IŠ NAUJOSIOS LITERATŪROS Spausdinti

Vokietijoje kritikos dėmesį atkreipė Helmuto Thieliekės išleista krikščioniškosios antropologijos studija „Tod und Leben“. Joje mirties problema sprendžiama pagal krikščionybės mokslą. Apžvelgiama Rosenbergo „mito“ ir kt. nacių vadų principai, duodami žymiausių pasaulio mąstytojų pasisakymai ir kt.

Emanuelis Moqnier, vadinamųjų „personalistų“ vadas, sutelkęs apie savo žurnalą „Esprit“ ne tik katalikų, bet ir kitų religijų sekėjų intelektualų gražų būrį, išleido pasisakymus visos eilės žinomiausių mokslinio ir kultūrinio gyvenimo žmonių, pavadinęs juos „Krikščioniškasis pasaulis — modernusis pasaulis“. Tiek tikintieji, tiek netikintieji, pasaulininkai ir dvasininkai čia pagal savo sąžinę duoda atsakymą į degantį šių dienų klausimą: kodėl atsirado tarp krikščionybės ir šio pasaulio praraja ir ką reikia daryti, kad ji būtų pašalinta. Leidinyje metama mintis, kad šiandien pasaulis yra tiesiog išalkęs socialinio teisingumo ir tikros krikščioniškos meilės, kuri būtų skelbiama ne žodžiais, bet drauge su pačių skurdžiausių Paryžiaus kvartalų „raudonaisiais klebonais“ praktikoj vykdoma gyvais pavyzdžiais.

 

Žydų kilimo anglas Victor Gallancz, didelės britų leidyklos savininkas, išgarsėjęs vad. „Gallancz leidiniais“, Darbo Partijos šulas, vedėjas organizacijos „Save Europe naw!“ („Gelbėk Europa dabar“), drauge su Churchilliu vienas iš Jungtinės Europos komiteto steigėjų, parašė knygą, pavadintą „In darkest Germany“, kur parodo visą vokiečių gyvenimo skurdumą. Anksčiau jis buvo didžiulis britų komunistų draugas, priklausęs Darbo Partijos kairiajam sparnui, bet dabar juo Anglijos komunistai kratosi, prikišdami, kad jis virtęs britų militarizmo rėmėju ir nenumaldomu Sovietų priešu. Todėl kairieji jį dabar pravardžiuoja „renegatu“. Belankydamas Vokietijos „skyles“, jis vienoj vietoj užsuko į neišsilavinusio skurdžiaus, fanatiko komunisto būstą, kuris vis dėlto net ir šiam magnatui, nepaisydamas britų komunistų draudimo, padavė ranką — jam, vienam iš turtingiausių britų žmonių, Oxfordo universiteto pagerbtam premija už prozą lotynų kalba. Ir betgi tas turčius nesėdi ant savo pinigų krūvos, bet važinėja po pačias skurdžiausias vietoves, visur stengdamasis iškelti socialines problemas ir jieškoti jų sveikiausio išsprendimo. Ir tą išsprendimą jis mato krikščionybėj (ir jis pats yra ne tik žydas, bet ir krikščionis). Savo filosofiją jis yra išdėstęs savo veikale „Our Threa-tened Values“, kur nurodo, kur ir kokioms mūsų vertybėms gresia pavojai. Tarp tų vertybių yra ir krikščionybė, o jis pats ypač aukština vad. „respect for personality“, mūsiškai tariant — pagarbą žmogui. Ta pagarba žmogui dar kartą ūžtelėjo džiaugsmo banga į jo sąmonę, kai minimasis Hamburgo komunistas skurdžius vis dėlto jam ištiesė ranką ir į gražų žmogiškąjį žestą atsakė tokiu pačiu gražiu žmogiškuoju. O didžiausią žmogiškosios vertybės išaukštinimą, jo įsitikinimu, duoda Kristus. Golancz niekam neužmeta savo pažiūrų, bet pats laikosi įsitikinimo, kad visi žmonės yra broliai ir kad mūsų dienų tragedija yra ta, jog respektas žmogui yra susiredukavęs ligi minimumo. Pats jis save taria esant socialistą; jo socializmas siūlo laisvavalį visų žmonių kooperavimą, kur visi žinotų turį nuodėmių ir brolis j brolį nemestų akmeniu. Ir tas Darbo Partijos „šventasis“ siūlo taip pat su vokiečiais elgtis, kaip su Evangelijos nusidėjėliu. O tada ir Vokietijoje ras daugiau kovotojų, kurie drąsiai stos griaunamų Vakarų civilizacijos vertybių ginti, būtent — krikščionybės ir žmogiškumo.

 

Gyvename fizikos revoliucijos amžių. Šimtai geriausių pasaulio fizikų po ilgų pastangų konstatavo, kad fiziniame pasaulyje yra daug nematomų jėgų, kurios gali tiesiog stebuklus padaryti. Tie naujausi atradimai įgalino visiškai naujomis akimis pažvelgti į medžiagą ir šviesą. Buvo sukurtos visai naujos kvantų, reliatyvumo, bangų mechanikos teorijos. Naujosios fizikos gimimo data siejama su tuo faktu, kai buvo atrasta konstanta h, Plancko (dabar jau mirusio) pavadinta veikimo kvantu. Rentgeno gi spinduliai padėjo įveikti erdvę ir pačią medžiagą, įgalindami įsiskverbti į jos vidų. Spindulių tyrinėjimo srity padaryta dar didesnė pažanga. Dar prieš karą mokslininkai konstatvo tam tikrą spindulių rūšį, kurie, atėję iš visatos erdvės, savo energija ir skvirblumu praneša visas kitas ligi šiol žinomų spindulių rūšis. Jie buvo pavadinti kosminiais spinduliais. Nuo jų apsisaugoti įmanoma tiktai apsišarvavus 100 m storumo geriausio plieno šarvu. Jų veiklumą iki 150 kartų sumažina oro sluogsnis, vis dėlto, kaip prof. W. Kolhorsteris apskaičiuoja savo veikale „Kosminių spindulių energiją“, žmogų kasdien perveria ne mažiau kaip 100 milijonų šios rūšies spindulių. Autorius įdomiai dėsto mikrokosminio pasaulio paslaptis ir įrodinėja, kad tuo būdu — per minimuosius spindulius — mes esame organiškai susiję su viso pasaulio sąranga, kur žmogus yra ne tik pasyvus žiūrovas, bet greičiau yra aktyvus dalyvis didžiojo buities scenoje vykstančio veikimo. Autorius savo pastabas baigia išvada, kad materialistai, savo pažiūras grindę klasinės fizikos dėsniais, šiandien neteko po kojomis pagrindo ir nori nenori, bet yra priversti jieškoti į tuos visus klausimus atsakymo jų nemėgtoj metafizikoj. Autorius cituoja Maxo Plancko „Tiksliųjų mokslų prasmę ir ribas“, Louis de Broglie „Šviesą ir medžiagą“, James Jeans'o „Naujosius gamtos pažinimo pagrindinius dėsnius“ ir įrodinėja, kad materialistai, taip iškilmingai skelbę krikščionybei kovą gamtos mokslų vardu, šiandien yra netekę savo teorijoms pagrįsti mokslinio ginklo. Nors šių dienų fizika dar nėra metafizinė ta prasme, kad tiesiogiai įrodytų Dievo, valios laisvės ir nemirtingumo buvimą, bet tat ir savaime suprantama. Tačiau jau ir iš fizinio ribotumo, pro tuos skaičių, sąvokų ir fizinių teorijų matomus apdarus, atsiskleidžia nauji metafiziniai pločiai.

 

1885 ar 1886 m. Ipolitas Taine's atkreipė P-Desjardins'o akis į vieną nežinomą vokiečių autorių, kurio veikalas gulėjo ant stalo, pastebėdamas: „Po dešimties metų apie šį žmogų kalbės visas pasaulis.“ Patys vokiečiai nematė, kad Zaratustros autorius yra vienas iš didžiausių jos prozos šulų, bet tą įžvalgumo dovaną turėjo prancūzas Taine'as. Iš tikro šiandien taip ir yra — apie Nietzschę dabar kalba visas pasaulis. Prancūzas Daniel Halėvy davė geriausią Nietzschės biografiją (Grasset leidinys). Kitas prancūzas, Mr. A. Quinot, duoda Nietzschės Pages Mystiąues („Mistinius lapus“). Tai Nietzschės prozos ir poezijos į prancūzų kalbą išverstos ištraukos, prie kurių pridėti Quinot komentarai, gerai papildą primąją Halėvy biografiją. Paul Wolff duoda naują veikalą, papildantį pirmuosius, pavadintą „Fr. Nietzschė ir krikščionių etos“. Jame apžvelgiama Nietzschės biografija ir jos santykis su krikščionybe, taip pat duodamas jo vidaus brendimas ir pažiūrų susiformavimas.

 

Jėzuitas J. de Ghellinck davė du lotynų literatūros iš 12a. tomus, pavadintus ,,L' Essor de la Litterature Latine au XII Siėcle“. Kaip kad kadaise Marco Polo, pirmasis nukeliavęs į Kinus, parvežė pasauliui pasakojimus apie didįjį valdovą Kublajų, taip ir čia duota iš vad. „terra incognita“ net du tomai. Apie tų metų vidurinių amžių literatūrą pasakoja Raby History of Christian Latin Poltry ir Ghellincko „XII amžiaus teologiniai sąjūdžiai“.

 

Prof. Alois Mager iš Salzburgo parašė naują veikalą „Mistika kaip sielos tikrovė“ (išleido Pustet leidykla Graze), skirtą mistinėms problemoms nagrinėti ir jų sąryšiui su sielos tikrove nustatyti. Sielos esmė svarstoma Tomo Akviniečio teologinės psichogijos pavyzdžiu. Mistinis sąjūdis nūdieniniame moderniojo žmogaus gyvenime vėl pradeda vis daugiau prasimušti į priekį tarp kitų dvasinių sąjūdžių.

Prancūzų rašytojas Jaques Maritain, dabartinis Prancūzijos ambasadorius prie šv. Sosto, vienas iš stipriausių šiandieninio prancūzų dvasinio gyvenimo asmenybių, išleido veikalą pavadintą „De Bergson a Thomas“. Tai yra rinkinys įvairių paskaitų ir mokslinių pranešimų, kuriuos jis 1944—1946 m. skaitė įvairiuose JAV universitetuose. Pats būdamas Bergsono mokinys, autorius čia supažindina su pagrindiniais moderniosios filosofijos principais ir pavaizduoja kitas prancūzų filosofijos, ne tik vieno egzistencializmo, sroves. Savo svarstymus Maritain baigia išvada, jog netruktus turės . išmušti valanda pilnutiniam tomizmo renesansui.

Ispanas Joze Ortega y Gasset, „Masių sukilimo“ autorius, pasirodė su nauju veikalu „Concord and Liberty“, išleistu W. W. Norton leidyklos New Yorke. Autorius, konstatavęs, kad „žmogus neturi jokios prigimties, jis turi tik istoriją“, duoda ne tik išsamią praėjusio amžiaus filosofinių srovių kritiką, bet ir vertingą filosofinių srovių istorinę apžvalgą, ryškiai pavaizduodamas, kokį procesą žmogiškasis mintijimas perėjo nuo Aristotelio laikų, Leibnizo monadų mokslu, Kanto transcendentiniu Ego, Hėgelio „dvasios“ koncepcija, Schopenhauerio valios teorija ir Bergsono vad. „ėlan Vitai“ sudarydamas Vakarų dvasios evoliucijoj esmingus tarpsnius. Jis pripažįsta pažangą Gilsono „Filosofinio patyrimo vieningumo“ prasme ir duoda atsakymą, kokia yra pasaulio ir žmogiškosios veiklos prasmė.

 

Prancūzai rodo didelį susidomėjimą šv. Augustino minčių pasauliu ir jų artumu mūsų laikams. Pernai Paryžiuje pasirodė „Oeuvres de Saint Augustui“ III, IV, V tomai su. Ed. Brou-wer tekstu, vertimais, įvado žodžiu ir pastabomis. Pradžią esminiams plataus masto Augustino minčių pasaulio tyrinėjimams davė Gaston Boissier, ilgametis Prancūzų Akademijos sekretorius, Lommenso bendrametis, išgarsėjusio veikalo apie Ciceroną autorius, savo „La conversation de S. Augustin“, toliau juo pasekė, iškeldami šv. Augustino įtaką prancūzų vidurinių amžių scholastikai, visa eilė žymių mokslo vyrų, kaip kad filosofas Etienne Gaston, filosofijos katedros Sorbonos universitete vedėjas, 1929 m. išleisdamas „Introduction a l'ėtude S.Augustin“. Šito sąjūdžio zenitą sudaro prancūziškasis — lotyniškasis šv. Augustino veikalų su komentarais leidimas.

 

Williams Blake buvo ne tiktai žymus 19 amžiaus anglų poetas, bet ir filosofas, vadinamas „britų poezijos tapytoju“, nuostabiai suderinęs tyrąją poeziją su religija. Jo laisvės, lygybės, broliškumo skelbtoji evangelija turėjo įtakos ne tik 19, bet ir 20-jam amžiui. Tą įtaką ir stengiasi iškelti Dr. Marko Schorerio New Yorke pasirodžiusioji knyga: „William Blake: The Politics of Vision“, nurodydama Blakės skelbtąją tezę, jog tikrojo žmoniškumo negalima išskirti iš religinio, politinio ir mokslinio gyvenimo. Ypač puiki analizė duota jo „Rojaus vartų“ ir eilėraščių „Tigras“ ir „Londonas“. Blake, kurio, kaip ir Greco, visa didybė buvo pajusta tik pačiais naujausiais laikais, teigė, kad jo tiek tapytosios, tiek eilėmis surimuotos vizijos, kitiems atrodančios tokios svetimos ir neįprastos, iš tikro turi į save susiurbusios visa tai, „kas yra tikrai realu ir amžina, nepraeinama“.

 

Tiek vokiečiai, tiek kitų tautybių mąstytojai didelį dėmesį skiria Nietzschės filosofijai. Kai kurie iš jų už visa tai, ką dabar matome Vokietijoje ir Europoje, visą kaltę jam ir suverčia. Šią problemą paliečia ir prof. Kari Jaspers savo veikale „Nietzschė ir krikščionybė“, prisidėdamas prie tolimesnių Wernerio Wirtho, M. Dibeli-jaus, Benzo, Steinbūchelio ir kt. tos rūšies studijų. Jaspersas čia duoda vaizdą, kaip Nietzschė žiūrėjo į pasaulį ir jo sąrangą savo dienų krikščionybę pervesdamas nukrikščionėjimui.

Biologus ir gamtininkus iš seno kvaršina mintis: kokia yra gyvybės paslaptis ir kokia gyvenimo prasmė iš viso. Vieni tenkinasi tuo, ką patys mato ar gali patirti, kiti, pasigaudami lyginamojo metodo, biologijai priskiria dar vad. metabiologiją, kur, pasirėmus biologiniais pagrindats, stengiamasi susekti dvasiniai pradai, sielos pažinimas ir, priešingai, jo poveikis biologiniam pažinimui. Šitokios „metabiologinės koncepcios“ laikosi ir Gottingeno prof. Rudolf Ehrenberg savo naujausiam veikale „Der Lebenslauf“. Po biologinių tyrinėjimo triumfo pastaraisiais dešimtmečiais žmogus vėl atsidūrė prieš pagrindinę paslaptį — gyvenimo ir jo prasmės. Jieškoma naujų kelių, stengiantis pagauti gyvenimo esmę su visu pilnumu, o čia vis ir vis daugiau mokslininkų be metafizikos ir be metabiologijos, kaip ir aukščiau minimasis autorius, neišsiverčia.

 

* Daugiau, kaip prieš 50 metų, būtent — 1897 m. liepos 11 d., švedų inžinierius ir mokslininkas Andrėe, įvykdė pasiutiškai drąsų žygį — balionu išskrido į šiaurės ašigalį. Apie tos akspedicijos dalyvius trisdešimt metų nebuvo nieko žinoma, kol galiausiai 1930 m. rugpjūčio 6 d. buvo rasti ekspedicijos likučiai. Jo žygį yra apdainavęs ir mūsų poetas M. Vaitkus.