Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DIDYSIS LIETUVIŲ KULTŪRININKAS AMERIKOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. P-nis.   
Šiandien tame plote, kuris istoriniais laikais Lietuvai priklausė nuo jūrų iki jūrų, gyvena 70 milijonų žmonių. Jei mūsų didieji valstybės vyrai būtų su tokiu pat intensyvumu, su kuriuo plėtėsi horizontaline kryptimi, pasukę gilyn, vertikaliai, stiprindami savąją tautinę kultūrą, nūnai mūsų tėvynė, jei ir nebūtų trečioji pasaulio galybė, kaip kad garsėjo 15 amžiuje, tai vis dėlto tarptautiniu mastu žymiai daugiau svertų nei dabar. Tuo tarpu mūsų  tautai vis dar tebereikia vesti kovą už pagrindines teises — už fizinę egzistenciją, už teisę gyventi ir turėti savitą, amžių glūdumas siekiančią savitą kultūrą.

Lietuviai daug yra davę savojo kraujo svetimiesiems. Toji kraujo duoklė nėra pasibaigusi nė dabar. Jei visos tos, iš mūsų kamieno išaugusios atžalos būtų parodžiusios tokį pat atsparumą, kokį kad parodė ar teberodo didžiųjų įvykių tėkmėje kitos mažosios tautos, kaip kad suomiai, šveicarai, airiai arba belgai, jei visi tie svetimiesiems nuėję tarnauti talentai būtų nors tiek pat garsinę mūsų vardą, kaip kad garsino tokie Baltrušaičiai, Milašiai, Domeikos ir visa plejada kitų, šiandien mūsų, kaip lietuvių tautos, įnašas į kultūros lobyną būtų kur kas žymesnis. Deja, tenka konstatuoti liūdnas faktas, jog lietuviai, nors šiaip turėdami, palyginti, apsčiai taurių žmogiškųjų ypatumų, įsikurdinę svetur, vis dėlto nepasidaro priskirtini prie tų kietųjų tautų, kurios net už fizinių valstybės sienų tebesijaučią esą tikri savo šalies vaikai, kartu su ja kovoja ir kurtu gyveną jai istorijos skirtą likimą. Jie lengviau už visą eilę kitų pasiduoda svetimųjų įtakai ir nutausta. Kas dar blogiau, kad tos tautos, kurios, Dostojevskio dukters žodžiais tariant, tiek yra lietuviams skolingos už duotąjį joms dvasinį įnašą, kaip kad, pavyzdžiui, rusai, ne tik nesistengia už tąjį lobį atsidėkoti, bet, priešingai, visais būdais rūpinasi savo mažutį kaimyną, visai paglemžti. Panašus procesas vyksta ir kitur. Šiandien turbūt niekam ne paslaptis, kad tokioj Pietų Amerikoj yra mūsų tautos vaikų žuvę ne mažiau, negu Sibire. JA Valstybės gavo apie 1 milijoną mūsų kraujo žmonių — kiek šiandien tarp jų beranda lietuvių, net toks optimistas, kaip prof. K. Pakštas? Ir patys lietuviai žino: jei visi Amerikos lietuviai būtų tokie pat susipratę ir sąmoningi, kaip kai kurios protestantų sektos, pasiimančios savo sekėjus iš Europos į šiaurės Ameriką, tai net ir visų tremtyje esančių lietuvių ten perkėlimas ir įkurdinimas nesudarytų didelės problemos: būtų sunku, bet vis dėlto įmanoma. Tiesa, Amerikos lietuviai savojo krašto laisvei yra labai daug davę ir padarę, tačiau, iš kitos pusės, reikia prisipažinti, jog liūdna darosi girdint, kai tokia stambi masė, kurios turtai vertinami milijonais dolerių, lyg tyruose šaukiančiojo balsą, kaip kad konstatuoja J. Aistis „Darbininke“ Nr. 37, pasitiko a. a. Jurgio Baltrušaičio 1940m. parašytą jautrų atsišaukimą į Amerikos lietuvių šviesuomenę, kviečiantį ją pasiimti į savo rankas kultūrinį lietuvių vadovavimą ir Lietuvos ateitį:

„Kaip toliau vystysis dalykai tėvynėje, šiandien nežinia, bet aš iš ilgo patyrimo žinau, kad jie vystysis toli ne taip, kaip reikia, ir todėl jūs, laisvieji Amerikos broliai, turite darbščiai pasiimti visą atsakomybę už Lietuvos kultūros ateitį ir už pačią jos gyvybę... Amerikos broliai, rūpinkitės mūsų kultūros likimu: mūsų tautos gyvybinė dvasia gali ypatingai padidinti žmonijos dvasios lobyną, nes ji turi savo didžiąją misiją amžių raidoje...“

Tačiau, iš kitos pusės, darosi smagu, matant tokius vyrus, kaip kun. A. Burba, kun. A. Milukas, Dr. J. Šliupas ir visa eilė kitų, kurie, nepaisydami savęs, stengiasi savajai tautai išgelbėta tai, ką dar galima išgelbėti. Prie tokių šviesių asmenybių tenka priskirti ir įžymųjį Amerikos lietuvį kultūrininką kun. P r. Jurą, prieš pora metų minėjusį trigubą sukaktį: 35m. visuomeninės ir literatūrinės veiklos, 25m. kunigystės, 20 metų klebonavimo. Kun. Pr. Juras nusikėlė į Ameriką 1912m., ir šiandien ten nėra tokios lietuvių kat. organizacijos, kurioj jis nedalyvautų, tokio spaudos organo, į kurį jis nerašytų ar kurio neremtų. Iš 120 lietuvių parapijų nėra nė vienos, kur lietuviai neturėtų jo išleistų lietuviškų maldaknygių. Sovietai 1940 m. sunaikino Kaune paruoštą naują Šv. Rašto leidimą, jį Amerikoje išleido kun. Pr. Juras. Bolševikai nužudė Lietuvoje kun. Pr. Dabrilą, kun. Pr. Juras išleido Amerikoje jo paruoštas „Vai lėkite dainos“. Ar ne keista, kad Amerikoje tokius literatūros leidinius, kaip J. Aisčio ir Baltrušaičio poezija, Vaičiulaičio novelių rinkiniai leidžia ne kas kita, kaip Tėvai Pranciškonai arba kun. Pr. Juras. Jo per paskutinius trejetą metų išleistų knygų susidarytų daugiau kaip 4000 puslapių. Lietuviškoji spauda ir knyga jam ypačiai prie širdies. Todėl nenuostabu, kad apie jį šiltą žodį parašo ar taria mūsų kultūrininkai A. Vaičiulaitis, J. Aistis, kun. J. Prunskis, Br. Laučka, Pr. Padalskis ir kt.

Jo plačiai asmenybei per ankstūs, kad ir erdvūs, Lawrenco parapijos rėmai: jo veiklą junta visi Amerikos lietuviai. Tik pažiūrėkim: Liet. Vyčių garbės narys, Liet. Dabininkų Sąjungos garbės narys ir pirmininkas, finansiškai nuo 1933m, pastatąs ant kojų jos organą „Darbininką“, Liet. R. Kat. Susivienijimo garbės narys, Studentų šelpimo draugijos „Motinėlės“ garbės narys, Liet. Kultūros Instituto garbės narys, septynis metus išbuvo JAV Liet. Kunigų Vienybės sekretorium ir treji metai eina jos pirmininko pareigas etc. etc. Jis visur ne tik važinėja, sako prakalbas, pats veikia ir kitus ragina veikti, bet ir kloja ant stalo šimtines. Negali „Darbininkas“ mokėti savo bendradarbiams Europoje honoraro, kun. Pr. Juras pakloja šimtinę, kad jiems pasiųstų bent maisto siuntinėlį. Reikia B. Brazdžionį atsikviesti į Ameriką — jis pasiunčia jo šeimai afidavitus, pasižadėdamas taip pat dalį kelionės išlaidų iš savo kišenės sumokėti. Reikia rinkti ir saugoti dokumentus, bylojančius apie savo tautos kovą dėl laisvės, jis visomis išgalėmis remia tam tikslui įsteigtą Amerikos Lietuvių Kultūros Archyvą. Todėl nenuostabu, kad ir apie kun. Pr. Jurą, pažinodami jo energiją ir veiklumą, šiltą vertinimo žodį taria tiek bažnytinės vadovybės, tiek mūsų tautos ir kultūrinio gyvenimo vadovai.

Šv. Tėvas atsiuntė jam savo specialų palaiminimą, gražų sveikinimo žodį — arkiv. metropolitas J. Skvireckas, vysk. P. Būčys ir tautinis delegatas kan. F. Kapočius, Bostono arkivyskupas R. J. Cushing konstatuoja, kad kun. Pr. Juras buvo pavyzdingesnis už jį kunigų seminarijoje, toj seminarijoj parodyto pavyzdingumo yra nenustojęs nė vėliau, vysk. J. J. Wright pasidžiaugia, kad lietuvių šeimos yra garbingos, duodamos tokių vertingų žmonių, mylinčių laisvę ir religiją.

Kun. Pr. Juras sakosi aiškiai tikįs į Lietuvos prisikėlimą, nors pasaulinis karas neišmokė nei laisvės, nei teisingumo. Lietuvos laisvei atgauti, jo įsitikinimu, būtinai reikalinga:

1. Kurti Amerikoje panašų organą į Liet. Kat. Veikimo Centrą, Pagyvinti Am. Liet. R. Kat. Federacijos Kat. Akciją.

2. Daugiau remti Amerikos lietuviams mūsų vadus ateityje ir su jais bendradarbiauti.

3. Kunigų Vienybėj reikalinga didesnė vienybė akcijoj.

4. Kat. laikraščių leidėjų suvažiavimas, panaudojimas intelektualinių pajėgų ir sistemingesnis įkinkymas į spaudos darbą daug pasitarnautų Lietuvai.

5. Augančiai kartai reikalinga stipri „ir planinga pagalba. Ir nemokantieji lietuviškai jaučiasi lietuviais ir planingoj akcijoj pasitarnautų Lietuvai.

Savo nuomonę apie JAV lietuvių kultūrinį ir tautinį veikimą kun. Pr. Juras taip išdėstė „Darbininke“.

— Savotiškai besiformuojančios amerikoniškios kultūros sūkuryje, — sako kun. Pr. Juras, — likome gerokai apglušinti. Medžiaginė prabanga pastojo kelią, lietuviškam susikoncentravimui. Senstančioji karta jaučiasi pavargusi, o bręstančioji karta — gerokai suamerikonėjusi. Vakariniai kursai, studijų rateliai, meniniai pasirodymai ir prakalbos (išskyrus vajus) šiandien retenybė. Neišsiauklėjome idealių pasauliečių vadų, veikėjų. Vieną kitą pasirodžiusią žvaigždelę doleris temdo. Mūsų Federacija, spauda, Kultūrinis Institutas, centrinės organizacijos — stagnacijoje. Patriotinis veikimas, kiek liečia Lietuvą, nebesiskiria nuo labdarybės. Laiko ciklas 1947m. — ar tik nebus pats žemasis.

Tačiau nusiminti nėra ko: reikia suprasti laiko dvasią, pažinti jo reikalavimus ir aukotis.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai