Poezija |
Parašė ALFONSAS NYKA-NILIŪNAS |
NERAMI PAVASARIO DIENA Šiandien dar kartą, kaip kadais, apsikabinęs vėjas sekė gatvėmis, Kai aš savy ėjau laukais, vandenyje ir saulėje patvinusiais Ir neramus sėdėjau prie skeveldrų malūnėlio, ten ant kranto paliktų, Jis puolė nirtulingai ūždamas, mane ties mano durimis pamatęs, Ir atėmė jaunystės troškuliu suskambusius raktus. Kad vaza dūžtanti iš skausmo apleista jau ištisus metus, Kad namuose gyvena vėjai ir sugrįžę paukščiai kalbą su vaiduokliais, Ir beldžias į duris, norėdamas įeit, pavasario lietus.
Tenai sustojau, paliečiau sienojų — Ir prisiglaudęs taip ėmiau klausyt. Tuomet į saulės spindulius langinės, tartum milžiniškos akys, atsivėrė, Ir ėmė lietis iš namų tamsos vaikystės ilgesys.
Sapnuodamas iš knygų miestus ir gatves, Ant kelių sau geltoną popierini paukštį pasidėjęs Ir susvajotas jo sparnams erdves.
Lanksčiųjų upės rankų apkabintas ir prie kūno spaudžiamas karštai, Bet prie manęs, tartum negyvas paukštis popierinis, Gulėjo malūnėlis, mėlynais sparneliais palaužtais.
O dantyse vėl pasijuto žemės vaisių skonis, taip viliojančiai kartus, Kadais vieninteliu maistu manajam kūnui tapęs — Ir aš vėl pamačiau ant žemės gulinčius raktus. 1946 SIENA Ant sienos supasi liūdnai ir skrenda Ritmingas lapų krintančių fontanas... Šventoriuje niūniuodamas kaštanas Spalvingoj rudenio dainoj paskendęs.
Ir ant šviesios galvos lapus geltonus... O pirmas rudenio sonatos tonas Iš skambančios platybės neišbrenda —
Po mėlyno dangus skaidrias bedugnes, Raudodamas širdy ir kaštane.
Į milžiniškus horizonto rėmus, Sapnuot auksinių lapų fontane.
|