Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
NARSA GYVENTI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė V. K.   
JURGIS GLIAUDĄ: Narsa gyventi. Romanas. Viršelis Vilijos Eivaitės. Lietuviškos Knygos Klubo leidinys. 1978 m. 310 psl.. Kaina 6 dol.

Šiame romane J. Gliaudą imasi nesenų ir dar tebeaktualių problemų. Brutalaus džiunglių karo padariniai, sužaloti kūnai ir sielos, tėvų materializmas ir suamerikonėjimas, vaikų pasimetimas ir susvetimėjimas, medžiagos ir dvasios santykis, anapusinis gyvenimas ir slaptingi dvasios mokslai, mirusiųjų ir gyvųjų ryšiai, gitaristų sąjūdis, negimusios gyvybės žudymas, turtas — blogio ir gėrio šaltinis, — visa tai čia paliečiama.

Beveik visos šios problemos kyla pagrindiniam romano veikėjui Albinui Karkai. Antraeiliai asmenys tik paryškina detales. Albinas — retas, bet galimas atvejis mūsų gyvenime. Augo šeimoje, kur tėvas galvojo, jog mažosios tautos, kaip ir mažieji verslininkai, turi pradingti. Draugavęs su "etniniais" skautais, vėliau, tėvo pritariamas, nuo lietuvių nutolsta ir stengiasi pritapti prie amerikiečių, nors ir nesėkmingai. Universitete skaito Rytų, graikų ir vokiečių filosofus, ieško žmogaus esmės. Fronte galutinai subyra etninės liekanos ir Dievo sąvoka. Galvoja, kad etninis pradas trukdo išsiskleisti asmenybei. Tik romano gale tėvas Gedmilas jį kiek suartina su savąja tauta.

Pareigingas, nedezertyravęs, kaip daugelis tikrųjų amerikiečių, atlikęs kario pareigas fronte, pervargęs ir susimaišęs grįžta namo. Visos buvusios vertybės jam atrodo griuvusios. Normali namų aplinka nepakenčiama, ardo nervus. Savo būtį pripildo teoremomis apie gyvenimą, "Gyvenimas didelė kiaulystė". Jaučiasi kaltas dėl savo egzistencijos. Bet kartais sublyksi toje sąmonės naktyje ir šviesa. Didmiesčio gyvenimo šlykštybėms jis abejingas. Gatvėse nepakenčia žmonių tvano. Labiau priimtina jau nesibaigianti automobilių juosta. Jam atgrasus miesčionis, kurį gaivina pinigas su nužudytųjų galiūnų profiliu.

Didmiesčio centre ieško televizijoje matytų slaptingų namų, kur turėtų jam atsiskleisti būties paslaptis. "Aš noriu rasti egzistencijos prasmę, kad dvasia miršta, o materija išlieka". Toks ieškojimas, kai prarastas tikėjimo ir realybės jausmas, šiandien ne vieną verčia siekti kažkokių paslaptingų jėgų už prigimties ribų. Ta mintis Albiną ilgai persekioja, kol galop jam pavyksta atsitiesti.

Su tėvais gyventi negali, bet jų skiriamą "pensiją" priima; gyvena viengungio stiliumi, permąstydamas savo gyvenimą. Karo raudų nepajėgia išlyginti jokia moteris. Susitikinėja su Gabija, taip pat tėvą palikusia "etnike". Bet gilesnis dvasinis ryšys jų neriša. Jaučiasi pasenęs, nes "gyvenimas lenkia, ne amžius". Kartą apsigėrę juodu nueina per toli. Jis bando tai nuleisti nieku, bet Gabijai tai ne eilinis meilės nuotykis: ""Kvailuti, . .. tokios padėtys labam riša" (77 psl) Jis vis dar neatsigavęs po karo sukrėtimų ir moralės dėsniais nesivaržo: kylančias gyvenime dilemas jis nori amputuoti, tarp jų ir Gabijos dilemą. Tokia amputuotina dilema tarp kita ko yra jam dr. Norkaus mirtis. Bet sąžinės kirminas graužia, ir jaučiasi prieš Gabiją apgaviku.

Klajodamas užeina miesto parke valkatyno nirvaną ir susidomi valkatų filosofija. Vienas toks "galvočius'' dėsto, kad velnias piktiems žmonėms įduoda šautuvą geriems žmonėms žudyti. O Dievui vis tiek, ką mes apie jį galvojame. Atspėjęs, kas graužia Albiną, sakosi pats viską išsprendęs: liko tik veja, grynas oras ir lengvas savo galo laukimas. Valkatyno epizodas, beje, iš gražiausių romano vietų.

Vienišo Albino gyvenime gitara beveik atstoja moterį; jos forma, juodas apvalkalas, jautrus palietimas, stygų gnaibymas, desperatiškas gitaristo sūpavimas — viskas kalba apie moterį. Gitara — taikos ir kuklumo simbolis. Gitaristai skambina didžiausiai išgyvendami, su visa aistra, tragiškomis, apsiblaususiomis akimis ir dainuodami spazmatišku balsu. Dainos turinys labai skurdus, kartais tik pora žodžių. Bet gitaristas klausytojus hipnotizuoja, stumia į transą. Šitas ekstazės siekimas būdingas ne tik gitaristams, bet ir kai kuriems religiniams sambūriams. Gitarą Albinui dovanojo fronto draugas Džeimsas, netekęs abiejų rankų. Aplankęs laimingai vedusį Džeimsą, jaučiasi netekęs draugo (tai būdinga viengungių savijauta, kai draugas veda...), nepagalvodamas, ką jis gali duoti savo draugui ir ką gali mylinti žmona.

Ir Albinas bando dalyvauti gitaristų festivalyje, bet pacifistai apšaukia jį žmogžudžiu; viskas baigiasi muštynėmis, kur garbingas kovotojas suskaldo savo gitarą į akiplėšos mo-tociklisto galvą. Kai ir talentingas gitaristas, jo draugas Pedras, pasisako prieš jį, Albino dvasioje įvyksta persilaužimas. Jis jaučia, "kad visi jo draugai, gyvi ir žuvę, netekę rankų ir kojų, akli ir neakli, atgulę metaliniuose karstuose . . . patenkinti, patenkinti, patenkinti" (246 p.) Albinas ryžtasi grįžti į universitetą ir toliau būti sportininku.

Albiną vientulystėje gal labiausiai guodžia dr. Norkaus dovanotas šuniukas Ajaksas — jo atsidavimas ir prieraišumas, tiesiog dievinimas savo šeimininko. Ajaksas atspėja jo mintis, norus ir nuotaikas ir rodo civilizacijos nesugadinto gamtos padaro jaudinančią ištikimybę savo globėjui. Būdinga — Ajaksas greitai žūna, lyg, rodos, dr. Norkus jį vėl būtų atsiėmęs. Nesame šunų dideli gerbėjai, betgi turime pripažinti, kad scenos su Ajaksu išimtinai geros romano vietos. Tik kremacija ir urnos laikymas pagarbiausioje vietoje atrodo persū-dymas. Panašių gražių lapų apie šunį ir žmogų randame ir A. Tūlio novelėse, kaip "Dovydas", "Šuo žino" ir "Silvestras, Alebastras ir Aldona" (paskutinės dvi nespausdintos).

Negimusios gyvybės saugojimo problema iškyla daugiau ryšium su Gabija, modernia, išlavinta ir valinga moterim. Palikusi "superdžentel-meną" tėvą, ji gyvena viena. Iš draugės virtusi Albino mylimąja, ji išgyvena vidaus kovą — gimdyti ar nužudyti negimusį kūdikį. Žmoniškumas nugali. Nugalėjusi ir abejones dėl Albino paveldėto milijono ir žmonių laikomo pusdieviu, įsitikinusi, kad Albinas yra gyvas žmogus ir tikras vyras, ji sutinka būti jo žmona. O jos svyravimas dėl Albino štai koks: "Aš nenoriu, kad mano elegantiškiausias, korektiškiausias, santūriausias tėvas mane pagirtų: o, Gabija, tu gudri mergaitė!". Gabijos taurumas galutinai nulemia Albino sugrįžimą ir atsistojimą ant kojų-

Tėvas Gedmilas, iš etninio vienuolyno, kur kalbama angliškai, pradžioje atstumianti saloninio kunigo figūra: išpuoselėta išorė ir elgsena, madingos pažiūros (vertina sportą, "kovotojas su stichija" — lietumi!), įdomus pasakotojas, milijonieriaus Norkaus dvasininkas (ak, tie apie turtuolius besisuką dvasininkai!). Ilgainiui atsiskleidžia gilesnis Gedmilas. Jis dėsto Albinui, kad dabar nėra sąlygų, įegzaltuojančių iki dvasinio praregėjimo. Modernus žmogus abejojąs ir ieškąs visą gyvenimą. Iš vienišumo baimės žmogus ieško sąlyčio su Dievu. "Jeigu nori prasmingos būties, užbėgti už akių sunkioms dilemoms, gyvenk, Albinai, pagal sąžinę" (41 p.). Tada gyvenimas įgauna prasmę. Pats Gedmilas vienišumo nejaučia, o gyvenimas pilnas džiaugsmo, skausmai parengia džiaugsmui. Jo misija — nešti dvasinį džiaugsmą ir stiprybę. Jis vertina lietuvių stiprius nervus ir ekonominius sugebėjimus. Jis taip pat ir tautinės dvasios gaivintojas. Tarp ko kita, dovanoja Albinui lietuvišką juostą, kad ta, kaip simbolis, atneštų dvasios ramybės. O svarbiausia, įtikina Albina neatskleisti dr. Norkaus paslapties. Tai aukos šventumas. Ir Albinas, įžvelgęs tėvystėje savos mirties nugalėjimą, mato egzistencijos prasmingumą ir gyvenimo gerumą. Dabar Albinas supranta, kaip Džeimsas gyvena, be gitaros, jis pats be Ajakso, o tėvas nesuprasdamas Norkaus paslapties, o motina — po slaptybių kauke: "Kokia jų visų narsa gyventi!' (295 p.). "Žinoti ir gelbėti kitiems gyventi. Tai tolerancija paslapčiai, kuri galėtų žudyti savo mylimuosius (297 p.).

Šalia šių ieškančių, svyruojan; kovojančių ar kitus pakeliančių v kėjų yra grupė materialistų, naudžių, egoistų ar egotistų. Jų viršūnėje — paslaptingasis dr. Norkus, genialus verslininkas, elegantiškas turtuolis, užkietėjęs egotistas, meno mėgėjas, tobulai įsitaisęs prabangiame bute, pavyzdingas atletas, žavesio pilną gyvenimą baigęs automobilio katastrofoje, turtus palikdamas Albinui. Iš pradžių Albinas priblokštas, nenori trauktis iš plavinėjančio gitaristo kelio. Galop tvirta Gabijos ranka ir Gedmilo žodis betgi padaro iš jo vyrą.

Tėvas — verslininko įsikūnijimas. Mirus dr. Norkui, jam rupi, kad nustojo gero partnerio; Nei religijos, nei tautinės sąmonės jo šeimoje nė kvapo. Kad čia lankosi iškilus vienuolis, tai namams garbė, o verslui irgi naudinga. Kad sūnus geras sportininkas, tai verslui gera reklam.: Motina buvo ir tebėra labai graži. Istoriją su dr. Norkum ji puikiai slepia po matronos ir geros aktorės laikysena. Teatriškas ir velionio pagerbimas — prie pietų stalo jam rezervuota vieta ir raudona rožė. Į Gabiją ji iš anksto jau žiūri anytos akimis. Gabijos tėvas Troškūnas — miesčioniškumo viršūnė, išsipūstęs— kaip anglų lordas, o dideliame savo automobilyje — kaip laidotuvių įstaigos pareigūnas.

Turtuolių reikalus tvarko tolygios įstaigos. Jose blizgesys, orumas, tobulas efektyvumas: "Įstaigoje pleveno savotiškas orumas, kurį sugeba įteigti tik teisė ir medicina, kada su šiomis profesijomis susitinka tų profesijų ritualo, paslapčių, painiausios kazuistikos ir profesinio žargono neišmanąs klientas, jis būna sutriuškintas savo neišmanymo" (225 p.). Čia dirba elegantiškos, beveidės ir paslaugios mašinistės. Panašūs ir vyrai — išsipustę, masažuotais veidais, manekenų išraiškomis.

Autoriui teisininkų pasaulis gerai pažįstamas. Ir čia geriausi knygos puslapiai. Tiksliai, su karčia ironija autorius transakcijų ritualo svarbumą lygina su minučių svarba fronte. Šitos ciniškos^arjeigos pritrenkia neišmanėlį Alįnną ir sukelia jo pasibjaurėjimą. Panašios ironijos yra lyginime gitaristų su fronto kariais džiunglėse; panašiai su Beethoveno biustu, karvelių suterštu, su verslininkų vėliavomis ir herbais. O gyvenimo ironija ir Norkaus, tobulo atleto, žuvimas po sunkvežimiu.

Beveik visi romano veikėjai — lietuviai. Jie plaukia per didžiuosius biznio vandenis. Tautybei, "etniškumui" čia nėra vietos. Ir paties žmoniškumo ne kiek belikę: turtas, išorinis blizgesys, brangūs baldai, zodiakinės lovos juos užgožę. Daugumas ir gitaristų iš panašių amerikiečių šeimų.

Veiksmo palyginti nėra daug, o apstu pagrindinio veikėjo svarstymų, ieškojimų. Subtiliai išanalizuotas karo poveikis doram kariui, duota jo charakterio raida ir įvairių gyvenimo situacijų poveikis jam. Abejonių gal tik kiltų dėl paslaptingo namo ieškojimų, slaptingų laiškų, Charono kelto ir ypač lietuviškojo vėlių suolelio. Tokioje šeimoje augdamas ir su lietuviais anksti nutraukęs ryšius, greičiausiai Albinas nebus apie tą suolelį girdėjęs. Nelabai įtikina Albino sapnas ir pabrėžimas žuvusio prezidento atvaizdo ant pinigų. Bet Albinas tikrai gyvas ir įdomus. Tokie ir visi, kad ir trumpai teapibrėžti, veikėjai.

Stiprių vaizdų Gliaudą duoda daug. Pvz.: lietus įkaitusiame didmiestyje, saulėta diena ir spiginančios vitrinų šviesos, krautuvių vitrinų atakos, iškabintų gitarų vaizdas. Štai knygos pirkėjas: "jo ilgi, juodi ir riebūs plaukai kabo iki pečių, dengia pakaušį. Jo antakiai tirštai šeriuoti. Akys taip primerktos, kad jų nematyti, tik plyšiai. purslas seilių iškilo ir nesprogo kairiam burnos krašte" (10 p.). Įsimintinas kontūzų vaizdas, scenos valkatyne, Norkaus kremacija, teisinis ritualas, Norkaus buto aprašymas. Yra gražių palyginimų — brilijantai lyginami su žvake laidotuvėse, Norkaus buto vėsa su kapų duobe.

Viena kita pastaba apie kalbą. Vietomis jaučiama anglų kalbos įtaka. Rašoma: esu šaltas, užuot ramus; jeigu mano motina padarytų, kaip aš ketinau, aš neturėčiau šio gyvenimo — jeigu motina būtų padariusi, kaip aš ketinau, aš nebūčiau gimusi, aš negyvenčiau; aš laimingas ateidamas —man malonu ateiti, aš laimingas, kad galiu ateiti. Jei autorius rašo norėdamas pabrėžti, kad čia veikėjai kalba angliškai, tai be reikalo: visi suprantame, kad atitrūkę nuo savo tautos rašytojai taip daro. Bet tokioms svetimybėms negalima leisti į mūsų kalbą lietis. Arba posakiai: šaukė juos ponas ir ponia — juos vadino ponu ir ponia; sudėti trobą — statyti trobą; apleidęs automobilį — palikęs automobilį (nenorima pasakyti, jog automobiliu nesirūpina, leidžia gesti, o — išlipo ir nuėjo). Vengtina tokių posakių: Maniera eiti lengva; neleisdamas cigarete užmigti; ten nebebus mano kojų (mūsų kaimiečiai sakytų: mano koja ten nepastovės). Neaiški tokia vieta: . . . įprastas teškesys per užaukusį latakėlį sudundėjo kambario tyloj (245 p.). Gal: užakusį latakėlį? Beje, kavinuko teškesys nedunda. Žodyno netikslumai: užropo — užropojo; sūpojosi — sūpavos, erzlus — irzlus; šuleris — apgavikai sukčius; batų properša — batų skylė, kontūzijos padargas — kontūzijos padarinys, pasekmė; gulėjo pilvais - gulėjo kniūbsti; plakė grindų dangalą — patiesalą; iškepė kiaušinienę - išsikepė kiaušinienę (kepėsi juk sau); užmovė akinius — užsidėjo akinius; nukirto vandeni — užsuko, sustabdė vandenį; prie pigiųjų knygų statyklų — stalų, dėžių; raumenų lavinimo štangas — metalinius mankštos strypus; našu suvesti disputui — naudinga būtų, gera, įdomu suvesti disputui. Rašome: ne pasruvę, o pasruvę, ne lėki, o leki (esamasis laikas). Panašių pavyzdžių čia būtų nemaža.

Eivaitės viršelis kondensuotais bruožais gerai išreiškia herojaus pergyvenimus.

Kiekvienas geras romanas turtina mūsų dvasios pasaulį, atskleisdamas žmonių gyvenimo problemas, siekimus, kovas, kurdamas naujus žmones. To viso čia apsčiai randame. Yra eilė naujų įsimenamų veikėjų. Pirmiausia Albinas, toliau tėvas Ged-milas, Gabija, dr. Norkus, Pedras, abu tėvai, Troškūnas, Džeimsas. Tai savotiški mūsų dienų gyvenimo dokumentai. Puikūs didmiesčio gyvenimo paveikslai: žmonių ir mašinų srautas, valkatyno nirvana, krautuvės, laidotuvės, teisinės įstaigos, gitaristų festivaliai. Romano vertę žymiai pakeltų didesnis dėmesys kalbos reikalams. Kada nors mūsų literatūros tyrinėtojai palygins Amerikoj išėjusią beletristiką su okupuotosios Lietuvos, kur kalba tokia gryna, sodri, stilinga.
V. IC



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai