Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Eilėraščiai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė PAULIUS JURKUS   


NYKŠTUKAS

 

Vidurnakty rašau eiles,

Gurkšnodams vyno taureles;

Karalių narsų praeities

Vedu heroiškai ligi mirties.




Jam leidžiu jot, iškėlus jietį,

Kur saracėnai susispietę:

Už šventą žemę ir tikybą

Kovoj kaip saulė jis ten žiba.



Kaip liūtas grumiasi narsus!

Jis kloja priešų didelius pulkus;

Patyrusį kovoje daug žaizdų,

Į mirti tragišką aš jį vedu.




Tuoj renkas freilinos ir damos,

Princesės liūdnos ir neramios;

Istorikai seni jo žygį didį

Garsiais vardais į praeitį palydi...

Iš vyno bonkos tik staiga

Nykštukas sprikteli barzda ilga.


— Sustok! jis šaukia man


Ir sėdas popieriaus kraštan.

— Šitaip žudyt! Tai tragiška labai.

Gyvenime, žinai, viskas juokai.


— O ne! — aš įbedu akis, —


— Juk ką istorija man pasakys?!



— Tragedijos juk laurai jau nubirę

Ir jos herojai mirę;


Nūn nemadoj šitaip žudyti,

Kai žemėje komedija taip žydi.



— Bet toks herojus, liūto tai širdis!

Juk jo darbais didžiuojas praeitis!


— Cha, cha, — jis juokiasi smagus,


— Matau, tu dar romantikos žmogus.



Kad būtų žygiai jojo aiškūs,

Tu paskaityk jo meilės laiškus,

Kodėl kovojo, kas jam buvo šventa, —

Iš aulo jis ištraukia pluoštą pergamentų.



— Juk tai meilužėm jo laiškai,

Kuriuos per ordino narius slaptai

Jis siuntė. Aš šiandien suradau

Ir tuoj skubėjau juos atnešti tau.



Tokia heroika seniai pabodus!

Geriau nuvesk slapta į sodus,

Šiltoj, gražioj nakty gegužės

Jam leisk klūpėti prie meilužės.



Jam leisk švaistytis pinigais,

Triukšmauti, ūžaut vakarais.

Juk tai be galo įdomu —

Parodyt visa praskleistu rūbu. —

 


Nykštukas čia vikriai pašoka,


Tuoj perskleidžia lapus ir nesulaiko juoko


Į rašalinę dažo barzdelytę


Ir ima šokti ir taškyti



Lapus, kuriuose pilys ir karai,

Karaliaus dideli darbai;

Ir pušnim savo raudonom

Ten trypia, šoka paknopstom ...



Tik iš tamsos staiga sušunka

Karalius: — Žudyk gyvenimą tą sunkų!

Žudyki, tūkstančiais žaizdų sužeiski,

Tik juoktis iš manęs šiam popiery neleiski!



Nykštukas išsigąsta, surenka lapus,

Skubiai susikemša sau į batus

Ir, mostelėjęs man barzda ilga,

Į vyno bonką neriasi staiga.

 

KAREIVIS


Tegu tave velniai!

Aplinkui krinta sviediniai,

Kulkosvaidžiai lyg pasigėrę klega,

Liepsnoj apylinkės kalnai,

O mano pypkė vos vos dega.



Pradėjau laišką prieš savaitę

Ir niekaip negaliu užbaigti.

Na, ką rašyti mylimai?

Rankas ir kojas dar valdau,

Abiem akim matau;

Žodžiu, man einasi gerai.



Tuoj greit užbaigsim šitą mūšį


Ir, pafrontės trobelėj susigūžę,


Išgersim butelį, palošim kortom;


Per radiją praneš


Ir atžymės naujom kartom:


Kokie karingi mes,


Vėl užkariavome naujas žemes.



Paskui ir vėl į naują barą,

Raketom šviečiant visą karą,

Ir laišką gal pabaigsiu jau rašyti,

Gal ir naujienų atsiras,

Gal ir mane kur žemėje užkas, —

Mergaitei bus pasiskaityti.



Rūkyti gera apkase,


Kulkelės dūzgia šakose,


Tik baisiai nuobodu


Tysoti ant šiaudų:


Kada numirsi — nežinai.


Tegu tave velniai —


apkasus jau krinta sviediniai.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai