buvo antipatiški dėl savo nacinių vyriausybių. Nacionalistai dažnai turėdavo susidurti su internacionalinėmis brigadomis, todėl ir jų palankumas užsieniečių korespondentams nebuvo didžiausias. Tai labai paveikė informacijų kokybę ir jas pavertė įdomiais reportažais, o ne objektyviomis apžvalgomis.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
"AIDŲ" žurnalo administracijoje |
|
|
|
"AIDŲ" žurnalo administracijoje,
Kennebunk Port. Maine gaunamos šios knygos:
Naujas Testamentas. Vertė arkivyskupas J. Skvireckas, išleido prel. P. M. Juras. Kaina 2 dol. Audeklo viršeliais — 3 dol.
Lekcijos ir Evangelijos. Išleido arkivyskupas J. Skvireckas. Kietais viršeliais. Kaina 2 dol. 50 centų.
Nellc Vian — Šv. Antanas Paduvietis. Vertė A. Vaičiulaitis. 145 psl. Kaina 1 dol. |
|
Skaityti daugiau...
|
ŽEMĖ. Naujosios Lietuvių poezijos antologija. Redagavo Kazys Bradūnas. Įvadą parašė Juozas Girnius. Išleido "Lietuvių Dienos", Los Angeles, 1951. 193 p. Antologijoje dalyvauja: Juozas Kėkštas, Kazys Bra-dūnas, Alfonsas Nyka Niliūnas, Vytautas Mačernis ir Henrikas Nagys.
Juozas Kėkštas: RAMYBĖ MAN. Išleido "Gabija", 1951 m. 45 p.
Lazdynų Pelėda: MOTULĖ PAVILIOJO. Išleidc "Gabija", 1951 m. 43 p.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
AIDAI" SKIRIA LITERATŪROS PREMIJĄ |
|
|
|
Mėnesinis kultūros žurnalas "Aidai leidžiamas TT. Pranciškonų, pamečiui skirs po vieną $500.00 premiją už premijos komisijos geriausiu pripažintą grožines literatūros ir mokslo veikalą, šiuo skelbiamos jos taisykles pirmiesiems metams:
1. 1951 metais pirmą kartą premija bus skiriama už grožinę literatūrą: poeziją, noveles, apysakas, romaną ar dramą.
2. Už premijos komisijos geriausiu pripažintą veikalą skiriama premija nebus skaldoma tarp atskirų autorių.
3. Premijos komisija vertins 1950—1951 m. viešumon pasirodžiusias grožines literatūros knygas, o taip pat ir nespausdintus rankraščius tų autorių, kurie juos prisiųs komisijai. |
|
Skaityti daugiau...
|
Vyriausias Redaktorių s—Antanas Vaičiulaitis.
Redakcinis Kolektyvas: Dr. J. Aleksandravičius-Aistis, T. Dr. L. Andriekus, O.F.M., Bern. Brazdžionis, Dr. J. Girnius, Dr. J. Grinius, T. Dr. B. Grauslys, O.F.M., Dr. K. Pakštas, Dr. A. Kučas, J. Pažemeckas. Dr. A. Šapoka, Br. Stočkus, T. J. Vaškys, O.F.M. į
Meninė Priežiūra — Telesforas Valius. |
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė Red.
|
 
|
|
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
