|
|
1983 m. 6 lapkritis-gruodis
|
LIETUVIŠKOSIOS DVASIOS GELMĖ |
 |
 |
 |
|
Parašė V. NATKEVIČIUS
|
LIETUVIŠKOSIOS DVASIOS GELMĖ
VAIŽGANTO ASMENYBĖJE IR JO VEIKALŲ PERSONAŽUOSE
VAIŽGANTO MIRTIES PENKIASDEŠIMTMEČIUI
 Iš mūsų klasikų rašytojų Juozas Tumas-Vaižgantas, nuo kurio mirties šiemet balandžio mėn. suėjo 50 metų, yra pats nuostabiausias. Nuostabą kelia jo charakterio ir dvasios savybės, nes jos prašoka įprastines normas. Mus nustebina Vaižgantas savo nepaprastu žmoniškumu. Tuo galėtume mūsų klasiką rašytoją laikyti net lietuviškosios, ypač aukštaitiškosios, dvasios prasmeniu, simboliu, nes mūsų charakterio tyrinėtojai, ypač J. Girnius, teigia, kad žmoniškumas su iš jo plaukiančiu idealistiniu principingumu esanti pagrindinė lietuviškosios dvasios žymė.1
Be abejo, tautos charakteris keičiasi ir įvairuoja. Lietuviuose jis bus buvęs vienoks 19 amžiuje ir kiek kitoks šiandien, po sukrečiančių įvykių tautoje — nepriklausomybės, partizaninių kovų, tebesitęsiančios komunistinės okupacijos. Vis dėlto ir per šitą kaitą tautos charakteryje pasilieka pastovių bruožų, kurie ilgainiui suformuoja tautos dvasią, aną paslaptingą gelmę, paviršutiniškam žvilgsniui nepasiekiamą. Tautos dvasia dažnai tik nujaučiama, juslėmis ar protu sunkiai "pagaunama": ją tegalima pajusti tik visomis žmogaus asmens galiomis, ypač įjungus jausmą, širdį, intuiciją. Taigi tautos dvasią reikia "atkasti". Šitaip yra elgęsis ir J. Girnius, iš objektyviųjų duomenų — kronikų, liaudies papročių, mūsų senesnės ir naujesnės istorijos — intuityvine ir intelektine pagava "atkasęs" lietuviškąją dvasią. Kad jis lietuviškąją dvasią bus teisingai charakterizavęs, parodo mūsų naujausia istorija ir dabarties įvykiai krašte. Juk lietuvis ir paskutiniu laiku paliko tauriai žmoniškas, pareiškęs idealistinio principingumo, besipriešindamas komunistiniam pavergėjui partizaninėmis kovomis ir tąjį pasipriešinimą betęsiąs pogrindiniais laikraščiais ir žmogaus teisių reikalavimu.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
POPIEŽIAUS JONO PAULIAUS II LAIŠKAS KARD. WILLEBRANDS'UI |
|
|
|
|
Parašė JONAS PAULIUS II
|
POPIEŽIAUS JONO PAULIAUS II LAIŠKAS KARD. WILLEBRANDS'UI
MARTYNO LIUTERIO 500 METŲ GIMIMO SUKAKTYJE
Šiemet lapkričio 10 dieną sueina 500 metų nuo daktaro Martyno Liuterio gimimo. Sukakties proga krikščionys, ypač evangelikai - liuteronai, mini šį teologą, kuris, stovėdamas ant naujųjų amžių slenksčio, pagrindinai prisidėjo prie radikalaus bažnytinės ir socialinės padėties pakeitimų Vakaruose. Pasaulis net ir šiandien dar tebejaučia jo istorinę įtaką.
Katalikams gi Martyno Liuterio vardas šimtmečiais primena liūdną laikotarpį, kuriame įvyko gilūs Bažnyčios suskaldymai. Dėl tos priežasties Martyno Liuterio gimimo 500 metų sukaktis siūlo mums progą su tikėjimu bei krikščioniška meile pamąstyti apie istorinės reikšmės įvykį — reformacijos periodą. Laiko nuotolis, skiriąs mus nuo istorinių įvykių, dažnai padeda juos geriau pažinti ir išgyventi.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
ADOMO GALDIKO KŪRYBOS RAIDA |
|
|
|
|
Parašė MEILA KAIRIŪKŠTYTĖ
|
 Adomas Galdikas 1893.X.30 — 1969.XII.7
Prieš keliolika metų, Bostone susėdus prie vaišių stalo, iškilo diskusijos tarptautinio ir tautinio meno santykių klausimais. Svečių tarpe buvo dr. Juozas Girnius ir keletas menininkų. Dalis jų teigė, kad tarptautinis menas, šiuo atveju tarptautinė dailė, yra universali kalba ir todėl neišvengiamai turi prarasti bet kokį tautinį charakterį. Paklaustas, ar su tuo sutinka, dr. Juozas Girnius atsakė, jog ne — jis nesutinkąs; savo tautinės tapatybės nepraradęs dailininkas, į tarptautinę viešumą išsiveržęs, praturtina bendrą lobyną savitu tautiniu įnašu.
Šį klausimą dr. Girnius palietė ir Galdiko monografijos, išleistos 1975 metais, pratarmėje. Adomo Galdiko kūryba, pastebi dr. Girnius, visada paliko lietuviškai savita, nežiūrint to, kad Galdikas, savo kūrinius eksponuodamas tiek Europos kultūros centruose, tiek Amerikoje, neabejotinai buvo išsiveržęs į tarptautinį meno pasaulį. Į klausimą, kas gi lietuviškai savita dailėje, koks gi tas mūsų tautos charakteris, yra sunku atsakyti, rašo dr. Girnius. Tautos charakteris esąs sudėtingas, be to, tautos charakteris nėra pastovus duomuo: laiko tėkmėje keičiasi ir pati tauta. Tačiau Balys Sruoga pagrįstai teigiąs, kad "lietuviškosios pasaulėjautos pagrindas yra visatos kaip organiško vieneto pergyvenimas, su ja susiliejimas, "organiškas žmogaus ir gamtos sutapimas". Stasys Šalkauskis apibūdino Čiurlionį, kaip "pasaulio sielos tapytoją". Anot Girniaus, tas apibūdinimas tinkąs ir Galdikui, nors, kalbant apie jų giminingumą, reikia nepamiršti ir skirtingumo. Čiurlionį žavėjo visatos darna, o Galdiką — gamtos gaivališkumas. Prancūzų meno kritikas Waldemar George, rašydamas apie Galdiko kūrybą, Charlotte Willard, Galdiko monografijoje anglų kalba ir Aleksis Rannitas, šaukiasi panteizmo Galdiko kūrybai paaiškinti. Šios panteistinės pasaulėjautos prielaidomis pasikliaujant, galima tvirtinti, kad tiktai Amerikoje, New Yorke, šeštoje šio šimtmečio dekadoje, susidūrus su čia išsivysčiusia abstraktaus ekspresionizmo srove, Galdikas pilnai galėjo suformuoti, ir suformavo, savo, kaip lietuvio dailininko tapatybę.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
ADOMO GALDIKO PEDAGOGINĖ MĮSLĖ |
|
|
|
|
Parašė ROMAS VIESULAS
|
|
DVI ĮTAKOS LIETUVOS MENE
Pažvelgę į istoriją, matome, kad įtakos mene buvo perduodamos labai paprastai. Gizelis ar mokinys dirbo dailės meistro studijoje ir buvo mokomas meistro uždavinius atlikti, esmėje pagelbėti meistrui. Nors didele dalimi uždavinys buvo vaizdinis, bet padėjo gizeliui išmokti amato. Meistro įtaka ir stilius savaime buvo tęsiami ir mokinio. Išvada — turime meno istorijoje vadinamas "mokyklas" ir visą eilę"nežinomųjų dailininkų", priskirdami juos vienai ar kitai tapybos krypčiai.
Naujoji pedagogika koncentruojasi ir siekia ne tiek išmokyti "mokėjimo", kiek išaiškinti vaizdinius principus bei dėsnius ir išugdyti mokinyje savistovų vaizdinį mąstymą. Specifiniai techniškų dalykų, kuriuos būtų galima išmokyti, moderniame mene, yra nedaug, ir dažnai jie yra antraeiliai, o kartais visai užmiršti. Šiandien dėstytojas dažniausiai mokiniui perduoda "save", t.y. sąmoningai ar nesąmoningai įdiegia savo paties pamėgtus vaizdinius principus. Individualybė mokiniuose yra sunkiai išsaugojama. Ir čia, kaip sakoma, obuolys netoli nuo obels nusirita. Taigi ir šiandien turime dailėje "mokyklas" arba meno mokyklos turi savo vadinamą "veidą" (nelyginant kaip Philadelphijos orkestras, sakoma, turįs savo "Ormandy garsą", paveldėtą iš jo ilgamečio buvusio dirigento). Išimčių pasitaiko, bet jos yra retos. Viena tokių išimčių — praeito šimtmečio dailininkas - dėstytojas Gustavas Moreau (1826-1898), kurio globoje išaugo radikaliai skirtingi ir garsūs individai, kaip dailininkai G. Rouault, H. Matisse, A. Marąuet ir kiti. Moreau buvo lyg medis, kuris leido visai skirtingoms atžaloms šalia jo augti. Dažniausiai gi įtakos yra tiesioginės.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė VLADAS ŠLAITAS
|
|
RUDENĮ
Nė vieno debesio danguj.
Tiktai bekraštis
ir neaprašomas dangus.
Norėjau
tau parašyti laišką, bet prisiminiau,
kad niekas mirusiems laiškų nerašo.
VAIKUČIO METUOSE
Vaikučio metuose buvau
labai skaistus, ir visa tai
dabar man dvelkia atminimų rožėmis. Dabar
aš pats esu jau panašus į rudenį, tačiau
aš ir dabar ilgiuosi tiktai rožių.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
ŽVILGSNIS Į KAROLIO MARKSO EKONOMIKĄ |
|
|
|
|
Parašė JUOZAS PAŽEMĖNAS
|
 1818 - 1883
Praėjo šimtas metų nuo Karolio Markso mirties. Per tą laiką marksistų propaganda jį labiausiai išgarsino kaip revoliucionierių, proletarinės ideologijos kūrėją ir socializmo pranašą. Iš tikrųjų Marksas buvo žymiai platesnio masto asmenybė. Blaiviau pažiūrėję į jo raštinį palikimą šimtmečio perspektyvoje, galime pastebėti, kad pirmoj vietoj jis buvo neįprastų gabumų ir vokiško kruopštumo mokslininkas analitikas. Tiesa, kad į Markso mokslinės analizės metodais parašytus veikalus dažnai įsiveržia ir proletarinė frazeologija. Tik atsijojus tas ideologines priemaišas, jis įsirikiuoja į 19-ojo amžiaus žymių ekonomistų bei sociologų tarpą.
Pažymėtina, kad Marksas buvo kilęs iš gana liberalios Vokietijos žydų šeimos. Jo tėvas buvo žinomas, pasiturintis advokatas, slaptai bendradarbiavęs su tais, kurie karališkoj Prūsijoj pasisakydavo už respublikinę santvarką. Savo sūnų tėvas gana anksti supažindino ir su Voltairo, Lockės ir Dideroto skelbtomis buržuazinėmis idėjomis. Bonnos ir Berlyno universitetuose jis studijavo istoriją ir filosofiją. Berlyne pateko į 1831 mirusio Georg W. Hėgelio filosofijos šalininkų ratelį. Pagal Hėgelio gana revoliucinę tuometinę sampratą nuolatinė kaita esąs gyvenimo dėsnis. Kiekviena idėja nesulaikomai gimdanti savo priešybę. Jos pagaliau kaitos keliu susiliejančios į sintezę, kuri tolydžio vėl iššaukianti savo prieštaravimą. Ir taip istorija, vystydamasi pagal šį dialektinį prieštaravimo dėsnį, siekia vis aukštesnio bei pilnesnio pasaulinio proceso tikslo įvykdymo. Manoma, kad Marksas greičiausiai pasinaudojęs šiuo hegelinio dialektinio mąstymo metodu, pranašaudamas neišvengiamą kapitalizmo žlugimą ir socializmo gimimą.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė PR. DOM. GIRDŽIUS
|
Matau, paskyrė taip Aukščiausias,
Jog vargt ant svieto reiks vienam.
Antanas Vienažindys
Šiurpulys kaulus krečia
Po drabužiais juodais.
Leonardas Andriekus
Ar kad šaltis nekrėstų, ar kad Dievui patiktų, pranciškonai pasirinko drabužį — rudą, juodą sutaną palikdami apvaliems kanauninkams ir prelatams, tokiems, kaip Maironis. O Maironiui dailiai ir pritiko toks apdaras. Pabučiuoti dignitoriui ranką prašyte prašė. Tik kaip tat atsitiko, jog prelatas kartą save išniekinti sutiko? Pamatęs Šileikos pieštą jo portretą be sutanos, pasakė: "Būtų žmogus, bet nei prelatas, nei ponas" . . . Gal iš kartėlio kaklaraištį poetas pasirišo į amžiaus galą, kai jaunieji pasakė: "Maironi, labanakt!".
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Adomo Galdiko vėliausio kūrybos laikotarpio paveikslai 1960 — 1969 |
|
|
|
|
Parašė Adomas Galdikas
|
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
KRIKŠČIONIŠKOJI VAKARŲ PASAULIO LITERATŪRA |
|
|
|
|
Parašė ALF. ŠEŠPLAUKIS
|
XX amžiaus vokiečių, austrų ir šveicarų literatūros autoriai
Tęsinys iš š. m. Aidų Nr. 5
Tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo
Šiuo metu buvo sukurta jau kur kas aukštesnės meninės vertės kūrinių. Nebesitenkinta vien "gražaus" gyvenimo pavaizdavimu, bet siekta ir į jo gelmes. Nemaža tos literatūros atstovų buvo konvertitai, kurie po Pirmojo pasaulinio karo sukrėtimų geriau įžvelgė aukštesnės, naujos tvarkos ("neue Ordnungen") reikalą naujojo gyvenimo aplinkybėse. Ne vienas tos literatūros autorius gali stoti į vieną gretą su tokiais prancūzų krikščioniškosios literatūros atstovais, kaip Paul Claudel, Francis Jammes, Charles Pėguy, Georgės Bernanos Francois Mauriac, Julien Green, ar su anglų Gerard M. Hopkins, G.K. Chester-ton, T.S. Eliot, Evelyn Waugh, Graham Greene ir kt.
Viena iš aktyviausių ir net anglosaksų kraštuose populiariausių to meto vokiečių katalikiškosios literatūros kūrėjų buvo Gertrud von Le Fort (1876-1971). Kilusi iš Mindeno (VVestfalen), iš hugenotų šeimos, tų hugenotų, kuriuos, apsigyvenusius Rytprūsiuos, mini ir Donelaitis savo "Metuose". Gertrūdos tėvas buvo prūsų armijos karininkas. Teologiją, istoriją ir filosofiją studijavo Heidelberge, Marburge, Berlyne. 1926 m. Romoj tapo konvertite. Rašyti ji pradėjo palyginti vėlokai, turėdama apie 50 metų amžiaus. Jos pirmas žymesnis kūrinys "Himnai Bažnyčiai" buvo parašytas dar prieš atsivertimą (1924). Tai eksta-tiška, psalmių stilium parašyta, svari poezija. Tai dabarties žmogaus sielos tragiškas balsas:
Nes visur žemėj pučia apleidimo vėjas:
klausyk, kaip jis pasaulio laukuose skundžiasi!
Visur tėra vienas ir nėra dviejų!
Visur vienas riksmas kalėjime ir viena ranka
už užmūrytų vartų;
Visur vienas gyvas palaidotas
Nes visoks žmonių artumas kaip gėlės, kurios
vysta ant kapų, ir visokia paguoda kaip balsas
iš lauko.
Bet Tu esi kaip balsas sielos viduj.
("Corpus Christi mysticum")
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
ŽVILGSNIS I NAUJĄJĮ BAŽNYTINĖS TEISĖS KODEKSĄ |
|
|
|
|
Parašė Kun. Matas Čyvas
|
Trumpa istorija
Bažnytinės teisės kodeksas buvo sudarytas labai pamažu ir atsargiai. Iki 20-ojo šimtmečio pradžios Vakarų Bažnyčia neturėjo sistematiškai sudaryto kodekso. Tik 1904 metais šventasis popiežius Pijus X įsakė įvairius bažnytinius įstatymus sutelkti į vieną rinkinį. Tas darbas truko 13 metų ir įsigaliojo 1918 metais Sekminių dieną, popiežiaus Benedikto XV patvarkymu. Tai buvo pirmasis Vakarų Bažnyčios drausmę liečiančių įstatymų rinkinys. Į jį taip pat į-traukta ir senieji Bažnyčios įstatymai, bažnytinė tradicija, įpročio teisė, liturginiai nuostatai ir įvairūs daliniai įstatymai.
1959 metais sausio 25 dieną popiežius Jonas XXIII paskelbė du svarbius nutarimus, būtent sušaukti visuotinį Katalikų Bažnyčios susirinkimą ir peržiūrėti bei pertvarkyti bažnytinės teisės kodeksą.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
LIETUVIŠKO RŪPESČIO IDĖJINIAI PAGRINDAI |
|
|
|
|
Parašė KĘSTUTIS SKRUPSKELIS
|
DR. KĘSTUČIO SKRUPSKELIO PASKAITOS SANTRAUKA
1983 m. spalio 14 - 16 d. Chicagoje įvyko "Ateities" akademinis savaitgalis, kurio metu paskaitose ir simpoziume buvo svarstoma tema "Lietuvis išeivis — naujų sąvokų ieškojimas". Čia pateikiama to savaitgalio pirmosios paskaitos ir jos komentarų santrauka. Kitos santraukos bus spausdinamos sekančiame "Aidų" numeryje.
Pagal galbūt pagrindinį nacionalizmo istoriką Hans Kohn tautinė sąmonė nėra įgimta, bet ją išugdė specialios XVIII-XIX amžiaus ekonominės bei politinės sąlygos.
Kiekvienas žmogus jau savo gimimu yra prisirišęs prie savo šeimos, kaimynų, tarmės, gimtosios aplinkos, papročių. Brendimo metu gimtosios vietos meilę papildo ir praplečia kiti, į didesnius vienetus žmones jungiantys, ryšiai, kaip, pvz., tautinė sąmonė, kuri yra ištikimybė tam tikrai platesnei kultūrinei bendruomenei.
Ir lietuviška etnografinė medžiaga Baltijos jūros pakrantėse gyvuoja jau keli tūkstančiai metų, bet be tikros tautinės sąmonės. Tą tautinę sąmonę sukūrė tautinis atgimimas XIX amžiuje. Tik tada atsirado ir lietuvių tauta, kuri galėjo būti kitokia, negu tada susidarė. Pvz., žemaičiai galėjo jungtis prie latvių ar sukurti atskirą žemaičių tautą.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
DR. ADOLFO DAMUŠIO PASTABOS |
|
|
|
|
Parašė K. T.
|
Po paskaitos koreferentas dr. Adolfas Darnusis pasidžiaugė įdomia literatūriniais personažais perpinta ir su sąmojum pateikta dr. K. Skrups-kelio paskaita. Sutiko su paskaitininko paminėtu Simono Daukanto raginimu, kad laikas lietuviui nulipti nuo pečiaus ir pozityviai įsijungti į audringą ir šuoliais progresuojantį gyvenimą — ne romantizmu, bet vertingais darbais ir taiklia, išmintinga veikla. Koreferentas nebuvo iš anksto gavęs pilnos paskaitos teksto, o tik santrauką, kuri kiek skyrėsi nuo vėliau išvystytos paskaitos. Santraukoj dr. Skrupskelis apibūdino tautinio atgimimo nuotaikas ir padarė išvadas šiems laikams. Dr. Darnusis savo komentarais atsiliepė į tas išvadas. Tą dialogą čia ir pateikiame.
Dr. Kęstučio Skrupskelio išvados Lietuvių tautinis atgimimas turi ryškių tautinės romantikos momentų. Tautos meilė ir didžiavimasis jos praeitimi sudarė labai didelę Aušros idėjinės programos dalį. Tame judėjime taip pat yra tam tikro siaurumo, tuščio savęs garbinimo . . .
Tačiau tautinio atgimimo metu visur pabrėžiamas dar ir kitas momentas. Tautinė savigarba yra priemonė žmonių gerovei kelti. Žmogus, kuris pabunda lietuviškumui, tuo pačiu atbunda ir žmogiškumui. Daugelis pabrėžia glaudų ryšį tarp tautinio susipratimo ir savo žmogiškumo atstatymo . . .
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė Jonas Kavaliūnas
|
Lituanistikos katedros reikia mūsų išeivijai, reikia ir pačiai Lietuvai. Išeivijai gera ir svarbu turėti pradines ir aukštesniąsias lituanistines mokyklas, bet reikia mūsų akademiniam jaunimui ir aukštojo mokslo lituanistikos studijų, kurios akademiniu požiūriu brandintų jų tautinę sąmonę, rengtų darbui lituanistinėse mokyklose, laikraščių redakcijose ir iš viso plačiame kultūriniame bei politiniame laisvinimo darbe. Kas valstybei universitetas, tas norinčiai išlikti tautinei mažumai yra šiuo metu savas mokslo židinys universitete, mūsų atveju — lituanistikos katedra.
Lituanistikos katedra reikalinga ir okupuotai Lietuvai, kad čia būtų daroma tai, kas tenai neatliekama. Lietuvos reikalui svarbu turėti bent viename laisvojo pasaulio universitete lietuvių mokslo centrą, kur šalia lietuvių kalbos būtų laisvos lietuvių literatūros, Lietuvos istorijos ir kitų lituanistikos sričių studijos. Turint universitete savą mokslo skyrių — lituanistikos katedrą, bus galima lietuvių studijas bei mokslo darbus leisti universiteto vardu ir skleisti akademiniame pasaulyje. Jau laikas sudaryti pastovias sąlygas lituanistikos studijoms universitete ir plačiau atverti duris mūsų mokslo darbams į platųjį akademinį pasaulį.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
DAIL. ADOMAS GALDIKAS PRISIMINTAS NEW YORKE |
|
|
|
|
Parašė Leonardas Andriekus
|
JO KŪRYBOS APŽVALGINĖ PARODA
Šį rudenį suėjo 90 metų nuo dail. Adomo Galdiko gimimo. Gimė jis 1893 m. spalio 30 d. Žemaitijoje, Giršinų kaime, Mosėdžio parapijoje. Mokėsi Liepojos gimnazijoje. 1917 metais baigė Stieglitzo meno mokyklą Petrapilyje. Meno studijas gilino Švedijoje ir Vokietijoje. 1923 - 1940 m. jis buvo grafikos studijos vedėjas Kauno meno mokykloje, išauginęs gausią kūrybingų grafikų kartą. 1946 -1947 m. dėstė pritaikomojo meno institute Freiburge. Nuo 1947 iki 1952 m. gyveno Paryžiuje, kurdamas ir lankydamas muziejus. Ten 1948 m. Durand-Ruel galerijoje surengė savo paveikslų parodą. Į Jungtines Amerikos Valstybes atvyko 1952 m. ir apsigyveno New Yorke. Čia intensyviai kūrė ir rengė parodas Feigle galerijoje, Madisono gatvėje, New Yorke. Mirė 1969 m. gruodžio 7 d.
Tai tik biografiniai rėmai, kuriuose, žinoma, neišsitenka Adomas Galdikas nei kaip asmuo, nei kaip dailininkas. Norint jį suprasti, reikėtų pažinti asmeniškai, sekti jo kūrybos raidą, lankyti jo darbų parodas. Asmeniškas ryšys su juo, aišku, jau yra nutrauktas mirties. Ryšys su Galdiko kūryba gi tebėra gyvas tiek išeivijoje, tiek okupuotoje tėvynėje. Šio dailininko kūrybą ryškina net trys monografijos: Waldemar George — "Les Paintres Contemporains", 1931; Charlotte VVillard — "Adomas Galdikas — A Color Odyssey", 1973; "Adomas Galdikas" — monografija redaguota dr. Juozo Girniaus lietuvių kalba, tekstas M. Galdikienės, dr. J. Girniaus, V. Vizgirdos, L. Andriekaus ir Waldemar George, 1975. Monografijose Galdikas iškeliamas kaip dinamiška asmenybė tiek gyvenime, tiek mene, išėjęs į tarptautinę plotmę, kurio darbai saugojami žymiose muziejuose ir privačiose kolekcijose. Apie Galdiką įvairūs autoriai kartkartėm rašė ir Aiduose (Aidai, 1948, Nr. 15, 1952, Nr. 4, 1953, Nr. 8, 1954, Nr. 6, 1956, Nr. 2, 1957, Nr. 5, 1960, Nr. 4, 1963, Nr. 5, 1968, Nr. 8, 1969, Nr. 10).
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
LITUANISTIKOS INSTITUTO SUVAŽIAVIMAS TORONTE |
|
|
|
|
Parašė Jurgis Gimbutas
|
Lituanistikos Instituto suvažiavimo programos dalyviai. Iš kairės: Jonas Dainauskas, Jurgis Gimbutas, Kęstutis Keblys, Rimvydas Šilbajoris (pirm.), Ilona Maziliauskienė, Aušra Liulevičienė. Stovi: Perkūnas Krukonis, Bronius Vaškelis, Kęstutis Skrupskelis, Julius Slavėnas.
1983 metų rugsėjo 3 ir 4 dienomis įvyko devintasis Lituanistikos instituto suvažiavimas, pirmą kartą Kanadoje, Toronto Lietuvių Namuose, Bloor gatvėje. Instituto narių dauguma gyvena JAV, tai ir jo vadovybė ir suvažiavimai iki šiol būdavo čia. Suvažiavimai vykdavo kas dvejus metus. Jie nėra uždari tik savo nariams, o atviri lietuvių visuomenei. Šeštadienio paskaitų klausėsi apie 120, o sekmadienio — apie 150 žmonių. Suvažiavimo rengėjai buvo Kanados Lietuvių Bendruomenės Kultūros komisija, vadovaujama Angelikos Sungailienės. Lituanistikos instituto prezidiumo pavedimu, suvažiavimo mokslinę programą suorganizavo Lietuvių Instituto vicepirmininkas dr. Julius Slavėnas, Buffalo, N.Y., valstybinio universiteto istorijos profesorius. Suvažiavimui vadovavo LI pirmininkas dr. Rimvydas Šilbajoris, Ohio valstybinio universiteto literatūros profesorius.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
LIETUVIS — ŽYMUS BALETO ARTISTAS |
|
|
|
|
Parašė Jurgis Zaikauskas
|
 Lietuvių scenos meno istorijos srovėj iki šiol labai retai sutikome lietuvius arba lietuvių kilmės baleto artistus, šokančius pasaulinio garso baleto kompanijose arba teatruose.
Šio šimtmečio pradžioje Peterburgo Marijos teatre pasižymėjo Jurgis Kėkštas (Georgi Kiakst), gimęs 1873 m. Kaune. Marijos teatre jis buvo laikomas vienu iš geriausių klasikinio baleto šokėjų ir lyginamas su italų virtuozu Cecheti. Tame teatre J. Kėkštas išbuvo 20 metų, dažnai šokdamas su Anna Pavlovą ir Marija Kšessinska. Pradėjęs kilti V. Nijinski perėmė J. Kėkšto svarbiąsias roles. Po I-ojo pasaulinio karo jis grįžo Lietuvon ir vadovavo naujai susitvėrusiai Baleto grupei, o vėliau buvo paskirtas baletmeisteriu Valstybės Operos ir Baleto Teatre Kaune.
Svetlana Beriozova, garsioji Royal Ballet Londone balerina, yra gimusi 1932 m. Kaune. Visuose baletų aprašymuose enciklopedijose ji vadinama lietuvių - britų šokėja. Jos tėvas N. Beriozovas - Beržaitis, taip pat gimęs Kaune 1906 m. Nepriklausomos Lietuvos laikais šoko Valstybiniame Operos ir Baleto Teatre.
Išvykęs į užsienį, jis labai sėkmingai dirbo kaip choreografas La Sca-la, Monte Carlo, Helsinkio, Zuericho ir Stuttgarto teatruose.
Australijos Baleto kompanijos pradžią reikia laikyti 1962 metus. Staiga mirus Eduard Borovansky, Boro-vansky Ballet kūrėjui ir vadovui, Australijos vyriausybės pastangomis ir rūpesčiu, šokėjai buvo įjungti į naujai suorganizuotą Australian Ballet. Per trumpą laiką naujoji kompanija, dėka meno direktorių ir vadovų — Peggy van Praagh ir Robert Helpmann, iškilo į pirmaujančią baleto grupę. Baleto kompanija įžymių meno kritikų buvo pripažinta turinti šokio discipliną, spindinti jaunatviškumu ir pasižyminti atidžių šokių paruošimu.
|
|
Skaityti daugiau...
|
— II Pabaltiečių jaunimo kongresas įvyko rugpjūčio 18 - 21 d. latvių stovyklavietėje "Piesaulėje", New Hamp-shire valstijoje. Kongreso organizatoriai
— abiejų tautų jaunimas. Lietuviams atstovavo Vidmantas Rukšys. Dalyvių savaitgalyje buvo apie 200 asmenų. Be paskaitų, programą praturtino dainos ir tautiniai šokiai. Baltiesiems rūmams atstovavo Paulą Dobriansky iš National Security Council.
— JAV LB Tarybos nariai spalio 22 -23 d. buvo suvažiavę į Euclidą (Ohio) posėdžiams. Tai jau antroji Tarybos sesija. Jai vadovavo pirm. dr. Kazys Ambro-zaitis. Išklausyta JAV LB krašto valdybos pranešimų. Daugiausia dėmesio skirta organizaciniams, ekonominiams ir finansiniams reikalams.
— Amerikos Lietuvių Tarybos suvažiavimas įvyko spalio 22 d. Chicagoje. Suvažiuojama jau keturiasdešimt trečią kartą. Aptarti organizaciniai reikalai, siekiant Lietuvai laisvės.
— Balfo seimas įvyko Brocktone (Mass.) spalio 22 - 23 d. Pranešta, kad dar veikia 52 skyriai. Jubiliejinis Balfo seimas iš 1984 metų nukeltas į 1985 metus. Bal-fui sėkmingai vadovauja Marija Rudienė.
— Metinis Vliko seimas buvo sušauktas lapkričio 12 - 13 d. Southfielde, Detroito priemiestyje. Jame dalyvavo Alto ir JAV LB valdybų pirmininkai — dr. A. Butkus ir dr. K. Šidlauskas. Apie Vakarų Europos tarptautinę politiką Sovietų Sąjungos atžvilgiu kalbėjo Lietuvos atstovas prie Vatikano Stasys Lozoraitis, Jr. Lietuvos laisvinimo tema įvykusiame simpoziume dalyvavo L. Grinius, dr. K. Karvelis, A. J. Kasulaitis ir dr. D. Krivickas. Nutarta paskelbti 1983 - 1984 metus Vliko sukaktuviniais metais. |
|
Skaityti daugiau...
|
|
SESERŲ KAZIMIERIEČIŲ VIENUOLIJOS SUKAKTIS 1907 — 1982 |
|
|
|
|
Parašė Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.
|
Praėjusiais metais seserys kazimie-rietės minėjo savo vienuolijos 75 m. sukaktį, arba deimantinį jubiliejų.
Žmogaus gyvenime 75 metai yra ilgas laikas. Nedaug rasime tokių, kurie ilgiau ir gyventų. Bet vienuolijų gyvenime jis nėra ilgas, kai senos vienuolijos savo metus skaito šimtmečiais ir per tuos šimtmečius yra davusios Bažnyčiai daug šventųjų bei nuveikusios didelius darbus, skleisdamos Kristaus mokslą, sukul-tūrindamos barbarus, globodamos vargšus, slaugydamos ligonius ir savo vienuolynų tinklą išplės damos visame pasaulyje.
Motina Marija Kaupaitė
Šv. Kazimiero seserys,įsikūrusios 1907 m. JAV kaip lietuvaičių vienuolija, turėjo ribotas galimybes, bet ir per tą palyginti trumpą laiką buvo nemaža seserų, pasižymėjusių šventu gyvenimu, tarp kurių yra pirmoji jų viršininkė Motina Marija Kaupaitė. Savo auklėjimo ir artimo meilės darbus jos išplėtė JAV, Lietuvoje ir Argentinoje. Vien tik JAV jos dirba Chicagos, Baltimorės, Los Angeles, Miami, Santa Fe ir Philadelphijos arkivyskupijose, Allentovvn, Jolliet, Milwaukee, Scranton ir Worcester vyskupijose. Jų vienuolijoje yra apie 400 seserų profesių (1976 m. jų buvo 387). Jos turi 2 aukštesnes mokyklas, 29 pradžios mokyklas, 2 ligonines, 2 senelių prieglaudas ir 3 misijas Argentinoje. Jų motiniškieji namai yra: 2601 West Marąuette Road, Chicago, IL 60629.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
VALERIJOS ČIURLIONYTĖS - KARUŽIENĖS MIRTIES METINĖSE |
|
|
|
|
Parašė Genovaitė Kazokienė
|
Valerija Čiurlionytė - Karužienė su Genovaite Kazokiene
Prieš metus mus pasiekė liūdna žinia, kad Valerija Čiurlionytė-Karu-žienė pasitraukė iš gyvųjų tarpo. Valerija Karužienė paskutiniaisiais metais nesveikavo širdimi ir mirė 1982 gruodžio 23 d. Kaune. Tai buvo labai stipri asmenybė, daug prisidėjusi prie jos brolio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrinių likimo. Brolio atminimas jai liko visam gyvenimui idealu, o jo darbų globa — pagrindiniu gyvenimo tikslu. Galimas daiktas, kad tik Valerijos Karužienės pastangomis mes dabar turime Čiurlionio darbus Lietuvoje. Jos nuopelnai yra dideli dar ir mokslinėj plotmėj: ji — autorė daugelio dokumentuotų straipsnių; ji paruošė įžangas Čiurlionio kūrybai skirtom brošiūrom; ji padėjo sudaryti didžiulę Čiurlionio bibliografiją; paruošė spaudai Čiurlionio laiškus ir buvo nuolatinė konsultantė su Čiurlionio kūryba susijusiuose reikaluose. Bet gal efektingiausią jos veiklos sritis — tai po Stalino mirties pradėta Čiurlionio kūrybos atgaivinimo banga, kuriai įgivendinti daug pagelbėjo jaunesnioji sesuo Jadvyga Čiurlionytė, muzikologė. Jos abi pradėjo Čiurlionio renesansą nuo muzikali-nės dalies, pasiūlydamos į koncertų programas Čiurlionio kūrinių. Kai tai praėjo, pradėjo judinti ir Čiurlionio vizualinį meną, tuo metu dar tebesantį Sovietų nemalonėje. Pirmasis apie Čiurlionio tapybą prabilo A. Savickas 1956 m., po jo P. Gu-dynas ir J. Umbrasas 1957 m., o kai J. Gaudrimas 1960 m. išleido "M.K. Čiurlionis, Apie muziką ir dailę", kelias jau buvo gerai pramintas sekantiems menotyrininkams, muzikologams bei meno mylėtojams.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
BIRUTĖS PŪKELEVIČIŪTĖS TRUMPOJI PROZA |
|
|
|
|
Parašė Pr. Visvydas
|
Humoro jausmas, dosniai pasireiškęs ligšioliniuose Birutės Pūkelevi-čiūtės romanuose, ir naujame šešių apsakymų rinkinyje žėri vyraujančia spalva. Kartais atrodo, kad jos pasakojimai — tai ilgoki anekdotai ar anekdotų sankaupos, kur sąmojis derinamas su jai įgimtu romantišku plazdėsiu, fantazavimu ar su blaiviu realistiniu pastabumu, ar su aistra ironiškai pabadyti mūsų žmogišką putlumą ar kietumą. Prie šių savybių nurodykime dar jos autobiografines versmes, iš kurių srūva patirtis bei erudicija; iškeikime talentą rašyti įdomiai, grakščiai, pasiremiant gaivia kalbos nuovoka. Visa tai įvertinę, knygoje regime daugiabalsę, sąmojingą rašytoją, savo stiliaus temperamentu nedaug atitolusią nuo nove-listinio meistriškumo. Žinoma, dėl atitolimo tarpo kiekvienas atidesnis skaitytojas pareikš skirtingą nuomonę.
Apsakymuose aprašomas lietuviškas terenas — išeiviškas ir pirmykštis Lietuvoje. Yra taiklių užuominų apie Kanados ir Amerikos buitį. Ypatingą vietą šiame rinkinyje skirčiau iš autobiografinių detalių sumegztai istorijai "Kerlio perštas".Čia su kritiška pašaipėle, nesigailint nei savęs, nei kitų, papasakojami intymūs dvasiniai pergyvenimai Kauno Jaunimo teatre vokiečių okupacijos metais: pasakotojos Birutės aktoriškas maksimalizmas, sėkmė, vaidinant Haupt-manno "Hannelę", simpatijos palankiam kritikui suomiui, pavydas jo žmonai, taip pat aktorei, savęs nuvertinimas . . . Priekaištaujam autorei, kad apsakyme vaizduojamo suomio puošeivos Toivo Saarinen asmenyje galima atpažinti gerai žinomą, visų gerbiamą, Lietuvoje gyvenusį estą poetą Aleksį Rannit. Panašūs priekaištai dažnai daromi ir kai kuriems amerikiečių rašytojams, ypač Truman Capote, kuris į savo beletristiką atvirai įvelia New Yorko aukštuomenės pažibas. Dėl to, man regis, apsakymas savo vertės nepraranda, jei tik išlaikomas literatūrinis skal-sumas,ir skaitytojas lieka pasotintas.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė Marija Stankus-Saulaitė
|
Kazimiero Barėno romanas "Beragio ožio metai" (Southfield, Michi-gan: Ateitis, 1982, viršelis D. Ston-čiūtės-Kuolienės, kaina 12 dol.) įdomus skaityti. Žodynas įvairus, sakiniai sklandus, įvykiai gyvai aprašyti. Kadangi proza tiesioginė, be įvaizdžių ar ypatingų poetinių priemonių, knyga greitai skaitoma. Gal šiek tiek trukdo žvaigždutėmis atskirtas epizo-diškumas, bet tonas pastovus.
Skaitytojas seka kelerius Ignaco Kaušpėdo gyvenimo metus. Štai Kaušpėdas ūkyje, mieste, malūne, turguje, gimnazijoje, namie . . . Kaušpėdas — sūnus, darbininkas, mokinys, tarnautojas, vyras ir tėvas. Nors jis parodomas skirtingose vietose, jis vis toks pat, ir jo gyvenimas iš esmės mažai kinta. Iš tikrųjų, romano gale suaugęs Kaušpėdas panašus į paauglį Kaušpėdą knygos pradžioje: jis vienas, vargšas ir bejėgis. Pasikeitęs yra tik jo pajėgumas kentėti. Ką brangesnio ir artimesnio turėjęs, Ignacas gale žino, ko netenka, ir šįkart išduoto ir žiauriai nuskriausto žmogaus skausmas gilus.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
LIDIJOS ŠIMKUTĖS ANTROJI POEZIJOS KNYGA |
|
|
|
|
Parašė Sesuo Ona Mikailaitė
|
Australietės Lidijos Šimkutės antrąjį eilių rinkinį "Prisiminimų inkarai" išleido A. Mackaus knygų leidimo fondas 1982 m. Knyga spausdinta Chicagoje, 80 psl., kietais viršeliais.
Savo pirmąja knyga "Antrasis ilgesys" Šimkutė 1978 m. įžengė į mūsų išeivijos poetų eiles ir štai dabar vėl pasirodo su nauju eilių rinkiniu.
Šimkutė nėra savo jėgas išbandan-ti jauna poetė, bet savitą stilių bei išraišką turinti rašytoja. Šios naujosios jos knygos nuotaiką bei tematiką — gerai nusako paskutinis joje telpąs eilėraštis:
Atsirėmiau į praeitį,
Vaškiniuose rėmuose
Kabančią tirpstančiose mintyse.
Išgėrusi rasos,
Prieš saulėleidį
Atsukau laikrodį.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Romanas "Ledlaužis" ar oficialioji mitologija? |
|
|
|
|
Parašė Scrib.
|
Jonas Avyžius: DEGIMAI. Išleido Vaga, Vilnius, 1982, 504 psl.
Retas pokario romanas okupuotoje Lietuvoje sukėlė tiek triukšmo, kiek Jono Avyžiaus "Degimai". Į jį labai gyvai reagavo skaitytojai, dėl jo pakeltais balsais ginčijasi kritikai. Užuominų apie jį pasirodo ir kompartijos vadovų straipsniuose ir kalbose. Rašytojas A. Kašauskas "Degimus" palygino su galingu ledlaužiu, kuris gabena "visuomenei brangų, o žmogaus širdžiai taip reikalingą krovinį — drąsų, tvirtą ir teisingą žodį, prakirsdamas kelią kitiems, mažesniems laivams ir laiveliams" (Literatūra ir menas, 1982 gegužės 15). Šį įvaizdį pakartojo kritikas Aleksandras Krasnovas ("Ledlaužiu būti nelengva", Pergalė, 1983 Nr. 5). Dauguma partinių kritikų Lenino premijos laureato romanu buvo nepatenkinti.
Apie "Degimus" palankių balsų pasigirdo ir išeivijoje. Avyžiaus romanas vadinamas drąsiu, nes jame paliečiamos "uždraustos" temos — alkoholizmo tvanas, mišrių santuokų tragizmas, Sibire "supūdyti" tremtiniai, "didžiojo brolio" akiplėšiškumas, jaunimo nutautėjimas, partinių ponų privilegijos. Autoriaus vardas dažnai linksniuojamas teigiamai, nes jis prasitaria apie tai, ko daugelis eilinių rašto piliečių negali viešai ištarti, ir apie ką pilnai terašo pogrindžio spauda.
|
|
Skaityti daugiau...
|
GROŽINĖ LITERATŪRA
Andriekus Leonardas — Eilėraščiai 100
Bilaišytė Živilė — Eilėraščiai 36
Blekaitis Jurgis — Barbarai (eil.) 173
Bradūnas Kazys — Prierašai prie Genezės, prie
Lietuvių Katalikų Bažnyčios kronikų, prie šv. Jono (eil.) 228
Girniuvienė Mirga — Eilėraščiai 181
Grigaitytė Kotryna — Eilėraščiai 9
Juškaitis Jonas — Eilėraščiai 294
Marąuez Gabriel Garcia — Buendijos nežabota
vaizduotė (ištrauka iš romano "Šimtas metų vienatvės" 122
Mazalaitė-Gabienė Nelė — Žiedai 191
Sluckaitė - Jurašienė Aušra — Didysis Dykvietės žaidimas 247 310
Vaičiulaitis Antanas — Jūra, Mūša, Vakaras, Saulė leidžias Baltijon 25
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
