TRIUKŠMAS DĖL MAŽMOŽIO IR ŠALTYJE GIMUSI ŠILUMA Spausdinti
Parašė Stasys Pilka   

 Norisi prakalbėti apie lietuvišką mėgėjų teatrą. Jau dveji metai, kai nelauktose Vokietijos sąlygose, keliuose žymesniuose masių susigrūdimo centruose vienur labai energingai, kitur kad ir mažiau stebinančiai, bet tasai mėgėjiškas teatras vis tik stipriai reiškiasi. Įgavo pilietybės teises ir, jei sąlygos nesikeistų, prie jokių grabnyčių jo jau nenumarinsi. Gyvumo, ir veržlumo nestinga, o jaunatviškos energijos irgi užtenka.

 

Gaila, kad reikia pasitenkinti kiek siauresnių įspūdžių atpasakojimu, teks apsiriboti tik zonine tos veiklos charakteristika. Arba, geriau sakant, ne tiek apibūdinimu, kiek subjektyviais įspūdžiais. Ir tų įspūdžių irgi asmeniniais refleksais.

 

Didelėje lietuvių Hanau stovykloje mėgėjų vaidintojų sambūris „Atžalynas“ prieš kelis mėnesius atliko vieną žygį. Neįtikėtiną ir ambicingą (kai kam atrodė net akiplėšišką): surengė meno savaitę. Ir kuriam gi tikslui? Nagi, savo ir, kas svarbiausia, Dramos Teatro išeivijoje garbei ir šio ve i. Kaip tikrame teatre parodė savo publikai naują premjerą ir dar keturius per metinį susibūrimo laiką paruoštus veikalus. Pats įvykis buvo menkai išgarsintas, o dėl kietų vietos sąlygų, matomai, buvo vengta kviesti gausesnius to įvykio stebėtojus. Gal net klaida buvo padaryta, kad apie šią savaitę nebuvo plačiau painformuota sava ir ypač kitomis kalbomis spauda. Faktas galėtų iššaukti susidomėjimą, o gal nuaidėtų ir garsas.

 

Žodžiu, visa ši iškilmė praėjo visiškai ramiai, lokalinėje atmosferoje, ir, net nepasakytumėm, kad parapijinės šventės ženkle. Bet vis dėlto tai buvo neeilinis užsimojimas. O nuo paties įvykio (laiko ir vietos) atsitolinus, dar labiau ryškėja ir jo prasmė ir organizatorių bei dalyvių drąsa! ir pasišventimas. Darbo sąlygas žinant ir kliūčių sunkumus stebint, imi savęs klausti: iš kur ir kodėl gimė toji pasiryžimo jėga ir tokia lietuviškai scenai meilė? Ir kodėl tie nelaukti dalykai tapo įgyvendinti?

 

Lietuvoje savaime įsikūrė, ant tvirtesnių kojų atsistojo kelį provincijos teatrai: Mariampolės, Telšių, anksčiau Panevėžio. Jie ne iš viršaus, ne kokio plano, nei ypatingų palankių vietinių sąlygų buvo inspiruoti ar išugdyti. Dirbo, rodėsi tose vietose paprasti mėgėjai. Kurie statė dramas, operetes, komedijas. Patriotinius veikalus tam tinkama proga suvaidindavo. Žodžiu, tai buvo veiksniai, tariu nestigo ir kitose stambesnėse ar visiškai periferijinėse vietovėse. Populiaraus mūsų žemėje mėgėjiško teatro praktikavimas. Ir štai — kažkas pribrendo, iš kažkur atsirado organizatoriai, kažkaip susidarė sąlygos ir tuose miestuose pradėjo veikti pusiau profesinio  pobūdžio teatrėliai. Iš pradžių lėnai, atsargiai, dar neišdrįsdami, bet vis labiau įsiūbuodami ir save ir aplinką. Ir mes pradėjome skaitytis su faktu, kad tame ar kitame geografiniame Lietuvos žemėlapio taškelyje yra teatras. Dar ne tvirtas, dar besikuriąs, bet jau šis tas. Su tuo faktu apsiprato ir savi valdybių institucijos, patiko tai ir visuomenei ir labiausiai imponavo patiems to sumanymo pionieriams bei vykdytojams. O vokiečių okupacijos metu tokių taškelių atsirado dar daugiau. Net su platesnio apsigarsinimo pretenzijom, bet lygiai nesuvaržomos drąsos ir neabejotinai nuoširdžių intencijų, nors kad ir ne visada stiprios potencijos.

 

„Atžalynas“, yra tos vėtros sūkurio, to gaivališko atsparos pademonstravimo tęsinys. Naujoje dirvoje, netikėtose sąlygose, be jokio įsakymo, ūmai ir savanoriškai susidarė būrelis vaidintojų. Dauguma jų iki šiol tik kitus matė vaidinant, o mintis susiburti į galvą net patiems sumanytojams šovė visai netikėtai. Nematoma, sakytumėm, inercinė jėga pastūmėjo. Lygiai kaip ir chorai, taip ir vaidintojai mėgėjai (o šiandien pridurkime dar ir tautinių šokių pildyto jus ir tuos tokius mums jau būtinus krepšininkus), taigi, ir scenos mėgėjai įeina į tą (gerąja prasme) — kultūros ir atsparumo nešėjų kategoriją. Ir jie yra iš tų, kurie siekia, pasišvenčia, nuveikia. Ir ne tik spragą užpildo.

 

Lygiagrečiai galimas daiktas, veikė ir aukščiau išvardintų provincijos teatrų pavyzdžiai. Pastarųjų iš nieko pradžia ir pasiryžimo dėka augimas. Bet, greičiausiai, tremties sąlygose atsiradę teatriniai mėgėjų sambūriai gimė ir vystėsi originaliu būdu, nors ir juos plėtė ir buinais darė jaunatviška dalyvių jėga ir energija.

 

Tačiau, mano galva, tik paruošti mėgėjiškus spektaklius, juose tik dalyvauti — to dar permaža. Pažiūrėkim: visur kultūringame pasaulyje inteligentijos atžala — aukštųjų mokyklų jaunimas, ypač tie kurie mėgsta teatrą ar juo domisi, susispiečia į specialius sambūrius. Netikėtai prieš akis pateko JAV ir Anglijos koledžių ir universitetų panašią veiklą vaizduojanti literatūra Kituose kraštuose teatrinei kultūrai pagilinti ir sceniniai patiems pasireikšti nuo seno egzistuoja studentiški ar tolygūs susivienijimai. Ar neužtinkame ir Vokietijoje panašios paskirties Spielscha r'ų , Studentenwerk'ų ir panašiai? Tasai jaunimas žino, kad jauni siekimai, nusivylimai, domėjimasis ir to pasišventimo išdavos, lygiai kaip ir kitose srityse, taip ir scenos meno pažinimo sferoje visų pirma neprivalo būti banalūs, eiliniai, tik šiaip sau — iš nuobodumo. Kad tokiame darbe galima ir akiratį praplėsti ir pabandyti, išdrįsti savaip (kad ir klystant, bet vis dėlto siekiant!) balsą pakelti, jaunatviškai pasireikšti. Seni graikų dramaturgai, ispanų, prancūzų, anglų klasikinė literatūra, net ir pats. W. Schakespeare'as — štai tasai repertuaras. Lygiagrečiai pati moderniškoji, pati revoliucinė, naujos mados, pačių naujųjų vėjų draminė literatūra. Jei „Romeo ir Julija“, jei „Saikas už saiką“ ir panašiai, tai ne iš Schakespeare'o pasityčioti, bet jį pažinti, suprasti, per save, per savo vidų praleisti. Oi, kiek yra progų, kiek tų autorių, kiek galimybių! Kiek tos amžinos, nemirštančios kūrybos šaltinių!

 

Kad jau „Atžalynas“ pradėtas linksniuoti, norisi paklausti, ar tame sambūryje nedominuoja studentija ir aplamai inteligentijos prieauglis? Ir todėl kiek rimčiau tenka pasekti, kaip gi tasai lietuviškas inteligentijos atžalynas reiškiasi, koki jo siekimai, koks skonis, kokia jo drąsa? Šiuo atveju, atrodo, turėtų būti dedamos didesnės viltys, statomi kiek didesni, negu paprastiems šiaip sau susibūrusiems „spektaklio sulošti“ mėgėjams reikalavimai. Nes, jei kitokiais atvejais — tai būtų ir sveikintinas saviveiklos reiškinys, šia gi proga norėtųsi net sušukti: „Klausykit, juk tai yra triukšmas dėl mažmožio!“ Ar negalėtumėt parodyti, kuo domitės, ko siekiate, kokia jūsų ambicijos vizitinė kortelė? Ką didesnio, kad ir parblokštančiame stovykliniame tvankume, jūs — jauni žmonės įgavote? Ką šviesesnio pamatėt tame teatriniame darbe, kurį, kaip atrodo, mėgstate ir mylite? Šie patetiniai didaktiški ir grūmojančiai rūstūs žodžiai, tos dideliu klaustuku palydimos mintys išspruko iš po plunksnos ir atsigulė šiose eilutėse kaipo mažas įspėjimas. Ir patiems vaidintojams ir tiems, kurie jiems vadovaus. Ir pačiai aplinkai. Šaltyje gali šiluma lengvai gimti, tik reikia pakurti kažkokią krosnį: ar jaunatviškos tobulėti ir bręsti ambicijos (ir pareigos!), ar už jaunimą atsakomybės ir kiek didesnio jam dėmesio jausmo. Manau, kad abu ugniakuriai kartu suliepsnoję skleis ilgesnę ir pastovesnę šilumą. Ir prasmingesnę.

 

Kad būčiau aiškesnis — statau klausimą. Už neilgų kilometrų Frankfurte a. M. yra vokiečių teatrai; juose geri aktoriai vaidina, geri režisieriai stato įvairius veikalus. Keli pastatymai praskambėjo net pasaulinėje presoje, visokiose kino apžvalgose buvo rodomi. Ar juos matė tie atžalyniečiai — vaidintojai? Ką jie apskritai svečioje šalyje teatrinėje srityje pramoko, apie ką ir patys galėtų vėliau prisiminti ir kitiems kada nors papasakoti? Per dantiškas savo dekoracijų sandėlio dabinimas ir to kasdieninio pavargusių ir senesnių žmonių triukšmo dėl mažmožių solidarus pergyvenimas jaunimą galėtų netinkamai atestuoti. Reikia matyti, stebėti, mokytis, plėsti horizontą, kol dar nevėlu, kol yra norai. Ir, kas svarbiausia, kol yra progos. Kurias praleidus, teks tikrai gailėtis.

 

Čia jau bus ne patarimas, bet tiesiog maldavimas. Ir kolonijos administracijai tai taikoma ir įvairioms kultūros reikalais besirūpinančiom instancijom. Buvo prieš kiek laiko Hanau toji „Meno savaitė“. Jos proga jauna, jautri, iškalbinga moteris jaunimo vardu pasveikino šiltais ir labai paprastais žodžiais. Pasveikino ir dainos ansamblis. Kitiems net formalaus sauso žodžio neatsirado. Visi gi žinojo, kokiame šaltyje toji premjeros ir spektaklio šiluma buvo gimusi, žinojo, kad tie vaidintojai gražiai savo iškilose reprezentuoja ir pačią stovyklą ir jos kultūrinius prasmingus darbus.

 

Daug kas matė, kokiose sąlygose — apkūrenti neįmanomoje patalpoje, po sunkaus privalomo darbo — naktimis dirbo tas jaunimas. Skersvėjuose ir baugios net prisiminti žiemos prieglobstyje. Bet aplinkos vidinis šaltis dažnai būna žiauresnis ir už išorinį; Ir todėl: siūlau jaunoms pastangoms laiks nuo laiko nepagailėti kiek šilumos. Tėviškai globojančios, tuščiai nesvaidomos, bet prasiveržime nešykščios ir ne pagal orderį teikiamos. Visvien ar tas ryžtas ir užsidegimas bus šiandien madingo ansamblinio pobūdžio ar mėgėjiškų sceninės veiklos pastangų forma.

 

Neužmirškime, kad „Atžalynas“, suvaidinęs jau virš 50 spektaklių, vaidinimais lietuvių kalba aptarnauja ne tik gyvenamos stovyklos žmones, bet nors ir nelabai plačiu radijusu, bet siekia savos zonos daugelį vietų, Šiuo atveju spektakliai skirstomi, berods, fifty-fifty: pusę jums, pusę kitiems. Ir jokia kita scenos mėgėjų grupė panašiais žygiais kol kas pasigirti negali.

Tai dažnai būna dar vaiko žingsniai, pradedančio rėplioti, tokie naivūs, svirdinėjantieji, netikri, bet argi kūdikio panašus veiksmas nėra gražus, nekelia mums džiaugsmo, ar jisai mūsų nejaudina? Vaikas išmoks kojom ir futbolą spardyti ir kitokius sudėtingesnius pasispardymus padaryti. Bet jaunai jėgai tvirčiau ant abiejų atsistoti yra įprasta padėti. Ir todėl keli griežtesni žodžiai ir moralės atskaitymas tenebūnie piktumu palydimi. Dabarties sąlygose kultūros reiškiniams negalime būti neopūs ir nejautrūs. Iš kiekvieno mažmožio gali pasidaryti arba neskanus triukšmas arba net ir malonūs neįtikėtini dalykai. Oro slėgimas (ir ne tik fizinis!) čia irgi vaidina savo vaidmenį.

Atrodo, kam čia tiek kalbėti. Ir dar rašyti. Apie tokį paprastą reikalą: apie mėgėjiškus vaidinimus. Ką gi jaunimas veiks, energijos juk jam nestinga, turi gi kur nors sunaudoti. Vieni mokosi naudingo amato, kiti mokyklas lanko, treti, mat, teatrinėm štukom bovinasi. Visokių yra, visokių ir reikia. Bet manding — jei jau ką šiandien daryti, tai gal jau pasistengti kiekvieną pastangą aiškiau ir tiksliau, prasmingiau nugalėti. Vaidinimai, teatras, spektakliai mums ne sykį pasirodė buvę reikalingi, daug ir daug kartų pravertė. Visokiose situacijose, tais pagarsėjusiais ir užtektinai išgarsintais daržinių ir klojimų spektakliais pradedant, kitokiais irgi žinomais ir atmintinais momentais baigiant. Diletantiškas teatras nėra jau toks blogas dalykas. Lietuvių tautai jis nemažai gero atnešė, geru žodžiu yra. minimas. Bet greta sveikų ir stiprių reiškinių sceninės saviveiklos ar mėgėjų darbuose pastebima baisi pyktybinė ir žiauri liga. Jos diagnozė lengvai nustatoma: nihilistinis diletantizmas. Daug kas pasijautė solistu, šokėju, aktorium, režisierium. Ir tegul tyliai sau serga tąja maža didybės manija vienas, du, keturi ar dešimts subjektų, bet kiek baisiau, jei iš to kils epidemija. Simptomų nestinga, o liga yra baisiai užkrečiama. Ir jai plėstis sąlygos yra labai palankios. Įspėjimo ženklams kabinti nėra vietos. Ir kokia kalba juose žodžius įterpti? Manijakams reikalinga kitokia terapija, nes jų nosys yra jau užsirietusios ir priešais save jie nežiūri. Jų tik ausys siauros siaurumos ditirambams aplėpusios.

Prasitariau apie aktorius. Taigi visi genialūs, pasauliniai, kurių vardai nemiršta, visi teigdavo, kad tik po penkiolikos maždaug metų, sunkaus, atsižadėjimo ir nepailstamo darbo metų žmogus scenoje pasidaro tikru aktorium. Jau gali bandyti pradėti įgyvendinti, ką jis pats nori, ko iki šiol tik norėjosi. Jei įvyktų mūsuose, pavyzdžiui, toks nuotykis, kad į kurią nors vietovę, kurioje yra įsikūręs mėgėjų vaidintojų sambūris, panorėtų persikelti patys žymesnieji, stipriausieji lietuviškos scenos menininkai ir užsigeistų ten reikšmingesniam teatrui pamatą padėti, nei kiek nenustebčiau, jei vietiniai mėgėjai tų neprašytų svečių jokiu būdu neįsileistų. „Mes ir patys pavaidinti sugebėsime. O čia, mat, jie vaidins, o mes žiūrėsime!“

 

Kitur, kitais laikais, kitose sąlygose mėgėjai prašytų: — „tik jūs, meldžiamieji, gerieji, greičiau kelkitės! Mes iš jūsų pasimokyti norim. Juk tiek daug. jau suprantat, mokat, sugebat!“ Šiandien tokias oracijas išgirsti vargu ar teks. Šitų kviečiančių, noro pasimokinti kupinų kvieslių kažin ar susilauktumėm.

 

Ir taip: nihilizmas, ypač jei jis arogantiškas ir jei aplink apsuka diletantiškas smegenis, daug smagaus ir linksmo nežada. Tai sakau į aukščiausią viešumos tribūną užsilipęs ir agituodamas už gerų tradicijų, didesnių siekimų lietuvišką mėgėjų teatrą. Ir drauge įspėjimo ir protesto balsą keldamas dėl tų žalingų nesveikatos bacilų švirkštų, kuriuos linksmomis minomis sau bandytų į sielos minkštumus leisti diletantai. Kiekvienas menas yra mokėjimas savu žodžiu, savais pojūčiais, savo galia savaip prabilti. Amatininko sugebėjimui reikalingas išmokslinimas. Juo labiau jis būtinas mene, kančios ir gyvenimo laimės bejieškančiam.

Man bus atleista, jeigu „Atžalyno“ sambūrio scenos mėgėjus vėl imsiu kaipo pavyzdį. Norint, analogijų surasti nebus sunku.

 

Girdėjau publikos žodžius iš kelių vietų. Paprastus, nedviprasmiškus ir be jokių blogų norų žiūrovų: — „Dekoracijos tai jau puikios! Ir kaip jie patys viską dirba, visokius darbus. Malonus jaunimas. Tik jau vaidinti tai ne visada, ne visi ir ne visur sugeba“.

 

Sapienti sat. Paprasti, teisingi žodžiai.Ir reikšmingi. Scenoje pirmiausia reikia vaidinti. O vaidinta reikia gabumo, davinių ir neapsakomai daug darbo. Ne tik repeticijų metu, bet ir namuose (palėpėje, rūsyje, gyvenamuose gardeliuose), einant gatve, valgant pusrytį, (net ir miegant tas procesas nesiliauna). Kitiems nežinia kieno tas talentas, toji intuicijos galia, tas sugebėjimas yra suteiktas. Iš pirmų žingsnių, iš pirmo prisilietimo jam sekasi. Bet gal todėl, kad jis daugiau ir dirba. Slaptai, nesiafišuodamas, aistringai. Iš to gal būna ir laimingesnės pasekmės. Kiekvienam matomos. Ir talentą iškeliančios.

 

Yra taisyklių: scenos mėgėjų į dramos mokyklą nepriima. Nes jie jau būna neatsakomingu, lengvapėdišku darbu sugadinti. Jų jau neatitaisysi. Tegu tuo susirgimu patys ir tesidžiaugia. Jie nori kuo greičiau „vaidinti“ — malonumas jiems neatimamas: moterims jaunų ir būtinai gražių, o vyrams žiauriai tragiškose ir (iki pilvas žiūrovui suskausta) komiškiausiose rolėse sėkmingai reikštis. Bet, žiūrėk, štai čia ir ten ir iš mėgėjų į didelių reikalavimų teatrus šitas ir kitas prasimuša. Kodėl? Todėl, kad jis siekė kažko kito. Mėgėjiškose sąlygose gyveno didesniu meno siekimu, didesniais pasirinktame kelyje pačiam sau reikalavimais.

 

Ir vėl: mėgėjų teatre pirmoje vietoje — vaidyba ir vaidintojas. Geriau, aišku, jei į krūvą sueina vienodesnio pajėgumo, panašaus, pasiryžimo žmonės, kurie kartu ko nors vieno siekia. „Atžalyne“, pavyzdžiui, greta drąsesnių, rimtesnių pastangų sumaišytos ir smulkios mėgėjiškos manieros. Labai skirtingas pajėgumas, visiškai kitokie tikslai. Keli tik ir galvoja, svajoja: būti visam gyvenimui scenos darbe. Tiems gal ir taikomos šios rašinio mintys ir įspėjimai. Jiems pirmon eilėn! Nenueikite duobėtu, klaidingu takeliu: kojos dar netvirtos, kad nepaliktumėt raiši, kliši! Minėsiu pavardes: A. Kurauskas ir V. Gruzdys Kaune buvo pradėję vaikščioti tikros scenos planšėto atmosferoje. Kiekvienas jų tuos pirmuosius darbo įspūdžius brangina ir palaipsniui pamažu auga, neatsilieka. Prie jų galima priskirti dar kelius, iš tų, kurie svajoja, kurie trokšta, kurie scenos darbe mato tikslą. Norėtųsi siūlyti: tesusiburia šitie keli į vienetą. Kolektyvinę romantiką apraudojus, bet laiko veltui negaištant. Ne pigiom mėgėjiškom pretenzijom dienas leisti, bet tą dar galimą laiką, kol dar galima, jau tvirčiau ir tiksliau, ka dir savanaudiškiau, išnaudojus. Kad tasai puikus triukšmas vis dėlto nebūtų dėl mažmožio.

Kiekvienam mėgėjų sambūriui, kad jis pasidarytų vertas paminėti ne tik pilietinio įsipareigojimo požiūriu, reikalinga tvirta ir aiški meno vadovybė (tik ne oficiali, ne dėl tuščio titulo). Reikalingas vadovas — pedagogas. Aišku, dar įdomiau būtų, jei jaunimas susižavėtų kurio nors scenos menininko asmenim, jo teatriniu credo, ateitų į talką pastarojo svajonėms realizuoti, sceninius eksperimentus įvykdyti. Tuomet toks mėgėjiškas ratelis išsyk tampa meno kolektyvu, tegul jaunų pajėgų, bet aiškaus veido. Ir dar prasmingesnės egzistencijos. Tuomet iš tų įvairių ir šiaip sau sėkmingų mėgėjiškų pastangų galima būtų konstatuoti jauno teatro (tikra to žodžio prasme) gimimą. Jam yra dirva (pats gyvenimas stato tą pareigą) gal dar ir rytoj čia Vokietijoje veikti, vėliau kurioje nors kitoje panašiems veiksniams palankių sąlygų šalyje. Meno siekimai yra suprantami ir paremiami daugelyje žemės rutulio vietų. Nežiūrint net nesuprantamos kalbos ir specifiniai tautinių spalvų jų pasireiškimuose. Visur mėgstama nepažįstamo objekto „egzotika“. Tai, aišku, nėra taisyklė, tai tik išimtis. Bet dažnai gyvenimas pamoko ir į išimtį dėti viltį ir toje progoje šį tą konkretesnio laimėti.

 

Visur pasaulyje yra įprasta diletantiškąją veiklą spaudoje minėti labai atsargiai. Bent didžioje, autoritetą, svorį turinčioje spaudoje. Jei ir minimi panašūs įvykiai, tai jiems skiriama speciali vieta ir tam išimtinai taikomas petito šriftas. Tai sena mada, iki šiol dar nepasenusi.

 

Mūsų sąlygose, kai tikrą spaudos organą dažnai atstoja geri ir puošnūs, bet vistik biuleteniai, visi gyvenimo prajovai spausdintu žodžiu ir cinkografijos technika net dėl grynai technikinių sąlygų patiekiami vienodai ryškiai ir vienodai imponuojančiai. Skaitytojas neatskirs, kur čia buvo nepaprastas netikėtas ar ypatingo dėmesio vertas, pavyzdžiui, meno įvykis, o kur tik sąžiningo ir nuoširdaus vietos korespondento aprašyta parapinė saviveikla, stovyklinių talentų (jų irgi yra, nesiginčysime!) eilinis savo kolonijai pasirodymas.

 

Bet gali gimti (o gal jau ir užgimė!) savotiška konkurencija: yra proga per tokia paslaugią ir geraširdę spaudą pasigarsinti ar išgarsėti — na, tai kas greičiau pasidarysime žymesnis ir žinomesnis — eikime lenktynių! Galima ir korespondentus priprašyti ir patiems parašyti. Yra ir kitokiu galimybių. Pats garsinimas, įvykių fiksavimo faktas, be abejo, yra būtinas ir svarbus, bet blogai, kai dėl to nesusiformavusiuose smegenyse ir neatsparioje nervų sistemoje pasireiškia ligotumo procesas. Ypač mėgėjiškų kolektyvų, sambūrių veikloje — tai negero skonio, nedidelio takto reiškiniai. Viskam yra sava garbinga ir tiksli vieta, kiekvienas geras darbas nežūna. Apie tai ir šventaraštyje skaitome, tam ir gyvenimas pavyzdžius duoda. Gradaciją irgi diktuoja tas pat gyvenimas. O ypač, jei susitarsime, kad valstybiniai teatrai Lietuvoje buvo tam tikroje aiškioje meno aukštumoje, tai dėl gražaus žodžio sugretinimas ar prilyginimas gali ir mus pačius kompromituoti ir į jaunas širdis nelabai tinkamą sėklą pasėti. Vieton javų, kad kūkaliai neišdygtų!

 

Tyčia (keldamas, gėrėdamasis, besidžiaugdamas) ilgu pirštu rodau į prarajas ir į šunkelius. Pats kadaise ėjau mėgėjiškos scenos žingsnius, užtektinai esu stebėjęs, provokavęs, bendradarbiavęs. Atsirado mažas patyrimas, kiek aštresnis žvilgsnis ir reikalo pažinimas.

Mėgėjų lietuviško teatro Vokietijoje aiškus nuopelnas: repertuaro paruošimas ir žiūrovų masės spektakliais aptarnavimas. Štai vien tik mano akiratyje įvykusių faktų repertuarinis (kad ir neužbaigtas, nepilnas) balansas:

 

1. buv. Wūrzburgo stovyklos (Pr. Zenkevičiaus vadovybėje) trupė. Darė išvykas į gretimas ir tolimesnes stovyklas. (Kadangi buvo praktikuojamos tantjemos — šiuo atžvilgiu tebūnie laikoma pusiau profesine trupe). Sąstato daliai persikėlus į Fellbachą, ten bandyta veiklą atgaivinti.

 

Repertuaras:

 

S. Čiurlionienė „Aušros sūnūs.“

 

P. Vaičiūnas „Sudrumstoji ramybė.“

 

2. H a n a u stovyklos vaidintojų

sambūris „Atžalynas“.

 

Repertuaras:

 

Kazys Binkis „Atžalynas“

 

A. Škėma „Vieną vakarą“

 

A. Gustaitis „Sekminių vainikas“

 

F. Schiller „Turandot - Kinijos princesė“

 

S. Santvaras „Žvejai“

 

A. Gehr “Šeštame aukšte“.

 

3. Ingolstadto stovyklos mėgėjai, kuklios ir nusipelnusios artistės Z. Arlauskaites-Mikšienės vadovaujami. Vaidino, berods, tik savo stovyklos ribose.

 

Repertuaras:

 

J. Strazdas „Sugrįžo“

 

Žemaitė „Trys mylimos“

 

S. Čiurlionienė „Pinigėliai“

 

S. Čiurlionienė „Aušros sūnūs“

 

K. Binkis „Atžalynas“

 

Putinas „Valdovo sūnūs“.

 

4. Ravensburgo (Prancūzų zonoje) taip vadinama Dramos studija, akt. A. Zdanavičiūtes-Gustaitienės ir A. Gustaičio vadovybėje. Veikia

jau dveji metai. Spektaklius paruošia tik savo kolonijai. Po vieną kartą buvo išvykos į Tūbingeną, Vangeną, Memmingeną, Wūrzburgą ir Wiesbadeną. Kelios į artimą Biberachą.

 

Repertuaras:

 

A. Gustaitis „Sekminių vainikas“

 

P. Babickas „Gintaro žemės pasaka“

 

P. Vaičiūnas „Nuodėmingas angelas“

 

V. Adomėnas „Svetimos plunksnos“

 

K. Binkis „Atžalynas“

 

Coolus-Genecken „Pirmas skambutis“

 

P. Vaičiūnas „Tuščios pastangos“.

 

5. Kas sėlio stovyklos režisieriaus Ip. Tvirbuto vedama dramos studija. Buvo tik kelios išvykos.

Repertuaras: P. Vaičiūnas „Tuščios pastangos“

M. Rostand „Žmogus, kurį užmušiau“.

 

6. R o t h e n b u r g o. T, akt. Puzdešrio vadovaujama. Lokalinio pobūdžio. Repertuaras buvo iš dalies paties trupės vadovo sukurtas. Statyti keli veikalai. Pabrėžtina, kad akt. Puzdešris yra materialiu būdu rėmęs profesinę Augsburgo trupę.

 

Suminėjau tik labiau į akis krintančius reiškinius. Galima būtų daug ką pridurti. Kad pvz. ir muziko V. Šimkaus Wūrzburge pastatytas „Lietuviškas vestuves“ (nesceniniu J. Vaičiūnienės scenaru, „prilaižymo“ metodo režisūroje). Tai buvo sunkus užsimojimas, padėtas nemenkas triūsas, bet rungtynės tarp „ansamblinių“ užgaidų ir etnografiniai-folklorinio žanro baigėsi (grynai meno požiūriu vertinant) kad ir lygiomis, bet, deja, nesukeldamos didesnio atgarsio. Bet pats įvykis stovyklinės saviveiklos prasme turi būti ypač aukštai vertinamas. Tokio spektaklio paruošimas dalyvavusiam senimui ir jaunimui atnešė nemažai džiugių, šviesių valandų. Žiūrovui, gaila, kiek mažiau.

 

*


Baigiant šį grynai subjektyvių, kiek keistoku būdu ir gal perilgai reiškiamų minčių rezginį, negaliu atsikratyti dar vienos. O, kad taip suruošus lietuviškų žymesnių mėgėjų trupių festivalį! Kad kiekviena grupė pastatytų vieną ar du savo geriausius (ne būtinai net lietuvių autorių), meniniu atžvilgiu labiau vykusius pastatymus. Žinau, numatau, kokį prakeikimą mano adresu siųs tie, kuriems tektų (o turėtų — Hanau!) tą pramogą ruošti. Jaučiu, kad atsiras daug balsų, kurie pakels dėl to triukšmo, dėl mažmožio griežtą protestą. Bet tokia meno savaitė ne tik apvainikuotų tas šviesias ir ne tik pilietines mūsų jaunimo pastangas, bet (plačiau paremta ir iš visų pusių palaikyta) leistų skeptikams įsitikinti, kokią nepalaužiamą, drąsią jėgą gali pademonstruoti idealistiniai nusiteikę, žili ir dar nemamą pražilti entuziastai. Tie žmonės, kurie prieš penkiasdešimtis metų įskiepytą tradiciją šiandieninėse žmogaus nuvertinimo ir tamsiausios ateities sąlygose ne tik tęsė bet jai suteikė dar kitokią, dar aiškesnę prasmę. Pabandykime spiegiančiame, akis ir protą temdančiame šaltyje nukreipti rankas ir pojūčius į dar vieną realiai džiuginančią šilumą. Ir patiems to įvykio šaltininkams ir tiems, kurie bus jo įgyvendinimo liudininkais, tai nebus tik

triukšmas dėl mažmožio. Tai bus graži, reikšminga, šaltyje gimusios šilumos demostracija ir jąja pasigėrėjimas.