Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
TECHNIKA IR JOS PRIEŠAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Prof. S. Kolupaila   

1947 metų rudenį Darmstadte įvyko tarptautinis inžinierių rengimo kongresas (International Congress for Engineering Education), kuriame autorius padarė šį pranešimą.

Plačiai paplitusi pasaulio visuomenės opinijoje nuomonė, kad mokslas, o ypač technika, turi būti atsakingi už dabartiną kultūros katastrofą, pagrįsta, bet tik iš dalies.

Iš tikrųjų, peilio, šiaip labai naudingo įrankio, išradėjas, turi jaustis moraliai atsakingas už kiekvieną durklu įvykdytą žmogžudystę, nors tokio ginklo stoka gal nebūtų sulaikius žudiko nuo jo gėdingo veiksmo,kaip tai įrodęs Kainas dar prieš peilio atradimą.

Už panaudojimą piktam pavojingų priemonių išradėjas šiaip ar taip neturėtų būti daugiau atsakingas, kaip tasai, kuris sąmoningai jas kiša banditui į rankas ar nuo jo priima užsakymą pagaminti tobulesnį žudymo ginklą.

Garbingas titulas (ingenior — išmintingesnis) įpareigoja inžinierių taikyti savo žinias visų Žemės gyventojų gerovei, jų gyvenimą padarant saugesniu, malonesniu ir prasmingesnių.


Kaip gi yra tikrovėje?
Patyrimas rodo, kad inžinierius savo kūryboje dažnai būna tam tikrų technikos priešų trukdomas; tai kompromituoja jo kilnų pašaukimą ir kartais stumia jį prie gėdingų veiksmų. Leiskit priminti keletą paprasčiausių pavyzdžių.

Viena iš gražiausių inžinierinės kūrybos sričių yra tiltų statyba. Tiltas yra simbolis jungimo tautų, kurias skiria gamtos kliūtys. Ir štai inžinierus, projektuodamas bei vykdydamas šią monumentalią statybą, savo priešų verčiamas rengia būsimą savo kūrinio sunaikinimą, tam reikalui įtaisydamas jautriausioje vietoje sprogdinimo kameras.

Visoms tautos ūkio sritims labai svarbūs žemėlapiai, kurių gaminimas ir tobulinimas reikalauja žymiu lėšų iš valstybės biudžeto. Tie patys žemėlapiai tinka karo reikalams; tai į duoda progą kultūros priešams apriboti žemėlapių naudojimą tik karinėse įstaigose, suvaržant jų panaudojimą taikingiems tikslams. Kai kuriose šalyse žemėlapiai iš viso visuomenei neprieinami, kaip karinė paslaptis.

Slapstymo psichozė išplečiama į visus geodezinius, geofizinius, klimatologinius, hidrologinius ir kitus duomenis. Visa, kas kuriuo nors atžvilgiu galėtų būti panaudota karo tikslams, yra užantspauduojama ir paslepiama. Reperių altitudės, trianguliacijos koordinatos, oro temperatūros, drėgmenų aukščiai, vandens horizontai ir debitai, — visa tai skelbiama karine paslaptimi ir laikoma atokiau nuo Visuomenės akių.
 
Šita nesąmonė plinta toliau: griežčiausiai draudžiama skelbti spaudoje bet kas iš tokių dalykų, kuriuos spėjamas krašto priešas galėtų panaudoti savo pasirengimams karui. , Iš techniškų knygų ir žurnalų skilčių išnyksta nauji išradimai, nauji metodai, naujos mintys. Aprašant „svarbias karo“ atžvilgiu“ (kriegswichtige) statybas, nenurodoma vietos pavadinimo; kartais duodami suklastoti vietovardžiai, tuo būdu stengiantis apgauti spėjamą visur priešą.

Pasitaiko dargi, kad į mokslo darbus — knygas ir straipsnius — tyčia įkišamos sąmoningos klaidos, kurios visą darbą daro beverčiu. Tokia grubi falsifikacija tegali, savaime suprantama, apgauti tik diletantą; prityrusiam tyrinėtojui dažnai pakanka palyginti naujus duomenis su senesniaisiais ir be ypatingo sunkumo atstatyti teisybę ar užpildyti spragas.

Kiekvienas mokslininkas, kurio darbui reikalingi tikri duomenys, kartais suklumpa ties tokiais paslėptais ar sufalsifikuotais skaičiais ir dažnai yra verčiamas remtis senais arba pasenusiais duomenimis.

Yra pavojus, kad sakytoji psichozė ateityje dar išsiplės. Tenka laukti, kad netrukus bus nebeprieinami visi skaičiai, kurie liečia geografinius, statistinius, istorinius ir kitus reiškinius.

Kas, ištikrųjų, sudaro karinę paslaptį, tas dažniausiai nėra paslaptis tikram krašto priešui: juo svarbesnė paslaptis, juo brangesnė jos įsigijimo kaina. Tuo paaiškinama, tarp kitko, keista aplinkybė, kad kaimyninių valstybių enciklopedijos ir panašūs rinkiniai duoda apie kaimynus tikslesnius skaitmenis, kaip savo krašto leidiniai. Kaip kuriozą galima priminti faktą, kad kai kurios valstybės turi žymiai tikslesnius, naujesnius ir geriau redaguotus žemėlapius kaimyninių žemių, kaip nuosavos teritorijos.

Žmonių kvailumas neturi ribų. Tenka bijoti, kad ateityje bus uždrausti visi naudingi informacijų rinkiniai, kaip telefonų abonentų sąrašai, adresų knygos, geležinkelių tvarkaraščiai, miestų planai, kelionių vadovai, reginių atvirukai, pagaliau geografijos vadovėlai. Panašiai kraštuose su totalitariniu režimu piliečiams draudžiama savistoviai galvoti.

Tai tik atskiri pavyzdžiai. Tą pat matome visose mokslo ir technikos srityse. Kaip pasekmė, visur matyti techniškosios kultūros smukimas ir garbės pažeminimas, panaudojimas piktam nuostabiausių žmogaus dvasios išradimų.

Kaip peilis akmens amžiuje, taip dabar „kultūringais“ naujaisiais amžiais šlykščiausiems tikslams išnaudojami įvairūs atradimai, skirti žmonių gerovei. Didžiausieji 20jo šimtmečio atradimai — lėktuvas, radijas, atominė energija — kaip tik daugiausia taikomi žmonių nenaudai.

Tokio mokslo ir technikos nušlovinimo tikrasis pagrindas yra materialistinė pasaulėžiūra, kurios laimėjimas reiškia tautų grįžimą prie žiauriausių senovės papročių, kartais prie tautų žudymo ir kanibalizmo.

Mokslo garbė gali būti išgelbėta, jei žmonija grįš prie idealistinės pasaulėžiūros. Technikos žydėjimo negalima vaizduotis be bendro žmonijos pakilimo.

Dabarties mokslo šūkis turi būti: nėra sėkmingo mokslo be kultūros! Technikos pažanga leistina su sąlyga, kad kartu bus plečiama ir gaivinama bendroji žmonijos kultūra. Kitaip tolimesnis technikos plėtojimasis ves prie to, kad žmonės virs laukiniais, o modernioji kultūra pati save sunaikins.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai