Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
3 nr.
TURINYS PDF Spausdinti El. paštas
Popiežiaus Jono Pauliaus apaštalinis laiškas Lietuvos vyskupams ......................................................... 141
Leonardas Andriekus, O.F.M. — Iškilmė, kuri iškėlė Lietuvą ............................................................... 147
"Kiekvieną dieną lankau jūsų tėvyne" (pop. Jono Pauliaus II pamokslas Lietuvos krikšto jubiliejaus mišiose) ....................................................................................................................................................... 156
Popiežiaus kalba lietuviams audiencijoje .................................................................................................. 159
Kun. Viktoras Rimšelis, M.I.C. — Jurgis Matulaitis palaimintųjų keliu ................................................ 161
Anatolijus Kairys — Krikšto elegijos (eil.) ............................................................................................... 166
Antanas Paškus — Terapinės kultūros įtaka krikščionybei .................................................................... 169
Jurgis Gimbutas — Būdingosios medinės bažnyčios ir varpinės Lietuvoje (tęsinys: varpinės) ............. 183

IŠ MINTIES IR GYVENIMO
A. L. — 50-asis PEN Kongresas Šveicarijoje .......................................................................................... 197
P. Palys — Muz. Jono Žuko dviguba sukaktis ......................................................................................... 198
M. J. Adomaitis — Prof. Joną Dumčių atsiminus ..................................................................................... 199
Vliko pareiškimas Vilniaus arkivyskupijos klausimu ............................................................................... 201
Mūsų buityje ............................................................................................................................................... 202

KNYGOS
Algis Račiūnas — Česlovo Milošo "Nepasiekiama žemė" ..................................................................... 204
R. Šilbajoris — Antano Vaičiulaičio "Vidurnaktis prie Šeimenos" ......................................................... 206
Marija Stankus-Saulaitė — Bradūno sukaktuvinė knyga ....................................................................... 207
Jp — Pabaltijys Vidurio Europos kultūros metraštyje ............................................................................. 211
Skaityti daugiau...
 
POPIEŽIAUS JONO PAULIAUS II APAŠTALINIS LAIŠKAS LIETUVOS VYSKUPAMS PDF Spausdinti El. paštas


Jo Ekscelencijai
Arkivyskupui Liudui Poviloniui, Kauno ir Vilkaviškio apaštaliniam administratoriui, Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkui, ir visiems Lietuvos Vyskupams.

1. Jūsų tautos Krikšto 600-osios metinės, kurias iškilmingai minite šiais Dievo malonės metais, tiek jums, tiek jūsų tikintiesiems sudaro gražią progą sustiprinti tikėjimą, pagilinti maldingumą, atnaujinti dvasinį gytvenimą. Šia proga iš visos širdies gyvai ir broliškai su jumis vienijasi visa Bažnyčia.

Kaip įvairiomis progomis esu priminęs — pavyzdžiui, savo žodyje šv. Mišių metu šių metų sausio 1 d. — visa Bažnyčia mini drauge su jumis šią taip reikšmingą sukaktį ir drauge su jumis "dėkoja Dievui už šią neapsakomą dovaną" (2 Kor 9, 15). Romos Bažnyčia ir visos broliškos Bažnyčios pasaulyje jungiasi į jūsų krašto padėkos maldą, kurią išreiškiate Dievui už neįkainojamo Krikšto malonę, už gyvą jūsų tautos atsivėrimą šios malonės veikimui ir už tuos laimėjimus, kuriuos ji pasiekė, šios malonės veikiama; už tą dvasinę jėgą ir uolumą, su kuriuo jūsų tėvai saugojo Krikšto malonę ir ją ugdė šešių šimtų metų istorijos sūkuriuose.

Visuotinė Bažnyčia gerai pažįsta tą didįjį dvasinį turtą, kurį Lietuvos katalikų bendruomenė yra paskleidusi ir toliau tebeskleidžia Dievo tautoje (plg. LG, 13). Visuotinė Bažnyčia už tai dėkoja ir pripažįsta, kad tame per šimtmečius besitęsiančiame Kristaus liudijime veikia Sv. Dvasia, kuri "Evangelijos galia Bažnyčią išlaiko jauną, nuolatos ją atnaujina ir veda į tobulą vienybę su Sužadėtiniu — Kristumi".1
Skaityti daugiau...
 
IŠKILMĖ, KURI IŠKĖLĖ LIETUVĄ PDF Spausdinti El. paštas
Popiežiaus palankumas
Mes visą laiką skundžiamės, kad pasaulis užmiršo mus ir mūsų tautą; džiaugiamės kiekviena žinute ir straipsneliu apie Lietuvą kitataučių laikraščiuose bei žurnaluose; rengiame didmiesčiuose demonstracijas, kad atkreiptume į save dėmesį; lankome Jungtinių Tautų diplomatus, valstybių prezidentus ir kitus žymius asmenis, aiškindami jiems sunkią Lietuvos padėtį po Antrojo pasaulinio karo. Tačiau tų visų pastangų vaisiai iki šiol gana riboti. Nekalbant apie eilinius piliečius, net politiniai sluoksniai vis mažiau ir mažiau besiorientuoja mūsų tautos reikaluose. Viso to priežastimi laikome stoką informacijos, arba teisingiau — savo nepajėgumą išsimušti į tarptautinę viešumą.

Šiuo atžvilgiu pagalba atėjo daugeliui iš nelauktos pusės — iš Katalikų Bažnyčios, kuriai šiuo metu vadovauja popiežius Jonas Paulius II. Tai maloni staigmena, nes šis popiežius yra lenkas. Kai jis buvo išrinktas, daug kas iš mūsų, atsiminęs ankstesnes lenkų skriaudas, nuleido rankas. Tada niekas nė sapnuote nesapnavo, kad kaip tik šis popiežius iškels Lietuvą į tarptautinę šviesą, atkreips į ją visos Katalikų Bažnyčios hierarchų ir tuo pačiu viso pasulio žvilgsnį, nes Katalikų Bažnyčia yra tarptautinė. Šv. Tėvas tai padarė dviem atvejais: 1984 metais minint šv. Kazimiero mirties ir šiemet — Lietuvos krikšto jubiliejus. Apie šv. Kazimiero iškilmę, suorganizuotą popiežiaus Romoje, jau esame pakankamai girdėję. Dabar tenka pažvelgti į Lietuvos krikšto minėjimą, sujungtą su arkivysk. Jurgio Matulaičio paskelbimu palaimintuoju.

Tie, kurie dalyvavo Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejinėje iškilmėje, manau, gali pasakyti, jog iš popiežiaus nieko daugiau nebuvo galima belaukti. Kaip girdėti, jis labai labai norėjo, kad tas jubiliejus praeitų kuo iškilmingiausiai. Šiam tikslui jis nesigailėjo nei savo laiko, nei išlaidų. Nežinia, ką galvojo didžiosios Europos tautos, matydamos, kad popiežius tiek daug dėmesio skiria mažytei lietuvių tautelei, daugiau kaip prieš 40 metų netekusiai nepriklausomybės. Ne tik dėmesio, bet ir ypatingos meilės, kuri gal labiausiai liudija, kad šis popiežius yra giminingas lietuvių tautai. Kitaip gal būtų sunku išaiškinti tą jo nuoširdumą lietuviams, nuolat rodomą įvairiomis progomis. Su tuo mes jau per daug apsipratome ir kartais net pamirštame, ką tai reiškia. Juk popiežiaus įtaka ir autoritetas yra pripažįstami visame pasaulyje. Tai ypač liudija tos minios katalikų ir nekatalikų, kurios suplaukia jo sveikinti, kai lanko valstybes. Joks kitas asmuo nesusilaukia tokios pagarbos. Atsimintina, kad popiežius vadovauja dabar; 800 milijonų katalikų. Jis saugoja moralinius bei dogminius principus, Kristaus paskelbtus Evangelijoje. Popiežiaus pozicija bei įtaka stebina krikščionis, ir nekrikščionis. Tai liudija faktas, kad prie Vatikano savo diplomatinius atstovus laiko net 115 valstybių. Ar čia ne ypatingos pagarbos bei įvertinimo ženklas? Valstybės su reikalais kreipiasi į popiežių per savo diplomatinius atstovus. Lietuviai išeiviai tai privalo daryti per savo vyskupą Paulių Baltakį, kuris tam ir paskirtas, o ne privačiais laiškais, kartais net užgauliais, nurodyti popiežiui, kaip tvarkyti bažnytinius reikalus.
Skaityti daugiau...
 
Kiekvieną dieną lankau Jūsų tėvynę . . . PDF Spausdinti El. paštas
Šventojo Tėvo Jono-Pauliaus II pamokslas, pasakytas itališkai birželio 28, sekamdienį, švenčiant šešių šimtų metų Lietuvos krikšto sukaktį ir Dievo Tarno Jurgio Matulaičio beatifikaciją Šv. Petro bazilikoje.

1.    "Esame pakrikštyti Kristuje" (Rm 6, 3).

Kai šiandien — vienybėje su Bažnyčia Lietuvoje — dėkojame Švenčiausiai Trejybei už prieš šešis šimtus metų įvykusį krikštą toje tautoje, specialiai į mus prabyla šv. Paulius. "Argi nežinote, kad mes visi, pakrikštytieji Jėzuje Kristuje, esame pakrikštyti jo mirtyje?... esame taigi kartu su juo palaidoti..., nes kaip Kristus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia,... galime gyventi naują gyvenimą" (Rm 6,3-4).

Jei šiandien kas nors klausia, kas ivyko prieš šešis šimtus metų Vilniuje ir Lietuvoje, randa atsakymą tik ką cituotuose apaštalo žodžiuose. Atsakymą pilną. Kristus savo velykine paslaptimi įėjo į asmeninę Didžiojo Kunigaikščio ir jo tautiečių istoriją. Jie buvo panardinti Kristaus atperkamoje mirtyje, kad per jo prisikėlimą galėtų drauge pereiti į naują gyvenimą.

2.    Šiandien susirinkę dvasinėje vienybėje su mūsų broliais ir seserimis Lietuvoje, apmąstome Krikšto sakramintinę realybę visoje jos gilybėje ir galybėje. Kada Prisikėlusysis siuntė apštalus į visas žemės tautas skelbti Evangeliją ir krikštyti Švenčiausios Trejybės vardu, išsipildė pranašo Ezechielio žodžiai, kartojami šios dienos liturgijoje: "Paimsiu jus iš pagonių, surinksiu iš visos žemės... duosiu jums naują širdį, įdiegsiu jumyse naują dvasią (Ez 36, 24-26).

Krikštas pagal Kristaus žodžius Nikodemui yra Sakramentas, kuris atgimdo iš vandens ir Šventosios Dvasios. Krikštas — Sakramentas naujo gyvenimo, kuriame nugalima gimtosios nuodėmės pasėkos ir įskiepijama Išganymo paveldėjimas, būtent malonė ir meilė. Taip, kaip meldžia psalmistas: "Sutverk, o Dieve, manyje tyrą širdį, atnaujink manyje tvirtą dvasią" (Ps 12).

Krikštas — pirmoji šventosios Dvasios pergalė žmogaus sieloje. Amžinojo išganymo pradžia Dievuje. Mumyse esanti Dievo karalystė.
Skaityti daugiau...
 
POPIEŽIAUS ŽODIS LIETUVIŲ KALBA, TARTAS AUDIENCIJOS METU BIRŽELIO 28 DIENĄ PDF Spausdinti El. paštas
Jūsų ir jūsų brolių bei seserų širdys, be abejonės, yra kupinos džiaugsmo, nes žinote, kad rytoj bus paskelbtas Palaimintuoju arkivyskupas Jurgis Matulaitis, tas nepalaužiamas jūsų protėvių tikėjimo liudytojas. Kaip uolus Dievo tarnas jis ištikimai sekė Kristų evangelinių patarimų keliu, su didele meile vykdydamas savo vienuolinį pašaukimą ir pasišvęsdamas žmonių — vyrų ir moterų — tarnybai, karštai trokšdamas nuvesti juos į išganymą Jėzuje Kristuje.

Sunkiose gyvenimo aplinkybėse jis niekada neprarado drąsos ir kuo pilniausiai panaudojo gausius savo talentus, kad jie brandintų vaisius jame pačiame ir kituose, visiems tapdamas viskuo, kad visus išgelbėtų (1 Kor 9, 22).

Arkivyskupas Jurgis Matulaitis daugeliui sūnų ir dukterų tapo dvasiniu tėvu. Sveikinu čia esančius marijonų vienuolijos narius ir Nekalto Prasidėjimo seseris. Drauge su jumis prisimenu šių kongregacijų narius Lietuvoje. Jie taip pat džiaugiasi šiuo įvykiu, jį išgyvendami dvasinėje vienybėje su mumis ir mes su jais.

Arkivyskupas Jurgis Matulaitis ypač šiuolaikiniam Lietuvos jaunimui yra tarytum švyturys, kuris nušviečia kelią į savo tautos geresnį pažinimą ir Tėvynės meilę. Ypatingai jis jaunimui kalba apie Kristų, kuris yra istorijos Viešpats ir sielų vadovas. Daugeliui iš jūsų, jaunime, jo pavyzdys tepadeda atsakyti į didžiuosius klausimus, kurie iškyla, ieškant gyvenimo prasmės ir gyvenimo kelio. Iš visos širdies meldžiuosi, kad, arkivyskupui Jurgiui Matulaičiui užtariant, daugelis iš jūsų priimtų kvietimą kunigystės ir vienuolinio gyvenimo kelio. Tokiu būdu tarnaudami žmonėms, jūs tapsite evangelinės žmonių meilės liudytojais ir savo gyvenimu bei darbais būsimoms kartoms perteiksite Jėzaus Kristaus Evangeliją ir nuostabią Dievo meilę.
Skaityti daugiau...
 
JURGIS MATULAITIS PALAIMINTŲJŲ KELIU PDF Spausdinti El. paštas
Kai 1871 m. balandžio 20 d. Marijampolės bažnyčioje kun. Jurgis Cėsna, anuomet baltųjų marijonų generolas, krikštijo iš Lūginės kaimo Matulaičių kūdikį Jurgio Boleslovo vardais, niekam nė iš tolo mintis į galvą neatklydo, kad to vaikučio ateitis bus labai garbinga, kad jis ne tik savo giminei, bet taip pat ir visai tautai bus didelė garbė, kad Bažnyčia tą vaikutį išaukštins viso pasaulio akyse. Jurgučio tėvai buvo Andrius Matulaitis ir motina Uršulė Matulytė iš Vaitiškių kaimo. Jurgutis Matulaičių šeimoje buvo jauniausias ir paskutinis sūnelis. Buvo penki sūnūs ir trys dukterys.

Dievo apvaizdos keliai ir planai nėra išaiškinami žmogiškąja išmintimi. Dievo mintys ateina iš amžinybės gelmių ir nėra tokios pačios kaip žmonių mintys, kurios eina drauge su šios žemės įvertinimu bei trumpa gyvenimo patirtimi. Jei nuo Jurgiuko tėvų būtų priklausę, tai jų mylimiausio vaikučio gyvenimo kelias būtų buvęs daug lengvesnis už tą, kurį Dievas jam paskyrė. Ketvirtuose savo amžiaus metuose Jurgiukas neteko tėvo, o baigus dešimtuosius metus mirė ir jo motina. Jurgiukas liko našlaitis, kurį globojo daugiausia jo sesutė Emilija, vyresnė už jį vos tik dviem metais.

Varganas mokinys

Dar motinai esant gyvai, Jurgiukas pradėjo lankyti pradžios mokyklą Marijampolėje. Į mokyklą iš Lūginės kaimo į Marijampolę buvo apie penki kilometrai kelio. Tai yra daugiau kaip trys mylios. Aštuonių metų vaikui buvo tai ne mažas vargas kasdien nueiti ir pareiti namo. J mokyklą retai kas pavėžėdavo. Motinai susirgus, vaikas neturėjo net šiltų drabužėlių. Kentėjo žiemą šaltį pakeliui į mokyklą ir namie šaltame kambarėlyje miegodamas. Iš to jis įgijo reumatizmą ir paskui kaulų džiovą. Ta kaulų džiova jo neapleido iki pat mirties.
Skaityti daugiau...
 
KRIKŠTO ELEGIJOS PDF Spausdinti El. paštas
Kryžiaus keliai Šv. Petro aikštėje

PIRMOJI ELEGIJA

Tai buvo žemė (ji yra ir bus) šviesi, laiminga,
Bekraštė liepų ir klevų, beržų ir ąžuolų šalis,
Jos pasakišką rūbą siuvo debesys vaisingi,
O žiedlapiai kasas, graži kaip aukso obuolys!
Šalis, kurios akis ir veidą rytmečiai papuošia
Auksiniais spinduliais, o vakarai — sapnų
paslaptimis,

Kada dievai jų dangiškuoju sidabru pajuosia
Ir nešasi bučiuodami jos rožines akis.

Bedugniai ežerai, negalinčios užmigti upės,
Ir Baltija — ta nuotaka aistringa širdimi —
Ją tartum laivą bangose ant rankų audros supė,
Kad būtų ji per amžius ir gyva, ir nemari!
Šalis be rūpesčių gyveno, vėjas žaidė vėją,
Dainavo žmonės ir žaliavo pievos ir laukai,
O žvėrys miškuose ir bitės aviliuos daugėjo,
Ir niekas nežinojo, kas nelaimė, kas vargai.
Skaityti daugiau...
 
TERAPINĖS KULTŪROS ĮTAKA KRIKŠČIONYBEI PDF Spausdinti El. paštas
Pirmoje šio straipsnio dalyje patiekėme terapinės-psichologinės kultūros apybraižą ir jos ryšį su sekuliaristiniu humanizmu bei medžiaginiu (ekonominiu-ūkiniu) pertekliumi.1 Suminėjome ryškės nius šios kultūros bruožus: individo pasinėrimą savyje, subjektyvinę laikyseną, geros savijautos ir sa-vipildos siekį, nusiangažavimą ideologijoms, visuomeninį bei individualinį nuolaidžiavimą. Apskritai, kalbėdami apie kultūrą, turėjome galvoje Bernard J. F. Lonergan'o apybrėžtį, nusakančią kultūrą kaip visumą "idėjų (prasmių) ir vertybių, kurios gaivina visuomenės gyvenimo būdą".2 Vadinasi, čia turime reikalo su valios ir jausmų išraiška, formuojančia žmonių galvojimą ir gyvenimą. Šiandien Vakarų visuomenėje vyraujanti terapinė kalba parodo žmonių galvoseną. O terapijos žodynas beveik išimtinai pabrėžia individo poreikius, interesus, jausmus ir norus. Net įsipareigojimas kitiems ir bendruomenei vertinamas asmeniško pasitenkinimo mastu. Psichologija, ieškodama tiesos individo jausmuose, dar daugiau sustiprina žmogaus pokrypį į savę. Toks galvosenos, jausenos ir veiksenos atsigręžimas j individą ir buvo pavadintas terapine kultūra, kurios horizonte pasirodė psichologinio žmogaus tipo siluetas. Kaip tik šis psichologinio žmogaus terminas "akylesniems skaitytojams" yra sukėlęs klausimų ir abejonių.3 Norėdami tuos neaiškumus pašalinti, padarysime trumpą digresiją.

Dar apie tą psichologinį žmogų
Visų pirma primename, kad psichologinio žmogaus sąvoką negalima aiškinti asmenybės ar klinikinės (terapinės) psichologijos prasme. Terapinei psichologijai rūpi realus konkretus žmogus. Nagi kiekvienas gyvas žmogus, nepaisant jo kultūros, išsilavinimo ar rasės, turi protą, valią, jausmus bei troškimus. Taigi kiekvienas protingas žemės gyvūnas (taip pat ir kiti gyvūnai) turi psichę. Vadinasi, kiekvienas žmogus yra psichologinis žmogus. Užtat psichologijos moksluose kalbėti apie psichologinį žmogų būtų grynas nesusipratimas. Tai būtų tas pats, kaip kalbėti apie šlapią vandenį tarytum gamtoje egzistuotų koks tai dar sausas vanduo. Kaip gamtoje nėra sauso vandens, taip tikrovėje nėra nepsichologinio žmogaus.4 Nuosekliai išeina, kad skirstyti individą į tikrą ar netikrą psichologinį žmogų, kaip tai daro K. Trimakas, prilygtų vandens padalinimui į autentiškai šlapią ir neautentiškai šlapią vandenį. Psichologijos mokslų perspektyvoje kiekvienas žmogus yra autentiškai psichologinis, kaip kiekvienas vandens lašas yra autentiškai šlapias.
Skaityti daugiau...
 
Tėv. BENVENUTAS RAMANAUSKAS, O.F.M. PDF Spausdinti El. paštas
Tėv. BENVENUTAS RAMANAUSKAS, O.F.M., spalio 1 dieną miręs New Yorke.

Tėv. Benvenutas Ramanauskas gimė 1911 m. birželio 12 d. Nemunėlio Radviliškyje ir buvo pakrikštytas Juliaus vardu. Baigęs 6 klases Biržų gimnazijoje, 1931 įstojo į pranciškonų vienuoliją Kretingoje . Tenai tęsė gimnazijos mokslą. Studijuoti teologijos 1935 m. buvo išsiųstas į pranciškonų seminariją Schwaze, Austrijoje. Kunigu jį įšventino vysk. Justinas Staugaitis Telšiuose 1938 m. Iki Antrojo pasaulinio karo darbavosi daugiausia Kretingos parapijoje, po karo — Hanau tremtinių stovykloje. Į JAV atvyko 1947 m. 1954 m. paskirtas į Brooklyno pranciškonų vienuolyną ir jame išgyveno iki mirties. Per tą visą ilgą laiką buvo Aidų administratoriumi. Be to, talkino lietuvių parapijoms, dirbo pranciškonų spaustuvėje ir nuolat rinko medžiagą religiniams straipsniams, daugiausia apie šv. Pranciškų Asyžietį . Straipsnius spausdino Darbininke ir Sv. Pranciškaus Varpelyje. Iš jų, pridėjus dar nespausdintus, susidarė dvi storokos knygos, pavadintos "Broliai, pradėkime" ir "Aš savo dalį atlikau", kurios buvo išleistos 1976 ir 1983 m. Velionis Aidus administravo su dideliu rūpesčiu. Kol buvo jaunesnis, prenumeratos reikalais lankė lietuvių apgyventus miestus. Vėliau dėl amžiaus ir ligos (mirė vėžiu) ribojosi Aidų kartotekos tvarkymu ir techniniais žurnalo parengimo bei išsiuntinėjimo darbais. Labai mylėjo šv. Pranciškų Asyžietį, rinko apie jį literatūrą ir dažnai minėjo kalboje. Sunkią ligą pakėlė kantriai ir net giedrai. Velionis pamaldžiai bei prasmingai gyveno ir pagal savo sugebėjimus daug atliko. Už tokį ilgą administravimą (net 33 metus), be abejonės, jį pagarbiai prisimins Aidų skaitytojai.
 
BŪDINGOSIOS MEDINĖS BAŽNYČIOS IR VARPINĖS LIETUVOJE PDF Spausdinti El. paštas
STATISTINĖ ANALIZĖ

Lietuvos medinės varpinės yra panagrinėtos ir apibūdintos P. Galaunės, A. Jankevičienės, Br. Kviklio ir kitų veikaluose. Išsamiau apie varpines rašyta kitur.14 Nebekartojant tose knygose duotos varpinių architektūrinės klasifikacijos ir konstrukcijos aptarimų, šiame straipsnyje sustosime ties jų išorės būdingiausiais bruožais. Išvados daromos iš 206 medinių varpinių dabartinės Lietuvos plote, nes tiek turime iliustracijų. Dar užregistruota 14 varpinių be iliustracijų. Apytikriai galima priimti, kad XX amžiuje yra buvę ar tebėra apie 250 medinių varpinių ir gerokai mažiau mūrinių. Turint apie 80% visų iliustracijų, jau galima daryti statistines išvadas.

Kaip bažnyčių, taip ir varpinių tankumas Lietuvoje nėra tolygus. Žemaitijos 12-koje rajonų rasta
79 medinės varpinės, tad išeina vidutiniškai po 6,6 varpines rajonui. Aukštaitijai su Užnemune tenka 142 varpinės; padalinus 32 rajonams, išeina vidutiniškai po 4,4. Žemaitijoje yra maždaug pusantro karto tankiau varpinių, negu kitur. Dauguma jų rasta Kelmės rajone (15), Mažeikių ir Telšių rajonuose (po 12). Kitur Lietuvoje suskaičiuota: Kėdainių rajone 9, Alytaus ir Kauno po 8.

Mūsų studijai naudojame varpinių formų klasifikaciją, duotą Lietuvių enciklopedijos XXXIII tome. Suvedame jas į penkias grupes su pogrupiais. Kaip bažnyčių, taip ir varpinių čia naudojamos nuotraukos yra originalios, kitur nespausdintos, išskyrus pav. 28. Dažniausiai matomas medinių Varpinių pavidalas yra III grupės, su stačiomis sienomis, kvadratinio ar kvadratui artimo plano, 54%. Toje grupėje gausiausias pogrupis yra III-B, dviejų aukštų ar tarpsnių pastatai, kurių viršutinis yra laibesnis už apatinįjį. Tik išmtinais atvejais abu aukštai yra vienodo pločio. Reprezentacinėse nuotraukose dažniausiai matome trijų aukštų varpines, kaip Rumšiškių, o tokių yra vos 11%, arba viena iš devynių.
Skaityti daugiau...
 
50 - ASIS PEN KONGRESAS ŠVEICARIJOJE PDF Spausdinti El. paštas


50-asis Tarptautinis PEN klubo suvažiavimas įvyko gegužės 11-17 d. Lugano mieste, Šveicarijoje. Jo tema buvo "Rašytojai ir pakraščių literatūra", pabrėžiant laisvą idėjų tėkmę, nepaisant sienų ir užtvarų.

Kongrese dalyvavo daugiau kaip 500 rašytojų iš visų kontinentų. Valstybių sienų ir pakraščių teritorijų klausimą jie gvildeno iš įvairių perspektyvų — nuo filosofinės iki politinės. Britų kritiko George Steiner'io žodžiais, "radikali siena literatūros akte yra tarp teksto ir prieš jį esančio nebuvimo. Formų išradimas ar sukūrimas (poieisis) yra peržengimas sienos tarp nieko ir suprantamos esybės".

Dalis kongrese programos buvo pašvęsta Vidurio Europai. Daugelis dalyvių pasisakė prieš jos kultūros padalinimą ir izoliavimą. Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas kalbėjo apie mažų kraštų ir kultūrų literatūrų svarbą. Jis pagyrė PEN klubą už jo veiklą prieš "neproporcingą dėmesį kai kurioms pasaulio sritims, nuvertinant kitas." Milošas užsiminė ir apie Lietuvos įtaką savo kūrybai.

Gausias delegacijas į kongresą atsiuntė latviai ir estai. Latvių PEN centrui atstovavo Margrita Ausala iš Anglijos, Margarita Gutmane ir Freds Lamage iš Vokietijos ir kit. Latvių PEN centrui atstovavo iš viso šeši rašytojai iš įvairių Europos kraštų, o estų — penki autoriai iš JAV-ių ir Švedijos.
Skaityti daugiau...
 
MUZIKO JONO ŽUKO DVIGUBA SUKAKTIS PDF Spausdinti El. paštas
Lietuviškame pasaulyje žinomas muzikas — vargonų virtuozas Jonas Žukas šiais metais švenčia savo 80-ąjį gimtadienį ir 50-ąją koncertine sukaktį.

Muz. Žukas gimė 1907 m. lapkričio 12 d. Švėkšnoje, Tauragės apskrityje. Pasaulį išvydo gausioje vargonininko ir gimnazijos mokytojo Kazimiero ir Elenos Žukų šeimoje. Nuo pirmųjų vaikystės dienųjį lydėjo muzikos garsai, nes namuose buvo du puikūs instrumentai: fortepijonas ir maži vargonėliai (fisharmonija).

Pirmąsias muzikos žinias, kaip ir reikia tikėtis, gavo iš savo tėvo. "Debiutą" vargonais atliko būdamas vos penkių metukų. Tėvui, vargonininkui, išvykus su reikalais, per jungtuves oficialią dalį grojo Jonuko sesuo, o likusioj dalyje leido jam "pasireikšti".

Muz. Jonas Žukas, baigęs pradžios mokyklą, toliau mokėsi Švėkšnos ir Ukmergės gimnazijose. Brandos atestatą įsigijo valtybinėje egzaminų komisijoje, išlaikęs visus egzaminus, 1925 metais. Jį Dievas apdovanojo absoliučia klausa (asmuo turįs absoliučią klausą, gali iš klausos atpažinti tonacijas ir atskirus tonus), gera atmintimi ir improvizaciniais gabumais. Tie trys dalykai muzikui yra nepaprastai svarbūs. įstojęs į Kauno konservatoriją, profesoriaus J. Naujalio klasėje 1926-33 metais studijavo vargonus, kartu išeidamas ir pilną teoretinių ir pedagoginių dalykų kursą. Sėkmingai užbaigus mokslą, pedagogų taryba jį rekomendavo tolimesnėms muzikos studijoms užsienyje. Gavęs švietimo ministerijos stipendiją, 1933-37 metais Paryžiuje vargonus, improvizaciją ir kitas muzikos formas studijavo pas pasaulinio masto vargonų virtuozą Marcei Dupprė Valstybinėje konservatorijoje ir Ecole Normale de Musiąue, gaudamas tos mokyklos aukščiausiąjį diplomą "Licence d'Enseignement et d'Execution d'orąue". 1937 m. grįžo į Lietuvą ir tuojau pat buvo paskirtas į Kauno konsevatoriją dėstyti vargonus, improvizaciją ir privalomą fortepijoną. Tuo laiku Lietuvoje ėjęs kultūros ir meno žurnalas Naujoji Romuva, (Nr. 40 (350) 1937 m. rugsėjo 26 d.) rašė: "Vargonų klasė šiais mokslo metais papildyta dar vienu mokytoju. Iki šiol buvo du. Dabar pakviestas baigęs Paryžiaus vargonų studijas Žukas."
Skaityti daugiau...
 
PROF. JONĄ DUMČIŲ ATSIMINUS 1905 — 1986 PDF Spausdinti El. paštas
Prieš mane pora lapų "Literatūros ir meno" (1985 kovo 16), gautų iš Lietuvos. Straipsnyje "Filologo kelias" prisimenamas Jonas Dumčius, kovo 20 sulaukiantis 80 metų. Yra ir nuotrauka.

Tai mano bendraklasis Sakių gimnazijoj. Iš nuotraukos neatpažinau. Per ilgai nesimatėm. Tačiau gyvai prisiminiau gimnazijos ir studentavimo metus (1918 - 29), kai vaikščiojom tais pačiais koridoriais, siekdami mokslo.

1918 m. pavasarį "Žiburio" draugija įsteigė Sakiuose gimnaziją su pirmosiom dviem klasėm. Į II klasę egzaminus išlaikė ir 13-metis Dumčius.

Sakiai tada buvo didelis užkampis, vietinių vadinamas kibirmiesčiu. Apskrities centras buvo Naumiestyje, vėliau pavadintame Kudirkos Naumiesčiu. Įsteigus gimnaziją, mokiniams labai trūko butų.

Dumčiaus tėvas, turtingas ūkininkas, ilgai negalvojo. Striūpų priemiestyje vasarą nupirko sklypą žemės ir mokiniams pastatydino dviejų butų namus. Pietiniame bute trečdalį atidalino lentomis ir sūnui vienam įrengė kambarį. Čia jis ir gyveno visus septynerius metus iki gimnazijos baigimo 1925 pavasarį.

Mokinys Dumčius buvo gabus, bet didelis individualistas. Kas jam patiko, mokėsi gerai. Buvo geriausias mūsų lotynistas nuo pat II klasės. Mėgo ir kitas kalbas. Bet III klasėj iš aritmetikos ir VI klasėj iš algebros turėjo pataisas. Tada pasispaudę ir pataisas išlaikė labai gerai.

Sakių gimnazija buvo klasinė. Ketverius metus (1923 - 27) buvo mokoma ir graikų kalbos, pradedant V kl. Kai ją įvedė, mes I laida jau buvome pasiekę VII klasę ir mums graikiškai mokytis nereikėjo. Bet Dumčius pats savanoriškai jos pramoko iš žemesniųjų klasių.

Negana to. Tėvo brolis buvo kunigas Amerikoje. Smulkiau nežinau, bet Dumčius buvo pramokęs ir anglų kalbos. Turėjo angliškai Cezario vertimą, aišku, gautą iš dėdės.
Skaityti daugiau...
 
PAREIŠKIMAS VILNIAUS ARKIVYSKUPIJOS KLAUSIMU PDF Spausdinti El. paštas
Ryšium su Lietuvos krikšto 600 metų sukakties minėjimu išeivijoje pradėta akcija prašyti popiežių, kad Vilniaus arkivyskupiją priskirtų prie Lietuvos bažnytinės provincijos.

Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto valdyba, apsvarsčiusi šį klausimą, pareiškia:

1)    Vilniaus arkivyskupijos dalis, kuri yra Kremliaus prie Lietuvos priskirtoje teritorijoje, faktiškai yra atskirta nuo Lenkijos bažnytinės provincijos. Jos apaštaliniu administratoriumi popiežius yra paskyręs vysk. J. Steponavičių, kuris, deja, yra sovietų valdžios ištremtas, tačiau jo pareigas eina kun. V. Gutauskas. Vilniaus apaštalinis administratorius yra pilnateisis Lietuvos vyskupų konferencijos narys ir neturi jokių ryšių su Lenkijos bažnytine provincija.

2)    Prieš II pasaulinį karą buvusi Vilniaus arkivyskupija yra faktiškai padalinta į tris dalis dėl susitarimų Jaltoje ir Lenkijos - Sovietų sąjungos sienų sutarties 1945 m. Pietinė jos dalis tebėra Lenkijos bažnytinės provincijos dalis su centru Baltstogėje, kurią valdo atskiras apaštalinis administratorius, o šiaurinė dalis, kuri Kremliaus yra priskirta prie Gudijos, neturi jokio apaštalinio administratoriaus.
Skaityti daugiau...
 
MŪSŲ BUITYJE PDF Spausdinti El. paštas
—    Prez. Ronald Reagan liepos 24 d. paskelbė "Pavergtų Tautų Savaitę". Po paskelbimo jis dalyvavo ukrainiečių salėje Vašingtone ta proga surengtame pobūvyje.

—    Molotovo - Rbbentropo sutarties minėjimas įvyko Vilniuje. Pradžioje susirinko apie 500 žmonių, bet dienos būvyje demonmstrantų skaičius išaugo iki 3000. Areštų nebuvo.

—    Vysk. Paulius Baltakis, O.F.M., lydimas kun. Eduardo Putrimo, rugpjūčio 11 - rugsėjo 1 lankė Suvalkų Trikampyje ir Lenkijoje gyvenančius lietuvius. Tiek Lenkijos aukštosios dvasiškijos (kardinolų ir vyskupų), tiek lietuvių jis buvo nuoširdžiai priimtas. Ypač daug nuoširdumo jam ir lietuviams rodo naujasis Lomžos vyskupas, kurio jurisdikcijoje yra Suvalkų Trikampis. Jis popiežiaus paskirtas išlyginti anksčiau sutrikusiems lietuvių santykiams su lenkuojančia dvasiškija. Dabar ten lietuviai katalikai gavo savo pamaldoms pilną laisvę.

—    Kun. dr. Viktoras Rimšelis, M.I.C., marijonų vienuolijos kapituloje perrinktas provinciolu šešeriems metams. Į tarybą išrinkti kunigai S. Saplys, B. Vaišnora, J. Duoba ir T. Roth.

—    Lietuvių Tautodailės Instituto 10 metų veikimo sukakčiai paminėti birželio 27 - rugsėjo 15 "Nemuno" galerijoje Chisamore Point, Gana-noque, Ont., surengta paroda. Galerijos savininkas — Tomas Regina. Lietuvių Tautodailės Institutas įsteigtas 1977 m. dail. Anastazijos Tamošaitienės pastangomis.
Skaityti daugiau...
 
ČESLOVO MILOŠO "NEPASIEKIAMA ŽEMĖ" PDF Spausdinti El. paštas

Czeslaw Milosz: UNATTAINABLE EARTH. New York, Ecco Press, 1986.

"Unattainable Earth" (Nepasiekiama žemė) — šiuo pavadinimu Amerikoje pasirodė pirmoji Česlovo Milošo poezijos knyga anglų kalba po Nobelio premijos įteikimo jam 1980 metais. Prieš porą metų išėjęs lenkiškas originalas buvo pavadintas "Žemė — perdidelė, kad ją būtų galima suprasti". Eilėraščius išvertė pats autorius su poeto Roberto Hass'o pagalba.

Si Milošo knyga turi ypatingą struktūrą. Tai jo paties ir kitų rašytojų tekstų — eilėraščių, citatų, laiškų, aforizmų, filosofinių apmąstymų — rinkinys, primenantis poetinį dienoraštį. Įvairios knygos dalys "kalbasi" tarp savęs, ir skaitytojas, tarsi, seka patį poeto minties ir vaizduotės siūlą.

"Nepasiekiamą žemę" gaubia Apokalipsės — pasaulio pabaigos, kosminės katastrofos — dvasia. Istorija Milošui dažnai primena kovos tarp gėrio ir blogio sceną. Iškyla tradicinis teologijos klausimas — kaip suderinti Apvaizdos gerumą ir blogio viešpatiją? Mėgindamas atsakyti į šį klausimą, Milošas cituoja ištrauką iš savo draugo Jozefo Čapskio laiško:

"Nusikaltimai, neteisybės, Lenkijos žlugimas, jos didybė ir menkystė, jomis trypiama jaunoji karta — ar mes visa tai turime vadinti Apvaizda?" — klausia Čapskis ir nurodo į panašią problemą penktame šimtmetyje, kai Romą užėmė barbarai, daugelis romėnų pabėgo į Siaurės Afriką, kur dar tebebuvo gyvas šv. Augustinas. Pabėgėliai pasipiktinę jo klausė, kodėl Dievas taip baudžia krikščionišką Romą? Sv. Augustinas atsakė, jog negandos, nelaimės, katastrofos visad buvo neišvengiama istorijos dalis.
Skaityti daugiau...
 
ANTANO VAIČIULAIČIO "VIDURNAKTIS PRIE ŠEIMENOS" PDF Spausdinti El. paštas
Antanas Vaičiulaitis, VIDURNAKTIS PRIE ŠEIMENOS. Čikaga, Ateities literatūros fondas, 1986. 130 puslapių. Kaina 7 dol.

Malonu pasveikinti seną žodžio meistrą Antaną Vaičiulaitį su nauju smulkiosios prozos rinkiniu. Jis aprėpia maždaug tą patį tematinį lauką, po kurį jau ir anksčiau Vaičiulaičio vaikštinėta: apysakos iš Suvalkijos kaimo gyvenimo, kartkartėmis vienu kraštu užkliudančios pasakų pasaulį, ir fantazija atsiūtos poringės apie tolimas vietas, laikus ir žmones. Tik šį kartą lyg ir aiškiau darosi, kad tie visi elementai nėra iš tiesų pirmoj eilėj temos dalykas, bet greičiau stiliaus: svarbu yra, kaip sukrinta žodžiai, kaip jie nuaudžia teksto margą raštą. Svarbu, kad būtų išlaikyta žodžių darna ir trapus sakinio grožis, kad smulkmenos prasmingai įsiterptų į plačiuosius pasakojimo apmatus ir kad iš to visko išplauktų savita nuotaika: ir jumoro, ir gailesčio lašelis, ir saldus pasakų skonis, kas, bent jau valandėlei, švelnina žmogų. Beveik galima sakyti, kad šitaip suprastas stilius ir yra Vaičiulaičio pagrindinė tema, o šiame rinkiny randami žanrai: realistinis pasakojimas, pasaka, vaiko sąmonės akiračio vinjetė, tolimos šalies legenda — yra įvairūs tos temos išraiškos aspektai.

Tarp realistinių dalykėlių ypač vykusi yra pati pirmoji trumpa novelė "Vieversė". Pagrindinis jos veikėjas, toksai Justinas Vingrelis, kaimo mokytojas ir gyvenimo nenusisekėlis, praranda savo jaunystės meilę dėl to, jog baukšti jo siela nedrįso patikėti, kad laimė jam galima; po to ir dėl to paties praranda progą susiartinti ir su kita moterim miestelyje, kur jis buvo perkeltas. Tada grįžta pas savo "Vieversiukę" išdėstyti savo meilės ir randa ją jau ištekėjusią už kito. Novelės gale herojus sėdi smuklėje prie silkės ir svogūno ir miega.

Tokių žmonių yra pas Čechovą, tik jis jų nesigaili, o greičiau palieka pačiam skaitytojui nuteisti (tuo nuteisiant ir save). Iš Vingrelio gi pasijuokti kažkaip nesinori, ir skirtumas yra tame, kaip išdirbamos detalės. Čechovo sausi autoriaus pastebėjimai, veikėjų tuščios svajonės, smulkūs apmirusios aplinkos niuansai, pusiau ištarti ir visai neišgirsti žodžiai atskleidžia neigiamai vaizduojamo žmogaus tuščią širdį ir sukempėjusias proto liekanas. O Vaičiulaičio Vingrelis, jaučiame, turi sielą, kurios gailėtis galima, nors, tiesa, ne per daug. Kaip to pasiekia autorius? Visų pirma tuo, kad išvysto pasikartojančius, Vingrelio asmenį ir padėtį simbolizuojančius motyvus ir apsupa juos žmogiškos šilumos turinčiomis detalėmis.
Skaityti daugiau...
 
BRADŪNO SUKAKTUVINĖ KNYGA PDF Spausdinti El. paštas
Nors krikštytojai dažnai naikindavo jiems keistus religinius simbolius, liaudis juos išlaikė, sutapatindama, sujungdama senąją saulės, mėnulio, žvaigždžių reikšmę su naująja Šviesa, Tiesa. Po daug metų dabar galų gale pripažįstami ir išpažįstami senojo lietuvių ir naujojo krikščionybės tikėjimo panašumai, išvedant, kad vienas ir tas pats kelias lietuvių tautą per amžius vedė iš tamsos į šviesą, iš baimės į gyvybę. Tai tuoj suprato, pavyzdžiui, dievadirbiai, koplytėlėse suderinę senus ir naujus ženklus, lietuviams tuoj pat suprantamus.

Šitie ženklai ir yra Kazio Bradūno naujosios poezijos knygos turtas. Pats knygos pavadinimas, "Krikšto vanduo Joninių naktį", parodo, kad poetas vienu žvilgsniu ir vienu jausmu aprėpia visą ilgą Lietuvos dvasišką gyvenimą nuo senųjų papročių iki krikšto įžangos į naująjį supratimą.

Bradūno knyga gražiai išleista Čikagoje 1987 metais Ateities literatūros fondo. Dailininko Vytauto Virkau pritaikytos liaudies skulptūros knygos skyriams, atskirti jungia vaizdinę ir žodinę kūrybą. Kaip savos yra tos religinės liaudies figūros, taip artimi Bradūno eilėraščiai — jų žolė, ramunė, rasa, ąsotis, šulinys, žaltys, velnias ir... Dievas Dievulis.

Formalus knygos suskirstymas į šešias dalis, kiekviena dalis po dvylika eilėraščių, primena laiko padalinimą ne vien j dienos ir nakties valandas, bet ir j liturginius momentus, kanoniškas valandas (kurių, tačiau, yra septynios). Kiekvienas skyrius prasideda antifona, lyg įvadu į sekančius eilėraščius, į psalmes ar giesmes, kurių tema — krikštas, žodis, poezija, mirtis ir lietuvių tautos istorija. Kadangi požiūris yra liaudiškas, tradicinis ir, aišku, poetiškas, klausimai išreiškiami ir padėtis pristatoma įvaizdžiu, o ne teologiška analize. "Antifona IV", pavyzdžiui, priešpastato tai, ką "Išgelbėjom" ir tai, nuo ko "neišgelbėjai, Viešpatie" (48). Priedainis rauda skaudžiai kartojasi — "Neišgelbėjai ... Neišgelbėjai" — ir baigiasi litanijos invokacija "išgelbėk mus, Viešpatie". Sis eilėraštis Senojo Testamento modeliu išreiškia skausmą ir tam tikrą skundą, net priekaištą, teologiškai neįmanomą, bet žmogiškai suprantamą ir jaudinantį. To eilėraščiui užtenka.
Skaityti daugiau...
 
PABALTIJYS VIDURIO EUROPOS KULTŪROS METRAŠTYJE PDF Spausdinti El. paštas
Michigano universiteto Amerikoje leidžiamas metraštis "Crosscurrents" — "Kryžminės srovės" šiandien yra tapęs pagrindiniu Vidurio Europos kultūros organu. Cenzūros neribojamas, jis apima svarbiuosius tos kultūros kūrėjus, išreiškia jos gylį bei įvairumą.

Šios metraščio savybės atsispindi ir 1987 m. pasirodžiusiame šeštajame metraščio numeryje. Jame rikiuojasi ryškūs šios kultūros pavyzdžiai, stengiamasi aptarti jos esminį pobūdį. Kai kurie autoriai Vidurio Europą apriboja buvusios Habsburgų imperijos valdomis. Metraščio redakcijai Vidurio Europa daug platesnė sąvoka — jon įeina ir Lietuva, Latvija bei Estija. Redakcijos patarėjų komiteto sąraše sutinkame Yale universiteto profesorių Tomą Venclovą, Nobelio premijos laureatą Česlovą Milošą, čekų rašytojus Milaną Kunderą bei Jozefą Škvo-reckį, vengrų romanistą Gyorgį Konradą ir kitus žymius autorius.

Savo straipsnyje "Variacijos Vidurio Europos tema" jugoslavų rašytojas Danilo Kiš taip apibūdina šios srities kultūrą ir jos kūrėjus: juos jungia geismas pasisavinti Europos geneologinį medį, kurio rytinės šakos priklauso tam pačiam kamienui ir kurias maitino tie patys viduramžių, religijos (ar religijų), renesanso, baroko syvai. Terminas "Vidurio Europa" taip pat reiškia teisėtą troškimą, kad šis bendras kultūrinis palikimas būtų pripažintas.
Skaityti daugiau...
 
ATSIŲSTA PAMINĖTI PDF Spausdinti El. paštas
Kęstutis K. Girnius: PARTIZANŲ KOVOS LIETUVOJE. Išleido Į Laisvę fondas lietuviškai kultūrai ugdyti.

Čikaga. 1987. 422 p. 24 puslapiai vien tik dokumentinių fotografijų. Knygoje teigimai paremti gausiais informaciniais šaltiniais. Mūsų partizaninėje literatūroje niekas nėra parašęs išsamesnio veikalo. Jis taip pat ir mokslinis. Už tokio lygio veikalą atitinkamose aplinkybėse būtų galima gauti istorijos daktaro laipsanį. Įdomus taip pat metodas. Autorius veikalo įžangoje rašo: "Sąmoningai vengiau dalies temų, kurios plačiai žinomos ir kitų jau aprašytos. Tad knygoje nėra atskirų partizanų vadų biografijų ir detalesnių mūšių aprašymų su žuvusių partizanų ir jų priešų skaičiais. Nemėginau trumpai aptarti ar bent paminėti visų žinomų partizanų dalinių veiklą ar sudėtį... Daugiau dėmesio skyriau teoriniams klausimams, kurie man asmeniškai arčiau širdies ir per mažai svarstomi". Tai itin prisideda prie knygos aktualumo. Kaina nepažymėta. Užsisakoma šiuo adresu: Į Laisvę Fondas, c/o Alfonsas Pargauskas, 8908 W. Bufferfield Lane, Orland Park, IL 60462.

Anatolijus Kairys: AUKURAI IR ALTORIAI. Krikšto eilėraščiai. Iliustracijos Vlado Vijeikio. Išleido Lietuvių literatūros bičiuliai. 96 p. Kaina 5 dol. Autorius yra vienas produktyviausių išeivijos rašytojų, plačiai pasireiškęs dramomis, komedijomis, romanais, poezija, libretais. Kaip antraštė liudija, šio rinkinio eilėraščiai yra susiję su Lietuvos krikštu ir tuo praturtina negausią jubiliejinių metų literatūrą. Ypač jautrus eilėraščių ciklas "Krikšto elegijos".
Skaityti daugiau...
 
VIRŠELIAI PDF Spausdinti El. paštas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai