DAILININKAS Viktoras Petravičius |
Parašė PAULIUS JURKUS |
Vienas iš ryškiausių „Formos“ sąjūdžio dalyvių — Viktoras Petravičius — mūsuose yra žinomas kaip modernistas tapytojas — grafikas. Ir seniau ir dabar daug kur jis buvo puolamas. Buvo nesuprantamas jo kūrybinis pasaulis bei jo interpretacija. Dailininkas tačiau, nieko nežiūrėdamas, atkakliai veržėsi prie savo meninės tiesos, veržėsi į kūrybines aukštumas, ir jo pasiekti laimėjimai nūnai mus džiugina. Jo gyvenimo kelias prasideda Lietuvoje, Bedalių kaime, 1906. V. 12. Kūrybinio kelio pradžią reikia datuoti 1935 metais jo Kauno Meno Mokyklos baigimu. (Kartu jis baigė ir privačią, dail. Dobužinskio dek. graf. studiją.) Jį traukė Vakarai, viliojo muziejai ir naujosios meno srovės. Norėdamas pagilinti studijas, jis tais pačiais metais išvažiuoja i Paryžių, kur 1938 m. baigia Ecole Nationale Superieure des BeauxArts ir Conservatoire Nationale des Arts et Metiers, įgydamas diplomus. Studijų tikslais lankosi taip pat Italijoje, Belgijoje, Švedijoje, Vokietijoje. 1937 m. Paryžiaus tarptautinėje parodoje gauna „Diplome Membre du Jury“. Dar būdamas Kauno Meno Mokykloje, dalyvauja Čekoslovakijoje (Košicose) rengiamoje parodoje ir nuo 1935 metų visose dailininkų rengiamose parodose. 1938 metais Kaune surengia savo tapybos ir grafikos darbų parodą. Be kūrybinio darbo dar eina ir meno pedagogo pareigas. 1940 m. Kauno Taikomosios Dailės Instituto dekoratyvinių audinių katedros vedėjas. 1941 metais pakviečiamas i Lietuvos Meno Tarybą ir Vilniaus Meno Akademiją. Šis Kauno ir Paryžiaus meno mokyklų bei akademijų auklėtinis sintetina savyje Vakarų meno idėjas su mūsų senosios grafikos tradicijomis. Išeidamas iš „Formos“ sąjūdžio, iš jo pastangų atgaivinti liaudies meną, įliejant moderninio meno laimėjimus, jis praskleidė savo veidą. Praskleidė drąsiai, temperamentingai, kiekvieną raižinį prisunkdamas savo emocijų. Viktoras Petravičius pačiuose pirmuosiuose žingsniuose surado savo originalų kelią ir temose ir jų interpretavime. Jo pirmąjį kūrybos laikotarpį, kuris tęsėsi maždaug iki 1947 metų vasaros, reikia pavadinti pasakos laikotarpiu. Pasaka su savo fantastiniu pasauliu buvo jam kūrybos objektas. Tokį pat V. Petravičių randame ir 1940 metais išleistuose 60 raižiniuose (V. Petravičius Gravure sur Bois, 220 numeruotų egzempliorių). 1946 m. Augsburge išleistame „40 Wood — Cuts“ rinkiny įdėjo 12 ankstybesniųjų darbų iš iliustruotų pasakų. Paskutiniu laiku (nuo 1947 metų vasaros) jame daug stipriau suplaka šių dienų besiblaškančio, bedalio žmogaus širdis. Tėviškės peizažas, anoji nuotaika, kuri atėjo iš senųjų liaudies raižinių ir kuri buvo sužydėjusi jo kūryboje, dabar blėsta. Jis jieško naujų kelių, nueitieji jo jau nebepatenkina. Čia žvelgia jis į gyvenimą ir mato jame ir nerime besiblaškančius žmones. Kaip pasakose buvo kažkokia pikta jėga, radusi savo išraišką laumių ir dvasių pavidale, taip čia toji jėga jau konkrečiai pastebima gyvenime. Ji tremia žmogų iš tėvynės, iš namų, uždaro į kacetus, naikina bet kokį žmogiškumą. Ir žmogus yra bejėgis prieš šį likimą. Jis tik liūdi ir kenčia. Čia iš tamsos žvelgia poeto veidas (F. Kiršos „Tolumose“), pilnas nerimo ir kančios, kad būtis yra tokia tragiška. Čia kažkas praneša didelį karstą kažkokiu užburtu keliu. Tuo jis lyg užsklendžia liūdnąją žmogaus kelionę. Šioje tematikos dvasioje yra padarytos kompozicijos, kurios eina „Patrios“ leidžiamoje „Lietuvių g r a f i k o j e“, ir iliustruota Fausto Kiršos „T o 1 u m ų“ poezijos knyga. Savo pasakų iliustracijose viską skandino daugiau juodose dėmėse. Skubėdamas į paveikslo visumą ir savo jausmą išsakydamas, niekur negrakština savo linijos. Pasilikdamas primityviame traktavime, kartais net grubiai suprastose formose, jis tačiau yra nuoširdus. Šis nuoširdumas ir didelė šiluma atgaivina visą kompoziciją ir padaro ją miela. Antrajame kūrybos laikotarpyje, pagilinęs savo tematiką, Viktoras Petravičius pajieškojo ir naujos formos. Čia nežymiai ryškėja piešinys, tamsias dėmes pakeičia supintas, linijų raizginys. Kartais jis toks gausus, kad sunku jame besusigaudyti. Nežymiai Įsivyrauja baltosios dėmės. Linija čia taip pat negrakštinama, nejieškoma joje skambumo. Ji yra tik priemonė jo turtingai emocijai reikšti. Todėl ji virpuliuojanti, nerami, nepatenkinta kaip ir nūdienos žmogus. Skaldydamas juodąsias dėmes į linijas, supindamas visa į raizginį, Viktoras Petravičius kartais praranda savo kompozicijos ryškumą, kurį turėjo anksčiau. Šiame kelyje dar nevisada pasiseka išbalansuoti linijų žaismą su baltosiom dėmėm. Savo tapyboje jis kai kada pakartoja line padarytas kompozicijas, o šalia to sukuria portretų ir peizažų. Ir čia jis nejieško piešinio, nei figūros pastatymo. Visa yra palenkta kompozicijai ir spalvom. Spalvose drąsus, nejieško jų išdailinimo, ištirpimo. Viską gramzdindamas melsvoje ar rudoje gamoje, jis neryškina kontūrų ir spalvinio išbaigimo. Savo darbais Viktoras Petravičius yra nūdienos reiškėjas. O nūdiena pilna sopulio ir chaoso. Joje vyrauja blogieji žmogaus pradai, ir žmogaus aureolė, kuri švietė praeities mene, sudužo. |