Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PEOPLE'S TEMPLE TRAGEDIJOS METINĖS PDF Spausdinti El. paštas
Šiemet lapkričio mėnesį JAV spauda trumpai paminėjo ano baisaus įvykio metines, kai Guayanoje, religinio fanatiko Jonės sukurstyti, nusižudė daugiau kaip 900 žmonių. Anksčiau apie šį nelaimingą įvykį buvo itin daug rašyta. Ypač įdomus yra Yale universiteto molekulinės biofizikos ir biochemijos profesoriaus J. Morowitz pasisakymas, kuriame jis siūlė į mokyklas įvesti pažinimo teorijos kursą, kad ateityje būtų galima išvengti panašių nelaimių. Jam atsakė John E. Smith, to paties Yale universiteto filosofijos profesorius, atkreipdamas jo dėmesį į dvasinę šios tragedijos pusę. Jų abiejų pasisakymai atspausdinti New York Time 1978. XII.3 laidoje. 432-434 psl. Čia mes pateikiame prof. John E. Smith teksto vertimą:

Sutinku su profesoriumi Morovvitz, jog People's Temple tragedija Guy-anoje paryškina tai, kad vienoks ar kitoks racionalumo saikas reikalingas pagrindinių žmogaus įsitikinimų atžvilgiu. Tačiau iškilusi problema yra žymiai keblesnė, negu jis, berods, norėtų tikėti ir anaiptol nebus išspręsta dėstant logiką, epitemologiją ir mokslo filosofiją. Iš tiesų, problema iš dalies sukurta vyraujančios filosofinės pažiūros tų, kurie paskutiniais dešimtmečiais kaip tik šiuos kursus dėsto. Kas "racionalu" ir "prasminga", jų taip siaurai apibrėž-žiama, jog religiniai, etiniai bei metafiziniai įsitikinimai paliekami už proto ribų ir išmetami ant beprasmybių bei emocialumo atmatų krūvos, kur kritiškas vertinimas neįmanomas.

Padėtis šaukiasi visiškai naujo priėjimo. Kultų vadus jaunuoliai lengvai priima ne vien dėl to, kad jie nesusipažino su pažinimo ir patvirtinimo (verifikacijos) teorijomis ar dėl to, kad jie nebuvo išmokyti apvaldyti "nuostabiai didelius kiekius duomenų". Ši diagnozė visiškai neatkreipia dėmesio į įsitikinimo rūšį, randamą kultizme.

Toks įsitikinimas yra iš esmės religinis ar quasi-religinis todėl, kad jame atrandamas tikslas, kelias į savirealizaciją ir tikėjimas, kuris įprasmina gyvenimą.

Mūsų itin sekuliarizuota visuomenė, laikydama religiją vien "primityviu" ir praeinamu, šiais laikais jau atgyventu žmonijos vystymosi etapu, yra sukūrusi pavojingą dvasinę tuštumą. Jaunuoliai, kurie atmeta Amerikos turto ir jėgos evangelija JU tėvams tą tuštumą slepiančią, yra jautrūs juos supančiai tuštumai, jos sukeltos nevilties dėka jie bematant priima charizmatišką fanatiką, kadangi tiki, jog jis gali juos išgelbėti nuo mūsų laikų nihilizmo.

Religinis rūpestis yra pastovus; jei jis neišsemiamas garbinant tai, kas iš esmės yra šventa, moraliai priimtina, žmoniška ir protu apčiuopiama, jis taps auka tam, kas demoniška.

Kritiškas vertinimas būtinas, tačiau jis turės būti vykdomas, atsižvelgiant į etinių bei religinių įsitikinimų prigimtį. Įsitikinimas apie tai, "kas guli prie širdies", nėra "patvirtinimas" taip, kaip apsprendžiamas tirpalo rūgštingumas. Verčiau religiją reikia filosofizuoti, atkreipiant dėmesį į skirtumą tarp to, kas šventa, ir to. kas demoniška, tarp nuoširdžiai tikinčio ir šarlatano, tarp tikro ir netikro pranašo. Niekas, kas su šiais klausimais gerai susipažinęs, nepaneigs jog šį uždavinį lygiai sunku atlikti šiais laikais, kaip tai buvo Sokrato dienomis; o mūsų visiškas apleidimas to, ką jis laikė svarbiausia — "rūpinimosi siela" — daro mus net mažiau pasiruošusius. Gali būti kad. išaiškinę religijos esmę bei prasmę, tuo pačiu pradėsime suprasti, ką reiškia sekuliarizacija ir kuria prasme ji sudaro vieną labiausiai neatidėliotinų mūsų laiko problemų.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai