Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Poezijos baruose Lietuvoje pasižvalgius PDF Spausdinti El. paštas
Parašė B. Ciplijauskaitė   
1978 m. pasirodžiusiame kritikos straipsnių rinkinyje Eilėraščio keliais Valentinas Sventickas aptaria paskutiniųjų metų lyriką, nurodydamas naujas pakraipas ir klausdamas, iki ko jos prives. Jo pažiūra į meną yra tradicinė - sovietinė: "Dėsninga, kad gyvenimo grožio motyvai su įstabia kovingo humanizmo jėga suskamba būtent mūsų, tarybinėje, literatūroje. Jie atspindi socialistinės visuomenės optimistinę dvasią, nematomom gijom siejasi su taikaus sambūvio politiniu klimatu, pagaliau tampa natūraliu atsvarų konfliktiškiems nusiteikimams . . ." (p. 25). Sventicko analizė įžvalgij parinkti pavyzdžiai gerai iliustruoja tenykštę kūrybą. Jis įžvelgia liaują kryptį tame, kad poezija vis labiau inty-mėja, kad ankstesnes karo, pergalės, bendro darbo temas vis labiau išstumia gerumo motyvas, širdies reiklumo akcentavimas. Tačiau visiško subjektyvumo atrodo nelinkęs pripažinti — gal dėl to ir išraiškos priemonėms skiria mažiau dėmesio negu turiniui: "Gėrio trauka — ryškus socialistinio realizmo literatūros bruožas. Lyrikos turinį, asmenybės santykį su tikrove smarkiai paveikė marksistinė pasaulėžiūra" (41). Tad šiuose straipsniuose keliamas "lyrikos pilietiškumas" ir smerkiamas mada bevirstantis "netikrumo jausmas", kuris neatspindi tikrovės. Panašiai, kaip Vitas Areška, nagrinėdamas prozos raidą Tradicijoj ir ieškojimuose (Vilnius, 1973), Sventickas nurodo, kad bandant išsivaduoti iš "angažuotos" literatūros temų ar tipų, nesunku nukrypti į antitezę, kur tokios laisvės išreiškimas virsta šablonu ar nuveda į "trafaretinius įvaizdžius". Kaip mados apraišką jis vertina jaunųjų poetų susidomėjimą Baudelairu, nors ir šiuo atveju daugiau žiūrėdamas į temas, negu į didžiausią šio poeto įnašą lyrikai: jo "korespondencijų" (atitikmenų) teoriją, paskatinusią itin dažną sines-tezijos vartojimą, labai akivaizdų Leonardo Gutausko Vartuose po diemedžiu (Vaga, 1976; jo Sventickas visai nemini: Gutausko pasaulis tikrai neskelbia pilietinio susipratimo, o pasitenkina plastiškų vaizdų ar nuotaikų kūrimu).

Aptarimui parinktos knygos įdomios: A. Ambraso Žeme, nepalik mūsų (1974); O. Baliukonytės Laukinės vaivorykštės (1971); G. Cieškaitės Tylos žydėjimas (1975 . V Jasukaitytės Ugnis, kurią reikia pereiti (1976 ir kt. Citatos rodo, kad iš tiesų kiekvienas šių poetų turi savita balsą, originalų vidinį pasaulį. Sventicka tai pripažįsta: "Jaunųjų eilėraštis tikrai yra gyvesnis, asmeniškesnis. geraja prasme maištingesnis, kai liečiasi su impulso, prigimties, nevaržomo jausmo galia". Bet . . . visuomet atsiranda koks "bet": "Bet ar gali būti, kad mūsų jausmų pasaulis tebėra toks pat elementarus, kaip prie* tūkstančius metų? (...) Kad ir kokias duris poezija varstytų, kad ii kokiu gražiu rūbu puoštųsi. ji liks laiko, gyvenimo ir literatūros užkampyje, jei neišeis į socialinio brandumo, aktualių visuomeninių problemų vieškelį" (73). Tiksliai nurodyti autorių pasiekimai, taikliai parinktos citatos liudija šių poetų brandumą ir teisę užsikariauti vietą poezijos raidos istorijoje — tai nemažas Sventicko nuopelnas.

Neturint progos susipažinti su visa pernai pasirodžiusia lyrika ir paliekant nuošalyje tokias svarias rinktines, kaip J. Degutytės Tylos valandos, būtų netikslu ginčyti ar pritarti ką tik aptartiems išvedžiojimams. Kelios dar ne tiek linksniuotų poetų pirmosios knygelės iš tiesų turi bendrų bruožų: nebesijaučia jose socialistinio realizmo prievolės daugiau akcentuojamas "aš", negu "mes". Įvaizdžiai dažnai susiję su gamta — gimtojo kaimo evokacija. Beveik stebina visų pakartotinai išsakoma "mano žemė", lyg jie jos neturėtų ar bijotų prarasti: bruožas, kuris juos suartina su balsais išeivijoje. Tik jų visų sąlytis su gamta, su ta savo žeme, savo lankom, savo miškais glaudesnis — išaugęs iš tebesitęsiančio kontakto. Kaip pastebi Sventickas, daugelis jaunųjų poetų kilę iš kaimo — jie tebealsuoja jo grynu oru. Jų amžininkai išeivijoje lietuvišką gamtovaizdį atkuria jau tik iš tėvų prisiminimų: nėra taip su juo suaugę. Jų balsui gal stinga to sodrumo, natūraliai prasiveržiančio pas anuos. Tad ir tai. kas ten gal atrodo kaip "trafaretiški Įvaizdžiai", čia nuskamba labai šviežiai. Pas visus šiuos poetus vyrauja nerimas, beveik nesijaučia spinduliuojančio džiaugsmo ar "tvirto optimizmo", būdingo socialistiniam realizmui. Eilėraščiai ne-spraudžiami į formalius rėmus, o teka laisvai; tai iš tiesų reikalauja didesnio įgudimo ir gilaus ritmo pajautimo — ne vienas iš šių poetų jo dar nepagauna.

Šie bruožai randami devyniolikamečio Valdemaro Kukulo Augimo nerime. Jo balsas dar nenusistovėjęs, žodyne dar kartais pasitaiko retoriškos poezijos atskambių. Šioje knygelėje jaučiamas ieškojimas: jos pavadinimas labai tiksliai nusako jos esmę. Šalia jaunatviško veržlumo, išreikšto kartais gana romantiškomis spalvomis, turi Kukulas ir ramių posmų, patraukiančių sąmoningu naujovišku įvaizdžių grupavimu, atvira pabaiga:

Šiaudinės paukštės po šienavežio
Supasi ant pakelės guodžiančių
/medžių, —
Apgruodijusi sąmonė nupiešė vaizdą
/viduržiemy.
O ant vasaros aušros veido —
Akys — mėlyni paukščiai — surado
/rogių kelią,
Nusėtą važiavimo palaima — pasagom.
Ir taip pakaitom — kad laukčiau.
("Paskaitos", 22)

Kukulas eksperimentuoja baltomis eilėmis. Tas dar ne visuomet nusiseka — kai kur ryškiai jaučiamas ritmo šlubavimas. Neretai eilėdara remiasi asonansu; tada eilutės labiau išbalansuotos, bet kartais nuklystama beveik į trafaretinį sąskambį. Iki šiol, atrodo, poetas daugiausia naujumo atranda įvaizdžiuose:

Rasa, rasa... Žalia nakties ugnelė
Ar pievų derlius —mažas, bet brandus...
Nors gyvą širdį degina ir gelia,
Kenčiu, kai vienas vienišas brendu.

Rasa, rasa . . . Kaip greit jinai atauga...
Išmynėm vakar žiaurūs — ne linksmi.
Paliksiu, rasa, ašarą, pasaugok
Ir pažiūrėk, kas jos ateis paimt. . .
(35)

Rimantas Vanagas, poezijoje pradėjęs reikštis jau 1966 metais, dabar duoda pirmąjį pilną rinkinį — Autobiografijos pradžia. Panašiai, kaip Kukulas, šiuo pavadinimu jis tarsi nurodo, kad bus tąsa, kad kis balsas. Jo eilėraščiuose jaučiasi daugiau patyrimo. Yra juose ir jo paties nepatirto karo atskambių. Nedidelėje knygelėje telpa daug bandymų: lyriškų fragmentų, į epiką sukančių "siužetinių" kūrinėlių, beveik pasakojamo pobūdžio eilėraščių, kaip "Novelė apie tave ir lietų". Moka Vanagas panaudoti staigmeną perėjimams, įdomiai komponuoja žinomų figūrų įtaigotas eiles: "Donelaitis", "Veimare", "K. Leviotinas". Paskutinė knygos dalis skirta daugiadalei poemai "Vanduo": asmeniškam Šventosios upės išgyvenimui, pakeliant ją beveik į mitą, bet kartu sąmoningai jį neigiant. Su šios poemos pakiliu, labai vieningu, plataus mosto tonu ryškiai kontrastuoja maži, bet nemažiau gilūs eilėraštukai, kaip "Motinos laiškas", "Kodėl":

Kodėl prieš skaisčiausią dieną
sapnuojas nupjautas medis
ir supas ant juodo siūlo
kregždutės skambus likimas?

Ir žmonės per pievą brenda
be balso, be žemės pėdsako,
prie tėviškės vartų virpa
keisti ir lengvi kaip drugiai? . .
(21)

Nevengia jis ir tipografiškų eksperimentų: skyrybos ženklų atsisakymo, pauzų užakcentavimo didesniais tarpais. Tada, atrodo, visai nebeieško plastinių efektų ar kolorito:

nori būsiu žaibolaidis ant tavo
stogo arba tas kurį neteisingai
apkaltino tavęs išdavimu nori
būsiu kanalizacijos vamzdis

jei reikės pasaulio sankryžose
atsigulsiu už tave kryžium nori
tik nepaversk manęs elgeta ligi
šiol tavęs nepažinusiu ar praradusiu
("Tėvynei", 40)
Autobiografijos pradžia nėra vieningas, vienbalsis rinkinys. Jame, atrodo, tik ruošiamas įvairiaspalvis metimas, kuriam ataudai dar ne galutinai parinkti.

Moterys tebetęsia stiprią Degutytės ir Vaičiūnaitės pradėtą liniją. Sventickas iškelia Cieškaitės, Baliu-konytės, Jasukaitytės rinkinių originalumą ir vertę. 1978 metai atneša dar naujų balsų: Jadvygos Gabriūnaitės Vardynos ir Bronės Liniaus-kienės Palei žydintį lauką pristato du asmeniškus vidinius pasaulius, persisunkusius tėviškės kvapu, su ryškia melancholijos ar gilaus skausmo gaida. Abiejų ranka įgudus, eilėraščių apipavidalinimas tikslus.
Liniauskienei, atrodo, geriau sekasi mintis ir jausmus formuluoti, atsiremiant į rimą: baltose eilėse kartais jaučiasi ritmo nelygybės.
Gabriūnaitė su dideliu meistriškumu vartoja anaforą, aliteraciją, pakartojimą; jos eilutės trumpos, žodžiai byra paskirai, kiekvienas iš jų kaip tik tuo išnaudodamas visas niuansi-nes galimybes:

Gervių virtinės
Virpa.
Ištirpo
Varvekliai vartuos.
Vėtra verkianti
Veržiasi,
Varpą
Varinį varto.
Vanduo virvėmis
Varva,
Varius
Vėrinius veria.
Varnėnai parnešė
Vardą Pavasariui,
Verdantį nerimu.
("Pavasarėjant", 23)

Jaučiasi pas ją ir liaudies dainų pradai: pasitenkinama pačių esmingiausių bruožų išsakymu, taikliu mažybinių formų pavartojimu, užklausimais, nelaukiančiais atsakymo. Tai ramiai šnekančio žmogaus balsas, ateinantis iš toli, iš gilumos, duodantis orumo net ir labai paprastoms kasdieninėms apraiškoms, grožio ir ne "meniškoms" detalėms:

Tarsi sielvarto ir džiaugsmo upės
Išvagojo tavo mielą veidą
Gilios raukšlės.
O šešėliuose užslėptas supas
Skausmo aidas, toldamas lėtai .. .
Tarsi sąžiningo ir darbštaus artojo
Išvarytos vagos — gilios raukšlės
Tavo dienų rūpesčius kartoja.
Jas išsaugojai nuo nuosėdų pilkų,
Nuo dulkių . . .
("Raukšlės", 25)
Kartais visas efektas išgaunamas tik viena nelaukta eilute:

Mane lyg pasodintą medį
Saulėtekiai dar laisto
Spalvomis.
Augina vasaros kaitra
Ir grūdina
Pirmasis speigas.
Mane lyg pasodintą medį
Nuo vėtrų saugo
Tėvo žodžiai.
(32)

Jos poezijoje aiškiai girdisi nepraeinamumo gaida, žmogaus neatsieja-mumo nuo savo žemės užtvirtinimas, sutelktas į ilgesnį kelių dalių "Prie klevo girdžiu savo tėviškė šauksmą". Per visą rinkinį driekiasi ir užuominos apie nesugriaunamą šeimos ryšį, nors materialiai jis ir nutrūktų. Laikas šioje knygelėje cikliškas: iškeliami metų laikai, jų simbolika, o žmogaus gyvenime taip pat pabrėžiami esminiai, kiekvienam bendri momentai. Tai gal ir priveda prie dažno ir efektingo pakartojimų panaudojimo:

Vėl motinos obuolius kepa
Ir duoną garuojančią raiko
Prie stalo, dalina lyg skolą,
Tą amžiną skolą, kuri nesibaigia
Prie slenksčio išeinančių
Ir nebegrįžtančių
Vaikų ir anūkų . . .
Iš naujo, iš naujo
Vėl motinos obuolius kepa
Ir duoną garuojančią raiko
Prie stslo —
Per šventes
Ir per šermenis,
Per rugiapjūtę . . .
(43)
Liniauskienės poezija labiausiai persisunkusi išgyventu skausmu, ypač pirmoje, be antraštės, dalyje, skirtoje kare žuvusiųjų prisiminimui. Jos eilėraščiai be patoso, be propagandos — juose skamba tik praradimo dydis, kartais beveik išvirstantis vizija. Kitų dalių pavadinimai nusako bendrą rinkinio toną: "Nuotaikos", "Rudenį rauna linus", "Spalvos" (čia bandoma eiti prie gana nesudėtingo simbolizmo), "Trys eilėraščiai ilgesio tema". Visur vyrauja /]moteriškas jautrumas, nuolankumas: / visur užčiuopiama vidinė šiluma. Ir, I įvaizdžių ji ieško iš vaikystės įprastoj kasdienybėj. Taip sukuriamas žiemos apibūdinimas:

Toks švarus baltumas baltumas —
Lyg ant stalo gryčioj
Rankšluosčius kočiotų.
(31)

Vienas iš įspūdingiausių šio rinkinio eilėraščių kiek primena Granausko "Raudonus miškus", sukurdamas ir išlaikydamas milžinišką, visa apimantį, simbolišką paveikslą su begale užuominų:

Pilni laukai vaikštinėjančių motinų —
Nuo bičių avilių — ligi savo jaunystės
Vaikščioja tylios — kaip sekmadieniai —
Palei žydintį dobilų lauką,
Baltom iškrakmolytom skarelėm
Plevena šviesios, ir naktys
Negali sutemti juodai, —
O ievos nustoti žydėti, —
gal ajerų prisirauna ragaišio kepimui,
gal neša kibirą putojančio pieno,
gal čiobrelius renka į skreitą,
gal žiūri, kaip plaukia rugiai,
gal verkia, kad taip gražu,
gal klausos griežlės,
gal ieško vaikų kapų;
o gal pasilaužia vytelių
margiems žirniukams palangėj,
gal skalbia sapnus mėnesienoj ir
/skausmą,
gal savo mergautinės laimės ir meilės
/ieškoti,
tyliai šypsodamos, eina į putinų šiltą
/švytėjimą? . . .

. . . Viešpatie, nebėra jau visai kur praeit,
Nebėra jau visai kur stovėti, —
Pilni pilnutėliai laukai
Sau ramiai vaikštinėjančių motinų,
Tik jų žingsniai kasdien nuo delčios
Vis lėtėja ir dyla, ir dyla,
Tik jų veidą apkrinta voratinklio
Mirgančios gijos, galva apšerkšnoja,
Jos palaukėj pražysta ramunėm baltom
Ir taip tyliai, taip graudžiai linguoja . . .
("Motinos", 29-30)

Atrodo reikšminga, kad taip atsitiktinai parinktose keturiose knygelėse įsakmiai pasikartoja kelios temos: meilė Lietuvai, gimto kaimo ir jo gamtovaizdžio ilgesys, pagarba motinoms: trys vieno ir to paties — gyvybės prado — motyvo aspektai. Iš paviršiaus žiūrint, tai beveik sutampa ir su išeivijoje rašomomis eilėmis. Tačiau įsiskaičius, anų, nuo savo šaknų neatkirstų, poetų balsas atrodo tampriau susijęs su savo pirmuoju šaltiniu, žodynas — nors ir labai paprastai bekalbant — sodresnis, sukurti įvaizdžiai lengviau iš belaikės amžinybės į konkrečią šią dieną Lietuvoje peršokantys. Sven-tickas, studijuodamas jaunųjų kuriamus pasaulius ir juos lygindamas su tuo pačiu metu rašančiais bepradedančiais rusų poetais, klausia "Kur tu mane vedi?". Čia, juos beskaitant labai akivaizdžiai iškyla į mūsų miškus, laukus, slėnius atveriami keleliai, neišsenkantis kalbos pradas. į kurį nurodoma ir tokio veterano, kaip Justino Marcinkevičiaus, pernai išleistame rinkinyje Gyvenimo Švelnus prisiglaudimas:

Stovi prie mano žodžio,
Kad vėjas jo neužpūstų.
Ak, svirtis virš mūsų kalbos.
girgždanti vis ir girdanti.

Žodžio ten tėviškė. Vaikas
ant motinos kelių jį randa.
Iš verksmo jį išima.
Čiulba paukščio dvynys burnoj.
("Žodžio tėviškė")

B. Ciplijauskaitė


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai