Vakaras Spausdinti
Parašė JONAS AISTIS   
Aleksandras Marčiulionis
Fragmentas iš kompozicijos Prisikėlimas

KODĖL TU, vakare, taip neapsakomai liūdnas šiandie, ir nusiminęs kaip niekad, kodėl tu taip gražiai žiūri, lyg maldaudamas, lyg atleisdamas visa, ko jokia motina ir jokia mylima niekaip negalėtų atleisti ir, nežiūrint tavo to begalinio liūdesio, tu kažkaip nematytai gražus ir mielas, ak, kaip nežemiškai dėmėmis nuėjęs tavo raudonumas, lyg brangiam ir gražiam veide besimainą išgąsčio ir nerimo plėmai...

Daug būdavo skaudžių ir baisių valandų daug buvo sielvarto, kurio, rodos, nei žemė pakelti, nei dangus sutalpinti nebūtų galėjęs, o perkentei ir sutalpinai širdy, ir ji sprogdama nesprogo, daug kartų reikėjo skirtis su kažkuo brangesniu už pati gyvenimą, kurio nei atšaukti, nei permaldauti nebūtų galėjęs joks žmogaus balsas, nei dangiški serapimų žodžiai...

Bet tu buvai išdidus ir dirbtiniai šaltas ir saugojai gymio orumą, nors širdyje degė ir liepsnojo, gėlė ii graužė, karto ir svaigino, net ir pati žemė, rodės kažkur smegdama po kojomis grimzdo, bet tu pro sali visa ko brangaus ir niekad negrįžtančio eidamas pranešdavai širdyje viršum briaunų kūpančiu pilnumu virpuliuojančią neišpasakyto sielvarto taurę, ir tu ne buvai taip liūdnas...

Tai kodėl tu šiandie taip egzaltuotai opus ir graudus, ir visas matomai virpi, lyg štai imsi staiga ir pavirsi i kažkieno labai skaudžiai nuskausto nesulaikomas ašaras, kodėl tu bejėgis prieš valios ir jėgų nesulaikomus ir ribas bežengiančius, bet dar neprasiveržusius,verksmo kūkčiojimus... Taigi, kodėl šiandie tu, vakare; taip liūdnas, išblyškęs ir nusiminęs, lyg stumiamas i kažkokią baisią pražūtį, eini į naktį?...

Grenoblis, 1944. IV. 22