Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KAZIO BRADŪNO POEMA „MARAS“ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė L. Miškinas   
 
K a z y s  B r a d ū n a s. Maras. Poema. Rankraščio teisėmis. Atspausta 1947 mt. Bavarijoje; Iliustracijos Telesforo Valiaus.
 
Prieš porą metų, rašydami apie Kazio Bradūno eilėraščių rinkinį „Svetimąją Duoną“, mes jį pavadinom žemę praradusiu žemdirbiu mūsų šios dienos poezijoje, poetu, atsistojusiu toje mūsų grynai tautinių kūrėjų eilėje, kurią prieš du šimtus metų pradėjo Kristijonas Donelaitis. Ir iš tiesų, viskas Bradūno kūryboje buvo iš gimtosios žemės ir viskas gimtajai žemei. Su paskutiniuoju rinkiniu pasiekęs didelį formos lankstumą ir at-baigtumą, Bradūnas buvo atsistojęs tam tikra prasme kritiškame taške. Skaitytojas galvojo klausdamas, kur pasuks dabar poetas. Ar jis pasiliks senose temose ir formose, rizikuodamas multiplikuotis ir kartotis? O gal imsis ko nors visiškai nauja? Ir tikrai — Bradūnas išėjo su poema. Šį poeto žygį reikėtų vertinti labai teigiamai. Nes literatūros istorijoje pilna pavyzdžių, kur poetai, nebepajėgdami atsinaujinti, pradėdavo poeto — rentininko gyvenimą, maitindamies ir kitus maitindami anksčiau susikrautu kapitalu. Apskritai, ši problema yra gana aštri ir aktuali ne tik visuotinėje bet ir mūsų pačių literatūroje. Mokėti nenusibosti yra ne tik savotiškas menas, bet ir įrodymas, kad rašantysis turi pakankamai kritiško jausmo sau pačiam.


Naujoji Kazio Bradūno poemą „Maras“ yra žingsnis mūsų minėta atsinaujinimo kryptim. Savo lyrikoje vaizdavęs gimtuosius laukus, žemdirbio buitį, paslaptingą praeitį, savyje slepiančią tėvų ir protėvių kapus, „Maro“ poemoje nebepasitenkina minėtų elementų nuo taikiniu atkūrimu. Čia jis nori įsiskverbti gilyn, savotiškai spręsti, parodydamas vieno iš jo ankščiau apdainuotų senkapių legendą, surišdamas ją su mūsų tautos likimu ir uždaviniais. „Maro“ negalima laikyti paprasta legenda ar pasakojimu iš senovės laikų. Tai gal net daugiau mūsų laikų poema, himnas neišnaikinamai gyvybei ir po sunkiausių negandų atgimstančiai gamtai ir žemei. Žemei, kuri yra Bradūno motina, prasmė gimdytoja, maitintoja ir kūrybos šaltinis. Žemei, kuri, Bradūno žodžiais, įprasminą kiekvieno dirbančiojo ją žmogaus valandas. Poema „Maras“ yra ir savotiškas platesnis, sakytumėm istorinis pagrindimas ankstyvesnės poezijos, kurią jis sukūrė žemės ir jos apraiškų diktuojamas, visiškai nesąmoningai. Tai gal net logiškas ankstyvesniųjų poezijos elementų formavimas bei įprasminimas. (Naujai, rašomajame ilgesniame kūriny, kurio fragmentai yra jau paskelbti, Bradūnas eina dar toliau šia linkme, lyg ir norėdamas sudaryti tam tikra prasme sistematinį savo poetinių idėjų vaizdą). Šioje poemoje Bradūnas yra ir integralinis patriotas, visa savo žmogiška esme išgyvenąs tikėjimą savo tautos, kovojusios ir gyvenusios ant protėvių kapų, nemirštamumu. Dėl to ši poema dar suprastina simboliškai. Maras galėtų joje simbolizuoti skaudų ir sunkų mūsų tautos likimą amžių būvyje, tą patį likimą, kurio rankos slegiama.

Tartum saulė ūkanotam advente,

Panemunių begaliniame krante

Gesta didelė, plati tauta.

 

„Maras“, 15 psl.

 


Čia Bradūnas duoda atsakymą: Per-silpnas yra kiekvienas maras kovoti su žemės jėga!

Bradūnas savo kūrinį pavadino poema. Mes irgi visur „Marą“ vadinam poema, nors, teoretiškai imant, nevisur išpildyti literatūros teorijos šiam žanrui nustatyti reikalavimai. Tačiau autorius yra teisus, ypač atsimenant, kad nuo XIX a. antrosios pusės, atsiradus begalybei tarpinių poezijos kūrimo formų, visi ilgesnieji eilėraščiai vadinami paprastai poemomis. Todėl pavadinimas poema nesuprasimas čia klasiško žodžio prasme.

Nors ši poema yra visiškai naujas šios rūšies bandymas Bradūno poezijoje, dar nebūtų galima pasakyti, kad ir formaliniu požiūriu būtų joje viskas nauja. „Maras“ yra greičiau pereinamojo laikotarpio darbas, kuriame dar labai ryškiai skamba ankstesniųjų rinkinių gaidos, tik jos bendrame poemos orkestre ne taip išsiskiria ir nesudaro aiškaus kartojimosi įspūdžio. Objektyvinis, t. y. pasakojamasis medžiagos traktavimas įnešė naujų gaidų. Pasakojime jau grynai natūraliniu būdu susiformuoja kitokis stilius, kitokia sakinių konstrukcija. Grynoje lyrikoje, kur poetas nuolatos pasakoja savo išgyvenimus ir jausmus, per ilgesnį laiką neišvengiamai susidaro štampiniai išsireiškimai, ir juos poetai paskui, nė to nejausdami, nuolatos kartoja. O nejaučia todėl, kad šitų būdų susikuria gana didelis skaičius ir praktiškai to labai sunku išvengti, radikaliai nepakeičiant tematikos ar žanro. Bradūnas to kartojimosi „Mare“ dar neišvengė. Juk turbūt iš viso neįmanoma taip staiga atsinaujinti.

Poemoje pavartoti nauji ritmai irgi įneša formalinio Įvairumo. Taip, pavyzdžiui, pirmajame po prologo poemos fragmente „Liūdnas Pavasaris“ ritmiškai išreiškiamas visas sunkus ir kankinantis negandą nešančio pavasario vaizdas. Šis ritmas apvaldo visą medžiagą, sulieja žodžius į vientisą, šiurpi; artėjančio maro nujautimą:

Pajuodavę metūgiai sodų.

Mirė žiedai pumpuruose.

Slėnio lygiųjų ganyklų platybėj

Vysta žolė surūdijus.

 

„Maras“, 8 psl.

 


Apylinkę budina naktį

Klyksmas nežinomų paukščių.

Grasomai švilpia sparnai jų vaiduokliai,

Siekdami stogą šiaudinį.

 

„Maras“, 9 psl.

 


Vaizdai čia giliai paprasti, stiprūs ir organiški. Apskritai „Liūdnojo Pavasario“ fragmentas dominuoja savo formaliniu atbaigtumu ir darna. Savotiškai realistinis vaizdo įforminimas, ne metaforiškai vartojami žodžiai padidina fragmento meninio įtikinamumo laipsnį. Antrasis fragmentas, pavadintas „Pirmasis“, pravestas irgi nemažiau kondensuotai. Ir visoje poemoje stipriausi fragmentai yra tie, kuriuose daugiau mūsų jau minėto realizmo ir paprastumo. Sakysim, kad ir „Motinos“ pradžia:

Jau visur liepsnoja pjūties mėnuo,

O ten dirvose nei derliaus, nei žmonių.

Tartum pirmąją pasaulio dieną

Žemė nevaisinga ir nuoga

Guli tarp juoduojančių miškų.

 

„Maras“ 24 psl.

Prie silpnesniųjų vietų gi reikėtų priskinti tuos posmus ar fragmentus, kuriuose prasikiša perdaug patetikos, stovinčios ant sentimentalumo ribos, savotiško entuziasmo ir konvencionaliniu būdu reiškiamų jausmų. Dėl to tos vietos ir neturi to poetinio integralumo bei pilnumo, kaip mūsų cituotieji fragmentai.

Baigiant, tenka pripažinti, kad „Maras“ yra įdomus žingsnis Kazio Bradūno kūrybinėje evoliucijoje.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai