PIETŲ AMERIKOS LITERATŪROS KELIAI Spausdinti
Parašė Red.   

Devyniolikto amž. Pietų Amerikos rašytojai nėra perdaug savarankiški: jų daugumas seka ispanų klasikų pavyzdžiais ir tiktai vienas kitas savo amžiaus bendrininkais ispanų rašytojais. Visai kitokia naujoji Pietų Amerikos rašytojų karta, konstatuoja Jose Gilfartoul Caracaso mieste, Venecueloj, leidžiamam žurnale ,,E1 Nacional“. Montalvo iš Ekvadoro, Pa1ama iš Peru, Rodo iš Uragvajaus, Dario iš Nikaraguos ir Marti Kuboje — visi jie turi vieną bendrą pagrindinį bruožą: kiek galint greičiau išsivaduoti iš ispaniškųjų tradicijų ir susidaryti savitą, laisvą ir nepriklausomą kelią. Šviečiančių pavyzdžių jie ima jieškoti Prancūzijoje, Italijoj, Anglijoj ir J. Amerikos valstybėse, o vėlesniais laikais net ir Vokietijoje.

Šiandien jų literatūra tam tikra prasme yra tapusi tarptautine, kosmopolitine, iš savo tautinių rėmų išsimušusi i platesnes erdves ir ypač mėgstama tuose kraštuose, kurie su Pietų Amerika jaučia dvasinį ar kalbinį giminingumą.. Nūnai pietų amerikietis skaito prancūzų autorius, tarytum jis pats būtų gimęs ant Senos krantų ar Žydriojoj pakrantėj, o Rubenas Dario galėtų būti tikras Verlaine'o brolis. Savo pėdsakus jiems paliko taip pat Tolstojaus pastangos atnaujinti Evangeliją, Ibseno dramos, Emersonu pagrįstas Maeterlinko esejizmas ir lyriniai polėkiai d'Anunzio veikaluose.

Argentinoje ir kitose pietų respublikose šiuo metu pastebimas gyvas sąjūdis atkurti kreolų teatrą. Kreolų kalba yra mišinys italų ir ispanų kalbų, pasižyminti ilgai tęsiamais skiemenimis, visai priešingai greitai, vibruojančiai tarsenai, įsigalėjusiai šiaurinėse Pietų Amerikos srityse. Tas sąjūdis gali atnešti teatro renesansą, jei tik jo naujintojai pasuks tikruoju keliu ir nenutols nuo liaudies, plačiųjų gyventojų masių. Čia dramaturgai savo tipams ras tiek ir tiek dėkingų temų. Pietų amerikietis, kaip jau pastebėjo Bolivaras, nesijaučia, kad priklausytų kuriai nors specialiai rasei. Iš ispanų, negrų ir indėnų sumišusios rasės, susimaišiusios dar su kitomis europiečių rasėmis, su laiku susidarė nauja, visai skirtinga rasė, tuos savo savitumus ir būdingus požymius pareiškianti ir literatūrinėje dirvoje.

Ar padarė Lotynų Amerikai, kitaip dar vadinamai Ibero Amerika, kokios nors įtakos modernizmas, įvairios jo srovės? Aišku, padarė. Tik čia tie Paryžiaus, Londono ar Berlyno pavyzdžiai turi ilgiau bręsti, nei kitose tautose, kol pereina visas meninės plėtros fazes. Daugumas Pietų Amerikos skaitytojų yra linkę literatūrą neatjungiamai sieti su filosofija. Seniau jie skaitė Jamesą ir Poincarė, Bergsoną ir Crocę, o nūnai studijuoja Einšteiną.

Romanas yra tokia pat literatūrinė forma, kaip ir kiekviena kita; jo meninis vertingumas galų gale priklauso nuo autoriaus individualinio pajėgumo ir meninių sugebėjimų. Vienas iš seniausių Pietų Amerikos senosios kartos romanistų yra Jorge Isaacs, o tarp moderniųjų romanų autorių tenka pirmoj eilėj pažymėti argentinietį Larrctą, brazilą Cracą Aranhą, kolumbietį Vargą Vilą, Venecuelos šulus Diazą Rodriguezą ir Blanco Fombaną, sukūrusius vertingą savitą stilių.

Per pastaruosius du dešimtmečius išryškėjo pastangos kreolų romaną pastatyti į tą patį aukštį, kurį yra pasiekusi jų drama. Ligi šiol ta kryptimi tiek tepažengta, jog pradėta daugiau domėtis kreolų buičia ir jos tematikai imti personažus iš jų realaus gyvenimo. Tačiau iš tikro kreolų romanui po tokiu eksperimentų vis dėlto dar nėra pavykę įsileisti į pačias žmogiškųjų problemų gelmes ir pasiekti visą jų išsamumą, turiningumą ir spalvingumą.

Pietų Amerikos romanas duos tiktai tada išbaigtą formą ir pralauš visiškai naujus kelius, kai tarp jos. pirmaeilių rašytojų pasirodys tikrai genialus žmogus, kuris Lotynų Amerikoje sukurs visiškai naują, savitą mokyklą ir kurio romanai bus išversti į visas svarbiausias kalbas. Tuo tarpu jis neprašoka kitų dvasinių sričių pasiektojo lygmens — esejistų, istorikų, poetų.

Apie lyrinės kūrybos dekadansą Pietų Amerikoje bent tuo tarpu dar netenka kalbėti. Kai kam net atrodo, jog čia yra jos lyg tikroji tėvynė, čia ji jaučiasi visai kaip namie, ir netrūksta pastangų jos kiek atvėsusius ryšius su senąja iberų kultūra metropolijoje vėl atnaujinti, pagyvinti. Kiekviena respublika yra turėjus ir tebeturi šviečiančių poezijos žvaigždžių, pradedant B e 11 o ir baigiant D a r i o. Jie yra išėją tiek iš intelektualų sluogsnių, tiek iš paprasčiausių valstiečių, gaučų, pampų naujakurių, nomadų piemenų ir mišria rasių vagabundų eilių. Ne kartą tokie iš liaudies ar žemesniųjų visuomenės sluogsnių kilę dainiai savo spontaniškumu ir kūrybiniu pajėgumu pralenkia net savo išprusintuosius kolegas intelektualus. Juk reikia neužmiršti, kad pietų amerikiečiai yra iš prigimties dainiai, kuriems poezija tiesiog savaime su skambančios jų kalbos strofomis veržiasi iš lupų. Todėl nenuostabu, jog čia ne epas, bet lyrika yra mieliausia ir mėgstamiausia iš visų žodinio meno formų. Nuo Dario laikų nevienas poetas mėgino pasukti gilyn, į subtiliąsias žmogaus dvasios gelmes, tačiau pietų amerikiečiai, nors ir turėdami nobelininkę Gabrielą Mistral, tebelaukia tokio žmogiškojo žodžio meistro, kokį kad vokiečiai buvo sulaukę Goethės asmenyje arba anglosaksai — Keatso.

Epas ten maža tepažįstamas ir temėgstamas. Jei epinė kūrybos forma iš viso norės pasidaryti populiari, įsiskverbti į plačiuosius žmonių sluogsnius, tai neišvengiamai turės imti aprašinėti konkvistadorių (konkistadorų) darbus, vietinius arba nepriklausomybės karų didvyrius.

Tačiau, antra vertus, ar kas begalėtų tvirtinti, kad ir tarp dabartinių epikų nėra būsimųjų dienų ir įvykių genijaus?