KAZIMIERAS JAUNIUS (1848 — 1908— 1948) Spausdinti
Parašė ST. BARZDUKAS   
Šiemet kovo 9 d. sukako 40 metų, kai mirė prof. kun. Kazimieras Jaunius. Šalia Jono Jablonskio ir Kazimiero Būgos jis yra vienas iš pačių didžiųjų mūsų bendrinės kalbos kūrėjų, įtrauktas ir į mūsų gimnazijų lietuvių kalbos programą. Jo mokslo darbai nebuvo mūsų visuomenėj plačiau paplitę, tad K. Jaunius, nors mūsų tautai yra gerai žinomas, nėr“a mūsų arčiau pažįstamas. Be to, ne be pagrindo yra susidariusi ir opinija, kad jo mokslas yra sunkiai įkandamas. Ir dėl šios priežasties K. Jaunius negalėjo pasidaryti labai populiarus. Tačiau jo reikšmė mūsų kalbai labai didelė: jo darbais naudojosi ne tik jo paties mokiniai, bet ir visi tie lietuviai, . kurie norėjo geriau ir rimčiau savo kalbą pažinti. Antai ir pats J. Jablonskis prisipažįsta iš K. Jauniaus esąs suvokęs daugiausia gyvosios kalbos faktų — nė vienas lietuvių kalbos vadovėlis jam nesąs davęs tiek nauja kalbos srityje, kiek Jauniaus lietuvių kalbos gramatika. Jis, rašydamas pirmąją savo gramatiką (Petras Kriaušaitis, ,,Lietuviškos kalbos gramatika“, Tilžėje 1901 m.), daug ką tiesiog ėmęs iš K. Jauniaus. Dėl to, pasinaudodamas K. Jauniaus mirties šių metų sukakties proga, ir noriu, kiek gyvenamojo meto sąlygos leidžia, t. y. kiek pavyko rasti literatūros, priminti lietuvių tremtinių visuomenei, ypačiai tremties mokykliniam jaunimui, šio didžio mūsų tautos mokslo vyro gyvenimą, asmenį ir darbus.


1. GYVENIMO KELIU

Kun. P. Būčys (dabartinis vyskupas) 1908 m. „Draugijos“ Nr. 16 rašo, kad K. Jaunius yra gimęs 1848 m. gegužės 7 d. (taigi šiemet yra ir jo gimimo 100 m. sukaktis) Lembe, Kvėdarnos parapijoj, Raseinių apskrity; Vaclovas Biržiška „Lietuvių rašytojų kalendoriuje“ (Tūbingen, 1946 m.) duoda kitą gimimo datą: Jaunius yra gimęs Lembuose 1849 m. gegužės 6 d. Mokėsi Telšių progimnazijoj ir Kauno gimnazijoj. Į Kauno kunigų seminariją įstojo 1871 m., o 1875 m. rudenį išvyko studijuoti į Petrapilio kunigų akademiją. Seminarijoje Jauniaus lietuvių kalbos mokytoju buvo „Anykščių šilelio“ autorius, kun., vėliau Seinų vyskupas A. Baranauskas. Jis, pastebėjęs Jauniaus gabumus ir linkimą kalbotyrai, šitų gabumų ne tik neslopino, bet juos ir savo paraginimais, ir pamokymais stiprino, kurstė: Akademijoje Jaunius taip pat rado įžymių profesorių: dr. Lucianą Mūllerį, dėsčiusį romėnų literatūrą bei graikų kalbos gramatiką, garsųjį orientalistą, Petrapilio mokslų akademijos narį Chwolsoną, dėsčiusį žydų kalbą, ir kt. A. Baranauskas Jaunių taip pat supažindino su prof. Baudouin de Courtenay, įžymiu ano meto indoeuropiečių prokalbės tyrėju. Jaunius akademijoje dirbo rimtai, jo mokėjimas vyresniuosiuose kursuose buvo vertinamas aukščiausiais pažymiais (ketvirtame kurse iš vokiečių kalbos gavo dar ypatingą pažymėjimą). Akademiją baigė 1879 m. pirmos rūšies magistro laipsniu.

Tų pačių metų gruodžio 11 d. Jaunius buvo paskirtas prie Kauno katedros. 1880 m. rugsėjo 11 d. buvo paskirtas Kauno kunigų seminarijos profesorium. 1883 m. sausio 28 d. jam buvo pavesta dėstyti tikyba ir Kauno mergaičių gimnazijoj. Naujai konsekruotas Žemaičių vyskupas M. Paliulionis 1889 m. rugsėjo 15 d. Jaunių paskyrė savo sekretorium. Dabar iš mergaičių gimnazijos kapeliono pareigų turėjo pasitraukti, bet seminarijos profesorium liko.
 
Dėl kažkurių nesusipratimų Jaunius pasikarščiavo ir nusprendė iš Žemaičių vyskupijos persikelti į Mogiliavo vyskupiją. Pasak kun. P. Bučio, „Jaunius tą dalyką ėmė taip karštai, kad bemaž ko telegramomis norėjo jį atlikti, užmiršęs, kokia ilga procedūra kunigo persikėlimas iš vienos vyskupijos į kitą“. Tik po kelių mėnesių vidaus reikalų ministerija sutiko leisti Jauniui persikelti. Jis norėjo būti paskiriamas Dorpato (Tartu) universiteto kapelionu, bet šitam jo norui nebuvo lemta įvykti. Tada jį sumanyta paskirti klebonu į Kazanių. Kazaniaus gubernatorius savo sutikimą davė, buvo parašyti reikalingi raštai, ir nuo 1893 m. kovo 31 d. Jaunius pasidarė Kazaniaus katalikų parapijos klebonu. Skiriant Jaunių į Kazanių, galvoje turėta ir ta aplinkybė, kad Kazaniuje gyveno Jonas Juškevičius, žinomojo tautosakos rinkėjo kun. Antano Juškevičiaus Juškos brolis. Jis Jaunių turėjęs suvesti į pažines su vietos universiteto profesoriais.

Jau ir anksčiau buvo projektuojama Jaunių paskirti Petrapilio kunigu, akademijos profesorium, bet šitai įvyko tik 1898 m. gruodžio 1 d. Iš pradžių jis buvo paskirtas tik dėstytojo titulu, o nuo 1899 m. rugsėjo 1 d. ir tikruoju profesorium. Akademijoje dėstė graikų kalbą, romėnų literatūrą.; nuo 1902 m. vietoj romėnų literatūros gavo dėstyti žydų kalbą. Tapęs ordinariniu profesorium, Jaunius akademijoje skaitė iškilmingą įvedamąją paskaitą, kurią akademija vėliau išleido savo lėšomis.

1901 m. rudenį Jaunius apsirgo klausos organų nerviniu sugedimu. Ši liga nuolat plėtėsi. 1905 m. gydytojas savo rašte pažymi, kad kun. Jaunius labai nesveikas. Pataria važiuoti gydytis į Vakarų Europą. Jaunius gydosi Vokietijoj. Dėl nesveikatos dažnai turį atostogų. Jos pasidaro ir gana ilgos. Savo paskaitas praleidinėja ir dėl susilpnėjusios valios. Studentams didelis nuostolis. Žydų kalbos nemokėjimas darosi toliau nepakenčiamas. Iškyla reikalas Jaunių iš akademijos atleisti. Šį reikalą pasiima tvarkyti prel. Žarnowieckis ir atlieka labai atsargiai, su dideliu taktu. 1906 m. gegužės 9 d. pats Jaunius parašo akademijos rektoriui oficialų prašymą atleisti jį iš pareigų. Gegužės 27. d. Jaunius buvo atleistas su alga iki ateinančių atostogų galo. Buvo taip .pat išrūpinta ir 600 rublių metinės pašalpos.

Dabar Jaunius apsigyvena už 30 varstų nuo Petrapilio viename kaime (Nikolajevkoje). Iš pradžių vos pavyko prikalbinti jį ten kurtis, vėliau, apsigyvenęs, šią vietą labai pamėgo. Mišių nelaikydavo. Teisindavęsis nesveikata, bet nepaskutinėj vietoj buvęs ir jo užsimiršimas bei valios susilpnėjimas. Jaunius mirė 1908 m. kovo 9 d. (pagal senąjį kalendorių vasario 25 d.). Namas, kuriame jis praleidęs paskutinius savo gyvenimo mėnesius, kun. P. Bučio liudijimu, stovėjęs trumpoj ir siauroj gatvelėj ir buvęs mažas, senas, medinis. Viename šio namo bute, turinčiame tris kambarius, gyvenę trijų tautų žmonės: didžiajame kambary šeimininkė rusė su vyru, antrame per pusę mažesniame kun. Jaunius ir trečiame jauna mergaitė estė. Išskyrus Jaunių, visi šio buto įnamiai buvę rankų darbo žmonės.

Žemiškieji Jauniaus palaikai buvo parvežti į Lietuvą ir palaidoti Kauno kapuose. Kauno kapų lankytojas nesunkiai rasdavo jo kapą: tik įėjus pro didžiuosius vartus, prie pat kapų koplytėlės jo akys užkliūdavo už lietuvišku stilium padaryto medinio kryžiaus, čia, šito kryžiaus papėdėj, buvo ir lentelė su Jauniaus bareljefu ir atitinkamu įrašu. Tebūnie leista šioj vietoj pastebėti, kad netoli kun. prof. K. Jauniaus kapo tuose pačiuose kapuose rado savo amžinojo poilsio vietą ir kiti du didieji mūsų bendrinės, rašomosios kalbos kūrėjai — tai prof. K, Būga ir prof. J. Jablonskis. Visų jų gyvenimas turi daug ką bendro: visi jie buvo likimo blaškyti po svetimas šalis, visi jie nenuilstamai dėjo mūsų kalbai mokslinius pagrindus, tobulino ir grynino^ ją valydami nuo svetimų šiukšlių, vėliau visus juos priglaudė ta pati Lietuvos žemė tuose pačiuose Kauno kapuose.

2. ASMENYBĖS BANGAVIMAI

K. Jaunius savo prigimtimi buvo mokslininkas. Jis mėgo teorinį mokslą. Pradėjęs studijuoti kalbotyrą, jis išmoko daug kalbų, bet visas jas mokėsi ne praktikos, tik. savo studijų reikalui. Studijuodamas įvairias kalbas, jis jieškojo jų giminystės, artimumo, panašumo ir čia rado ir aikštėn iškėlė daugybę dėsnių. Kaip tyrinėtojas jis reiškėsi su visomis gerosiomis savo ypatybėmis: pastabumu, atsidėjimu, sąžiningumu. Jo duodamieji kalbos faktai gerai patikrinti ir patikimi. Jis stengėsi pasiekti savo tyrinėjimuose precizijos ir tobulumo. Kaip teigia A. Jakštas (,,Prie Jauniaus charakteristikos“, 1908 m. „Draugija“, Nr. 16), Jauniaus noras tarti paskutini žodį kuriuo klausimu buvusi viena priežasčių, kad jis buvęs taip maža produktyvus. Jaunius nuolat vargindavęsis, negalėdamas rasti tinkamos ir jį patenkinančios formos. Jam vis atrodydavę reikiant dar taisyti, keisti, papildyti, tobulinti. O betobulindamas kurį savo raštą, niekados negalėdavęs jo pabaigti. Vieno klausimo nebaigęs, imdavęsis kito, bet ir su šituo būdavusi ta pati istorija.

Prie šitos jo būdo ypatybės, ypačiai į gyvenimo pabaigą, prisidėjo ir visiška valios silpnybė, apie kurią jau ir aukščiau yra vienu kitu žodžiu prasitarta, šitas valios nusilpimas reiškėsi tokia aštria forma, kad Jaunius jau iš viso beveik nieko negalėjo rašyti. Per keletą metų jis nepajėgė peržiūrėti kelių savo gramatikos lankų, dėl to prie jo gyvos galvos ji negalėjo būti išspausdinta. Dėl valios nusilpimo jis praleisdinėdavo savo paskaitas akademijoje, visiškai negalėdavo tvarkyti savo darbo ir poilsio laiko. Jis kviečiamas niekaip neprisirengė ir Krokuvos universiteto profesorium tapti...

Kaip sunku būdavo bet ką iš Jauniaus išgauti, rodo šis kun. P. Bučio užrašytas atsitikimas: Rusų vidaus reikalų ministeris von Plėvė apie 1904 m. pradžią svarstė klausimą leisti ar neleisti lietuviams spaudą Rusijoje. Liubimovas, vidaus reikalų ministerio sekretorius, savo ministerio liepiamas, parašė Jauniui laišką, klausdamas jo nuomonės dėl raidynų tinkamumo lietuvių kalbai. Lietuviams buvo labai svarbu, kad Jaunius ministeriui greitai ir gerai atsakytų. P. Būčys tik iš E. Volterio, sutikto mokslų akademijos bibliotekoje, sužinojo, kad Jaunius tokį raštą prieš dvi savaites yra gavęs. Parskubėjęs įsiveržė pas Jaunių ir prašė, kad rašytų atsakymą. Jaunius atsakė negalįs, nes akis skaudą. Tada Būčys pasisiūlė pats rašysiąs, tegul tik jis diktuojąs. Bet Jaunius atsakė taip negalįs — esąs nepratęs. Dabar Būčys paprašė dar kartą viską išdėstyti ir stengėsi visus atsakymus įsiminti. Su Liubimouo raštu jis parėjo namo ir čia parašė atsakymą. Ryto metą jį nunešė parodyti Jauniui. Jaunius taisęs tris valandas ar daugiau, ir niekur nelikę dviejų sveikų žodžių krūvoje. Būčys pažadėjo dar kartą perrašyti rankraštį. Kai nunešė, Jaunius dar daug ką. turėjo taisyti. Šitai pasikartoję dar kelis kartus. Pagaliau Būčys vienos dienos pavakare nunešė raštą, atrodė, jau tokį gerą, kad negalima buvę net spėti, ką dar galima būtų jame taisyti. Bet Jaunius dar per naktį tą raštą perdirbinėjęs: Būčys, ryto metą nuėjęs, rado jį sėdintį prie lango ir berašantį atsakymą kitame popieriuje. Dabar atėjo ir prof. kun. Mačiulis, ir prof, kun. A. Dambrauskas. Buvo sutarta, kad šitas tekstas jau būsiąs paskutinis. Jį gražiai K. Būga perrašė. Būčys čia pastebi: „Neatsimenu, ar tik nereikėjo dar ir jam dukart rašyti.“ O kai buvo nuneštas atsakymas Jauniui pasirašyti, reikėjo jį įtikinti, kad ministeris nesupyksiąs už nerašymą savo ranka ir už atsakymo suvėlinimą. Jaunius savo ranka pridėjo prierašą, kad dabar jis sergąs ir dėl to negalėjęs nei greitai, nei savo ranka atsakymo parašyti. Pasirašęs norėjo pats išsiųsti, bet Būčys pabūgęs, kad neimtų vėl taisyti, pats užlipino voką ir nunešė į paštą.

Perdėtas precizijos siekimas ir visiška valios atrofija negalėjo neturėti skaudžių padarinių. Jaunius gyveno vienai vienas, nuo kitų atsiskyręs, visai nesirūpindamas nei savo tautos, nei Visuomenės reikalais, tedirbdamas tai, kas jam vienam buvo malonu. Pasak A. Jakšto, Jauniui būtinai buvęs reikalingas globėjas. Jo, deja, jis neturėjęs, todėl, palietas pats sau vienas, ir gyvenęs lyg kūdikis be auklės, pasidžiaugdamas ta viena savo filologija. P. Bučio teigimu jis net marškinių nepersivilkdavęs po porą mėnesių. Pas Jaunių patekti taip pat būdavę labai sunku. Nieko neįsileisdavęs. Reikėdavę po pusvalandį stovėti, kol duris atidarydavęs, bet ir tai nevisuomet pavykdavę. Laimingas būdavęs tas, kas nutaikydavęs tarną, su raktu įeinant ir paskui jį įsprūsdavęs. Ir K. Būga savo gyvenimo aprašyme primame žodyno sąsiuviny mini, kad pas Jaunių patekti būdavę beveik neįmanoma. 1905 m. sąmyšių laiku pasidaręs perdėtai atsargus: eidamas atidaryti durų, pasiimdavęs į ranką ir ...revolverį.

Kaip žmogus Jaunius buvo lėto ir ramaus būdo. Padarytas skriaudas giliai jausdavo, bet savo skriaudėjams nepriekaištaudavo. Turėjo dovaną veikti klausytojus: visiems jo kalba būdavo įdomi ir patraukianti.

A. Jakštas, mėgindamas iškelti vyraujančius Jauniaus asmenybės bruožus, teigia jį turėjus tris būdingas ypatybes: jis pasižymėjęs sokratiška išmintimi, mokslininko „Sfubengelehrto“ nepraktiškumu ir oblomovišku pasyvumu bei neryžtingumu. Pirmoji jo ypatybė mums yra visų brangiausia. Ja džiaugiasi ir J. Jablonskis: „Jaunius, kaip kitų, taip ir mano akyse, yra, ar šiaip ar taip, galingas kalbos tyrėjas, kurs savo mokslu mums, ne vieniems mūsų kalbininkams, duoda be galo daug įvairių kalbos žinių“ (III 48). Kaip mokslininkas jis labai gilus, iškeliąs ir tokių kalbos mokslo gudrybių, kurios ne visiems gali būti prieinamos. Būdamas „Stubengelehrtas“, jis buvo visai atitrūkęs nuo gyvenamojo meto reikalų ir reikalavimų, ir mes galime tik gailėtis, kad jis mūsų tautai nedavė to, ką galėjo duoti. Trečiasis Jauniaus bruožas verčia giliai kiekvieną mūsų susimąstyti, nes jis labai būdingas ir visai mūsų tautai, Antai vieno draugo raginamas baigti savo gramatiką, jis, kaip sako A. Jakštas, dėdamas ją ant lentynos, atsakęs Oblomovo žodžiais: „Ty, Ivan, stupai, a ja esčio podūmaju“. Taip jis sau vienas ir galvojo, nepaslinkdamas, kol gyvas buvo, net trečio savo gramatikos lanko peržiūrėti... Ar netrukdo dažnai šis bevališkumas ir mūsų laikų kultūrinio bei kitokio gyvenimo pažangos... Juk ir prof. St. Šalkauskis nuolat ragino kovoti su lietuviškuoju Petru Kurmeliu, kuriam taip būdinga aktyvumo stoka, nesugebėjimas paimti savo likimo į savo paties rankas, niekados nesibaigiąs delsimas ir nuolatinis „pamatysime toliau“...

3. PALIKIMAS

K. Jauniaus palikimas nėra gausus. Kaip matėm, jis sunkiai bepaslinko pats rašyti, tad tėra likę vos keli jo darbai, ir tie patys nevisi išspausdinti. Jam teko dirbti mokyklos darbą, tad turėjo pasirūpinti savo dėstomąjį dalyką perteikti savo mokiniams. Jis savo pasirašytas paskaitas duodavo persirašyti klierikams; ir tuo būdu po kelerių metų darbo atsirado šie vadovėliai: „Katekeza, arba katėketiškas mokymas“, „Homiletika, arba dvasiškos iškalbos mokslas“ ir „Lietuviškas kalbomokslis“. Taip pat, jis yra aprašęs Kauno, Panevėžio, Ukmergės, Raseinių ir Zarasų aps. tarmes ir šiuos savo tyrinėjimus paskelbęs Kauno valdiniame kalendoriuje rusų kalba. Atskirai išleista „Lietuvių kalbos balsių intonacija“ (1900 m., rusiškai) ir akademijoje skaityta paskaita (prelekcija).

K. Jauniaus „Katekeza“ ir „Homiletika“ tėra pasilikę tik kaip klausytojų užrašai, o „Kalbomokslis“ iš pradžių buvo hektografu padaugintas Dorpato studentų lietuvių ir 1911 m., taigi jau po Jauniaus mirties (Vaclovo Biržiškos „Lietuvių rašytojų kalendoriuje“ (74 psl.) duota 1916 m. data nėra tikra. St. B.), K. Būgos suredaguotas ir Petrapilio mokslų akademijos išleistas „Lietuvių kalbos gramatikos“ vardų. Tepaminėję kitų Jauniaus darbų tik antraštes, prie jo lietuvių kalbos mokslo norime sustoti kiek plačiau.
K. Jauniui yra rūpėję visos mūsų kalbos mokslo šakos: rašyba, žodžių kilmė, kalbos lyčių ir sakinių mokslas, terminai, žodynas ir kt.

K. Jaunius buvo susidaręs labai komplikuotą ir painią rašybą, nes norėjo ja pažymėti ne tik įvairių tarmių ypatybes, bet ir žodžių istoriją bei kilmę. Buvo įsivedės tam tikras savo raides ir ženklus bei ženklelius. Pvz. ilgąją ū reiškė dviguba u, panašia i rusų š (m), prie raidės o viršuj dėjo taškelį ir kt. Tą patį garsą įvairiais atvejais skirtingai žymėjo. Pvz. dvibalsiui ie žodžiuose sviestas, priedai ir diedas jis vartojo net tris rašmenis. Ir daugelį kitų garsų (a, e, i, y, ą, ę, į, ų, uo, an, in, un...) žymėjo dvejopai, o kartais ir trejopai... Priebalsius prieš a, o, u jis minkštino visur j, pvz.: bjaurus, pjauti, b j a u r j a i, 1 a b j a u s, šlapias, k j a u 1 ė, a r k 1 j o, k u r m j ų, s t o v j u ir k t. bet be j rašė žodžius ieva, ieškoti, Iš kilmės rašė žodžius bėgti, degti, staugti, laužti, lūžti, zirzti, lipdamas, v e i s d a m a s, m i e š d a m a s, sukdavau, m e d k o t i s, pėdsakas, b i t k o r i s, atdaras, išsemti, užstoti, bet garsinį principą taikė daug plačiau, nei šiandien darome: šalia vesti, mesti, vesiu, mesiu, z i r s i u, kasiu, lūšiu lauš i u rašė ir v e z d am a s, m e z d a m a s, k i r z d a v a u, v e z d i n t i, 1 ū š t a... Liepiamojo) nuosakoj rašė gk ir kk, pvz.: s p r o g k, s t a u g k, p a 1 a u k k, trenkk... Ilgines (nosines) rašė ne tik lytyse šonų, vyrų, bet ir tris, j ų s, sūnus, p i r t į s, s k į s t a s, rųšis... Šalia dvibalsės u (u su o viršuje) Jaunius buvo prasimanęs ir dvibalsę i (i su e viršuje). Bendraties galūnę rašė su ie: e 1 g t i e s, d a r y t i e s... Iš duotųjų pavyzdžių galime matyti, kaip evoliucionavo mūsų rašyba: daug ką ir šiandien rašome taip, kaip yra rašęs Jaunius, kai kurie dalykai tačiau ilgainiui buvo pakeisti ir imti kitaip rašyti (šlapias, kurmių, stoviu, vesdamas, mesdamas, k i r s d a v a u, v e s d i n t i, lūžta, sprok, palauk, trys, jūs, sūnūs, pirtys...

Kaip dar buvo sunku anais laikais rašyti, kad ir lietuvių kalbos gramatiką,, rodo paties Jauniaus pavyzdys. Mūsų kalba, būdama daugiausia tik paprasta kaimiečių susižinojimo priemonė, dar neturėjo galutinai nustatytų net paprasčiausių gramatinių terminų. Ir Jauniui teko su šiais sunkumais susidurti. Jo. sukurtieji terminai rodo, kad jam nevisai dar pavyko tuos sunkumus nugalėti. Kurdamas naujus terminus, jis arba nusižiūrėjo į senųjų gramatikų terminus, arba verste juos vertė, norėdamas pakeisti savos kilmės žodžiais, todėl jie dažnai netikslūs ir nevykę. Turėjo čia vėliau atsirasti dar J. Jablonskis, kuris, būdamas apdovanotas dideliu protu ir ypačiai aštriu kalbos jausmu, vykusiai taikydamas analoginį principą, t. y. remdamasis gyvąja žmonių kalba, padėjo pagrindus ir mūsų bendrinės rašomosios kalbos terminologijai. Dėl to reikia vienu kitu pavyzdžiu parodyti, kokius terminus buvo susidaręs Jaunius ir kokius vartojame daugiausia Jablonskio dėka šiandien. Štai jie: santaika „sintaksė“, e s y b ė v a r d i s „daiktavardis“, į v a r d o v i e t ė „įvardis“, skaitliniai žodžiai „skaitvardis“, neapribotinis žodis „bendratis“, sakymbūdis „nuosaka“, sakymbūdis rodytojinis arba rody tini s „tiesioginė nuosaka“, sakymbūdis geidėjinis arba geistinis „geidžiamoji nuosaka“, sakymbūdis liepėjinis arba lieptinis „liepiamoji nuosaka“, veikslas d a r y t i n i s „veikiamoji rūšis“, ve i k s l a s kentėtinis „neveikiamoji rūšis“, sąjungojimas „asmenavimas“, gymė, giminė“, s ą j a m n „skiemuo“, v i e n a s k a i t l i s, d v i s k a i t l i s, d a u g i s k a i t l i s „vienaskaita, dviskaita, daugiskaita“, vardinis, gimtinis, d u o t i n i s, apskųstinis, vi e t o l i n k s n i s „vardininkas, kilmininkas, naudininkas, galininkas, vietininkas“, esąsis, būdavęsis, p i r m i a u s b u v ę s i s, p i r m i a u s b ū s i ą s i s „esamasis, būtasis kartinis, būtasis dažninis, būsimasis laikas, dvitarčiai, tritarčiai; daugtarčiai žodžiai „dviskiemeniai, triskiemeniai, daugiaskiemeniai žodžiai“, s t o g a 1 y t i s ženklas „riestinis ženklas“ ir kt.

Tarptautinių žodžių rašymą Jaunius grindė dviem principais: juos reikia imti iš pirmųjų šaltinių ir visiškai sulietuvinti. Todėl svetimuosius garsus f ir ch jis pakeitė savaisiais p ir k, o garsą h visai išmetė. Pagal jį reikėjo rašyti: p i g ū r a „figūra“, pederacija „federacija“, p iii j a „filija“, posporas „fosforas“, p e tisas „fetišas“, teleponas „telefonas“; kemija „chemija“, kirurgas „chirurgas“, ko ras „choras“; O m e r a s „Homeras“, onoraras „honoraras“ ir kt. įmani žodžius iš pirmųjų šaltinių — iš graikų ir lotynų kalbų, reikią, graikiškas ir lotyniškas galininko galūnes pakeisti lietuviškomis ir vietoj graikų v ir lotynų y rašyti u (taip esą tie garsai buvę tariami senovėje). Taigi reikią rašyti šiaip: universitatė „universitetas“, t e 1 i g i o n ė „religija“, civilizacione „civilizacija“, etumologija „etimologija“, tupugfapija ,itipografija“ ir kt. Kaip matome, šie Jauniaus siūlymai nebuvo priimti. Užtat priimtas rašymas logika, filosofija, ne liogika, f i 1 i o z o f i j a, kaip ligi tol buvo rašoma.
 
Šios pastabos anaiptol nemažina Jauniaus kaip mokslininko didybės. Jos tik rodo, kokį kelią turėjo nueiti lietuvių kalba, kol ji tapo tobulu minties reiškimo įrankiu visose kultūriškai organizuoto gyvenimo srityse. Jo iškelti priegaidžių dėsniai, tarmių tyrimai, gausi surinkta gyvosios kalbos medžiaga (žmonių kalbą jis labai gerai pažino ir mokėjo), lyginamosios kalbotyros dėsniai ir kt. iškėlė jo kaip mokslininko vardą. Jo nuopelnai kalbos mokslui buvo pripažinti ir kitų: jis buvo kviečiamas profesoriauti į Krokuvą, Kazaniaus universitetas suteikė jam lyginamosios kalbotyros daktaro laipsnį, Petrapilio mokslų akademija pasiėmė spausdinti jo lietuvių kalbos gramatiką. . JĮ didžiai vertino ir svetimtaučiai mokslininkai, kaip vokiečių akademikas Schiffneris, čekas Geitleris, prancūzas de Saussure'as, lenkas Baudouin de Courtenay, rusai Aleksandrovas, Šačhma-tovas, Fortunatovas, Lamanskis ir kt. Ir lietuviams rūpėjo, kad Jaunius savo mokslo lobių su savim nenusinešiu į kapą. Trys mūsų kunigai A. Dambrauskas, P. Būčys ir J. Tumas, pastebėję K. Būgos gabumus kalbos dalykams, pasirūpina jį pasirengti be kita ko ir tam uždaviniui, kad jis surašytų iš Jauniaus išgirstąjį jo mokslą. Dėl to 1902 m. Būga buvo padarytas Jauniaus sekretorium. Būga, dar studentas būdamas, surašė visa, ką galėjo iš Jauniaus kalbos mokslo patirti ir suprasti, ir šitaip atsirado jo „Aistiški studijai''. Deja, po kiek laiko K. Būga viešai paskelbė, kad šitas veikalas yra klaidingas ir kad jis nuo jo išvadų atsisako.

Baigiu. Gerai žinau, kad K. Jauniaus atvaizdas čia išėjo labai nepilnas. Jaunius mums yra brangiausias kaip lietuvių kalbos tyrėjas. Juk kalba yra tas turtas, kuriuo lietuvių tauta pagrįstai didžiuojasi. Dar daugiau: ji yra tarp kitų ir viena mūsų tautinės gyvybės sąlyga. Jaunius buvo vienas iš tų, kurie prisidėjo prie tos kalbos rašybos dėsnių nustatymo, kūrė jos gramatiką, dėjo jai mokslinius pagrindus. Dėl to ir mūsų pareiga yra ne tik bendrinės, rašomosios savo kalbos kūrėjus geriau pažinti, bet ir iš viso savo gimtąja kalba daugiau susidomėti ir jos kultūra bei pažanga labiau susirūpinti.

*


Rašant man buvo prieinama ši literatūra: 1908 m. balandžio mėli. ,,Draugijos“ Nr. 16, kur įdėti šie straipsniai: kun. P. Bučio „Medžiaga Jauniaus biografijai“, A. Jakšto „Prie Jauniaus charakteristikos“, kun. A. Dambrausko pamokslas, pasakytas laidojant K. Jaunių, ir kt.; 1934 m. Švietimo Ministerijos išleisti „Jablonskio raštai“,
III tomas.

1948. 2. 25.

 

V.Ratas  Išgelbėjimas (medžio raižinys iš "Juodvarnių)