| |
|
|
1990 m. 1 nr.
Stasys Bačkaitis — Šeštojo Mokslo ir Kūrybos Simpoziumo uždangai nusileidus .............. 1
Pranas Visvydas — Grenadoje, Artuma, Mąstanti širdis, Muziejuje,
Šokis, Dantonas, Sugrįžimas, Šviesos proskyna (eil.) ........................................................... 7
Antanas Maceina — Kalba ir žmogus .................................................................................... 8
Jonas Soliūnas — Apie Kazio Sajos ir Sizifo akmenis ......................................................... 13
Albertas Zalatorius — Žodis pradedant Bernardo Brazdžionio poezijos
vakarą Operos rūmuose Vilniuje .......................................................................................... 19
Dr. Mirga Girniuvienė — Dorovės pagrindai ...................................................................... 21
Algimantas Kezys - Viktoras Petravičius ir jo kūryba ......................................................... 29
Vytautas Bagdanavičius, M.I.C., — Europos religija prieš čia atsikeliant
indoeuropiečiams, arba Megalitas ........................................................................................ 41
Milda Budrys, M.D. — Lietuviai gydytojai Amerikoje XX šimtmetyje ............................. 46
Vokiškoji reprivatizacija Pabaltijyje (parengė Bronius Nemickas) ..................................... 55
IŠ MINTIES IR GYVENIMO
Juozas Zygas — Šeštasis Mokslo ir Kūrybos Simpoziumas ............................................... 62
Dalia Kučėnienė — Atgimimo šviesa ................................................................................... 67
Kęstutis Trimakas — 1989 metų Lapkričio Sinoikija Lietuvoje ......................................... 88
A. Kučiūnas — Balsingo tenoro takais (atsiminimų žiupsnis Stasio Baro 70-mečiui) ........ 70
Aušra Jurašienė — Jackui Sondai atminti ............................................................................ 73
Mūsų buityje ir tėvynėje ........................................................................................................ 74
KNYGOS
Aleksandras Šidlauskas — Tėvynei, Dievui, žmogui (Bernardo
Brazdžionio poezijos knygą "Po aukštaisiais skliautais" perskaičius) ............................... 76
J. Žemkalnis — Milašius apie Lietuvą ir Lenkiją ("Conversations with
Czeslaw Milosz) ..................................................................................................................... 79
Pr. Visvydas — Bronio Railos "Kryžkelės" ........................................................................ 81
Alė Rūta — Atmintina karių veteranų veikla naujoje knygoje ........................................... 83
J. Žemkalnis — Novelių rinkinys apie lietuvius išeivius Amerikoje ................................... 83
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
ŠEŠTOJO MOKSLO IR KŪRYBOS SIMPOZIUMO UŽDANGAI NUSILEIDUS |
 |
 |
 |
|
Parašė STASYS BAČKAITIS
|
Skrido jie per jūras, vandenynus, kontinentus ir kalnynus į Čikagą, į Šeštąjį Mokslo ir Kūrybos Simpoziumą. "Laisvė, Mokslas ir Kūryba", tai žiburys, magnetas ir gairės visiems atvykstantiems į šį simpoziumą. Ir kas galėjo pramatyti šį beveik fantastišką simpoziumo svarstybų sutapimą su tuo pačiu metu žaibo staigumu vykstančiu Rytų Europos laisvėjimu iš komunistinės tironijos pančių ir žymiais pasikeitimais Lietuvos nepriklausomybės atgavimo procese.
Mokslo ir kūrybos simpoziumai tradiciniai sudaro progą lietuviams ir lietuvių kilmės mokslininkams bei kūrėjams kas ketveri metai susiburti ir pasidalinti savo žiniomis, laimėjimais bei pabendrauti visus rišančioje lietuviškoje atmosferoje. Simpoziumo metu pateikiami ne tik moksliniai pranešimai, bet taip pat svarstomos ir politinės, kultūrinės, ekonominės, sociologinės bei kitos problemos, ir suformuluojamos gairės tolimesniam darbui išeivijoje ir Lietuvos labui.
Pradiniai programos organizaciniai žingsniai nerodė, kad šeštasis simpoziumas skirsis nuo kitų iki šiolei vykusių simpoziumų. Pirmosios kregždės, jog įvyks kas nors daug reikšmingesnio, buvo paskelbimas simpoziumo kvieslio Lietuvoje leidžiamame "Mokslas ir Technika" žurnalo 1989 m. balandžio mėnesio laidoje. Tai lyg ir davė ženklą, kad bendravimo vartai atidaromi ir kad prelegentų dalyvavimas bent iš Lietuvos pusės bus nevaržomas. Laukti ilgai nereikėjo. Pasipylė iš ten šimtai laiškų, telefoninių skambinimų, telegramų, siūlančių padaryti pranešimus, atvažiuoti su parodomis, dalyvauti įvairiose diskusijose. Sunku buvo tikėti, kad ilgai laukta svajonė sutraukti viso pasaulio lietuvius į vieną bendrą Mokslo ir Kūrybos simpoziumo šventę pagaliau taps realybe. Manau, kad tie, kurie dalyvavo Šeštajame Mokslo ir Kūrybos simpoziume, galės pasakyti, jog tai, kas įvyko, pralenkė net ir didžiausius lūkesčius.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė PRANAS VISVYDAS
|
Grenadoje
Grenadoje gimiau — 
ne mieste, ne saloj,
bet žodyje, kurio
skambėjimas dainoj
suteikdavo gyvybinį
patosą ilgėtis tolimų
vietovardžių erdvės.
Cvetajeva pasakė:
atėjo metas, ir aistra
erdve pavirto... ir tada
atsiskleidė poezija.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė ANTANAS MACEINA
|
Ens rationale quia orationale
1
Šiandien beveik nuodėva yra tarti, kad žmogus esąs kalbanti būtybė, vadinasi, gyvūnas, turįs žodį — zoon logon ėchon", kaip tai nusakė jau Aristotelis. "Bežadėje visatos tyloje mes tik vieni kalbame" (K. Jaspers). Net ir mūsų tyla yra kalbi. Nes kaip vienatvė yra atremta į polinkį buvoti drauge, taip tyla yra atremta į galią kalbėti. Jei nebūtume apspręsti sambūviui, niekas nesijaustume esą vieniši. Jei nebūtume apspręsti kalbai, niekas nesijaustume tylį. Visata yra pilna garsų, bet ji neturi žodžio, todėl yra bežadė. Visata nėra tyli; ji yra nebyli.
O Dievas? Visų religijų Dievas yra kalbus. Tačiau jis kalba žmogaus kalba. Skirtingo žodžio Dievas neturi. Tai teigė jau ir šv. Tomas Akvinietis sakydamas, esą priskirti Dievui žodį garsine šiojo forma galima tik perkeltine prasme (plg. De ver. IV, 1). Kadaise Origenas (3 šimt.) tiesė gražią lygiagretę tarp Kristaus įsikūnijimo ir Dievo apreiškimo, šįjį vadindamas irgi įsikūnijimu (esnsomatosis). Kaip Kristų - Dievą tikime, o Kristų - žmogų regime, taip ir apreiškimą kaip Dievo žodį tikime, o kaip žmogaus žodį girdime. Dievas kalba tik per žmogaus žodį — pagal šiojo gramatiką, sintaksę ir semantiką, pagal istorines bei tautines tos ar kitos kalbos aplinkybes. Dievo žodis visados yra tikras žmogaus žodis: žmogaus ištartas, žmogaus užrašytas ar tradiciškai perteikiamas būsimosioms kartoms. Todėl Dievo kalbumas žmogaus kaip vienintelės kalbančiosios būtybės ne tik neneigia, bet ją tik dar labiau paryškina. Ne Dievas moko mus kalbos, bet mes teikiame Dievui savą žodį visu šiojo lygstamumu. Dievo žodis |
|
Skaityti daugiau...
|
|
APIE KAZIO SAJOS IR SIZIFO AKMENIS |
|
|
|
|
Parašė JONAS ŠOLIŪNAS
|
 Dabar Lietuvoje viskas atgimsta. Pradėta kalbėti ir rašyti daug laisviau. Dažnai visam tam laisvėjimui vadovauja mūsų kūrėjai. Daugeliu atvejų — grožinės literatūros puoselėtojai, kritikai ir gamintojai.
Štai kad ir toks nesenas įvykis. 1988 m. gruodžio 7 d. "Pergalės" žurnalo redakcija kartu su Rašytojų sąjungos komisija (kuri dabar jau yra panaikinta) surengė pokalbį "Lietuvos romanas šiandienos akimis". Įvyko aštrios diskusijos. Dalyvavo keletas dis-kutantų - kritikų, rašytojų, literatūros darbuotojų.
Mano žodis nėra tų diskusijų atpasakojimas ar įvertinimas. Tai daugiau reakcija, kurią noriu pailiustruoti gyvu pavyzdžiu iš mūsų literatūros.
Kaip ir reikėtų tikėtis, atviriau mūsų literatūros kūrėjams prabilus, tučtuojau išgirdome ir nuoširdžią išpažintį apie praeities purvą kūryboje.
Viena to pokalbio dalyvių Elena Bukelienė, kalbėdamaa pie 1940 - 1988 laikotarpio literatūrą, sako:
"Pseudoliteratūros ypač pagausėjo pokario metais, kai dėl itin kruopštaus partijos vadovavimo praktiškai nutrūko ryšys su nacionaline tradicija ir rašytojai, liejantis tautos kraujui, ėmėsi idiliško socializmo apologetikos bei įtartinai nuožmaus buržuazinės santvarkos šmeižto. Tai P. Cvirkos ir J. Baltušio apsakymai. A. Gudaičio - Guzevičiaus "Kalvio Ignoto teisybė", A. Vienuolio "globėjų" sudarkytas "Puodžiunkiemis", kančių kelius praėjusi I. Simonaitytės "Pikčiurnienė", gamybinio romano "šedevras" — J. Dovydaičio "Dideli įvykiai Naujamiestyje". Šie kūriniai išliekamos vertės neturi. Jie lieka tik negatyvus literatūros istoriko tyrinėjimų objektas. Šią spragą, tikėkimės, užpildys emigracijos literatūra. Turime ir savų — "Dievų mišką", "Baltaragio malūną".1
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Literatūros mokslininko Alberto Zalatoriaus žodis |
|
|
|
|
Parašė Albertas Zalatorius
|
Literatūros mokslininko Alberto Zalatoriaus (dešinėje) žodis, tartas Operos rūmuose Vilniuje 1989 m. birželio 6 d., pradedant Bernardo Brazdžionio (kairėje) poezijos vakarą, kuriame dalyvavo aktoriai (L. Noreika), dainininkai ir muzikai. Ant stalelio liaudies meistro Ipolito Užkurnio kūrinys (dovana poetui). Visa programa buvo transliuojama per televiziją. Nuotrauka Antano Gylio.
Didžiai gerbiamas ir mylimas poete Bernardai Brazdžioni! Bernardai Brazdžioni! Bernardai Brazdžioni!
Jūsų vardą lyg magišką burtažodį pakartojau tris kartus ne todėl, kad jis skambus ir malonu tarti. Jį pakartojau dėl to, kad tardamas jaučiu prabundant šventą tikėjimą žmogaus nuoseklumu ir tvirtybe, tikėjimą, kurio mums visiems šiandien taip trūksta. Jį pakartojau dėl to, kad jis pirmą kartą šiuose rūmuose skamba, nors turėjo skambėti jau daugelį kartų. Jį pakartojau garsiai dėl to, kad jo niekas Lietuvoje nebedrįstų tarti pašnibždomis.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė DR. MIRGA GIRNIUVIENĖ
|
ŽVILGSNIS Į PROF. JUOZO L. NAVICKO KNYGĄ "VERTYBĖS IR DOROVĖ"
Filosofija yra mokslas apie žmogų. Pagrindinę filosofijos problematiką sudaro pažinimo, laisvos valios ir tikėjimo klausimai. Devynioliktame ir dvidešimtame amžiuose mokslo ir technologijos sparti pažanga pagimdė dvi skirtingas pažiūras į žmogaus esmę, būtent — egzistencializmą ir determinizmą.
Trumpai tariant, egzistencialistų požiūris į žmogų ir dorovę yra toks: žmogus yra laisvas, t.y. jis spontaniškai kuria savo gyvenimą ir jo prasmę, jo vertę. Dorovė — tai visuomenės bandymas žmogaus spontaniškumą apvaldyti.
O deterministiniu požiūriu laisva valia yra iliuzija, kurią žmogus patiria, kai jis pasirenka vienaip ar kitaip elgtis. Dorovės principai yra vieni iš daugelio poveikių, kurie apsprendžia, kaip žmogus apsispręs, kaip jis pasirinks elgtis gyventi.
Šie du kraštutiniai požiūriai, prieštarauja vienas antram ta prasme, kad egzistencializmui laisva valia yra pagrindinė duotybė, o determinizmui — iliuzija. Tačiau šie du požiūriai panašūs ta prasme, kad ir vienas ir antras paneigia dorovinių principų objektyvumą.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Viktoras Petravičius ir jo kūryba |
|
|
|
|
Parašė Algimantas Kezys
|
 1906-1989
Viktoras Petravičius yra laikomas lietuvių dailės patriarchu, vienu iš pradininkų autentiškosios lietuvių dailės, kurios šaknų reikia ieškoti liaudies kūryboje. Jo netekimas — tai tarsi užbaigimas epochos, į kurią įėjo ir kiti dailininkai, jo amžininkai: Paulius Augius, Telesforas Valius, Vaclovas Ratas.
Viktors Petravičius gimė 1906 m. gegužės 12 d. Bedalių kaime, Sakių valsčiuje ir apskrityje. 1935 m. baigė Kauno Meno mokyklą, iš kurios už nesugebėjimą piešti jo vos neišmetė. Tik dail. Adomo Galdiko dėka jis šiaip taip išliko mokykloje ir, ją baigęs, išvažiavo tęsti meno studijų į Paryžių. Ten 1937 m. vykusioje tarptautinėje meno parodoje jis laimėjo Lietuvai Grand Prix už savo iliustruotą pasaką "Gulbė, karaliaus pati'.
Baigęs aukštuosius meno mokslus Paryžiuje, Petravičius keliavo po Italiją, Šveicariją, Vokietiją, Švediją. Grįžęs į Kauną, surengė savo darbų, tapytų užsienyje, parodas. Deja, šių parodų darbai paslaptingu būdu yra dingę. Petravičius mėgdavo juokauti, kad jie vieną dieną atsiras kur nors užkasti.
1940 m. Kauno Konrado kavinėje netikėtai susitikęs grafaitę Aldoną Šniukštaitę, dailininkas kitą dieną ją vedė. Jie turėjo keturis vaikus — Izidą, Armidą, Liną ir Petrą. Armidą dar mažą palaidojo Vokietijoje. Petras, vos paaugęs, žuvo traukinio katastrofoje Čikagoje. Skausmo šeimai netrūko.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
EUROPOS RELIGIJA PRIEŠ ČIA ATSIKELIANT INDOEUROPIEČIAMS arba MEGALITAS |
|
|
|
|
Parašė VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS, MIC
|
III. MEGALITO KILMĖ
1. Pirenėjų pusiasalis — Megalito tėviškė
Į megalitinius kapus pirmiausia buvo atkreiptas dėmesys Skandinavijoje ir Šiaurinėje Vokietijoje. Vėliau panašūs statiniai buvo pastebėti Bretanijoje, Britų salose ir Ispanijoje. Iš to padaryta klaidinga išvada, kad Megalito tėviškės reikia ieškoti šiaurėje. Šiandien jau aišku, kad šiaurės Megalitas yra priklausomas nuo Britanijos salų. Du didieji Skandinavijos archeologai Montelius ir Mueller manė, kad megalitiniai statiniai yra barbariškas pamėgdžiojimas didžiųjų orientalinių kapų, pvz., Egipto, ir kad ši kultūra čia atėjo per šiaurės Afriką ir Vakarų Europą. Mūsų autorius prof. Woelferis sutinka, kad Megalito panašumas didžiosioms archajinėms kultūroms yra neginčyjamas. Taip pat neginčyjamas yra Megalito ryšys su Viduržemiu. Tačiau jis nesutinka, kad Megalito kultūra būtų atėjusi iš Rytų. Jis laikosi nuomonės, kad ji yra kilusi iš Pirenėjų pusiasalio, nes čia, Portugalijoje, galima pastebėti visus šių kapų stiliaus išsivystymo laipsnius. Šios nuomonės, be mūsų autoriaus, dar laikosi Bosch-Gim-pera ir Carl Schuchardt.
Prieš pažiūrą, kad Megalito kapai yra Egipto kapų "subarbarinimas" stoja dvi priežastys. Viena: jei taip būtų, turėtų būti kur nors pastebima ši įtaka iš rytų į vakarus ir į šiaurę. Tuo tarpu pastebima visai priešinga įtaka — senoji Egipto statyba turi ryškių priklausomybės ženklų Mikėnų kultūrai Graikijoje, Pirenėjų kultūrai ir net Britų salų kultūrai. Antra: megalitiškų kapų ir paminklų sutinkama toli į rytus anapus egiptiškos įtakos erdvės, būtent Pietinėje Indijoje ir Pietų jūroje. Ir šie statiniai tiksliai atitinka Vakarų Europos pavyzdžius. (230 p.).
------------
Tęsinys iš Aidų 1989 m. N r. 3.
Dar sunkiau yra apibrėžti Megalito ribas laiko atžvilgiu. Visur, kur pasirodo Megalitas, jis moka šlifuoti akmenį. Kai kur jis šioje srityje yra pasiekęs aukšto tobulumo. Kai kur megalitikai pirmieji imasi šio meno. Tai reiškia, kad mes čia turime reikalą su kultūra, besitęsiančia akmens amžiuje. Tačiau Pirenėjų pusiasalyje, iš kur megalitas plito po kitas šalis, liejimas iš vario jau buvo žinomas tada, kai buvo statomi pirmieji megalitiniai kapai. Dėl to lengviau suprasti ir tai, kodėl Britų salų ir Lietuvos kirvukai, nors padaryti iš akmens, turi liedintų kirvukų formą.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
LIETUVIAI GYDYTOJAI AMERIKOJE XX ŠIMTMETYJE |
|
|
|
|
Parašė MILDA BUDRYS, M.D.
|
1922 - 1949
Pirmojo pasaulinio karo pabaigą Amerika sutiko su džiaugsmu ir iškilmingais paradais. Grįžę iš karo jauni vyrai ir moterys pradėjo tvarkyti savo gyvenimą, o gydytojai savo praktiką. Gyvenimas perėjo į normalias vėžes. Tačiau šis pokarinis laikotarpis buvo labai skirtingas. Tai buvo "roaring twenties" su nauja muzika, menu, madomis, architektūra.
Išgyvenę karo audras ir susigyvenę, kariai norėjo tą draugystę palaikyti ir toliau, todėl 1919 m. Paryžiuje įsteigė American Legion — veteranų organizaciją. Šios organizacijos pagrindinis vienetas yra postas (post). Jų šiandien JAV yra 17,000.
Lietuviai norėjo sudaryti savo legioną. Jis buvo įkurtas 1930 m. (The Lithuanian Legion of America). Šis legionas 1938 m. turėjo 8 postus. Dabar veikia Dariaus Girėno postas Brooklyne, VII postas New Britaine, Ct., VIII postas Hartforde, Ct., ir Dariaus - Girėno ir Don Varnas postas Čikagoje. Veteranų organizacijose aktyviai dalyvavo ir gydytojai, dažnai net būdami tų postų vadais.1
Lietuvių visuomenė tuo laiku buvo rami. Veikė Birutės choras, kelios radijo valandėlės, keli smulkūs klubai bei draugijos, buvo leidžiami laikraščiai ir kartais knygos. Lietuva jau buvo nepriklausoma ir tvarkėsi savarankiškai, todėl visos Lietuvai remti draugijos baigė savo darbą ir likvidavosi. Jaunoji karta (senosios išeivijos vaikai) dar vis tebenešiojo savo širdyse lietuvybės kibirkštėlę. Gražiai veikė Lietuvos vyčiai, o studentai medikai ir odontologai, studijavę Loyolos universitete, nutarė įsteigti broliją, kad galėtų dažniau susitikti ir pabendrauti. 1929 m. Adam Kindar, Walter Eisin ir John Russell sušaukė susirinkimą ir įsteigė Lamba Mu Delta Broliją (Lithuanian Medical Dental Fraternity). Pradžioje susirinkimai buvo mokslinio pobūdžio su paskaitomis, filmų bei skaidrių rodymu. Entuziazmo pagau-
------------
Tęsinys iš Aidų 1984 m. Nr. 6, 1987 m. Nr. 4, 1988 m. Nr.3, 4.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
VOKIŠKOJI REPRIVATIZACIJA PABALTIJYJE |
|
|
|
|
Parašė Parengė BRONIUS NEMICKAS
|
Vokietijos užimtiesiems Rytų kraštams ministerijos vienoje bylų (joje yra pluoštas raštų bei memorandumų apie turto privatizaciją ir žemės dalinimą Ukrainos žemdirbiams) rasti du dokumentai, liečia bolševikų nusavintos nuosavybės grąžinimą Pabaltijyje, būtent: "Nuosavybės sutvarkymo pagrindai užimtuosiose Rytų kraštuose" ir "Pasiūlymai privatizacijai tęsti Pabaltijo kraštuose".
Šie dokumentai atšviečia vokiečių politines užmačias Pabaltijyje, išryškindami jų artimąjį siekį ir galutinį tikslą. Taigi ir vokiečių vadinama repri-vatizacija, ketėdama sąlyginai grąžinti smulkiąją nuosavybę į privačias rankas, visų pirma siekia pakelti Pabaltijo kraštų visokeriopą gamybą, kad ji sėkmingai stiprintų karybą, kuri užtikrintų karo laimę. Tačiau galutinis vokiškosios reprivatizacijos tikslas, kaip matyti, yra Pabaltijo kraštų — Lietuvos, Latvijos ir Estijos — germanizacija, nes nere-privatizuojamos tos ūkio sritys ir tokios nuosavybės, kurios vėliau, vykdant kolonizaciją, numatomos atiduoti vokiečiams.
Reprivatizacija suprantame bolševikų nusavintos nuosavybės grąžinimą tikriesiems jos savininkams. Betgi vokiečiai, kaip matyti, buvo planavę tik tariamą nuosavybės grąžinimą: dalinį, sąlyginį ir išperkamą. Buvo numatoma grąžinti tik smulkioji nuosavybė, stambiąją paliekant okupanto įsteigtųjų monopolių rankose, kad vėliau ji be kliūčių galėtų būti atiduota vokiečiams; net ir smulkiosios nuosavybės savininkų tam tikros kategorijos, kaip žydai ir kt., diskvalifikuojamos. Minimi dokumentai taip pat prasitaria, kad grąžintoji nuosavybė, jei ir kai reikės, galės būti ir vėl atimta. Be to, numatyti ir išperkamieji mokesčiai už grąžintą nuosavybę: atstatymo įnašas, iš dalies ir išlyginamasis mokestis. Vadinasi, vokiečių samprotauta ne apie reprivatizacija, kaip mes ją suprantame, bet apie teisę atpirkti savo nuosavybę. Tačiau ir ši teisė buvo numatoma suteikti tik smulkiosios nuosavybės savininkams (ir jų tam tikros kategorijos išjungiamos) ir tai tik sąlyginai, nes nuosavybė ir vėl galėjo būti atimta karo ūkio ir būsimosios Pabaltijo germanizacijos sumetimais . (Pagaliau ir sukiliminė Lietuvos vyriausybė, tarsi pripažindama bolševikų nacionalizaciją, nepanaikino jos vienu mostu, bet tik atskirais potvarkiais bandė grąžinti privatinę nuosavybę). Šias vokiečių kolonizacines užmačias Pabaltijyje atspindi čia spausdinami du dokumentai, išversti iš vokiečių kalbos.
Bronius Nemickas
|
|
Skaityti daugiau...
|
Vytautas Landsbergis, Lietuvos respublikos prezidentas (žr. 75 p.)
Nuotr. V. Maželio
|
|
ŠEŠTASIS MOKSLO IR KŪRYBOS SIMPOZIUMAS |
|
|
|
|
Parašė Juozas Žygas
|
Simpoziumas buvo labai plačios apimties su daug renginių. Jis pradėtas meno parodos atidarymu lapkričio 17 d., penktadienį, Jaunimo centre Čikagoje. Šios parodos šūkis Atgimimo šviesa. Parodą atidarė ir žodį tarė Dalia Kučėnienė, LB Kultūros tarybos pirm. Paskui apie meną, jo apraiškas ir poveikį mūsų dvasiniam gyvenimui kalbėjo dail. Daiva Karu-žaitė. Buvo trumpa meninė programa, kurią atliko sol. Daiva Marke-lytė-Dagienė su muz. Manigirdo Mo-tekaičio palyda. Ši paroda buvo skirtinga nuo daugelio matytų tuo, kad lankytojai daugiausia buvo jauni žmonės. Jų tarpe matėme ir daug jaunų menininkų iš Lietuvos. Lapkričio 18 d., šeštadienį, atidaryta ir daugiau parodų Lietuvių Centre, Lemonte. Deja, ten neteko dalyvauti.
Visą savaitgalį ir po to į Čikagą įvairiais būdais ir keliais rinkosi simpoziumo dalyviai. Simpoziumas buvo pradėtas lapkričio 22 d. 7 vl. vakaro, trečiadienį, Jaunimo centro kavinėje susipažinimo pobūviu. Jaunimo centras ūžė, kaip bičių avilys. Tėvynainiai gi, kurie atkeliavo iš okupuotos Lietuvos, vyko įvairiais keliais. Daugiausiai atvyko per Niujorko orauostį, kiti — per Vašingtoną, keletas — per Mexico City. Buvo gal net atvykstančių per Montrealį. Tad tikslų atvykusiųjų skaičių sunku buvo nustatyti. Tik tiek žinoma, kad jų atvyko daug. Pasidžiaugta, kad yra dalyvių iš JAV, Kanados, Australijos, Italijos, Lenkijos, Egipto, Saudi Arabijos ir svarbiausiai — visas būrys mielų tėvynainių iš Lietuvos.
Sesijos. Simpoziumo sesijos buvo pradėtos lapkričio 23 d., ketvirtadienį, Pasaulio lietuvių centre, Lemonte. Simpoziumą atidarė L. Ma-skaliūnas, rengimo komiteto pirm. Atidaromąją kalbą pasakė A. Kerelis, simpoziumo tarybos pirm., ir pakvietė simpoziumui vadovauti L. Ma-skaliūną. Buvo pristatyti rengimo komiteto nariai. Visiems sugiedojus Tautos himną, sudarytas garbės prezidiumas. Į jį pakviestas vysk. P. Baltakis, min. St. Lozoraitis, Vyt. Bieliauskas, T. Blinstrubas, Gr. Lazauskas, A. Kerelis, R. Vaičaitis ir Vyt. Landsbergis.
|
|
Skaityti daugiau...
|
LB Kultūros tarybos pirmininkės Dalios Kučėnienės žodis, VI-ajame Mokslo ir Kūrybos simpoziume atidarant dailės parodą.
VI-ojo Mokslo ir kūrybos simpoziumo proga pabiro 17 parodų, reprezentuojančių beveik šimtą dailininkų šioje istorinėje lietuvių dailės šventėje.
Atidarome parodą pavadinta: ATGIMIMO ŠVIESA. Kalbėdami bendra kalba, kaip siūlė kard. Vincentas Sladkevičius, ir būdami viena tauta, per daugelį metų sielojomės geležinės represijos pasekmėmis. Tačiau šviesa prasiskverbė ir pro geležines, ir pro mūrines pertvaras, apšviesdama ir byrančią Brandenburgo sieną, ir mokslininkų suvažiavimą. Tauta, atsigręžusi į savo istoriją, į savo įšalo žemės kančias, į savo pokario metų praradimus, į savo dvasinių bei fizinių pergyvenimų raidą, atgimsta kūryboje naujomis varsomis. Ideologiniai prižiūrėtojai nepajėgė išnaikinti ar ištrinti iš atminties gyvojo ryšio su tautos praeitimi nei gimtinėje, nei išeivijoje.
Ilgai galvojau, kas sudaro tą mūsų etnologinę individualybę, tuos mūsų sakrališkus ženklus ir mūsų tautos savimonę, kuria išsiskiriame iš kitų tautų. Jei tikrai esame unikalūs, tai toks savitumas yra akivaizdus ir iškabintuose paveiksluose.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
1989 METŲ LAPKRIČIO SINOIKIJA LIETUVOJE |
|
|
|
|
Parašė Kęstutis Trimakas
|
1989 m. lapkričio 11-19 d. Lietuvoje įvyko bažnytinės muzikos ir religijos filosofijos studijų dienos, pavadintos Lapkričio Sinoikijos vardu (graikiškai: sinoikija — bendras gyvenimas, subuvimas). Tai naujas įvykis persitvarkymo paliestos, laisvėjančios Lietuvos kultūros padangėje.
Paties suvažiavimo bei jos programos didžiąją naštą nešė Lietuvos Kompozitorių sąjungos ir Lietuvos Filosofų draugijos religijos filosofijos sekcija. Organizatorius įvairiai rėmė Lietuvos vyskupų konferencija, Lietuvos Persitvarkymo sąjūdis, LTSR Kultūros ministerija, Pasaulio Lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, Vilkaviškio vyskupija, Marijampolės miesto vykdomasis komitetas, "Atgimimo" bendrovė, Lietuvos "Žinijos" draugijos Vilniaus organizacijos valdyba ir Katalikų pasaulio redakcija.
1989 m. Lapkričio Sinoikija yra išplėsta pasekėja kuklesnės Lapkričio Sinoikijos, LTSR Kompozitorių sąjungos ir Lietuvos vyskupijų bažnytinės muzikos komisijos surengtos 1988 m. lapkričio 19-20 d. Marijampolėje ir Liudvinave. 1989 m. Lapkričio Sinoikija tęsėsi daugiau kaip savaitę trijuose miestuose: Marijampolėje, Vilniuje ir Kaune.
Studijų dienų eiga
Suvažiavimas prasidėjo šeštadienį, lapkričio 11 d., Marijampolėje pal. arkivysk. J. Matulaičio palaikų pagerbimu. Sinoikiją atidarė Vilkaviškio vysk. Juozas Žemaitis. Po pietų — bažnytinės muzikos valanda. O vakare — konservatoriumas "Kūryba ir religija".
Sekmadienį, lapkričio 12 d., buvo dvi bažnytinės muzikos valandos: pirmoji — S v. Liudviko bažnyčioje, Liudvinave; antroji — Sv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje, Marijampolėje.
Pirmadienį, lapkričio 13 d., studijų dienos buvo perkeltos į Vilnių. Kompozitorių sąjungos rūmuose įvyko religijos filosofijos studijų atidarymas su teologijos ir religijos filosofijos istorijos sekcijų pranešimais.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė A. Kučiūnas
|
 Atsiminimų žiupsnis STASIO BARO 70-mečiui
Lietuvos operos baritonas, vėliau dainavimo mokytojas Jonas Būtėnas, regis, nejuokais, nutvėrė mane Hochfeldo DP lagerio gatvelėje ir sakė nepaleisiąs, "kol, brolyti, neisi paklausyti tokio balso, kokio dar niekad negirdėjai!" Nesispyriojau. Prieš mane stovėjo impozantiškas, gal net kiek kraupus žmogus — masyvus, didelės it liūto galvos, rūstus ir stačiokiškas. Nusivedė jis mane į vieno barako kambarį, kuriame vieninteliai baldai buvo pianinas, kėdė ir suoliukas palangėje. "Čia mūsų konservatorija", tarė jisai ir nusikvatojęs, išėjo pašaukti savo mokinį.
Atsisėdau ant suolo palūkėti. Kaip gera, pagalvojau, kad lagerio vadovybė paskyrė kad ir prastą kampelį muzikai. Čia pianistai gali pirštus pamiklinti, dainininkai nevaržomi išsi-dainuoti. (Beje, nereikėtų užmiršti, kad tai buvo "gerieji tremties metai". Hochfeldo lietuviai turėjo ir savo spaudą, ir knygų leidyklą, parėmė chorą, dramos artistų sambūrį ir net baletą, kuriam talkinti aš tada ir buvau atvykęs iš prancūzų zonos.)
Būtėnas netrukus pasirodė duryse su augalotu patrauklios išvaizdos vyriškiu, iš tolo tiesiančiu ranką susipažinti: Stasys Baranauskas. O jo mokytojas, nieko nelaukęs, be ceremonijų tuoj sėdo prie pianino ir, negailestingai kirsdamas vienu pirštu klavišus, pradėjo vokalizuoti jaunąjį dainininką. Nuo žemųjų tonų jis palaipsniui kopdino jį į tenoro aukštumas.
Nėr ką sakyt, buvau iš tikrųjų didžiai nustebintas. Sužavėjo gražus, sodrus balsas, bet užvis labiausiai stulbino, tarytum pašiaušomis ėjo per mane to balso jėga. Drebėte drebėjo lango stiklas ir net visa Būtėno "konservatorija".
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė Aušra Jurašienė
|
 Jackus Sonda - Sondeckis
Čia noriu kelis žodžius tarti praeitais metais spalio 20 d. mirusio visuomenininko, žurnalisto veterano Jackaus Sondos-Sondeckio atminimui. Turėjau laimės jį dar 1989 metų ankstyvą pavasarį aplankyti Bostone, kur jis išgyveno kone keturis dešimtmečius, visų apylinkės lietuvių gerbiamas ir mylimas.
Jackus Sonda, kaip jis sutrumpino savo pavardę Amerikoje, ėjo 97-uo-sius metus ir garsėjo savo šviesia atmintimi, nepaprastu judrumu, gyvu domėjimusi viskuo, ką veikė lietuviai pasaulyje ir tėvynėje. Be Sondos neapseidavo nė vienas Bostono lietuvių renginys, nė vienas susibūrimas. Jis galėjo papasakoti, kas tam tikrą dieną įvyko prieš šešetą dešimtmečių Šiauliuose, jam burmistraujant, kai jis ten steigė amatų mokyklas, ambulatorijas, senelių prieglaudas; kai rūpinosi neturtingiems moksleiviams padėti priešpiečiais. Jis galėjo pacituoti iš savo knygos Kame išganymas arba kas tai yra kooperacija, kurią jis išleido kuriantis nepriklausomai Lietuvai 1923 m., skatindamas kooperatinių bendrovių veiklą jaunoje Respublikoje. Sonda daug ko turėjo papasakoti ir apie Bostono lietuvių veiklą, nes nuo 53-iųjų metų vasario mėnesio jis perėmė redaguoti savaitinį laikraštį Keleivį ir šį darbą šventai vykdė porą dešimtmečių, pasitelkdamas šviesuolius, aštrios plunksnos darbininkus, kaip satyriką Antaną Gustaitį, turėjusį savaitraštyje populiarią savo humoro skiltį. Jackus Sonda savo nepaprastoje atmintyje buvo išsaugojęs daugybę unikalių mūsų visuomenės ir kultūros raidos faktų, kurie šiandien taip reikalingi iš atminties amnezijos besigydančiai Lietuvai.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė Red.
|
— Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo tradicinė šventė — vasario 16-oji — šįmet pirmą kartą iškilmingai buvo atšvęsta tiek išeivijoje, tiek Lietuvoje. Tą dieną Lietuvoje žmonės nedirbo, o dalyvavo pamaldose, susirinkimuose, demonstracijose... Jungtinėse Amerikos Valstijose, kaip ir kasmet, į mūsų tautinę šventę įsijungė prezidentas, Valstybės sekretorius, Atstovų rūmai, gubernatoriai, miestų burmistrai, sveikindami, išleisdami atsišaukimus ar patys dalyvaudami mūsų minėjimuose. Visur buvo iškeltas lietuvių ryžtas būti laisvais. Valstybės sekretorius James Baker Lietuvos atstovui Vašingtone rašė: "Jungtinės Amerikos valstijos nepripažino ir nepripažins jėga Lietuvos inkorporavimo į Sovietų Sąjungą. Mes esame vieningi su Lietuvos žmonėmis, jiems taikingai siekiant pagrindinių teisių". Atstovų rūmuose specialiai Lietuvai skirtoje sesijoje maldą sukalbėjo kun. Antanas Mi-ciūnas, M.I.C.
Tradicinė dailės paroda, skirta Lietuvos nepriklausomybės šventei pagerbti Niujorke, Kultūros židinyje, įvyko vasario 10 - 11 d. Eksponatus iš Čikagos atvežė jos organizatorius Algimantas Kezys, parodą pavadinęs "Dailė 89". Parodą globojo Lietuvių Bendruomenės Niujorko apygardos valdyba.
— Lietuvių pranciškonų provinciolas Tėv. Placidas Barius, lydimas Tėv. Leonardo Andriekaus, kuris neseniai buvo Lietuvoje, gruodžio 5 d. aplankė pranciškonų ordino generalinį viršininką Romoje. Jis buvo supažindintas su naujomis pranciškoniškos veiklos galimybėmis bei planais atgimusioje Lietuvoje. Ten jau išėjo į viešumą pranciškonų jaunoji karta ir jau perėmė Kretingos bažnyčią bei parapiją. Vienuolyno patalpose tebėra kraštotyros muziejus, bet jau atgauti 6 kambariai. Atsivėrė platūs darbo laukai.
— Dainų šventė, planuota 1990 m. liepos mėnesį Amerikoje, nebeįvyks, nes beveik tuo pačiu metu ir Lietuvoje rengiama tokia šventė. Į ją rengiasi vykti ansambliai ir ekskursijos. |
|
Skaityti daugiau...
|
Lietuva pasiskelbė nepriklausoma valstybe Vilniuje kovo 11 d. Štai Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo aktas:
Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, reikšdama Tautos valią, nutaria ir iškilmingai skelbia, kad yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos valstybės suvereninių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė.
Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktas ir 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo seimo rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės niekada nebuvo nustoję teisinės galios ir yra Lietuvos valstybės konstitucinis pamatas.
Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedaloma, joje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija.
Lietuvos valstybė pabrėžia savo ištikimybę visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams, pripažįsta sienų neliečiamumą, kaip jis suformuluotas 1975 metų Europos saugumo ir bendradarbiavimo pasitarimo Helsinkyje Baigiamajame akte, garantuoja žmogaus, piliečio ir tautinių bendrijų teises.
Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, kaip suvereninių galių reiškėją, šiuo aktu pradeda realizuoti visą valstybės suverenitetą.
Pasirašė Vytautas Landsbergis, Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos pirmininkas, ir L. Sabutis, Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos sekretorius.
Nepriklausomybės paskelbimas Aukščiausioje Taryboje Vilniuje sukėlė didelį džiaugsmą. Atstovai vieni kitus sveikino, skambėjo Lietuvos himnas. Tai padaryta prieš Sovietų Sąjungos prez. Mikhailo Gorbačiovo valią. Jis specialiai lankėsi Lietuvoje, siūlydamas daugiataučių valstybių konfederaciją Rusijos rėmuose, bet lietuvių neįtikino. Po nepriklausomybės paskelbimo Aukščiausios Tarybos pirmininkas — valstybės prezidentas Vytautas Landsbergis ministre pirmininke paskyrė ekonomistę Kazimierą Prunskienę. Į visa tai Gorbačiovo reakcija buvo griežta. Jis pareiškė, kad Lietuvos atsiskyrimas nuo Sovietų Sąjungos yra nelegalus, ir jis į pasitarimus nesileisiąs. Lietuvių reakcija gi tiek tėvynėje, tiek užjos sienų yra labai entuziastiška. Visi giliai išgyvena šį drąsų savo tautos žygį ir su šviesiom viltim žvelgia į ateitį. Amerikos vyriausybė pareiškė, kad lietuvių tautos valia turi būti Rusijos respektuojama. Ji turi vengti fizinės jėgos. Lenkija Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą priėmė palankiai ir pasveikino išrinktąjį prezidentą. Australija gi pirmoji pripažino Lietuvą nepriklausoma valstybe. Bet įvykiai skrieja kaip žaibas. Kai Aidų prenumeratoriai gaus šį numerį, tikriausiai bus atsitikę daug naujovių, kurių dabar neįmanoma pramatyti.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė Aleksandras Šidlauskas
|
Bernardo Brazdžionio poezijos knygą "Po aukštaisiais skliautais" perskaičius
I. Lyrikos žemės paslaptys
Pranašystės galią žodis įgyja tiktai poezijoje. Tai minties blyksniai, širdies jauduliai, emocijų pliūpsniai, jausmo raiška. Sudėtingo pasaulio ir neramaus gyvenimo atspindžiai poezijoje sužimba ritmingomis asociacijomis, savaimingomis metaforomis, žodingomis sakinio struktūromis, netikėtomis žodžių frazuotėmis. Poetinio teksto paslaptys — tai jaudrus ir iškilmingas kalbėjimas, būties nekasdieniškumas, meilės apoteozinės kančios ir kita. /Nuo juoko lig ašarų/ Per žiedus, per sodus/. Žmogaus buvimą apsprendžia noosferos būklė, pasaulio visuotinumas ir likimo dėsniai, nepaveikus sąmonei, literatūriniai laikmečio žingsniai. Deja, poezija nedažnai sugeba įsiskverbti į žmogaus sielos gelmes, kuriose tiek daug paslapčių, alogikos, nuojautų. Cia sau peno vis randa ir randa dailiojo žodžio kūrėjai. Talento lygmuo neišmatuojamas, kartais pigokas eilėraštis pavirsta ažiotuojančiu fenomenu, o dažnokai šviežias kūrybos žodis lieka neišgirstas arba nesuprastas. Taip buvo praeityje, taip, matyt, yra ir šiandien. Žodžio gaivalingumo galia, jo vitališkumo saviraiška suvokiama įvairiais kontekstais: semiotiniu, socialiniu, tautiniu, religiniu. Bet svarbiausia poetinio žodžio kokybė — jo paveikumas, ilgaamžiškumas, emocinės gilmenos, racionalus patvarumas. Poezija — nėra gyvenimas, kaip ir kasdienos realijos labai retai pavirsta poetine esamybe. Tiktai didelio poeto žodis ir mintis suge-stijuoja kaip amžinumo būsena ir žmogiškumo siekinys. Toks poetas man buvo ir yra Bernardas Brazdžionis.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
MILOŠAS APIE LIETUVĄ IR LENKIJĄ |
|
|
|
|
Parašė J. Žemkalnis
|
Viena didžiųjų Amerikos leidyklų Harcourt - Brace - Jovanovich 1987 m. išleido knygą, ant kurios aplanko matome iš atminties atstatytą ir poeto ranka nupieštą Sateinių dvaro planą — upę, kelią į Surviliškius, dvaro pastatus, Sateinių miestelį. Knygos pavadinimas — "Pasikalbėjimai su Česlovu Milošu" (Conversations with Czeslaw Milosz).
Su Nobelio literatūrinės premijos laureatu kalbasi New Yorke gyvenanti žurnalistė ir vertėja Ewa Czar-necka ir lenkų literatūrologas Aleksandras Fiutas. Atsakydamas į jų klausimus, Milošas keliauja po savo gyvenimą ir kūrinius. Jis pasakoja apie savo svarbiųjų knygų genezę, dėsto savo pažiūras į estetiką, religiją, filosofiją ir politiką. Poeto gyvenimas ir kūryba šioje knygoje tampa organiška visuma.
Nobelio premijos iškilmių metu Milošas savo kalboje pareiškė: "Čia aš galvoju apie Lietuvą, mito ir poezijos šalį". Prisimindams tai, Fiutas jo klausia: "O kas jums buvo Lietuva dar vaikystėje?" Pasak Milošo, Lietuvos vaizdą jo sąmonėje suformavo literatūra. Pirmą sykį perskaitęs Mickevičiaus "Poną Tadą", jis nepažino Lietuvos gamtos. "Kokį gamtovaizdį Mickevičius aprašo?" — tada savęs klausė Milošas: "Jis netoks kaip mūsų... Tikra gyvūnija, tikra augmenija, miškai tėra mano apylinkėje prie Nevėžio upės... Aš buvau nepaprastas parapijinis patriotas", prisimena poetas.
Nors Milošų šeima kalbėjo lenkiškai, jis prisimena, jog jie buvo labai patriotiški lietuviai. "Jų patriotizmas", anot jo, "primena škotus Didžiojoje Britanijoje, kurie kalba anglų kalba, bet kurie pabrėžia: 'mes ne anglai, mes škotai' ". Tačiau Milošo šeima nežinojo apie lietuvių tautinį sąjūdį. Poeto motina atrodė tikra lietuvė, bet ji buvo aistringa "Krokuvos patriotė".
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
BRONIO RAILOS "KRYŽKELĖS" |
|
|
|
|
Parašė Pr. Visvydas
|
Ketvirtojo radijo prakalbų rinkinio išleidimas 1989 metais paryškins Bronio Railos našaus gyvenimo aštuoniasdešimtmetį. Šiandien mūsų publicistikoje nėra lygaus plunksnos riterio. Rašymo darbą B. Raila tęsia nuo pat jaunystės Lietuvoje. Su pirmuoju straipsnių rinkiniu Tamsiausia prieš aušra egzode yra išleidęs keturiolika stambių knygų, kuriose žaižaruoja emocingas, polemiškas stilius, pagrįstas puikia lietuvių kalbos nuovoka. Turinyje atsiskleidžia įvairių Lietuvos problemų drama su įvairiais veikėjais. Vyrauja laisvės ir kultūros išlaikymo reikalas.
1974 m. pradėjęs kalbėti per Laisvosios Europos Radiją, Raila turėjo gerokai sudrausminti savo ankstyvesnį iškalbingumą. Trijų ar keturių puslapių erdvėje pasakyti tai, kas būtiniausia. Todėl straipsniai tapo liesesnį, dalykiški, pastraipos reiklesnės, rūstybes bei ironijos strėlės aštresnės...
Kryžkelių tomas sudarytas iš 1986-1989 metų prakalbų, stilistiškai apdorotų. Tiek devyni knygos skyriai, tiek
paskiri rašiniai, kaip visad, puošiasi vaizdingomis antraštėmis. Pavyzdžiui "Krislų ir rakščių'' skyriuje yra prakalba "Klajonės po siaubo šiukšlynus".
Gyvenimo kaita yra negailestinga žurnalistikai, trokštančiai pratęsti savo egzistenciją. Juk retas skaitytojas domisi senomis naujienomis ar praėjusiu metų polemikomis. Šiuo atžvilgiu ir Kryžkelių svarstymuose, nežiūrint kai kurių temų dar neišblė-susio aktualumo, girdisi vakardienos tonacija. Kažkaip nūdienę Lietuvos atgimimo oratoriją kur kas gyvy-biškiau pasklaido sovietų sukeltas negandas. Be to, gyvenimo kaita išbraukė tai, dėl ko autorius nerimsta savo knygoje.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
ATMINTINA KARIŲ VETERANŲ VEIKLA NAUJOJE KNYGOJE |
|
|
|
|
Parašė Alė Rūta
|
Lietuvių Karių Veteranų sąjungos RAMOVĖS veikla, II dalis (1961 -1987). Redagavo Balys Raugas. Išleido LKVS "Ramovės" Centro valdyba. Spaudė Franciscan Press, 341 Highland Blvd., Brooklyn, N. Y. 11207. Tiražas — 500. Kietais viršeliais, didelio formato. Kaina — 25 dol.
Tai istorinė, 25 metų veiklos apžvalginė knyga — albumas, su daugeliu gerų nuotraukų. Kilnūs pavyzdžiai jaunimui: karių veteranų išeivijoje atsidavimas Lietuvai, jų veikla ir aukos.
Lietuvių karių veteranų sąjungos "Ramovė" (LKVS) tikslas — kovoti prieš Lietuvos okupantą šiais būdais: remti Lietuvos laisvinimo veiksnių kovą; rūpintis palaikyti ryšius su Lietuvos laisvės bylai palankiais valdžios asmenimis kraštuose, kuriuose gyvename; informuoti apie komunizmo esmę; remti lituanistines mokyklas bei jaunimo sambūrius; leisti Lietuvos laisvės kovų istorines knygas bei panašius leidinius; paremti bet kokią patriotinę veiklą už tėvynės ribų.
Taigi, Karių Veteranų veikla yra plati, reikšminga; ji gerai pavaizduota naujoje knygoje, redaguotoje prityrusio spaudos darbininko Balio Raugo. Knygoje aprašyta ir Karių Veteranų talkininkių Birutiečių patriotinė bei karitatyvinė veikla.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
NOVELIŲ RINKINYS APIE LIETUVIŲ IŠEIVIUS AMERKOJ |
|
|
|
|
Parašė J. Žemkalnis
|
Carolyn Thorman, FIFTY YEARS OF ETERNAL VIGILANCE, Atlanta, Peachtree, 1989.
Į Amerikos prozą, kaip į Mississip-pi upę, įsilieja vis daugiau intakų, ypač iš Azijos ir Pietų Amerikos. 19-tame šimtmetyje amerikiečių literatūra išsivadavo iš priklausomybės angliškajai. Šiandien ji pradeda netekti savo išskirtinai europietiško vakarietiško pobūdžio. Vadinamoji anglosaksiškoji raštija, kurią siejame su Hemingway'aus ar Faulknerio vardais, virsta tik viena, nors ir svarbiausia, tos margos įvairovės dalimi.
Nuo naujų Amerikos knygų lentynos imame ir kuklų lietuvišką įnašą į tą anglų kalba kuriamą kultūrų, mitologijų, stilių margumyną. Tai pernai Peachtree leidyklos Atlantos mieste išleistas novelių rinkinys "50 Years of Eternal Vigilance" (50 Amžino budėjimo metų). Jo lietuvių kilmės autorė Carolyn Thorman veda mus į kuklius lietuvių imigrantų kambarius, jų organizacijų sales, mėgina atskleisti jų sielas. Nebe tikri lietuviai, dar nevisiškai amerikiečiai, jie gyvena visuomenės pakraštyje. "Mūsų šaknys jau nebe Anykščių durpynuose sako viena veikėja. "Bet jos dar neįcementuotos ir į George Washginton o antkapį'*. Iš tų Amerikos lietuvių perspektyvos, amerikiečiai kaimynai juos supa "kaip vanagai vištas".
Autorės veikėjai — mažamoksliai, nesugeba aiškiai suprasti savo padėties ar jos tiksliai aptarti. Kai kurie jų intuityviai priešinasi asimiliacijai, nukultūrėjimui ir nutautėjimui. "Aš ne emigrantas, aš pabėgėlis tvirtina Žiedonis, buvęs "džentelmenas" ir karys. Jis pasigenda "garbės idėjos", ir todėl jam sunku gyventi Amerikoje. Kaip nuolatiniai pašaliečiai tie Amerikos lietuviai kartais suartėja su kitais juos supančios visuomenės sluoksniais — hipiais ir indėnais.
|
|
Skaityti daugiau...
|
Danutė Žilaitytė: ŠULINIŲ KRAŠTE. Novelės. Vilnius. Vaga. 1989. 278 p.
Z. Raulinaitis: LIETUVOS RAITELIAI. Trečioji knyga. Karaliaus Karai (XIII amžiaus vidurys, Mindaugo laikai). Išleido Karys (341 High-land Blvd., Brooklyn, NY 11207),
1990. Spaudė Franciscan Press. 322 p. Įžangoje aptartas knygos pobūdis.
"Knygoje Karaliaus karai yra aprašyti ir nagrinėti kariniai įvykiai, karų, žygių, mūšių ir kautynių nenutrūkstanti eiga nuo 1253 m. — Mindaugo karaliavimo — iki 1263 m. rudens — Mindaugo žuvimo. Aprašyti ne vien tik lietuvių žygiai, atsieit, karaliaus kariauti karai, bet taip pat, kaip ir pirmose dviejose knygose, prūsų, kuršių ir žiemgalių sukilimai ir jų kovos su pavergėjais, vykę to paties dešimtmečio bėgyje... Jo epochos karinius įvykius apžvelgus, galima įžiūrėti ir kiek ryškesnį Mindaugo — Karo Vado vaizdą".
|
|
Skaityti daugiau...
|
Aidams aukojo: 250 dol. dr. Milda Budrienė (Budrys), Long Boat Key, Fl.; 150 dol. Vincas Lileika, Old Lyme, Ct.; po 100 dol. — Algis Raulinaitis (Burbank, C a.) dr.]. Sungaila (Toronto, Ont.), dr. Marija Ramūnienė (Ottatoa, Ont.), A. Plėnys (Mississauga, Ont.), kun. dr.]. Jūraitis (Šveicarija); po 50 dol. —A. Kairys (Čikaga), K.Jasutis (Fresno, Ca.), K. Čepaitis (Etobikoke, Ont.), M. Variakojis (Čikaga), kun. Ant. Rubšys (Niujorkas), Br. Kviklys (Čikaga), T. Žiūraitis, O.P. (Vašingtonas), V. Kuzmickis (Waterbury, C t.), A. Valavičius (Čikaga), dr. A. Šidlauskaitė (Carp, Ont.), kun. R. Krasauskas (Putnam, C t.), dr. J. Starkus (Santa Monica, Ca.)G. Balanda, Warren, Mi.), Dalia M. Tallat Kelpša (Palos Heights,, U.), P. Kasulaitis (Čikaga), Alb. Zumbakis (Rich-mond Hill, N.Y.), J. Naikelis (Omaha, Ne.), A. Mingėla (Hamilton, Ont.), B. Sakalas (Toronto, Ont.)
Visiems aukotojams nuoširdžiai dėkojame. Taip pat gili padėka ir Aidų garbės prenumeratoriams, kurių dėl gausumo neįmanoma paminėti. Lygiai dėkingi esame ir mažesnėmis aukomis žurnalą parėmusiems.
|
|
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
