| |
|
|
1958 m. 10 gruodis
Kristaus gimimo šventė, praėjus jau beveik 2000 metų, tebėra gyva dar pasaulyje. Visais laikais tikinčio žmogaus vaizduotė jieškojo naujų puošmenų Betliejaus nakčiai išdabinti. To siekė pirmųjų amžių apokrifinės evangelijos, Išganytojo atėjimą žemėn bei Jo ankstyvąsias dienas panardindamos legendinėn tikrovėn, to geidė paskiros tautos, savo buities švesesniais atspalviais apsupdamos Dievo įsikūnijimo stebuklą.
Ir šiandien Kalėdų naktis tebėra apsupta šventais papročiais, legendiniais vaizdais, švelniomis lopšinėmis.. . Šiame prekybos bei pramonės amžiuje Kristaus gimimo šventė yra lydima ir medžiaginio pelno polėkių. Pasaulio didmiesčių gatvėse šviesulių kryžiai, žvaigždės, jaudinantys įrašai ne visuomet pilnai išreiškia žmogaus pagarbą kūną priėmusiam Dievui. Jie daugiausia siekia atkreipti žvilgsnį į žemiškomis gėrybėmis pripildytų krautuvių langus, į pasilinksminimų vietas, į gardesnių valgių užeigas. . . Nevisi kalėdiniai žibėjimai tiesiogiai tarnauja Kristaus garbei kelti.
|
|
Skaityti daugiau...
|
Gamtos išaugštinta vietovė
Pirmasis vardas BŪDA
Antras vardas ŠILAS
Miestelis iš kaimo ir dvaro
Keletos amžių pėdsakai
Šiluva rusų valdymo metu
Bajorai išsigąsta lietuvybės
Miestelis kartą per metus
pasidaro didmiesčiu
Kuo Šiluva įdomi stebėtojui
"ŠILUVA — miestas su puikia panorama, garsus šventėmis ir atlaidais",1 — rašė prieš gerą šimtą metų Vladimiras Gadon Prancūzijoj išleistame leidinyje. Mes patys Šiluvos nevadiname miestu, nes ji niekad neturėjo Magdeburgo teisių. Bet Šiluva garsesnė už kitus miestus savo šventovėmis. Tos šventovės pirmiausia ir pagauna mūsų akių žvilgsnį.
Iš tolo baltuoja lyg vieno akmens tašytas bokštas, ir žiūrovas pamatęs jį, sušunka litanijos žodžiais "Balčiausiasis Bokšte2!". Tai Apsireiškimo Koplyčia, orginalus archit. Antano Vivulskio kūrinys, iškyląs ne tik virš miestelio, bet ir augštųjų eglių. Kiek toliau, ant kalnelio, stiebiasi puošni renesanso stiliaus bažnyčia, pastatyta 18 a. pabaigoj Marijos stebuklingojo paveikslo garbei — paveikslo, vainikuoto Romos šv. Petro kapitulos aukso vainiku.
|
|
Skaityti daugiau...
|
SKALBĖJOS
Kadais prie jauno
Ir amžino šaltinio
Vasaros vakarą
Velėdavo laumės.
Susėsdavom priešpiliuos
Pasiklausyti,
Kaip gražiausios dainos,
Ritmingo vandens teliūškavimo.
Paskui jau seserys
Ištiesė upėje
Daugianytį rietimą.
Sustodavo mėnuo ir žvaigždės
Šiaurės padangėje
Ir prieš drobių baltumą
Nublanko.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
TARYBINĖ KALBOTYRA LIETUVOJE |
 |
 |
 |
Kalbotyrinis darbas Lietuvoj nuo paskutinio karo lig šių dienų yra ėjęs ir iš dalies dar dabar tebeina tam tikru, vingiuotu, keliu. Iš pat pradžios, maždaug ligi 1950 m., tarybiniai Lietuvos kalbininkai buvo atsidūrę nepavydėtinoj padėty: iš vienos pusės tuomet dar tebedvelkė nelabai skanios N. Marro "naujo kalbų mokslo" atarūgos, pasireiškusios visos ligtolinės tarybinės kalbotyros bankrotu (plačiau apie tai sk. 1956 m. Aiduose, Nr. 3); iš kitos pusės, 1950 m. staiga pasukus nuo N. Marro mokslo į stalininę kalbotyrą, vėl buvo toli nudausiota, tik šį kartą į priešingą pusę.
Dabar, pasmerkus N. Marro kaip marksizmo vulgarintojo mokslą, didžiausiu kalbotyros autoritetu buvo padarytas pats Stalinas: jo 1950 m. birželio 20 d. "Pravdoj' išspausdintas straipsnis "Otnositel'no marksizmą v jazykoznanii" ("Dėl marksizmo kalbotyroj"), vėliau su mažu priedu išleistas atskira knygele "Marksizm i voprosy jazykoznanija" ("Marksizmas ir kalbotyros klausimai"), pasidarė lyg kažkokia stebuklinga magiška lazdelė, vienu moju galinti išspręsti visas pagrindines ir painiausias ne tik kalbotyros, bet ir daugelio kitų mokslo sričių problemas. Dėl to Lietuvos Mokslų Akademijos, Vilniaus Valstybinio Universiteto ir Vilniaus Pedagoginio Instituto 1951 m. birželio 15-16 d. jungtinės sesijos priimtoje rezoliucijoj sakoma: "Jūsų veikalas 'Marksizmas ir kalbos mokslo klausimai' atvėrė naują etapą tarybiniam mokslui. Jis padarė perversmą ne tik kalbos moksle, bet ir nurodė tikrus tolimesnio filosofijos, istorijos, literatūros mokslo ir teisės istorijos, aplamai viso tarybinio mokslo išvystymo kelius. Jis apginkluoja visus tarybinius mokslininkus, visus ideologinio fronto darbuotojus aiškiu supratimu kelių, kuriais kūrybiškai vystosi mokslas." (Lietuvos TSR Mokslų Akademijos žinynas, 1952, IX 5).
|
|
Skaityti daugiau...
|
Atsisakiau tėvų, garbės, pasaulio turto,
Atsisakiau tuščių linksmybių ir džiaugsmų;
Jiems apakau, ir mano ausys jiems apkurto,
Ir sieloj buvo dangiškai džiugu, ramu ...
Siūbavo, skilo, sviro, bokštai Laterano,
Bet aš juos prilaikiau savais pečiais kukliais.
Patvirtino Jis regulą sekėjų mano,
Ir vėl mes ėjom Jo nuženklintais keliais.
Maitino mus malda, neturtas ir kuklumas,
Ir stiprino atsižadėjimas savęs.
Šventai tikėjome, kad Jis į savo Rūmus
Mus, kaip savuosius mylimus vaikus, nuves.
|
|
Skaityti daugiau...
|
IŠ "KETURIŲ KVARTETŲ"
O naktis naktis naktis. Viskas eina į naktį.
Tuščios tarpžvaigždinės erdvės, tuštuma tuštumon,
Kapitonai ir pirkliai, garsūs literatai,
Dosnūs meno mecenatai, politikai, valdovai,
Ministeriai ir daugelio draugijų prezidentai,
Ir pramonės magnatai, ir vadai artelių, visi į naktį eina,
Aptemsta saulė, mėnuo, ir Gotos almanachas,
Ir Biržos Gazeta, Direktorių žinynas;
Atšąla protas ir veiklos motyvas dingsta.
Ir einam mes visi su jais tyliosin pakasynosin,
Pakasynosin niekeno, nes nieko laidoti nėra.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
PAŽAISLIO VIENUOLYNO LEGENDA |
|
|
|
I
Netrukus po to, kai buvo pašventinta Pažaislio bažnyčia, vieną liepos dieną, jau saulei nusileidus už girių, vienuoliai, susispietę aplink prijorą tėvą Jeronimą, prie didžiojo altoriaus kalbėjo vakarines maldas.
Lauke siautė audra. Žaibas plieskė po žaibo, perkūnas griaudėjo po visą dangų ir dusliai dundėjo po tamsiais kupolo skliaustais. Pro nykius ir vienodus psalmių balsus buvo girdėti, kaip lietus čiurkšlėmis pila j stogą ir latakais liejasi ant žemės. Vėjai blaškė medžius, ir liepos vaitojo, lyg būtų gyvos.
Tokią tai valandą prie vienuolyno durų kažkas susibaladojo. Iš pradžių niekas to ir neišgirdo, o gal manė, kad daužosi vėjas, atplėšęs šaką. Tik brolis vartininkas, kuris turėjo budrią ausį, ūmai pakilo ir priėjęs pravėrė duris. Audra tėškė jam lietaus gūsius tiesiai į veidą, kad jis net turėjo prisimerkti. Valandėlę jis tamsoje negalėjo nieko įžvelgti. Jam pasivaideno, lyg čia pat, ranka pasiekiamas, kažkas susigūžęs stovėtų — taip arti, kad jautei, kaip alsuoja.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
PASIPRIEŠINKIME KULTŪRINIAM NUOSMUKIUI |
|
|
|
c. 60-ties kreipimosi pasmerkimas moralės vardu. — Dar rūsčiau kolektyvinį pareiškimą pasmerkia Romos autoriai, kun. dr. J. Vaišnora ir dr. Z. Ivinskis, rašę ir "visos eilės kitų" vardu. Jei V. Volertas kalbėjo lyg iš salono (nors tam pašnekesiui iš jo ir pasitraukęs), tai Romos autoriai kalba lyg iš sakyklos, nebe mandagumo, o moralės vardu. Ligi galo logiškai išmąstomi jų priekaištai virsta principiniu klausimu, ar apskritai yra dora imtis bet kokios kritikos, bet kokio kritinio vertinimo.
Romos autoriai kolektyvinio pasisakymo tikslą pripažįsta "gražiu", bet pasirinktąją priemonę laiko "nevykusia". Kokia priemonė būtų "vykusi"? Ne iškelti aikštėn negeroves ir kviesti joms pasipriešinti, o patiems pasižadėti (ką pasižadėti — nebenurodoma). "Jei tai būtų 60 garbingų ir žinomų kultūrininkų deklaracija — mes, pasipriešindami kultūriniam nuosmukiui, pasižadame ir įsipareigojame...—tada būtų buvę galima tik pasidžiaugti". Dabar gi Romos autoriai ne tik nesidžiaugia 60-ties kreipimusi pasipriešinti kultūriniam nuosmukiui, bet yra susirūpinę, ar nebuvo nusikalsta: "mesti akmenį į kitus reikia turėti labai gryną sąžinę ir nebūti niekad padarius to, kuo kaltinami kiti". Romos autoriai taip yra įsijautę į moralės principus, kad, nors skaitė 60-ties pareiškimą, bet nepastebėjo, jog šiuo pareiškimu buvo teisiami ne konkrečiai žmonės, o tam tikros apraiškos (diletantizmo įsipilietinimas, įžūli autoreklama spaudoj, abejingumas kultūriniam gyvenimui, kritikos sunykimas etc). Kadangi moralė kreipiasi į žmones ir santykius tarp jų, tai, imdami klausimą jos žvilgiu, Romos autoriai iš pat pradžių klaidingai suprato 60-ties pasisakymą.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
ŽODŽIAI APIE NEPRARASTĄ JAUNYSTĘ |
|
|
|
Jeigu praėjusių dienų pavėsy
Šypsodama nubraukt nuo veido
Liūtį ašarų galėsi,
Jaunystė tavo bus neprarasta.
Jeigu tikėsi dar, kad uolos turi širdį,
O debesys padangėj
Tylų skundą girdi,
Jaunystė tavo bus neprarasta.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
ALBINAS ELSKUS - MENININKAS IR MEISTRAS |
|
|
|
Jaunojo vitražų dailininko Albino Elskaus kūrybos kelyje atsiskleidžia tokia dvasinė giluma ir toks meninis mastas, kad aš noriu pasinaudoti šia privilegija ir atkreipti jūsų dėmesį ne vien į pačius jo kūrinius, bet taip pat ir į tuos principus, kuriuose glūdi jo meno bei meistriškumo pagrindai.
* Christopher F. Scadron atstovauja ir uoliai remia vitražų naudojimą tiek religiniams, tiek ir moderniems pastatams. 1956 metais Chr. Scadron buvo išstatęs savo darbų Architektūros Lygoje (Architectural League). New Yorke. Toje parodoje pagrindine tema buvo dailės inkorporavimas architektūron. Scadrono vitražų bei jų projektų buvo taip pat išstatyta parodoje, pavadintoje "Dievas ir žmogus mene". Atidaryta 1958 metų kovo mėnesį Houstono Meno muziejuje, toji paroda vėliau buvo kilnojama po Jungtines Valstybes, per metus pabuvojusi apie dešimtyje miestų.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
THOMAS S. ELIOT AS ŽENGIA Į AŠTUNTĄJĄ DEŠIMTĮ |
|
|
|
Pasaulis paminėjo anglų-amerikiečių poeto T.S. Elioto 70 metų amžiaus sukaktį. Jo universalumas anglosaksų pasaulyje ryškus kad ir iš to, jog abipus Atlanto Eliotą vienodai laiko "savo" poetu. Jis pasirinko gyventi Angliją, sakytum, "išduodamas" savo gimtąją Ameriką, kurioje tiek jo tėvo, tiek motinos (Stearns) šaknys buvo įleistos seniai, dar XVII amžiuje, tarpe ankstyvųjų naujakurių. Tačiau tie protėviai anuo metu buvo "išdavę" Angliją, pasitraukdami iš jos Amerikon! Eliotas, - kuriam laikas tėra reliatyvus ir kiekvienoje pradžioje nešioja pabaigą, kaip kiekvienoj pabaigoj beišlaiko gyvą pradžią, - Eliotas tiktai grįžo į savo senąją tėvynę.
Cia pasireiškė ir jo konservatyvumas, jutimas savo stovėjimo ne-vien kultūrinėje, bet ir tautinėje tradicijoje — augštesnioji ištikimybė. Ne visada Eliotas buvo sąmoningas ortodoksas jis turėjo savo jaunystėje ir ateistinį, dvasinėn tuštumon atsidūrusi laikotarpį. Bet jau prieš trisdešimtį metų Eliotas deklaravo: "Religijos aš esu anglų katalikas, literatūros sampratoje klasikas, politikoje — monarchistas".
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
POETĄ PETRĄ KARUŽĄ ATSIMINUS |
|
|
|
 Petras Karuža
Įvairūs lietuvių laikraščiai paminėjo, kad šį pavasarį suėjo dvidešimt penkeri metai, kai mirė poetas Petras Karuža.
Kitiems jis atsiminimuose gal išlikęs tik kaip poetas, o man — ir kaip draugas, vienas iš tų artimųjų, kurie, net ir išsiskyrę, nesiliauja lydėję tavo kelius.
Mes buvome iš to paties Lietuvos kampo — nuo Vilkaviškio. To miesto gimnazijoje mokėmės, jis viena klase žemiau už mane. Iš pradžių jį tad ir pažinau gimnazijoje kaip energingą ateitininkų veikėją ir kaip kalbėtoją, kurio žodis tekėjo lengvai ir gražiai. Be to, Petras Karuža buvo gerai apsiskaitęs, turėjo logišką galvą, tad diskusijose buvo vienas iš tvirtųjų. Su kalbomis ir diskusijomis jis žymėjosi ne tik moksleivių susirinkimuose, bet ir kaimo pavasarininkų tarpe. Tad sekmadieniais, tos putojančios jaunuolio energijos genamas, jisai pėsčias nukeliaudavo kartais ir atokiai į pavasarininkų susirinkimus, tardamas jiems savo patrauklų žodį. Visa tai betgi jo neišmušė iš mokslo vagos: jis savo klasėje varėsi su pirmaisiais. Ypač buvo palinkęs į literatūros mokslus, sykiu nesiliaudamas domėtis tokiomis sritimis, kaip socialiniai klausimai, filosofinės problemos. Kaip ne vienas tų dienų moksleivis, išminties iš šių sričų jis sėmės iš Prano Dovydaičio žurnalų "Logos" ir "Kosmos", iš prieškarinių "Draugijų', o paskui — iš "židinio" ir kitų. Vilkaviškyje dar prieš aną karą buvo įsteigtas visai pakenčiamas "žiburio' knygynas. Petras Karuža jį beveik visą buvo perskaitęs. Paskui mes kibome ir į vokiškas knygas, kurių mums iš Rečiam bibliotekos užsakydavo Vilkaviškio knygininkas žydas Pūstapedskis. Mano kaimynas Petras Blažys, baigęs tik pradžios mokyklą, bet mėgte mėgęs literatūrą ir patsai rašinėjęs kaimo vaizdelių, kartą pamatęs pas mane vienoje literatūros istorijoje Goethės paveikslą, su nusistebėjimu pareiškė: "žiūrėk, atrodo, kaip Pūstapedskis'.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
LIETUVIŲ MENO PARODA NIUJORKE |
|
|
|
 Šių metų rugpjūčio 23 - rugsėjo 21 New Yorko Riverside muziejuje įvykusi reprezentacine lietuvių meno paroda, kataloge vadinama First Lithuanian International Art Exhibition, suruošta PLB seimo proga, susilaukė gana palankaus amerikiečių meno kritikos dėmesio ir ypatingai gausių atsiliepimų lietuvių periodinėje spaudoje. Deja, lietuviškosios spaudos atsiliepimai su mažomis išimtimis neturėjo nieko bondro su meno kritika normalia šio žodžio prasme. Tie gausūs ir triukšmingi straipsniai, kuriuose ryškiai atsispindėjo tam tikros parodoje nedalyvavusių dailininkų grupes estetika, pagrįsti asmeninių sąskaitų suvedimu, politinės kompromitacijos bandymais ir įvairiomis insinuacijomis. Trumpai tariant, įspūdis buvo kraštutiniškai nemalonus, n;s aiškiai jautėsi, kad ne dėl mūsų čia taip narsiai kovojama.
|
|
Skaityti daugiau...
|
 Sausio mėnesį Hartfordo lietuvių parapijos klebonui prel. Jonui Am-botui sueina 90 metų amžiaus. Šią retą žmogaus gyvenime sukaktį jubiliatas pasiryžo giliau įprasminti, paaukokamas kultūros žurnalui "Aidams" 500 dol. ir tapdamas šio numerio leidėju. Ta proga miela supažindinti skaitytojus su šiuo dvasiškiu, kuris religijos bei lietuvybės baruose užsipelnė garbingą veikėjo — veterano vietą.
Prel. Jonas Ambotas gimė 1869 m. sausio 22 d. Vosiliškėje, Kėdainių apskrityje. Pradinį išsilavinimą įgijo vietinėje mokykloje. Į Ameriką atvyko anksti — 1890 m., kai čia plūdo lietuviai, išsiilgę geresnio gyvenimo ir didesnės laisvės, negu turėjo po carų valdžia. Tuo laiku mūsų jubiliatas buvo tik 21 metų amžiaus. Bet gi uždarbiai įmonėse jo nesuviliojo. Jis laikė prieš savo akis kunigystės idealą. Fabrikuose dirbo apie trejus metus, kad šiek tiek susitaupytų mokslo pradžiai. 1893 m. mes jau regime jį šv. Cyrilo kolegijoje Detroite. Ten pat pradėjo ir dvasinius mokslus. Po penkių metų persikėlė į Bostono šv. Jono kunigų seminariją baigti studijų. 1901 m. įšventinamas kunigu.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
NEKALTO PRASIDĖJIMO KONGREGACIJOS SUKAKČIAI PAMINĖTI |
|
|
|
1. Vienuolynų naikinimas
Caristinë Rusija, po paskutinio padalijimo (1795 m.), pavergusi Lietuvą vare rusinimo akciją, kuri po 1863 metų sukilimo Muravjovo buvo ypatingai sustiprinta. Buvo stengiamasi visai išbraukti iš istorijos lietuvių tautos vardas. Rusinimo akcija ypatingai paliete Kat. Bažnyčią, kaip tvirčiausią lietuvybės atramą. Muravjovas savo laiške carui Aleksandrui II pareikše: " ...kol katalikybe viešpataus krašte, kol valdžia nepadarys jos sau priklausomos... tol čia negalime užtikrinti savo moralines persvaros, nes čia visas politines aistras faktiški uždega Romos katalikai kunigai."
Katalikų tikėjimo skleidimo ir palaikymo tvirtoves buvo vienuolynai. Rusų valdžia juos pavadino "lotyniškos propagandos lizdais ir sukilimo šaknimis". XVII — XVIII amžiuje Lietuvoje vienuolynai buvo gražiai atskleidę savo veiklą: statė bažnyčias, tvarkė parapijas, steigė ir išlaikė mokyklas, laikė spaustuves, rašė ir leido knygas, organizavo labdaros įstaigas. Savo religinę ir kultūrinę veiklą buvo išplėtę visame krašte. Veikė įvairūs vienuolių ordinai bei kongregacijos, pranciškonai, domininkonai, jėzuitai, bernardinai, benediktinai, bazilijonai, karmelitai, pijorai, marijonai benediktines, bernardines, kotrynietės ir kt. Katalikų Bažnyčios persekiojimo metu daugiausia nukentėjo vienuolynai. Nuo 1831 m. iki 1893 m. žemaičių vyskupijoje buvo uždaryti 46 vienuolynai, jų turtas konfiskuotas, bažnyčios paverstos cerkvėmis, ar sugriautos, tik retu atveju buvo paliktos katalikams. Buvo palikta tik keletas vienuolynų, bet ir jie buvo paskirti išmirti, nes 1864 m. Aleksandras II buvo griežtai uždraudęs priimti į vienuolynus naujus kandidatus ir panaikino naujokynus, šito įsakymo caro valdžia laikėsi iki pat savo sugriuvimo. Prieš pirma pasaulio karą baigė išmirti Lietuvoje likę septyni vienuolynai: Kretingoje, žaslavoje ir Gardine —pranciškonai, Kaune ir Vilniuje—benediktines, Marijampolėje — marijonai ir Krakėse — kontrynietės.
|
|
Skaityti daugiau...
|
GROŽINĖ LITERATŪRA
Andriekus Leonardas — Tvanas, Dalia, Skausmas, Žemės sauja, Mirtis, Prisikėlimas, Ašaros (eil.) 62
Andriekus Leonardas — Krikštas, Srovės, Žodžiai, Perlai, Viltis, Altoriai, Kalbėjimas (eil.) 354
A. AUGUSTAITYTĖ-Vaičiūnienė J. — Pavėjui lekiantys laiškai, Vidudienis, Laiškas nuo šv. Antano (eil.) 227
Bogutaitė Vitalija — Neša mane žemė (eil.) 23
Bradūnas Kazys — Po tėvynės vėliava: Dirvožemis ir debesys, Žiema, Pilėnai, Urna (eil.) 107
Bradūnas Kazys — Skalbėjos, Šventoji kelionė. Vasaros naktys (eil.) 443
Buračaitė Genutė — Netikrumas, Vienatvės namuose (eil.) 255
Claudiud Matthias — Mirtis ir mergaitė (eil.) Iš vokiečių k. vertė L. Žitkevičius 33
Eliot T.S. — Tamsioji sielos naktis 452
Jankus Jurgis — Liudininkas 362
Jimenez Juan Ramon — Sidabrinukas ir aš (andalūziška elegija) 172
Grigaitytė Kotryna — Kada gimsta daina, Rudens sapnai, Svajonė (eil.) 405
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
AIDAI SKIRIA PREMIJA UŽ MOKSLO VEIKALĄ |
|
|
|
1. Kultūros žurnalas "Aidai", leidžiamas Pranciškonų, skiria premiją už lietuvių mokslo veikalą, išspausdintą atskira knyga ar periodinėje spaudoje 1957 ir 1958 metais.
2. Premija, $500 sumoje, skiriama už humanistinių mokslų veikalą (teologijos, filosofijos, literatūros mokslų ir meno mokslo, istorijos, kalbotyros, geografijos, archeologijos, folkloro, visuomeninių mokslų ir k.), parašytą lietuvių kalba.
3. Premija nebus skaldoma tarp atskirų autorių.
|
|
Skaityti daugiau...
|
"Aidai", įžengę į dešimtuosius metus Amerikoje, Kalėdų bei Naujųjų Metų proga pagarbiai sveikina savo bendradarbius, skaitytojus, platintojus ir rėmėjus, kurių dėka galėjo nužygiuoti tokį ilgą kelio galą. Kelias buvo sunkus, kaip sunki yra ir mūsų visų dalia tremtyje. Tačiau jisai parodo, jog bendromis jėgomis kultūros žurnalo leidimas šitose sąlygose yra įmanomas.
"Aidai" tikisi, kad 1959 m. nė vienas neišsijungs iš skaitytojų šeimos, nė vienas nepaliks neatsilyginęs už prenumeratą. Be to, žurnalas lauks ir naujų skaitytojų, tvirtai pasiryžęs tęsti savo kultūrinę misiją tremtyje.
|
Redaguoja — Antanas Vaičiulaitis
Redakcijos nariai — Leonardas Andriekus, O.F.M., Juozas Girnius, Alfonsas Nyka-Niliūnas
Menini priežiūra — Telesforas Valius
Leidžia — Tėvai Pranciškonai
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
