APIE AMERIKOS LIETUVĮ POETĄ JULIŲ BANIULĮ Spausdinti
Parašė A. Vaičiulaitis   

5 metų mirties sukaktį minint

(1880—1943)

Protarpiais Amerikos lietuvių laikraščiuose seniau, prieš penkerius šešerius metus, rasdavome pluoštelį trumpų, vos iš keturių eilučių sudėtų, lyrikos gabalėlių. Jie visados buvo pavadinti tuo pačiu vardu —“Nuotaiku s“, o kiekvienas ketureilis dar turėjo ir savo atskirą pavadinimą. Jų autorius buvo Julius Baniulis.
 
„Nuotaikose“ atsiliepė tai, kas šioj žemėj yra gražu, švelnu, ilgesinga ir kas primena tobulesnių ir teisingesnių pasaulių atspindžius. Poetas žvilgsnį buvo nukreipęs į savo sielos jautrius momentus ir į stebuklingus gamtos reiškinius, kurie kartais tokie kuklūs ir mažutėliai, kada sūkuriuojanti ir galvotrūkčiais belekianti minia jų visai nepastebi. Jis savo ketureiliuose dainavo apie snaigę, kuri švelni, puri ir balta pas mus atskrido iš paties dangaus, arba apie rasos lašelį, kuris jam tiek pat įdomus, kaip ir didelė upė:

Anksti rytą atsikėlęs, aš į mišką išėjau;

Vasaros švelnus vėjelis vos bejudino lapus;

Pasilenkęs prie pat lapo, aš stebuklą išvydau:

Mažame rasos lašely spindi miškas ir dangus.

Taip autorius žymėjo savo nusiteikimus, apmąstymus ir gyvenimo išminties patyrimus. Jis tai darė ramiu ir giliu žodžiu, einančiu tiesiai iš širdies ir ilgų dienų pamokymo. Prabėgusi metų eilė jam. parodė, kad mūsų kelionėj maža tėra džiaugsmo ir šviesos: žmogus velka sunkią savo naštą, vis ilgėdamasis tolybėje aidinčių šauksmų ir tikėdamasis ne šiandien, tai rytoj išvysti rytuose skaisčią aušros žvaigždę, kuri išblaškytų rūkus, lyg mūro siena susirinkusius, ir užmarštin nuneštų dienų netikrumą.

Nuolatos poetą atsiminimai nešė į Lietuvos laukus, kur pempė parlėkusi gyvuoja, kur vyturėlis pro mūsų artojo juodą vargą linksmai čirena ir kur tavo mintys skraido aukso sparnais. Tačiau tos auksasparnės mintys nebuvo giedrios, kada tėvynė prislėgta. Šioj kruvinoj keršto, mirties ir silpnesniųjų sunaikinimo valandoje poetas pakeldavo akis į galingus mūsų tautos globėjus, kurie jau nuo amžių mus užtaria, ir taip prabildavo:

O didis patrone, tautos šventasis, Lietuvos globėjau!

Matai tu krašto gimtojo žaizdas, vaikus jos kenčiant.

Kai laisvės meilė žydi širdyje, kaip .seniau žydėjo,

Pagelbėk lietuviams sutraukyti nelaisvės sunkius pančius. (Šv. Kazimieras)

Iš čia duotų ištraukų matome autoriaus mintį, jo nuotaiką ir kaip jisai savo jausmą pagauna į eilėraščio spielčius. Maži tie spielčiai — vos keturios eilutės, kurios tiems, kurie pratę estetines vertybes matuoti pagal New Yorko dangoraižius, gali būti visai neįžiūrimos. Bet grožio dalykas nėra matuojamas myliomis, o jausmų gilumu ir taurumu, minties galingumu, fantazijos lakumu, pastabumo šviežumu, paskiro individo, visuomenės, tautos ir žmonijos dvasios supratimu, taip pat ir tuo techniniu sugebėjimu, kuris palaidą minčių ir įspūdžių maišatį sutraukia į vertingas ir kietas meno veikalų formas.

Kai kurias šių savybių Julius Baniulis buvo gražiai savo „Nuotaikose“ išugdęs. Tik reikia turėti kantrybės ir gražių dalykų pajautimo, kad tuoj pastebėtum, kiek švelnaus žavesio, kuklaus džiaugsmo ir tylios meilės poetas parodė tokiam menkutėliui gamtos reiškiniui, kaip vandens lašelis. Atidžiau gi įsiskaitę rasime ir tam tikros filosofijos, o drauge pamatysim, kaip jam pasisekė susidoroti su forma. Teisybė, tasai formos nukariavimas ne visur „Nuotaikose“ buvo lygus: kai kur jinai dar laukė griežtesnio atbaigimo.

Ir nieko nuostabaus: kaip daugelis poezija užsidega jaunystėj, taip Julius Baniulis priešingai — jis j lyrikos duris pasibeldė jau pasiekęs dideli gyvenimo patyrimą. Gimęs 1880 metais, jis ne taip seniai visu rimtumu buvo atsidėjęs eilių menui. Mėgti jis knygas mėgo iš pat mažens. Tai rodo ir tasai elementorius, iš kurio mama skaityti mokė ir kuriame jisai visas raides išbadė. Apie tai kalba ir dveji mokslo metai pas „daraktorių“, kur jis visai nuplėšė motinos „Aukso Altorių“, ir tie latviški Rygos laikraščiai, kuriuose pasakas skaitė.

Keturiasdešimt su viršum metų jisai Amerikoje gyveno. Čia jisai bastėsi, darbo jieškodamas rausėsi anglies kasyklose Pennsylvanijoj, mokėsi šios šalies kalbos, dirbo lentpjūvėse, krovė laivus, kirto medžius Maine valstybėje, murdydamasis po gilų sniegą.

Tačiau visą laiką jis norėjo prasimušti į šviesesnį gyvenimą. Pirmiausia buvo nutaręs tapti dailininku. Skaitė knygas apie meną ir garsius tapytojus, prisipirko dažų, teptukų ir lankė pamokas. Pats jisai prisipažino, kad iš viso to išėjo aliejiniais dažais teptas paveikslas, „kurį, žinoma, daugiausia tapė pats mokytojas, o aš dažniausiai tik žiopsojau“. Taip vieną dieną jis ir atsisveikino su meno mokykla. Kitą kartą vėl buvo pasišovęs virsti braižytoju inžinierium. Iš to irgi nieko neišėjo.

Savo pašaukimą jisai atitiko, susidūręs su spaustuve ir spauda. Jis redagavo ar tik ne keturis laikraščius, kurių paskutinis buvo „Amerikos Lietuvis“. Pačios spaustuvės darbų Julius Baniulis pradėjo mokytis apie 1908 metus Easton, Pa., kur buvo atliekami rimtų įtaigų užsakymai, pvz. Columbijos universiteto. Stovėdamas prie stambių ir geros rūšies darbų, jisai priprato prie gražios spaudinių technikos skonio ir šį išlaikė ligi paskutinės dienos, nors nusiskųsdavo, kad lietuviškose spaustuvėse ne visados galima pritaikyti tą techninį kruopštumą.

Nuo 1941 metų, ligos prispirtas, Julius Baniulis atsisveikino su lino tipu (jis rinko „Ameriką“) ir gyveno Brooklyne, N. Y. Jau anksčiau išleidęs vieną eilių knygą, taip pat ir pora vertimų, jisai paskutiniais metais daugiausia atsidėjo lyrikai, o taip pat gyvai sekė lietuvių kalbą ir jos grynumą.

Po ilgų ir sunkių darbų, po gyvenimo margos patirties ir žilo plauko atneštos išminties Julius Baniulis senatvėj panūdo žengti patvariausią, savo dienų žingsnį: parodyti, kad ir Amerikos lietuvis yra ne vien. tik biznierius ar gyvenimo grožybės nematęs kasyklų darbininkas, bet ir meno vertybių žmogus, tikros poezijos kūrėjas.
Spaudoje paskelbtos „Nuotaikų“ nuotrupos rodo, kad jisai neklydo. Jis tai paliudijo savo paties darbu.

Julius Baniulis mirė 1943 m. kovo mėnesi. Paskutiniais savo gyvenimo metais jis itin buvo atsidėjęs ir kitam darbui: vertė oriento tautų poeziją.

Jis paliko nemaža vertimų iš egiptiečių senovinės poezijos, iš persų, arabų, kinų ir japonų. Tai yra vertingi, — galėtum tarta — vieninteli-“ toki vertimai mūsų literatūroje. Kai kurie jų buvo spausdinti „Naujojoj Romuvoj“.

Tiek originalūs Juliaus Baniulio poezijos raštai, tiek jo vertimai yra sutvarkyti ir  laukia išspausdinami. Dėl nepalankių sąlygų ligi šiol nepasisekė to padaryti.

Būtų džiugu, kad ši sumanymą pasisektų ištesėti.