Johnny Appleseed ir teta Mattie Spausdinti
Parašė LOUIS BROMFIELD   
L o u i s  B r o m f i e l d, gimęs 1906 m., yra plačiai žinomas amerikiečių rašytojas 1927 m. buvo apdovanotas aukščiausia Amerikoje literatūrine dovana. Nuo 1923 m. iki paskutiniojo karo pradžios gyveno Prancūzijoje, o dabar vadovauja savo fermai Ohio štate, kuri tvarkoma kooperatiniais pagrindais. Žymiausi jo veikalai yra išversti į svetimas kalbas.
Ką aš nuo seniausių laikų apie Johnnį Appleseedą atsimenu, tai tik iš savo tetos Mattie pasakojimų, kurių klausydavausi senelio fermoje po didžiuliu katalpos medžiu. Teta Mattie, sulaukusi trisdešimt metų amžiaus, apako ir turėjo jau daugiau kaip aštuonias dešimtis, kai aš sąmoningai nusprendžiau sueiti su ja į artimesnę pažintį. Tai buvo gyva, labai kukli senutė, raukšlių išvagotu veidu, kuris visuomet kiek su humoru, bet drauge ir pasityčiojimai šypsodavosi. Tačiau kartais ji pasidarydavo labai sąmojinga, tada būdavo tikra senė pikčiurna, kaip daugelis aklųjų nuo Homero laikų, pasižymėjusi dideliu pasakotojos talentu. Mano galva, tuo būdu ji stengdavosi ištrūkti iš tamsos, slėgusios jos buitį daugiau kaip pusę šimto metų. Dabar, praėjus daugiau kaip 40 metų nuo jos mirties, aš žinau, kad vis dėlto tiems jos pasakojimams buvo ko ir prikišti, tačiau, iš kitos pusės, reikia betgi tiesa sakyti, kad ji buvo tikra to dalyko menininkė. Jei kas, sakysime, jos pasakojimui netikdavo ar kokiu nors būdu su juo nesiderindavo, tai ji paprasčiausiai jį pakeisdavo, savaip nudailindama, ir tol lygindavo, kol viskas galiausiai išeidavo taip, kaip to reikalaudavo pasakotojos rėmai.

Teta Mattie tvirtino, kad ji Johnnį Appleseedą asmeniškai pažinojusi. Ar tai yra tiesa, ar ne, tikrai negalėčiau pasakyti. Ji buvo gimusi 1826 metais ir keista aplinkybių pyne mane, mažą vaiką, kai imdavo ręsti įvairias istorijas, suvesdindavo į artimą pažintį su aštuonioliktuoju amžiumi, nes ji buvo duktė mano senelio, kuris lankė Voltaire'ą Fernejy. Ji išvydo šį pasaulį, kai tam jau buvo 72 metai amžiaus.


Tačiau visai kiti ryšiai ją siejo su mažu keistuoliu vyru, kuris mūsų viduriniuose vakaruose buvo virtęs legendiniu asmeniu, tiesiog šventuoju. Ji būtent mėgo miškus, upes, laukinius žvėris ir visa kita lygiai taip, kaip kad tai mėgo Johnis Appleseedas. Senelė pasakojo, jog teta Mattie dar maža būdama nedarydavo savo šeimai daug rūpesčių, nes ji mėgo pabėgti iš namų ir ištisas dienas bastytis po laukus ir pelkes dabar jau pusiau prieinamo Ohio pasienio krašto. Ten tais laikais dar būdavo galima sutikti lokių arba besibastančių iš vietos į vietą klajoklių indėnų. Tačiau nė viena, net ir baisiausia, istorija apie vaiduoklius ir žiaurius užpuolimus, nuo kurių kitiems stingdavo gyslose kraujas, neįstengdavo tetai Mattie įvaryti baimės. Mano senelė tvirtino, kad teta Mattie tiek pat nedaug tebijojo indėnų arba laukinių žvėrių, kaip ir Johnis Appleseedas.

Net ir apakusi senoji moteris pasiliko ištikima savo upėms, miškams ir laukiniams žvėrims. Ji su nuostabiu tikslumu sugebėdavo susirasti sau kelią per ūkininko kiemą. Be abejo, ji buvo ten gimusi ir prieš apakdama turėjo gerai jį pažinti. Tačiau kartkartėmis ji vis dėlto atsisakydavo tų didesnių iškylų — viena su savo kojomis keperkšnoti visokiais takais ir takeliais arba pastačiusi ausis klausytis ką šlama pažįstamų medžių lapai. Tokiais atvejais ji pasiprašydavo bet kurį iš vaikų, kad ją nuvestų susijieškodavo kur nors ant upelio kranto vietą, kuri būdavo dar išlikusi jos atmintyje, ir liepdavo mums vėl po kokių poros ar trijų valandų ateiti. Ji nenorėdavo, kad mes netoli jos žaistume ir keltume triukšmą. Ji mėgo būti viena; tačiau kartais mums, nors mes buvome dar vaikai, lįsdavo į galvą įkyri mintis, kad čia ji atėjo į pasimatymą, todėl nenori, kad kiti ją stebėtų arba slapta jos klausytųsi. Taip ji praleisdavo ištisus popiečius, besiklausydama, kaip šokinėja viršum vandens paviršiaus žuvys, čiulba paukščiai ir mauroja raguočiai.

Ji mūsų mažutį pasaulį pažino tik tiek, kiek ji galėjo apčiuopti grabaliodama rankomis arba besiklausydama ausimis ir pažino, be abejo, tuo būdu, kuriuo nė vienas iš mūsų to padaryti nebūtų įstengęs. Ji išgirsdavo ir suprasdavo net pačius smulkiausius garsus — varlių, žiogų, paukščių, karvių — kurių mes niekados neįstengdavome išgirsti. Kartais mes, norėdami geriau pasiklausyti, priselindavome prie jos iš netyčių — ir rasdavome ją besėdinčią kur nors ramiai po medžiu prie skaidraus upokšnio ir šiek tiek nulenkta galva besiklausant. Aplinkui ją gulėdavo karvės atrajodamos pašarą ir bevaikydamos šalin muses.

Mūsų slėnyje lyg vaiduoklis pasirodė Johriio Appleseedo dvasia. Jis buvo jau seniai išsibastęs po visą šią apylinkę — nakvodavo didžiuliuose smiltainių urvuose, indėnų trobelikėse arba naujakurių būstuose. Ir visur jį maloniai sutikdavo tiek indėnai, tiek baltieji kolonistai, tiek laukiniai žvėrys.

Metai iš metų Johnio Appleseedo dvasia ėmė darytis pasakiškesnė. Kasmet apie šią figūrą pradėjo krautis tiesiog krūvos vis naujų istorijų ir legendų, kurios pas mus virto kone mistiškomis. Apie jį patį ir jo gyvenimą faktų tėra žinoma labai nedaug. Viena aišku, kad Johnio tikroji pavardė buvo Johnis Chapmannas. Klikas tvirtino, kad jis kilęs iš Naujosios Anglijos, kiti vėl teigė, kad jis yra atvykęs iš Fort Suquėsnės, vėliau gavusios Pitsburgo vardą. Tačiau viena buvo aišku, kad jis, sprendžiant iš jo tikėjimo, buvo svedenborgietis. Toliau bus nupasakota, kad jis mirė netoli sienos, skiriančios Ohio ir Indianę.

Iš tikro Johnis Appleseedas įgavo tą legendinių didvyrių aureolę, kuriems faktai nebetenka esminės reikšmės. Jis jau seniai tapo pasienio sričių šventuoju, apie kurį buvo sudėta ištisa plejada įvairiausių legendų ir liaudies pasakojimų. Tačiau natūralioj dalykų eigoj tikrąją reikšmę gauna legendos ir pasakos, bet ne faktai tiktai vieną kartą. Aš manau, kad ir teta Mattie suprato tą vertybių pakitimą, kuri istorijos būvy nežymiai didvyrius paverčia dievais, o atsiskyrėlius — Šventaisiais.

Ji mums, vaikams, pasakodavo, kaip puikiai ji dar viską atsimena, būtent — kai jis, jau senas, atvyko į jos tėvo didžiulį ūkį, norėdamas praleisti ten porą naktų, — mažutis žmogelis, kaip kad mėgdavo teta Mattie sakyti, raukšlėtu, vėjų nupūstu ir visokių orų nurusvintu veidu, ant kurio vainiku krito ilgi, pilki gaurai. Jo akys buvo šviesiai mėlynos, pilnos mažučių raukšlių, kaip kad paprastai esti žmonių, visą laiką gyvenančių laisvėje, po atviru dangumi. Tiek žiemą, tiek vasarą jis vaikščiodavo basas, apsivilkęs keistu apdaru, pasiūtu iš maišo arba iš odų, kurias jam buvo padovanoję indėnai. Jo visą bagažą sudarė vienas vienintelis verdamasis puodas su ąsele, kuris nė kiek nekliudydavo jam keliauti, per tas savo keliones jis jį užsimaudavo vietoj skrybėlės ant galvos ąsele į užpakalį. Per petį turėdavo persimetęs kiliortės krepšelį, į kurį susikraudavo visokių sėklų ir augmenų.

Vakarais jis paprastai pareidavo namo ir drauge su šeimyna sėsdavo valgyti vakarienės. Vėliau, kai jis dar daugiau paseno ir pasidarė dar vienišesnis, jau nebevalgydavo viduje, bet atsisėsdavo su lėkšte ar dubenėliu rankoje lauke, priešais trobos slenkstį, iš lentų sukaltoje medinėje pašiūrėje. Kai kada vakarais senukas įsismagindavo ir imdavo sakyti pamokslus, kaip reikia mylėti žmones ir gamtą. Tačiau pamažu metai po metų, nė pačiam svedenborgiečiui nepastebint, tas jo mokslas virto savotišku stabmeldžio tikėjimu, kuriame tiek medžiai, tiek nendrės, tie akmens buvo gyvos būtybės ir turėjo sielas, o keturkojai su paukščiais vieni kitus laikė draugais. Ir tie jo pamokslai turėjo kur kas didesnį pasisekimą, negu ilgos išmintingos kalbos; juos pasakotojas pamargindavo nuostabiomis, tiesiog užburiančiomis istorijomis iš laukinės gamtos pasaulio, ir mums, vaikams, rodydavosi, kad jieškančios grobio žiurkės, meškos ir kėkštai yra gyvi, tarytum čia pat šokinėtų. Teta Mattie tvirtino, kad jis, lygiai, kaip šv. Pranciškus, turėjo įprotį garsiai kalbėtis su gyvuliais, kai jam tekdavo pėsčiam spūdinti kur per miškus. Tąsyk nė vienas iš vaikų nedrįso iš tų jo pasakojimų šaipytis ar jais netikėti. Reikia neužmiršti, kad tokie Johnio vizitai pasienio žemėj buvo nė kiek nemažesnė pramoga, kokią kad šiandien žmonės turi iš teatrų arba kinų.

Jis niekados nesutikdavo, kad šeimininkai, pas kuriuos užsukdavo į svečius, pataisydavo jam lovą. Jis verčiau pasirinkdavo sau guolį kur nors didžiuliame kluone. Paprastai rytą, kai šeimininkas ateidavo į klojimą pasižiūrėti, jo jau ten nebūdavo nė kvapo — senukas jau buvo su puodu, užvožtu ant galvos, ir keista veršenike dingęs kaip į žemę. Aš esu įsitikinęs, kad jį visame Ohio krašte turėjo pažinoti visi indėnai, visi kolonistai ir visi pirkliai, kaip kad jį pažinojo ir mano senelis.

Daug baltųjų šeimų jį laikė pusiau pamišėliu. Ne vienas iš jų turi būti dėkingi Johniui už tai, kad jis išgelbėjo jų arba jų artimųjų gyvybę. Indėnai į jį žiūrėjo su pagarba ir jį tam tikra prasme net garbino, nes, primityviųjų tautų įsitikinimu, pamišimas yra savo rūšies dievų dovana, skiriama tiktai jų išrinktiesiems, — pamišimas, įgalinęs jį susikalbėti su medžiais, uolomis ir laukiniais žvėrimis. Dėl tos pagarbos raudonodžiai nepajudindavo prieš jį nė piršto ir leisdavo jam visur eiti, kur tiktai jis norėdavo. Jie neslėpdavo nuo jo nė savo planų. Todėl Johnis ne kartą to pasienio gyvenimo pradžioj išsileisdavo su savo puodu ir krepšeliu iš indėnų palapinių per miškus ir pelkes, bastydamasis mylių mylias, kad galėtų įspėti kurią nors nuošaliau gyvenančią šeimą. Įspėtieji turėdavo mesti savo sodybą ir ko skubiausiai keldintis kur nors į kaimą arba apvalių rąstų namus, jieškodami ten globos ir apsaugos, kol praūš raudonodžių užpuolimo pavojus. Indėnai nieko nedarė jam nė tada, kai pastebėjo, kad jis išnaudoja jų bičiuliškumą, norėdamas įspėti jų planus, nes jis gyveno tarp jų ramiai, nieko pikto niekam nedarydamas, skelbdamas tiktai brolybę ir taiką, kol galiausiai visoj srity nebeliko nė vieno indėno ir Johnnis, sulaukęs senyvo amžiaus, vieną naktį amžinai užmerkė akis Indianos miško nuošaliam kraštely.
 
Mano teta Mattie mielai pasakodavo apie Johnio bičiulystę su Prancūzijos karalium — nors aš negaliu gerai atsiminti, ar ji tikrai tvirtino pati karalių mačiusi, tai vis dėlto davė suprasti, kad su juo yra bent kalbėjusi. Be abejo, ji turėjo galvoj „vargšą dauphiną“, tą kupiną įvairių paslapčių keistuolį, kuris tetos Mattie jaunystės laikais ilgą laiką gyveno mūsų Ohio šalyje. Baltieji jį pažino kaip Eleazarą Williamsą, o prancūzų pirkliai ir raudonodžiai, be to, jį Lozorium vadino.

Jis taip daug metų išgyveno tarp indėnų ir maišyto kraujo prancūzų kilmės miško bėglių. Keistuolis nusileisdavo net į mūsų slėnį, kur susitiko Johnrrį ir suėjo su juo į artimesnę pažintį. Mano teta dar pasakojo, kad karalius Liudvikas Pilypas, tuo metu dar tik Chartres'ų hercogas, pats atvyko į Ohio, norėdamas ištirti žuvusiojo dauphino pretenzijas, ir ta proga aplankė Johannį, norėdamas iš jo gauti žinių apie jo draugą Eleazarą Williamsą arba Lozorių. Kad taip yra buvę, visai galimas dalykas, nes Chartres'ų hercogas, vėliau Prancūzijos karalius Liudvikas Pilypas, atvyko į Ohio su komisija, norėdami nustatyti, ar Eleazaras Williamsas tikrai yra sūnus Liudviko XVI ir Marijos Antuanetės, išvogtas iš bažnyčios ir nugabentas į Ameriką.

Toji istorija apie pražuvusį sosto paveldėtoją priklauso prie pačių įdomiausių pasakojimų, kokių tik yra iš viso, ir aš esu įsitikinęs,'kad nė šiandien niekas negalėtų tikrai pasakyti, ar minimasis Eleazaras Williamsas, gyvenęs mūsų pasienio zonoje, tikrai yra buvęs prancūzų karalių sūnus, ar ne. Jo praeitis, lygiai, kaip ir Johannio ankstyvesnis gyvenimas, buvo įpinta į vidurinių. vakarų legendas ir liaudies padavimus. Tiek tėra žinoma, kad 18 amžiaus pabaigoj į Mainą paslaptingai atvyko su vienintelių drabužių lagaminu kokių dešimties ar vienuolikos metų berniukas. Jis temokėjo, tiktai prancūziškai ir iš viso darė silpnapročio įspūdį. Galimas dalykas, kad atminties buvo netekęs dėl patirtų žiaurių išgyvenimų. Jis beatsiminė tiktai veidrodžius, žibintus ir didžiules žmonių minias. Jį pasiėmė prie savęs vienas Naujosios Anglijos pamokslininkas, tik neaišku, ar kaip augintinį, ar kaip visokiems reikalams tinkantį kambarinį tarną.

Jaunikaitis net ir suaugęs liko nevisai normalus ir galiausiai visai persikėlė gyventi tarp indėnų ir prancūzų medžiotojų. Teta Mattie tvirtina, kad jis niekad neišmokęs gerai angliškai kalbėti, kad jis pats buvo didelio ūgio, baltaplaukis ir sunkus, turėjo didelę nosį ir mažą smakrą. Aš abejoju, ar ji jau taip gerai žinojo Burbonų giminės kūninius ypatumus, tačiau, kalbėdama apie pražuvusį sosto paveldėtoją, arba vargšą Lozorių, ji juos smulkiai apibūdindavo, jog, rodėsi, tikriausiai turėjo žinoti. Greičiausiai ji niekad nebuvo jo mačiusi arba buvo per jauna, kad būtų galėjusi jį atsiminti, o jo išorinės santaisos aprašymą, matyti atsiminė iš savo tėvo pasakojimų. Jis juk buvo Fernejy aplankęs tą senąjį vyrą, kuris daugiau nei kas kitas buvo prisidėjęs prie Prancūzų revoliucijos sukūrimo. Chartres'ų hercogas, sosto paveldėtojo sesers, Angulemo silpnaširdės hercogienės, pasiųstas į Ohio miškus ir stepes ištirti visos tos istorijos, pražuvusio dauphino nebepažino. Tačiau antra vertus, kitko nebuvo galima nė laukti, nes dauphinas būtų atsistojęs tarp jo ir prancūzų karalių sosto.

Aš su malonumu prisimenu beprotį Johnnį Appleseedą ir dingusį be žinios bukaprotį sosto įpėdinį, kaip jiedu abu išsibastė kiaurai po mūsų šalį, saugojami ir globojami indėnų, nes abu buvo gamtos vaikai, suėję į glaudžius santykius su laukiniais žvėrimis ir medžiais.

Žmonės įvairiai galvoja ir sprendžia apie būdą, kaip Johnnis sodindavo obelis. Vieni tvirtina, kad jis, beslampinėdamas pelkių pakraščiais arba užėjęs kur tankiuose, beveik kaip tropikų miškuose kokią aikštę, paprasčiausiai pasėdavo jų sėklų, kiti — kad jis sėklas padalydavo tarp naujakurių, kurie patys turėdavo jas pasisodinti. Dar treti teigė, kad jis drėgnoje žemėje pelkių pakraščiais užveisdavo daigynus, kur jaunos obelaitės tol augdavo, kol jas galiausiai būdavo galima persodinti kitur. Teta Mattie pasakojo, kad jos tėvas kiekvienais metais gaudavo iš Marylando pilnas obuolių dėžes, kol jo paties medžiai ėmė vesti vaisius. Nuo to laiko jis visados rinkdavo sėklas ir jas džiovindavo virtuvėje prie židinio ant lentos, kad paskiau galėtų sukrauti į dėžę ir išsaugoti Johnniui Appleseedui, kuris bet kurią naktį galėdavo iš netyčių atsirasti.

Johhnis ir tam tikras sėklas nuo drugio paskleidė po visą Ohio šalį, nes, tik buvo iškirsti miškai ir žemė aparta, visur priviso begalės moskitų, ir įsigalėjo drugys, kuris ėmė vieną šeimą po kitos. Dabar Johnnis iš minimojo krūmokšnio uogų ėmė daryti arbatą ir ją vartoti, kaip kad naujakuriai sakydavo nuo „drugio krėtimo“, ir jis tų sėklų prisėjo pilna, visas pakeles ir patvorius visame Ohio krašte. Kai kurie tvirtino, kad jis su savimi nešiojosi ir gėlių sėklų, kurias išdalindavo skyrium įsikūrusioms moterims, gyvenančioms tarp didžiulių miškų skynimuose pastatytose trobelėse; ir kad didelės raudonos lelijos, augusios pakelėse arba prie senų trobelių aikštėse, buvo taip pat Johnnio pasėtos. Jie taip pat skelbdavo, kad Johnnis kartais savo krepšelyje nešdavosi dovanų nedidučius ryšulėlius norvegų rotanų, kuriuos padovanodavo pasienio srities moterims, kad tos juos pasisėtų priešais savo namus. Galimas dalykas, jog abu pasakojimai yra tikri, nes mūsų apylinkėje beveik visur rasime prie slenksčio siūbuojant bent po porą šimtamečių norvegų eglių, o raudonosios lelijos visur auga laukuose, pakelėse ir pamiškėse.

Kaimyninėj srity į dangų stiepiasi viena sena obelis, kurią, kaip pasakojama, pasodinęs Johnnis. Ar tai tiesa, aš nežinau. Tačiau žinau, kad mūsų ganyklose, pamiškėse, ir patvoriais visur pilna obelų, Johnnio sodintos obels vaikaičių. Jų žiedai pasižymi ypač saldžiu ir sodriu kvepėjimu, kurį gali jau iš kažin kur užuosti, prie pačių medžių dar nė nepriėjęs. Jas pasėjo voveraitės, triušiai, žiurkės ir meškos.

Johnnis Appleseedas tebėra gyvas ir mūsų slėnyje. Jis gyvena ten, kur yra urvų ir miškų, pelkių ir pagirių. Kai pavasarį pajunti laukinės obels žiedų kvapą, žinai, kad drauge su tuo vėjo gūsiu, atnešančiu žiedų kvepėjimą, atskrenda ir Johnnio dvasia. Randi žiemą prie tokios obels meškų ar kitų gyvūnų pėdsakus — žinok, kad laukiniai žvėreliai atėjo pasiskinti Johnnio augintų obuolių, nes be jo veršenikės ir sėklų maišelio tie nebūtų niekados egzistavę. Jis yra visur gyvas, kur tik meta į viršų savo metūges jo sujieškoti druginiai krūmai arba paupyje linguoja raudonosios lelijos. Ten jis gyvena medžiuose ir urvuose, mūsų Ohio šalies šaltiniuose ir upėse — gyvena legendoj, kuri su metais vis gražėja ir darosi vis turtingesnė.

Kartais, kai aš vienas atsirandu už senųjų ganyklų arba miške, manyje netikėtai iškyla tetos Mattie prisiminimas. Ir aš vėl matau, kaip ji sėdi ant skaidrios upės kranto, ten, kur ją buvo vieną palikę vaikai apsuptą karvių ir paukščių, kiek perkreipta galva, kad galėtų geriau įsiklausyti tos jų paslaptingos šnektos. Dabar bus jau keturiasdešimt metų, kai ji jau yra negyva. Tačiau man tiktai po ilgo ilgo laiko atėjo į galvą, ką ji iš tikro girdėjo, ten ant tų upės krantų besėdėdama., Tai buvo žemės, upių ir miškų giesmė, kurių mūsų krašte saugotojas ir šventasis globėjas buvo Johnnis Appleseedas. Galimas dalykas, kad, ten jai besėdint, drauge buvojo ir Johnnis Appleseedas.
Ji mums, mažiems vaikams, dažnai mėgdavo deklamuoti šį eilėraštį:

Gerai meldžiasi, kas myli

Žmogų ir žvėrį;

Geriausiai meldžiasi, kas daugiausia myli

Didžius ir mažus dalykus,

Nes Gerasis Dievas, kuris myli mus, žmones,

Visus juos sukūrė

Ir visus juos myli.

Atsimenu vieną karštą vasaros popietę, kai aš buvau dvylikos metų, mes vėlai grįžome į paupį parsivesti tetos Mattie namo. Kai mes priėjome tą vietą, kur ji paprastai mėgdavo sėdėti, karvės, kaip visuomet, buvo sugulusios ratu aplink suolą, ant kurio mes buvome palikę ją sėdėti. Ji buvo atsišliejusi į seną sikomoros medį, galva buvo truputį atmesta į užpakalį, akys užmerktos. Pusbrolis ir aš galvojome, kad ji miega. Betgi, kai mudu ją užkalbinome, ji nieko neatsakė.

Tai buvo mano pirmoji pažintis šu mirtimi, tačiau, prisipažinsiu, aš jos visai nebijojau, lygiai, kaip.karvės, sugulusios aplinkui ją žolėje ratu. Kažkaip keistai tat vyko mūsų slėnyje, visame mūsų buities rate, bet tai buvo paprasčiausias dalykas pasaulyje.

Aš dar atsimenu, kad, grįžtant namo, kažkodėl niežtėjo liežuvį šnibžtelti: „Teta Mattie susijungė su savo draugu Johnniu Appleseedu.“ Bet aš tada buvau dar visai mažas vaikas ir man atrodė kvaila taip kalbėti. Todėl pro.dantis tiktai iškošiau: „Matyti, kažkas tetai Mattie atsitiko.“ Teta, kai mirė, turėjo 85 metus.