| |
|
|
1958 m. 3 kovas
|
SIMBOLINĖ ŠV. KAZIMIERO PRASMĖ |
 |
 |
 |
1. Šv. Kazimieras kaip simbolis
Kuo yra būdingas šv. Kazimieras? — Kaip asmuo, svarstomas pats savyje, beveik nieku. Jokio ypatingo žygio jis neatliko: neįkūrė jokio vienuolyno, nekeliavo į pagonių šalis misijonoriautų, nebuvo persekiojamas ar kankinamas, nepaskelbė jokios išminties savo raštais. Net ilgą laiką jam priskirta Marijos giesmė "Omni die" pasirodė esanti ne jo kūrinys.1) Asmeninės jo dorybės irgi yra nebūdingos, nes bendros visiems šventiesiems: maldingumas, skaistumas, kuklumas, nusižeminimas, Dievo ir artimo meilė.2) Jokio metodo savame kelyje į Viešpatį šv. Kazimieras neišrado, jokios viliojančios askezės nevykdė, nieko savo doriniu didvyriškumu nestebino. Net |
|
Skaityti daugiau...
|
PILĖNAI
Mamertas ir Bronius žuvo pokario metais netoli savo tėviškių.
Iš laiško
DIRVOŽEMIS IR DEBESYS
Aš negaliu apkursti,
Girdėdamas duslų gruodą
Dundant į grabo dangtį —
Į mano karstą.
Aš negaliu užmigti,
Kas vakarą jausdamas,
Kaip sunkios, pavargę rankos
Virsta dirvožemiu.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
ŠV. KAZIMIERO ŽYGIS VENGRIJON |
|
|
|
PASTANGOS KAZIMIERAITĮ PASODINTI VENGRŲ KARALIUMI
I. Įvadas — perdėtas Vengrijos žygio vertinimas tolimesniam jauno Kazimieraičio apsprendimui.
II. Karaliaus Kazimiero Jogailaičio dinastinio į Vengriją veržimosi priežastys.
III. Motiejaus Hunyadi (Korvino) valdymas Vengrijoje.
IV. Kazimieraičio 1471 metų žygis į Vengriją.
V. Karalaičio sunkumai po Vengrijos žygio ir išvados.
I
"Po (Vengrijos) žygio buvo jis (princas Kazimieras) kaip sulaužytas. Jis vis labiau ir labiau, bėgdamas iš pasaulio, atsidavė religiniam gyvenimui; praleido keletą metų Vilniuje, ir mirė 1484 metais pačiame jaunystės žydėjime". Šitaip rašė žymusis Lenkijos istorikas, vokietis Jokūbas Caro (Geschichte Polens V 1888, 584) apie antrojo karaliaus Kazimiero sūnaus žygį į Vengriją. Toji J. Caro mintis — apie dideli šv. Kazimiero gyvenimo lūžį tuoj po 1471 metų kampanijos — buvo nuolat kartojama, plečiama, stiprinama, kai tik būdavo užsimenami jo jaunystės metai. Išskyrus A. Prochaską, ji yra sutinkama beveik visoje kitoje senesnėje kazimierinėje literatūroje.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
DIDŽIOSIOS ŠV. KAZIMIERO ŠVENTĖS VILNIUJE 1604 IR 1636 METAIS |
|
|
|
Ligi šiol, kiek man žinoma, dar niekas lietuviškoje spaudoje nėra plačiau aprašęs šiaip dažnai minimas, įspūdingąsias Lietuvos šventajam Globėjui pagerbti iškilmes Vilniuje 1604 ir 1636 metais. Pirmosios šventės turime porą aprašymų kitomis kalbomis. Tai Romos Lenkų Istorinio Instituto žurnale "Antemurale" 1954 m. išspausdintas kun. dr. Jono Bičiūno straipsnelis prancūzų kalba1) ir gan išsamus šventės atvaizdavimas, kurį davė jau pereitame šimtmetyje Michal Balihski savo veikale lenkų kalba apie senąją Vilniaus Akademiją.2) Apie 1636 m. iškilmes platesnių aprašymų neteko užtikti, išskyrus šios šventės proga, kaip ir 1604 m., Vilniaus Akademijos spaustuvėje išleistas brošiūrėles.3) Tie aktyviųjų švenčių dalyvių rašyti ir pačių jų organizatorių išleisti veikalėliai būtų ir šiam straipsniui pats svarbiausias šaltinis, bet deja — jų čia Romoje nepavyko surasti. Ypač būtų pravertusios Knoglerio (1604) ir Rywockio (1636) knygelės, kuriose aprašoma pati tų metų iškilmių eiga. Teks pasitenkinti turimomis žiniomis, kurias randame Bollandistų Actą Sanctorum (Martii I, p. 337ss.l, Rostovskio bei Balinskio veikaluose, jas papildant ano meto Lietuvos jėzuitų į Romą siųstose metinėse jų veiklos apžvalgose (Litterae annuae), kur visuomet užsimenama, nors ir trumpai, apie tais metais įvykusias iškilmes. Viena kita smulkmena taip gal ir liks nepaminėta, bet bendras iškilmių vaizdas kiekvienam turėtų susidaryti toks, koks jis buvo prieš 300 su viršum metų.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
ŠV. KAZIMIERO KOPLYČIA VILNIUJE |
|
|
|
Vilniaus paminklų tarpe šv. Kazimiero koplyčia yra vienas iš brangiausių. Mūsų amžiaus meno ir senovės mylėtojas, galvojantis stilių kategorijomis, Vilniuje pirmoje eilėje atkreips dėmesį į pačius senuosius paminklus — Gedimino Kalno ir Žemutinės Pilies kompleksą ir jų kasinėjimus, arba į gotiškų bažnyčių ansamblį vienuolynų kvartale aplink Bernardinus, studijuos meno požiūriu nuostabų Antakalnio šventovės interjerą bei kitus vėlyvojo baroko originalius darbus. Mūsų amžiaus maldininkas, atvykęs Vilniun, klaupsis pirmiausia prieš Aušros Vartų Dievo Motiną, kurios kultas per paskutinius kelis amžius išpopuliarėjo tautoje ir garsėja toli už mūsų krašto ribų. Kitaip matė ir jaute XVII ar XVIII amžiaus Vilniaus lankytojai. Jų aprašymuose šv. Kazimiero koplyčia su relikvijomis šventojo, kuris buvo krašto valdovo sūnus, iškeliama, kaip pati didžioji brangenybė ir pilies bei miesto pirmoji įžymybė. Pats relikvijos brangumas ir nepaprastas turtingumas jį saugojančios architektūros ir įrengimo sutapo į vieną išgyvenimą. Menotyra, neliesdama šv. Kazimiero relikvijų kulto teologinio aspekto, gali mėginti šventojo garbei sukurtą meną iš jo pirmykštės vidinės prasmės ir tuo būdu pataisyti kai kuriuos miesto meninės visumos bruožus, kuriuos vienašališkas estetinis žiūros būdas gal buvo užtemdęs. Šiandien negalime iš naujo pilnai išgyventi tos vidinės prasmės, kuri apsprendė religinio meno kūrinio atsiradimą praeityje. Tegalime mėginti ją rekonstruuoti, atidžiai atsekdami faktų eigą ir stebėdami formų sąrangą ir jų analogijas.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
ŠV. KAZIMIERO PALAIKŲ SAUGOJIMAS |
|
|
|
Kaip jau kituose straipsniuose buvo pažymėta, šv. Kazimieras mirė 1484 rn. kovo 4 d., ketvirtadienį po Pelenų dienos Gardine. Prie mylimo sūnaus mirties atskubėjęs, tėvas jo palaikus nugabeno į Lietuvos sostinę Vilnių ir palaidojo tenykštėje katedroje. Jo karstas buvo įmūrytas sienoje šiaurinėje katedros dalyje (į Neries pusę), buvusioje Marijos vardo koplyčioje, kuri vėliau pradėta vadinti Karališkąja. Joje šv. Kazimiero palaikai išbuvo ligi iškilmingo jo kanonizacijos paskelbimo 1604 m. Tada jie buvo išimti iš sienos ir perkelti į Goštautų-Chodkevičių koplyčią ant altoriaus, kol 1636 m. buvo iškilmingai pernešti į specialią jo vardo koplyčią.
Nuo 1636 m. rugpjūčio 14 d. šv. Kazimiero palaikai buvo jo vardo koplyčios viršuje ligi 1655 m. Tai buvo Vilniui ramūs laikai. Koplyčia buvo toliau puošiama, turtėjo naujomis brangenybėmis, pagaliau gavo atskirą kleboną—kapelioną. Juo 1649 m. buvo paskirtas Jurgis Bialozoras, sūnus Upytės pavieto maršalkos Kristupo, po 15 metų tapęs net Vilniaus vyskupu. Yra žinoma, kad koplyčios klebonui priklausė žemių Panevėžyje, Ramygaloje, Papiškyje, o Vilniuje — malūnas ir mūriniai namai šv. Jono gatvėje. Gal šv. Kazimiero koplyčiai perėjo ir prieš šimtą metų katedrai Zigmanto II Senojo užrašytieji turtai, už ka kapitulos nariai kasmet turėjo atlaikyti pamaldas už šv. Kazimierą ketvirtadienį po Pelenų dienos. Kiekvienu atveju tai buvo, turbūt, turtingiausia katedros kapelionija.
|
|
Skaityti daugiau...
|
Lietuviai pranciškonai, prieš dvejus metus atidarę Kennebunkporte. Maine, savo gimnaziją (High School), kviečia į ją stoti pradžios mokyklą baigusius jaunuolius. Dabar veikia dvi klasės. Nuo rudens atidaroma ir trečioji. Vietos bendrabutyje yra 100-tui mokinių.
Šį rudenį mokykla perkeliama į naujas moderniškas patalpas, kuriose yra klasės, bendrabutis, žaidimų salė, laboratorija, biblioteka ir t.t.
Mokyklai ir bendrabučiui vadovauja patys lietuviai pranciškonai.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
"AIDŲ" GARBĖS PRENUMERATORIAI |
|
|
|
Kun. dr. V. Cukuras, Middleton, Conn.; kun. St. Būdavas, Miami, Fla.; dr. Petras Meškauskas, Lake Bluff, III.; Pr. Averka, So. Boston, Mass.; Silva Pragal, M. D.. Wayne, Mich.; kun. Pranas Geisčiūnas, Fromberg, Montana; Dr. A. Baltrukėnas, Akron, Ohio: kun. Ant. Račkauskas, Drooklyn, N. Y.; J. Kazickas, New Rochelle, N. Y.; Dr. St. Petrauskas, kur J. Pragulbickas, Elizabeth, N. J.: Ant. Kaušpėdas, Hamilton, Ont., Canada; Dr J. Sungaila, Sigutė Zubrickaitė — Toronto, Ont., Canada; Juozas Luža, Hants, Anglija.
|
Stasys Daržinskas, Jonas Tričys, Chicago, III.; A. Venclovas, Cicero, III.; Juozas Pažemėnas, kun. Vyt. Pikturna, Brooklyn, N. Y.; kun. Vacl. Mart'nkus, Providence, R. I., Zigmas Degutis, Chicago, III.
Už paramą "Aidams" administracija nuoširdžiai dėkoja.
|
Redaguoja — Antanas Vaičiulaitis
Redakcijos nariai — Leonardas Andrekus, O.F.M., Juozas Girnius, Alfonsas Nyka-Niliūnas
Meninė priežiūra — Telesforas Valius
Leidžia — Tėvai Pranciškonai
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
